Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALYS SRUOGA ASMUO IR TEATRO KŪRĖJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Blekaitis   
(Tęsinys)
 
SRUOGOS TEATRAS


Visi iš anksto nusistatytieji priėjimo keliai, jo paties išreikšti ir kiti dramaturginiai ir teatriniai dėsniai, visi estetiniai mastai ir matai, kaip netinkami ginklai, atšimpa ir iškrenta iš rankų, vos įžengi į Sruogos veikalų viešpatiją, norėdamas ją užkariauti.

Įvairiausiais istoriniais drabužiais kostiumuotas gyvenimas, be galo intensyvus, aistrom ir, kova kunkuliuojąs, daugybė tautų ir žmonių, karalių, kunigaikščių, vyskupų, vienuolių, karvedžių, riterių, damų, kambarinių ir sargų, eilinių minios žmogelių, valstiečių, šokėjų, žydų, muzikantų — apspinta, įsuka į savo verpetus, apsvaigina skambia ir vaizdžia kalba, nepaprastu gyvenimo aistrumu ir jėga, apakina savo neeilinio gyvenimo puošnumu ir grožiu, nukelia į tą magiškąją pasaką, į tą netikrą, bet tikresnę už tikrąją realybe, kurios vardas — teatras.

Kažkas irraciorralaus, pasąmone iš karto pajuntamo, bet sąmoningais terminais neišreiškiamo, į sugalvotus arba nuo kitų nuimtus rėmus netelpančio sudaro šitą, gyvenimą saistančią konstituciją, jo žemę ir orą. Ir pirmiausia susivoki patekęs į didelio poeto sapnų ir iliuzijų viešpatiją, kur jis pats — visko matas ir saikas, tikrovė ir jos logika, idėja ir prasmė.

Sruoga, teoriškai skelbęs romantinį principą: poetizuoti realybę, — laimingiausiu būdu jį įkūnija, suderindamas savy poeto ir teatro menininko pradus.

Jeigu jaunasis Sruoga savo simbolistinių eilėraščių bandymuos tik, kaip neišvystytą potenciją, kaip duoną, dar uždarytą grūde, daugiau pažadu, negu įkūnijimu išgaudavo poezijos įspūdį, — tai jo brandžiųjų dramos kūrinių poezija skamba išbaigtai, tobulai, galingai. Ar religinė giesmė, ar Jogailos pasiilgtas Druskininkų gamtovaizdis, ar dvasinis komplikuotas stovis — visa išreiškiama nepakartojamu sruoginiu intensyvumu, mažorine jėga, plastiškumu, kondensuotumu, meistriškai valdomu baltuoju jambu.
Paimkime keletą pavyzdžių iliustracijai. Atotraukoje nuo paties kūrinio, nuo situacijos ir aplinkybių, dramatizmas gali, tiesa, nepakankamai pasiekti skaitytojo sąmonę, tačiau poetinė sugestija dingti negali. Štai, karaliaus Jogailos („Milžino paunksmė“) kelios citatos iš įvairių vietų, skirtingų nuotaikų:

Nuvargino mane kelionė.
Taigi. Atsikvošėti negaliu. Dar vis tebėr
Toks jausmas, lyg lietus tarytum lijo
Per ištisą gyvenimą. Nuo pradžios.
Lyg ir dabar dar būčiau šlapias visas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .


                                 Tai šit kodėl
Man širdį nerimas kuteno šiąnakt!
Ir rodės man, kad juodas debesis
Pakilo ir išsitiesė kaip griaučiai.
Kaip siurbėlė prilipo prie dangaus ...
Ir rodės man, kad vyskupo apsiaustas
Danguj pakibo, kaip šuva ant žardo...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

                                    Žinai, vaikel,
Kur teka Nemunas ir girios šniokščia?
Kaip tu manai? Senieji Druskininkai —
Graži vietelė. Nemunas čia pat.
Kaip sidabru nulietas. Šlama — šlama...
Ir vyšnių sodos. Obelės. Kaip žydi...
Baltais žiedais. Kaip garbanom. Gegužy.
A!... Druskininkai! Aš seniai svajoju
Pasistatyt pakrantėje pilelę ...

O štai — laiškas kunigaikščiui Švitrigailai. Cituojamos vietos dramatizmas priklauso nuo situacijos: Jogaila yra beraštis, ir dvariškiai intrigantai, išnaudodami jo pasitikėjimą ir siekdami savo politinių tikslų, tyčiomis iškreipia atsiųstojo Švitrigailos laiško turinį: esą. lietuvių kunigaikštis į vienuolyną stoti palaiminimo prašąs... Susigraudinęs karalius diktuoja laišką — tarsi pasikalbėjimą su savimi pačiu, savo vienatvės ir kartėlio išraišką, nežinodamas, kad ir čia jį apgauna — ne tą rašo, ką jis sako...

Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi
Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi.
Tu parašyki jam, kad aš jau senas.
Visai pasenęs. Taigi. Parašei?
Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau.
Neužmirštu aš nieko. Niekuomet.
Aš laiminu į vienuolyną. Taigi.
Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.
Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.
Gyvenimą praeinam be pastogės.
Rašyk tu jam, ir aš — vienuolis. Taigi.
Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio ...
Kalėjimas ... Kalėjimas. Teisybė.
Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,
Atsisakydamas pasaulio šio.
Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės...
Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.
Visi mes esame svečiai pasauly.
Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.
Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau.
Lentom išpiauti liepsiu. Taigi. Rastais.
Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą.
Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą.
Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą
Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš — svečias ...

Poezija, lyrizmas yra žymiausioji Sruogos teatro jėga, suteikianti jam nepaprasto spindėjimo ir grožio, aukštai, iškelianti jo kūrinių žmoniškąją vertę viršum kitų bendralaikių veikalų. Kad ir kaip svarbūs ir gerai valdomi kiti šio teatro elementai, bet ne. filosofinis problemų gilumas, ne siužeto kompozicija, ne charakterių vystymas, ne idėjinė ar tautinė reikšmė, ne formalinė meistrystė, bet ji, toji neišsakomoji poezija, toji gaivališka lyrika, — kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, — yra Sruogos draminių kūrinių atrama, atmosfera, esmė.

Jos didžioji sugestyvinė jėga kyla vėlgi ne iš įprastinių poezijai versmių, bet iš antrojo pagrindinio Sruogos kūrybos bruožo — dramatizmo. Toji žmogaus dvasios įtampa, išgyvenimo intensyvumas, kyląs iš komplikuotos psichologinės situacijos, toji tragiška vidaus kova, kuri retais, išrinktais momentais išsviedžia žmogų virš kasdienybės ir jos pusiausvyros ir priverčia jį tapti nors valandėlei aiškiaregiu, poetu, beveik — pranašu, priverčia išvysti įprastai nematomus didelius vaizdus ir poetiškai perkūnyti tikrovę, — toji dramatizmo savybė, persiformuojanti į lyrinius vaizdus, į tyrą, poeziją, sudaro laimingąją sruoginę sintezę. Iliustracija teeina Elžbietos Oginskaitės („Kazimieras Sapiega“) meilės nusivylimo žodžiai, kurių paskutinieji pakyla ligi irracionalaus, bet nepaprastai tikro, sugestyvaus vaizdo:

Apsvaigo man širdis. Apsivyniojo
Lyg ūkana melsva aplink krūtinę,
Liepsnų auksinių tūkstančiais sutvisko.
Nuklojo kelią nuo dangaus į žemę,
Ir pievas, ir miškus, ir darželius...
Ir taip staiga išblyško viskas, viskas, —
Pavasaris, gyvenimas, jaunystė.
Širdy beliko baltos, slidžios dėmės,
Kaip drobulėj, kurią graban įkloja.

Įsiskaitykime, kokiais vaizdais kalba to pat veikalo karalienė Marysenka, merdinčio lenkų karaliaus Jono Sobieskio žmona, kurią įžeidžia Lietuvos etmonas Kazimieras Sapiega, atmesdamas jos per ankstyvą pasipiršimą:

Aš sutinku. Statykime malūną,
Kuris sumals visas sutuoktuves,
Ir žiedą, kurs našlės paliko rankoj, —
Apviltą draugiškumą ir naktis,
Be atgarsio kaip tyruos praklajotas...
Gerai. Statykit pelenų malūną.
Pakarkit etmonui ant kaklo girnas.
O aš jam pastatysiu altorėlį
Tarpugirny. Tegul jis atsiklaups
Ir ašarom išaičios kruvinom
Didybę savo ... Sužinos tegu.
Kas tai yra įžeisti karalienę —
Ir moterį drauge.

Toks lyrizmo ir dramatizmo lydinys, pasiekiamas tarsi itin aukštos kaitros abiejų ypatybių ugnyje, yra vienkartinis reiškinys mūsų teatre — jis nėra ir negali būti pavyzdžiu kitiem teatro kūrėjam. Sruogos postulatas — poetizuoti tikrovę — gali būti tik poeto vykdomas. Jei koks natūralistinio tipo dramaturgas, be poetinės dovanos, bandytų specialia pastanga poetizuoti savąją realybę, savą besparnę, konkrečią, visais gyvenimiškumo pančiais sukaustytą tikrovę, — jis nepasiektų nieko, be neskanaus gražinimo, sentimentalumo ar pigios žodinės patetikos. Ir tik atvirkščiai: tikras didelis lyrikas, sudramatinęs visa tai į sukurtą žmogų ir drauge į teatrą, — o juk teatras — įkūnytos poezijos, realizuotos metaforos sfera, — gali suteikti savo lyrikai didžiulės sugestyvinės jėgos. Jis gali sukurti žmones, skirtingus niuo gyvųjų, bet už juos gyvesnius, turinčius tarytum keturius matavimus, kurių ketvirtasis yra jų estetinio poveikio laipsnis ir jų nemarumas. Jis gali sukurti gyvenimą, tokį turiningą, intensyvų ir kondensuotą, kad poros valandų būvyje gali iškilti ir suliepsnoti daugybė minčių, jausmų ir likimų, daug daugiau ir pilniau, negu iškyla nesuskaitomose šios žemės buityse per ilgas dešimtis metų...

Į Balio Sruogos kūrinius negana įsiskaityti — juos reikia vidaus žvilgsniu įsižiūrėti, vidaus klausa įsiklausyti, įsijausti, įsigyventi. Jis retai tekalba į mūsų atitrauktąjį mąstymą. Jis nebando nei įrodinėti, nei įtikinėti. Jis nesistengia išvesti jokios politinės, socialinės ar šiaip utilitarinės idėjos. Jis nepasirenka nei regimos tezės nei problemos, jo personažų būties neapsprendžia jų idėjinė paskirtis veikale, kaip pvz. pas Ibseną. Sruogai rūpi atvaizduoti gyvenimas jo vidinėje pilnybėje, neatsiejamoje nuo epochos dvasios, įvykių ir žmogaus daugialypių galių — valios, minties, intuicijos ir jausmų. Jam rūpi pagauti gyvenimo dinamika, jo ritmas, jo turtingas, sodrus, visom spalvom bespindįs sruvenimas. Ir visa tai vėlgi nesvarbu atvaizduoti dokumentiniu tikslumu, buities ar istorijos tikrumu, tik — psichologinio vaizdo teisybe, dvasias pilnumu ir tiesa. Nes visa ko centre Sruoga pastato žmogų, panertą į vaizduojamąją epochą — vykstantį, kintantį sąlygų konglomeratą, žmogų, pastatytą prieš savo problemą: Dievą, valdžią, likimą, tautinę kovą, laisvę ar meilę. Tačiau Sruoga išaugina savo personažus ne iš tai problemai palankių aplinkybių, bet organiškai, iš pajustosios laikotarpio atmosferos. Jis juos sukuria ir paleidžia gyventi laisvus; pilnus, tikrus, žmoniškus, kupinus jausmu ir nuotaika persunktos minties, žmoniškųjų dorybių ir silpnybių, abejonių, ryžto ir desperacijos, šėlstančio gaivalingumo ir ramaus tikslingumo. Jie ir dūksta, ir juokauja — jie ir visu rimtumu .svarbiąsias savo ir savo krašto (— nuo kurio jie visiškai neatjungiami) problemas sprendžia. Jie moka būti maži, silpni ir be galo dideli, jie būna akli ir pranašingi. Juos veja garbės ir valdžios noras, juos masina reikalas kovoti ir ginti amžinąją žmogaus svajonę — laisvę, juos kankina meilė ir nusivylimas.

Tačiau Sruoga nepaleidžia jų plūduriuoti neapvaldytame chaose — savimi pačiu, savo kiek panteistiniu pasaulėvaizdžiu jis juos apsprendžia ir saisto. Jis juos visus perleidžia per save, — tikriau, išplėšia iš savęs, — ir palieka jiems kažką smogiška kalbėsenoje, temperamente, aštriam, visapusiškame gyvenimo pagavime. Jie — vieningi ir atkelti nuo žemės, poetizuoti, kaip nuo žemės atkelta ir visa sruoginių veikalų buitis, jos šventiškas ir puošnus pobūdis, jos energingas, jambiškai besivysiąs maršas. Sruoga neįrodinėja — jis jaudina, žavi, pagauna. Jis taiko į širdį, į prigimtas mūšų dvasines galias, į estetinį pajautimą. Jam rūpi įlieti į mus gyvenimo džiaugsmo ir pilnumo jausmo, bet ne iš to gyvenimo išvestiną sentenciją ar moralą. Kaip poetas, Sruoga buria kažkuo, esančiu šalia ar viršum jo žmonių, jų likimų ir konfliktų. Tarytum tiršta, nuolat juntama materija, apglėbianti jo kūriniuose visa ir visus, yra poetinė atmosfera. Ji yra visur ir visada, bet jos pobūdis nuolat kitas: Čia lyg melancholiškai tolumoje skambėtų mūsų lygumų daina, čia lyg tilstąs prieš naktį girios šlamesys, Čia lyg mūsų jūra kaprizingai,, sujaudintai banguotų, kupina netikėtų gelmių ir seklumų, klastinga, ritmiškai auganti į viesulą; čia vėl gyvenimas, gajus ir linksmas, pilnas saulės, kraujo balso, nežabotai teigiąs džiugią kovą ir laimę gyventi... Ir dar daug daug nebeišreiškiamų, subtilių tos atmosferos niuansų.

Šiai atmosferai kurti Sruoga meistriškai išnaudoja papildomuosius elementus, teatrinius efektus. Jis kuria gyvenamąją aplinką, — ryškią, teatrališką, estetišką, kuri pati savimi jau daug sako žiūrovui. Veikėjams ji niekad nesti pripuolama ar neutrali, bet lemiama, kaip kažkas neatsiejamo nuo žmogaus, jo fizinio ir dvasinio vaizdo. Iškyla bažnyčių portalai, rūmų kolonados, saulėtos sodybos, piliakalniai, šventoriai, nuostabūs mūsų krašto gamtovaizdžiai, parinkti su skaudžia, virpančia meile, poetizuoti, sudvasinti. . Ir aplinka diktuoja žodį: štai, Verkių pilis, iš kurios ilgėdamasi Dalia žiūri į tolimą Vilniaus vaizdą („Apyaušrio dalia“):

Užgęsta žvaigždės ... Perdega širdis ...
O Vilniaus bokštai — lyg stebuklas šventas ...
Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj!
Lengvučiai, balzgani, perregimi, —
Lyg ne pūslėtos rankos statė juos,
O geras burtininkas meilėj pynė
Iš pasakų, iš dangiškos malonės ...

Tarytum žmogaus ir Dievo kryžkelė būtų itin brangi Sruogai, nuolat ir nuolat kartojasi bažnytiniai motyvai — koplyčios, šventoriai, portalai, varpinės. Kaip Dievo
jieškojimo ir amžinatvės simboliai, - jie sudaro foną žmogaus taurumui ir menkystai. Čia skamba gilaus religinio jausmo kupinos giesmės, kurių savo veikaluose daug sukūrė Sruoga ir kurių bent vieną prisiminkim („Kaz. Sapiega“):

Didis Viešpatie galybių,
Kurs davei žmonėm gyvybę,
   Žoleles pasodinai, —
Kurs iš pragariškų pančių
Per Golgotos kryžiaus kančią
   Nevertus mus vadavai,
Kurs gali per mirksnį menką
Ir ištiest pagalbos ranką,
   Ir mirtim paverst žvaigždes, —
Atsigrįžk į mūsų šalį,
Geras Tėve Visagali, —
   Į tavų vaikų kančias.
Po Tavų gėrybių plotį
Monų pragaro apžioti
   Pasiklydom kaip miške.
Išklausyk, kaip širdį gelia,
Kur mum eit, parodyk kelią,
   Nesibaigiama nakčia.

Romus ir gilus lietuvio tikėjimas, pakili ir mistinė jo dvasino susikaupimo nuotaika, jo amžinatvės ir tobulumo ilgesys Sruogai ir jo herojams beveik visada rišasi su patriotiniu jausmu, su ryžtu veikti ir aukotis tėvynei ir jos žmonėms. Štai, iš ankstybesnių scenų mums pažįstamas, kaip maištaujantis nepraustaburnis, kunigaikštis Švitrigaila, Trakų pilies koplyčioje, ties Vytauto karstu, miniai giedant choralą —

Verk, tėviškėle, verk, Lietuva,
Jau nusileido saulė tava!
Ašaras lieki nuliūdime —
Tavo karalius guli grabe.

— to gilaus skausmo, susieto su religine mistika, su
jaudintas, tarytum atvirsta ir prisiekia savo buvusiam
priešui („Milž. Paunks“):

Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui,
Kad tavo vardą keikdamas minėjau!
Apsvaiginai tu man akis ir klausą!
Bet tu žinai, kad tavo vardo niekas
Nedrįso prie manęs minėt niekingai! .
Dabar iš aukšto sosto tu žiūri,
Už tūkstantį karalių galingesnis!
Dangaus vardu palaimink tu mane,
Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju, —
Pakelt galėčiau tavo naštą!
Tu dėl tėvynės mūsų nemarios,
Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis!
Prisiekiu tau, — laisva tėvynė tavo
Galinga ir didi per amžius bus!
Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas,
Jei mano priesaika bus neverta!
Kol nors viena plastės širdis lietuvio, —
Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!
Neleisk suklysti man ir nusilpnėti!
Žodžius tetikrins mano šita žemė,
Bučiuodams ją tavęs šaukiuos, karaliau:
Jei tavo valios pildyt neįstengsiu —
Tegul geriau manęs ji nenešios!

Jau iš citatų ryškėja, kad ne vien daiktinė aplinkuma, bet ir nuolatinis ryšys su žmonėmis, su tauta lemia Sruogos herojų būtis. Gyvoji, plazdanti aplinka — karių, vienuolių, maldininkų, bajorų ar valstiečių minia — gaubia pagrindinių veikėjų gyvenimą. Minios balsai, jos giesmės ar girtos dainuškos, jos kuždanti pagarba ar klykianti, nirši neapykanta sudaro tą reikšmingesniąją atmosferai ir akcijai aplinką, kurioje ne tik juda herojus, bet su kuria jis, kaip priešas ar draugas, kovoja. Štai, dinamiški karaliaus rinkimų stovyklos įsisiūbavusios bajorų minios balsai („Kaz. Sapiega“):

— Karaliaus šiandien neišrinksim. — Na? —
— Vienybės nėr. — Daugybė kandidatų,
Iš kur žinot, kuris geresnis bus. —
— Geriau būt rinkti iš savųjų tarpo,
Žinotum bent, už ką žmogus balsuoji-
— Savųjų nieks negerbia. —
Seimas draudžia Daugiau savuosius rinkt. — Todėl Sapiega
Rinkimų byloje nedalyvauja?
— Prieš jį ir kreipė seimas nutarimą. —
— Jei būtų galima savuosius rinkt,
Su karūna jau vaikščiotų Sapiega. —
— Kas čia dabar? Vėl naujas kandidatas?
— Su muzika, gražeiva. Juokdarys.
— Gal jis karalius būtų pats linksmiausias?
 
Žmonės, jų santykiai ir konfliktai ima formuotis toje gyvoje aplinkoje, kaip iš chaoso išsikristalizuoją pastovūs, ryškūs pavidalai. Jie iškyla iš miglos, tolydžio vis ryškėdami, įgydami reljefingumo; kartais, lyg nužengdami iš efektingo, bet plokščio plakato, jie paneria į verdančio gyvenimo vidų ir, kaip teatrinį kostiumą, pasiima nešti savo likimą, tragišką ar eilinį. Didžiulėje tų ryškių, sceniškų personažų minioje, kurių daugelis šmėkšteli ir savo trumpąja viešnage mūsų dėmesio sferoje išreiškę kurį nors epochai charakteringą tipą, amžiams pranyksta, — toje minioje išsiskiria tie, kuriems Sruoga uždeda vykdyti slaptąją savo kūrybos misiją. Jie, autoriaus vėliavnešiai, per kliūtis, per svetimųjų priespaudą ir klastą, per kovas, per asmeninio gyvenimo sudužimą, pagaliau, per mirtį — išneša idealistinę dvasią, didžiąją tėvynės ir žmonių meilę ir laisvės ilgesį ir siekimą. Vieną kitą būdingesni vertėtų pažinti arčiau, kad per jų kalbą ir charakterį išryškėtų Sruogos kūrybos bruožai.

Sruogos personažų tarpe — ir tai pačių patraukliųjų — yra visa galerija pasyvių svajotojų, lyrikų, filosofų. Jie neveikia, bet, pačian įvykių verpetan įmesti, veikiami vienų ir kitų kovojančių pusių (nes kovos, akcijos elementas yra visų Sruogos veikalų pagrinde), jie įneša savo tylią svajonę ir kančią. Štai ir vėl „Milžino paunksmės“ herojus, nelaiminigasai senas karalius Jogaila. Kaip užkurys svetimoje ir nesvetingoje Krokuvoje, karaliauja jis, gyvendamas kažkada, jaunystėje, dėl meilės moteriai, atsižadėtos tėvynės ilgesiu. Nemiela ir sunki jam karūna, bjaurus jį supantis, pilnas politinių intrigų gyvenimas; visuotinis melas, žmonos palaidumas, visiškas vienišumas troškina ir slegia jo senatvę. Ir tik Lietuva, ir dar — jos tyrą ir išdidžią dvasią įkūnijęs Vytautas yra jo meilės ir susižavėjimo objektas. Karaliaus tremtinio gilus tragizmas sudaro šio nuostabiai naujai ir reljefingai sukurto istorinio charakterio esmę. Eilėje ryškių, teatrališkų scenų, sukauptų, giliai išgyventų pasisakymų atsiveria jo vidaus pasaulis. Ir, kaip Sruogos teatro principas: visada, kur dvasinis veikėjo išgyvenimas pasiekia kulminaciją, kur jis ryžtas akcijai ar žūsta, — ten dramatizmas susijungia su lyrika į tobulą, sukrečiantį jausmo gilumu ir išraiškos jėga vaizdą. Štai, kaip prasiveržia Jogailos užgniaužtas tėvynės ilgesys ir skausmas:

Gyvenimą tylėjau mano visą. 
Kenčiau ... Nebegaliu!
Širdis pratrūko.
Tėvynėj mano aš nebegaliu -
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju — man kitaip ...
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys ...
Neries bangų švelnioji pyniava ...
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių ...
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos ...
Net dargana, šalna rudens vėlyvo —
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Lankau senas vietas ... Kaip tremtinys!
Ir vienas skausmą — vienas — slėpt turiu!...

„Apyaušrio dalioje“ gyvena kitas toks pat lyrikas, tikras Jogailos dvasios giminė, įvilktas į kuklų mažo miestelio bažnyčios varpininko kailį. Visų pašiepiamam, net ir žmonos skriaudžiamam Skudučiui jo skambinimas varpeliais yra viso gyvenimo prasmė ir pašaukimas. Čia „lydėdamas skambinimu dūšeles į dangų,“ jis išlieja savo kūrybinės sielos nostalgiją ir žmonių meilę. Ir kai jam uždraudžia skambinti už nepasisekusio, valstiečių maišto aukas, jis vienas nykią naktį užkopia ant Žagarės piliakalnio, prisiriša ant sukryžiuotų karčių varpelį ir skambindamas niūniuoja savo sudėtą, nežinia, kaip jam prisivaidenusią dainą:

Amžių pradžioje bekraitėj,
   Din-dan, din-dan,
Buvo kunigas Žvelgaitis,
   Din-dan, dali-dan.
Apie galią jo ir narsą,
   Din-dan, din-dan,
Per pasaulį skrido garsas,
   Din-dan, dali-dan.
Kai jis Estijon žygiavo,
   Din-dan, din-dan,
Kuršas baimėj pažaliavo,
   Din-dan, dali-dan.
Grįžo lobiu apsikrovęs,
   Din-dan, din-dan,
Girioj gudas jį nukovė,
   Din-dan, dali-dan.
Kai žemelė jį apklojo,
   Din-dan, din-dan,
Lietuva visa raudojo,
   Din-dan, dali-dan.

Šitoji piliakalnio nakties dvasia, šitas naivus pusiau — krikščionis, pusiau — pagonis varpininkas priklauso prie gražiausiųjų, skaidriausiųjų Sruogos ir drauge — lietuviškojo teatro ir literatūros personažų. Tai pačiai pasyviųjų dūšių ir lyrikų grupei priklauso visa eilė Sruogos sukurtųjų asmenų, ypač moterų, kaip ..Kazimiero Sapiegos“ Seniauskaitė, „Radvilos Perkūno“ Sofija ar „Baisiosios nakties“ motina Skumbinienė.

Kitokie yra tikrieji herojai — kovotojai. Pilni jėgos ir valios, išdidūs ir savo tikrumu patraukia kitus juos sekti ir mylėti, kitus priverčia siusti iš pavydo ir neapykantos, jie be klastų ir žeminančių kompromisų žengia į savo tikslą. „Apyaušrio dalios“ didvyrė baudžiauninkės duktė ir europinio išauklėjimo menininkė — šokėja Dalia Radvilaitė, pabėgusi iš negarbingo aukso narvelio, kuriuo jai buvo ją išauklėjusio didiko rūmai, sukelia prieš skriaudėjus savo apylinkės valstiečių sukilimą, jam vadovauja ir pralaimėjus  nusižudo. Jos kovos idealizman tamsia gaida įsimaišo nuskaustos ir pažemintos mergaitės kerštas, apviltos svajonės, tamsi pagieža. Bet, kai ištrūkus iš nelaisvės, ji atsiduria savo tėvų ir artimųjų tarpe, vėlgi lyrika — skaidri, dainuojanti sruoginė lyrika — apvelka jos dramatizmą.

Midus — saldus midutis! Šimtą metų
Kamaroje po girnom išdūlėjęs,
Mum protėvių atodūsius išlaikęs...
Saldus miduti! Iš gležnų žiedelių,
Iš spindulėlių išsunkė tave
Senoliai mūsų, būdami laisvi, —
Ir mum tavy paliko laisvės kvapą ...
Užgriuvus ponija tave nukimšo 
Į tamsų pogrindį, mus į nelaisvę.
Dabar žėriu tave, saldus miduti,
Širdim laisva — į plačią erdvią laisvę!
Kaip tu iš pogrindžio išsiūbavai,
Taip mes iš vergijos išsivaduosim!

Dalios dvasios giminaičiai Sruogos veikėjų galerijoje yra to paties veikalo valstiečiai Radvila, Pauga, Jieva, Jurgis Jurgelis ir kt. „Baisiojoj nakty“ ji turi tikrą brolį Jurgį Skumbiną, rusų studentą ir Lietuvos patriotą, kaip ir ji, žuvusį už savo mylimųjų tautiečių laisvę. „Kaz. Sapiegoj“ — Mykolas Sapiega, Elžbieta Oginskaitė tęsia tą pat Sruogai brangią humanizmo ir pasiaukojimo, kovos už žmogaus laisvę misiją. Be abejonės, visi tie Sruogos mylimieji veikėjai yra individualizuoti, skirtingi, savitais būdais, privalumais ir silpnybėmis atžymėti gyvi žmonės. Juos jungia tik taurus ir tragiškas likimas, kurį jie neša išdidžiai ir tiesiai.

Viršum visų Sruogos kovotojų savo tragizmu, išgyventų iki giliausios žmogiškosios kančios gelmių, stoja Kazimieras Sapiega, išdidusis Lietuvos etmonas, vienas galingiausiųjų ir garsiausiųjų savo meto Europos didikų ir karo vadų. Padrikoje, chaotiškoje gadynėje, kada Lietuvos-Lenkijos sostas išvaržomas tam, kas brangiau sumoka, kada ištvirkę, nutautę bajorai nuolatiniuos girtavimuos ir tarpusavio kivirčuos baigia praūžti valstybę, Sruogos Sapiega iškyla vienas, kaip milžinas, kuris stovi aukščiau garbės ir galios siekimų, aukščiau savo epochos, ir kuris visas savo gyvenimo kovas skiria tėvynės gerovei. Tačiau senatvėje, nuo savųjų bajorų rankos netekęs mylimojo sūnaus, Sapiega praregėdamas išvysta baisųjį savo kovos bergždumą ir krašto likimą:

Išalkus giltinė dantim kalena.
Kaip motinėlė miršta Lietuva,
Užtrokšdama skausmuos ...

Sapiega supranta, kad ši — unijinė — Lietuva neišvengiamai eina į pražūtį, ir jis klydęs, visą amžių rėmęsis „šaka, atskilusia nuo tautos“:

Vienuos bajoruos žmogų temačiau.
Pro juos žiūrėjau į laukus tėvynės.
Kardais jų laimę Lietuvos kaliau.
Jie buvo putos ąsoty midaus,
Išplerusios, tuščiavidurės, karčios,
Kurios ūkšnodamos užstoja sultis,
Kurias nupūsdamas sieki saldybės.
Jie buvo putos bėgančio į srovėj,
Susiurbiančios pūslėn šiukšles paviršiaus,
Uždengiančios skaistybę gilmenų,
Kur žydrasai atsimuša dangus.

Iš bažnyčios, kurioje pašarvotas jo nužudytasai sūnus, jis išeina, nusižeminęs ir palūžęs, prieš minią (o ji — tikroji, gyvoji Lietuva) ir kaip testamentą, perduoda jis jai savo brangiai įgytą išmintį:

Žiūrėkit, žmonės, į mane, pažįstat?
Aš — Etmonas Didysis Lietuvos
Ir Vilniaus vaivada. Paskendęs turtuos,
Pagarsintas Europoj karo vadas,
Prieš jus, kaip vaikas, stoviu, be kepurės,
Nedrįsdamas akių pakelt į dangų.
Žiūrėkit į mane. Aš, žilas senis,
Per visą amžių kovose kapotas,
Lenkiuos prieš jus lig žemės ir drebu,
Kad nesuspėsiu visko apsakyt,
Ką man širdin tėvynė alpdama
Golgotos kančiose priaimanavo.
Per visą amžių nežvelgiau į jus,
Tarytum būtute bedvasės viksvos.
Buvau jum kurčias. Aklas jum buvau.
Statydinau pilis ant smėlio. Liūnuos
Lipdžiau tvirtovę: Laimę — pragare . .
Koks siaubas praregėt žiloj senatvėj,
Kad visa, kam vargai, ką vargdams kūrei,
Beprasmiai, klaikūs monai. Tuštuma.
Kaip debesis gyvenimas nuščiuvo,
Senatvėj praskleidžiau tuščias putas.
O Viešpatie! Atleisk žlibumą mano.
O, nukankintoji tauta manoji,
Šventų smūtkelių raudanti giria,
Priimk paklydusį, nevertą sūnų,
Leisk ašarom išverkti kruvinom
Prie tavo kojų visą žemės skausmą ...

Šalia veiksmo kovotojų, Sruoga iškelia ir dvasios vadovų reikšmę. Savo veikaluose pasmerkęs eibę netikrųjų ganytojų, savanaudžių, intrigantų ir prieš jokias priemones nesustojančių politikierių, Sruoga leidžia juo skaidriau nušvisti paskiriem, tikriem ir kukliem dvasininkam, kaip „Radvilos Perkūno“ Vysk. Merkeliui Giedraičiui, „Baisiosios nakties“ klebonui Breivei, „Kazimiero Sapiegos“ Kun. Malakauskui. Tikroji, veiksmingoji meilė artimui, evangeliškas dvasios tyrumas ir romumas ir — ypatingai — abipusis meilės ryšys su žmonėmis, nenutrūkstąs jokiuose pavojuose ir bandymuose — atžymi Sruogos mylimiausius ganytojus. Kunigas Malakauskas, vienas simpatingiausiųjų Sruogos sukurtų personažų, nesiekia sau nei valdžios, nei turtų, ir tuo esmingai skiriasi nuo savo bažnytinės vyriausybės atstovų — Vysk. Bžostausko ir kt. Susikrimtęs dėl girtų bajorų nužudytojo Mykolo Sapiegos — Malakauskas ragina minią melstis už žuvusįjį ir — už jo žudikus:

Raudokit, broliai Kristuje, iš gėdos. Velionis kunigaikštis atsiskyrė Nuo mūsų, kaip pirmagimė auka. Už ką jis mirė? Už žmonių kvailybę. Už žvėrį, pasislėpusį žmogaus Niekingoj dvasioj, už menkystą žemės. Pralietas kraujas spigina akis. Rūstybė Viešpaties siaubingai niaukias-Ant kelių, broliai, pulkim, kad žudikam Aukščiausias būtų gailestingas. Protą Grąžintų ir atleistų beprotybę, kaip Jo sūnus Golgotoje atleido. Ne lūpom — širdimi sudėkim, broliai, Už vėlę Mykolo po „Tėve mūsų“ ..., Pozityvieji, taurieji Sruogos veikalu personažai yra panerti į žymiai už. juos gausesnę, skaičiumi viršijančią, materialia jėga stipresnę priešišką minią. Nebūtų Sruoga didelis menininkas, jei visą tą margaspalvį žmonių skruzdėlyną būtų padalinęs į aniuolus ir maliavotus velnius. Jo ir „priešus“ tenka tik formaliai į negatyviąją stovyklą kelti — šiaip jie labai dažnai esti tik visai paprasti, natūralūs ir net simpatinei žmonės, kurių siekimai dėl kuriu nors priežasčių kertasi su herojų. Taip. Dalios Radvilaitės valdovas ir engėjas, žymusis didikas Tyzenhausenas, imponuoja mums savo sumaniame, kūrybiškame turtų valdyme, civilizacijos ir pramonės plėtime. Daugeliu atvejų mes sugebame atjausti ir jaunąją karalienę Sonką, persenusio Jogailos neištikimą žmoną, kai pajuntam jos tikrąją meilę savo vaikams, dėl kurių ji ir visokių intrigų imasi. Savo bajoriškoje garbėje užgautas kunigaikštis Vysnioveckis tampa mirtinu Sapiegų priešu ir vienu iš Mykolo žudikų, tačiau mes matome jį esant greičiau lengvabūdišką, nei piktą, greičiau nesusivokiantį padėty, nei išdaviką, ir jo galantiškas riteriškumas, jo gyvenimo džiaugsmas ir jaunatvė mus dažnai nuteikia jo atžvilgiu1 palankiai.

Vienas iš didžiausiu žavesiu apdovanotų Sruogos vaikų yra ir nesėkmingas karalaitis Jokūbas Sobieskis, viduje išsaugojęs tiesos meilę, bet apsuptas žemiausių dvariško gyvenimo intrigų, melo, pataikavimo ir moralinio sunykimo. Savo motinos Marysenkos asmeny turįs prieš akis vieną iš niekingiausių jų pavyzdžių, jis neturi kitos išeities, kaip tik kartų humorą, tariamą skeptišką filosofiją, kurią jis dangsto savo nusivylimą. Bajoriškosios tuštybės produktas ir auka, savo kalbos stiliuje jis išreiškia vieną iš būdingiausių jų Sruogos veikalams bruožų: aštrų sąmojų, gebėjimą taikliai, originaliai nusakyt. Per tragediją jis praeina juokdariu — šis karalaitis be karūnos ir mažiausios pagarbos sostui. Štai, kas jam bajoriška garbė: Garbė, garbė... Ar tau matyt neteko, Kai kaitrią dieną pliūptelės lietus? Iš žemės oras švirkščia. Vaikšto pūslės Pačiam paviršiuj. Pūstelėk — ir nėr.

O štai, po pašaipios priesaikos apvesdinti savo sėbrą Vysnioveckį su pirma sutikta moterimi, jis kreipiasi į savo motiną:

Žinai, mamyte, — negerai išeina.
Galąstuvui, va, tam aš pažadėjau
Apvesdint jį su pirmu sijonu.
Geresnės už tave žmonos negaus jis,
O aš — patėvio. Bet kad tėvas — gyvas...
Gal kanauninkas išeitį surastų?

Ir vis dėlto, cinikas ir nevykėlis, slankiojantis be užsiėmimo ir prasmės po tragiškąjį maskaradą, jis lieka žmoniškas, suprantamas ir net patrauklus. Ir jis, kaip ir daugelis, įeina į bendrąjį žmoniškos didybės ir menkystos paveikslą su kažkokia negęstama paties Sruogos kibirkštėle savyje. Daugybė smulkesnių ir stambesnių bajorų, karių, raštininkų, ūkvedžių, dvasiškių, miestiečių ir valstiečių, kiekvienas su savo individualiu veidu ir su kuo nors, būdingu epochai ir reikalingu veikalui, maišosi po Sruogos sceną. Daugumas jų — amoralūs, visokio plauko išgėreivos, mergišiai, pokštininkai, keikūnai, šiaip — kvailiai, — jie kuria epochos ir vaizduojamųjų įvykių, tik paviršiumi, jo teatrališku įvairumu ir blizgesiu — linksmąjį, bet savo esme — tragiškąjį foną, kuriame užsimezga, užauga, lūžta ir išsisprendžia pagrindinių personažų likimas.
Tai, ką su visų šitų žmonių ir jų likimu pagalba Sruoga dainuoja savo plačioj ir didelei kūrybos giesmėj, yra visados tas pats — tai Lietuva, tai lietuvis amžiuose, tai nemari, nepalaužiama ir neiškreipiama, savita ir išdidi Lietuvos dvasia, kuri, kaip tyra versmė iš uolos, prasikala pro juodžiausius priespaudos ir valstybės nykimo šimtmečius. — „Milžino paunksmė“ — tai Vytauto Didžiojo priešmirtiniai metai; mes nematome didžiojo kunigaikščio, tik jo papėdėje susibūrusią, priešingiausių siekimų vedamą minią bajorų, aukštu dvasiškiu ir karių, kurie visi vienaip ar kitaip priklauso nuo nematomojo galiūno. „Baisioji naktis“ — tai 1905 metu revoliuciniai įvykiai Lietuvoje, kurie, įsiliedami į bendrą socialistinę bangą pačioje Rusijoje, įgyja mūsų krašte tautinės kovos pobūdį. „Apyaušrio dalia“ — tai 18-to amžiaus pabaiga, Stanislovo Poniatovskio laikai, galutinis lenkų-lietuvių valstybės irimas, kada individuali lietuviškoji dvasia beišlieka paprastu, beteisių, bet savo vidum stiprių valstiečių tarne. Jų sukilimas prieš svetimus ponus — atspindys nuolatinės, tragiškos Lietuvai, niekad nesiliaujančios kovos už laisvę. „Kazimieras Sapiega“ — 17-18 šimtmečiu sąvartoje piešiamas tamsus svetimų valdovų ir svetimų kariuomenių, tarpusavio riaušių periodas, kuriame, kaip prošvaistė, šviečia tik didelio žmogaus ir lietuvio tragiškas paveikslas.

Noras pagrįsti lietuvio dvasios savitumą amžių būvyje, amžinąją lietuvio teisę į laisvę ir nepriklausomybę, paskatinti jo dabarties kovą — štai, kas yra visos draminės Sruogos kūrybos idėja. Tai yra pozityvi, patriotiška, drauge kūrybiška ir kovotojiška idėja, ir tuo Balys Sruoga skiriasi nuo daugelio stipriausiųjų šių dienų vakarietiškų dramaturgų, kurie taip pat, kaip jis, savo pagrindinių tikslu laiko sukelti estetines emocijas, bet kurie dažnai nebeturi jokio tikėjimo, jokios pozityvios siekiamybės, tas emocijas įprasminančios. Sruoga visa savo karšta, idealistine kovinga prigimtimi tolimas dekadentiškam abejingumui tiesai ir gėriui, ir jo credo, kurį savimi išreiškia jo veikalų idealistiniai didvyriai, yra draugė visos mūsų tautos credo. Lietuviškasis menas — ne žaismas, ne pramoga, bet kūrybiškas tautos gyvastingumo pasireiškimas, viena iš formų kovos dėl savitos ir išlaisvintos dvasios.

Kada „Kazimiero Sapiegos“ pabaigoje nepaprastos jėgos monologo paskutiniaisiais žodžiais senasis, visko netekęs etmonas išreiškia savo kančiose ir nusivylime subrendusią tauriąją paskirtį, tai jau nebe sceninis personažas ir nebe istorinis karvedys šneka į jį lydinčią mergaitę, — tai pats kūrėjas, sumuodamas savo kūrybą, kalba į savo poeziją:

Eime, dukrel, eime ...  Širdžių pašildyt.
Eime žmonėms į širdį viltį sėt,
Kartot kaip maldą vardą Lietuvos.

*

Visa didžioji Balio Sruogos teatrinė veikla skyla į du barus: realizuotąjį ir į ateitį nužymėtąjį.

Visapusiškoje veikloje lietuviškosios kultūros kūrimo ir formavimo srity didžiąją savo prisirišimo dalį Sruoga, kaip matome, skyrė teatrui. Jo reikalais jis sielojosi nuo pat jaunystės iki gyvenimo pabaigos, su juo nuolat buvo glaudžiausiam kontakte, jam kūrė, vertė, jį barė ir skatino. Vienintelis plataus mąsto teatro teoretikas Lietuvoje, savo sukurtam seminare jis ruošė studentus suprasti Šią meno šaką, jis ugdė skonį, statė aukštesnius reikalavimus. Jis visą amžių kovojo prieš teatrinį pigumą, beskonę, nekultūringumą, mėgėjišką maivymąsi, nekūrybišką kartojimą savo ir iš kitur nužiūrėtų trafaretinių priemonių. Jis aršiai kovojo su prastais vadovais ir nekūrybingais aktoriais, o seminare klausytojų tarpe ugdė ir išugdė nemaža tos kovos talkininkų. Savo opozicija mėgėjiškumui ir natūralizmui jis buvo neilstąs spiritus movens, kurs šalia teatro stovėdamas, visada darė jam įtakos, neleisdamas sustingti, skatindamas siekti.

Dviem atvejais — „Vilkolakio“ ir A. Olekos-Žilinsko laikais — jis visai arti priėjo prie teatro. Ypatingai meninio Lietuvos teatro pražydimui Žilinsko vadovybėje jo inspiruojanti, kryptį rodančioji dvasia turėjo neįkainuojamos įtakos. Žilinsko vedamoji studija, vėliau užaugusi į Jaunojo Teatro kolektyvą, o dar vėliau, pačiam Žilinskui išvykus, suteikusi Lietuvos teatrui beveik visas lemiamąsias kūrybines, gerai paruoštas jėgas — šitai studijai Sruoga taip pat skyrė savo pasišventimą ir žinias. Spaudoje gi Sruoga, o vėliau jo mokiniai, nuolat tvirtai valdė teatro kritikos skyrius ir turėjo didelės įtakos visuomenės opinijai. Požilinskio laikotarpio tamsioje reakcijoje Sruoga sumanė ir įsteigė šalia savo seminaro Akademinę Teatro Studiją, kurios uždavinys,, toli ateitin numatytas, buvo kūrimas ir jieškojimas naujo, aukštesnio meninio ir kultūrinio lygio, antinatūralistinio teatro. Tai studijai vadovauti Sruoga pakvietė vieną gabiausių Žilinsko mokinių, talentingą aktorių ir režisierių Algirdą Jakševičių, ką tik grįžusį iš užsieninių teatro studijų. Tačiau studija, gyvavus ir su nepaprastu vadovo ir jo mokinių entuziazmu dirbus 1937—1939 metais, likvidavosi, išorinių aplinkybių veikiama. Tiesa, ji buvo spėjusi paruošti vieną spektaklį, nebrandų, mokinišką, ji, kad ir pablogėjusiomis sąlygomis, tęsė savo darbą Vilniuje, tačiau rezultate teįliejo į profesinius teatrus keletą naujų žmonių; jos pagrindinė misija — naujo teatro kūrimas — negalėjo būti įvykdyta. Netrukus, su ankstybąja jos vadovo mirtimi 1941 metais, buvo palaidotos ir teatrinės viltys.

Tuo bendraisiais bruožais išsemiama prof. Balio Sruogos teatrinės veiklos realizuotoji sritis jau neginčijamai priklausanti mūsų kultūros istorijai, joje palikusi neišdildomą pėdsaką.

Tačiau pagrindinė Sruogos teatro sritis, kurios reikšmė šimteriopai žymesnė už bet kokį dėstymo, auklėjimo, organizavimo ir kritikos darbą, — jo meninė kūryba, jo dramaturgija, — liko beveik visiškai nerealizuota. Visiškai nevykęs Fedoto-Sipavičiaus „Baisiosios nakties“ pastatymas, o taip pat ir per jaunomis, studijinėmis jėgomis Olekos — Žilinsko pastatytoji „Milžino paunksmė“ neįvykdė nė dalies reikalavimų, kuriuos iškelia Sruogos veikalų teatrinis įkūnijimas. Veikalai ne tik žiūrovų, bet ir pačių aktorių nebuvo suprasti ir neturėjo pasisekimo. Laikas dar nebuvo atėjęs, ir teatro, kuris galėtų tinkamai pastatyti Sruogos veikalus, nebuvo. Lietuva jo dar laukė. Kad žymiausias Lietuvos dramaturgas, kurio veikalai savo menine jėga ir mostu prilygsta patiem didiesiem šių laikų Europos teatro, kūriniam, nesulaukė Lietuvoje sau atitinkamo sceninio įkūnijimo, — t. y. paties Sruogos nuomone, iš viso, — neįgijo atbaigtos egzistencijos, netapo estetine realybe — priežastys glūdi pačioje kūrinių esmėje, jų stilistiniam savitume.

Jei mes bandytume rasti vardą tai krypčiai, kurią Sruoga atstovauja, priešpastatydamas savo siekimus „vyžų ir apyvarų“ — atseit, natūralistiniam, Lietuvoj įsigalėjusiam teatrui, — mes bergždžiai eikvotume jėgas ir laiką. Bet kuris -izmas su savo istoriškai ir stilistiškai determinuotu tūriu čia nieko nepadėtų ir neužpildytų. Išėjęs iš jaunatvėje žavėjusios simbolistinės poetikos, savo brandžiuose veikaluose, Sruoga nuo simbolizmo nutolsta. Nutolsta jis ir nuo realistinio, gyvenimui ištikimo metodo — tikrovės vaizduotojui Sruoga pernelyg poetiškas, sapniškas, vietomis net irracionalus, jo gyvenimas pernelyg stilizuotas ir pakilus. Nenueina jis į amžiaus pradžioje madingus impresionistinius ar detalizuoto psichologizmo pustonius, prietemas, aidus ir minorinę gaidą — priešingai, pilnakraujis mažoras skamba jo veikaluose! Moderninės kryptys, daugiau ar mažiau suvienašalinančios žmogų ir buitį: — čia ekspresionistiniu lakoniškumu ir suskaldymu, čia surrealistiniu bėgimu nuo logikos ir sąmonės kontroliuojamų sričių, čia naujausiuoju šūkiu — egzistencializmu — dengiančiu neviltį ir jėgų išsekimą, — jos visos negali nė iš tolo laikyti Sruogos savo sekėju. Bet jis nėra nei klasikų mokinys — tam jis per aistringas, per plačiai išsiliejęs savo kompozicijoje, per kaprizingas. Jo stiliui trūksta „tauraus paprastumo, ramaus didingumo“, o architektonikai — geležinės logikos. Artimiausiai telpąs į romantizmo sąvoką, su kuria jis principe daug kur sutinka, jis vis dėlto deklaravo, kad1 su senaisiais romantikais jam tik iš dalies pakeliui, kad jo siekimai — kiti. Ir iš tiesų, su tradicine romantizmo sąvoka, su Schillerio ar Hugo patetika, Sruoga neturi nieko bendra. — Jo neįmanoma įtalpinti į jokius mums žinomus teorinius rėmus.

Vienas tačiau, negriežtas ir nemoksliškas, bet mūsų visų juntamas mastas ištisai apima Sruogos kūrybos visumą. Tai — lietuviškumo mastas. Visa, kuo mūsų tauta reiškiasi savo buity, išminty, tikėjime, papročiuos, darbe, savo dainoj, smūtkelio nuotaikoj ir drobės rašte, savo vidiniam ritme, visa, kuo ji gyvena, džiaugias ir kenčia, kas sudaro jos giliausią savitumą — visa tai Balio Sruogos veikaluose išryškėja adekvatišku temperamentu ir forma. Sruoga tad kuria naują, lietuvišką teatro stilių, — teatro, kuriam atitikti dar nepribrendo joks mūsų aktorių kolektyvas ir kurio negalima išreikšti scenoje senomis, įprastinėmis, vis tiek: rytų ar vakarų mokyklų — priemonėmis.
Būsimasis Lietuvos teatras turės didelį uždavinį — rasti tą naują, savitą, sceninį stilių, kurį nužymėjo Sruoga savo dramaturgijoje. Šioji, dar neįkūnytoji jo teatro kūrinių reikšmė siekia tolimos ateities ir atrodo mums žymiai svarbesnė, negu visa kita.

Kaip būsimąjį teatro stilių pavadins būsimasis istorikas — ateities dalykas. Mūsų dienos neturi Sruogos kūrybai apibrėžti vardo, labiau ir pilniau išreiškiančio jos turinį ir dvasią, kaip tik tas vienas vardas — Lietuva.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai