Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILTIES TEOLOGIJA: ESCHATOLOGINĖ DIEVO KARALYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
(Pabaiga)

Jau Augustinas, anot Tillicho, išsprendė laiko mįslę, nes rašė: **Jeigu nesu klausiamas apie laiką, žinau, kas jis yra. Kai imu aiškinti mane klausiančiam, kas yra laikas, nebežinau". Laiko paslaptį, arba mįslę, sunku išreikšti. Laike gimus, laike reikia gyventi, surandant raktą į save ir į beribę aplinką. Žmogus jautė ir jaučia, kad laiko tėkmė jį baugina. Laikas žmogui — mįslė, kurios jis neįstengia atspėti ir kurios atspėjimo negalėtų pakelti. Ateinama iš praeities, kurios jau nebėra; einama į ateitį, kurios dar nėra; mūsų tik dabartis. Praeitis priklauso mums tik tiek, kiek ją dar turime dabar; ateitis yra mūsų tiek, kiek ją jau turime dabar.
 Praeitis žmogui priklauso atmintimi: biologine, sociologine, kultūrine. Ateitis — paankstinimu per viltį. Tačiau kas yra dabartis? Iš arti į ją pažiūrėjus, reikia pripažinti, kad dabartis yra taškas be tęsimosi, — taškas, kuriame ateitis tampa praeitimi. Sakant "štai, dabar . . .", jau ši dabar akimirka yra praeities praryta. Dabartis dingsta, ją bandant pagauti. Dabartis — nepagaunama, bet nuolat praskubanti. Tad, atrodo, nelieka nieko tikro laiko mįslėje: nei praeities, nei ateities, net nei dabarties. Dabartis neduotų žmogui vietos ant ko atsistoti ir pasijusti namie, jeigu ji neturėtų antros savybės: tai dabarties galia priimti amžinybę. Dabartis yra tikra, nes amžinybė įsiveržia į laiką dabar, padarydama ją svaria ir svarbia. Amžinybė yra galia būti nuolat dabar(tyje). Amžinybės dafoar(tinumas) duoda mums svarumą ir svarbą. Mums sakant dabar sąmoningai ir valingai, tai, kas laikina, ir tai, kas amžina, susijungia. Tokiame dabar apreiškiama amžinybė, nes kiekviename tikrame dabar yra amžinybė.

Pagal Jono evangeliją, amžinasis gyvenimas yra dabarties dovana. Tas, kuris paklūsta Jėzui Kristui, jau gyvena amžinybe. Jau nebėra nešamas nepermaldaujamos laiko srovės, nes jame dabar tampa amžinu dabar.
Esama ir trečios savybės laiko paslaptyje. Ši savybė kreipia žmogų ateitin. Laikas negrįžta ir nesikartoja, bet skuba pirmyn. Nuolat savitas ir nuolat dvelkiąs naujumu. Laike yra veržimosi nepažįstamo tikslo link, — veržimasis, kuris netelpa vien tik dabartyje, nors nuolat jaučiamas ir nuolat prieš akis. Laikas skuba link amžinos ateities. Čia susiduriame su paslapčių paslaptimi: amžinybė — laiko mįslės atspėjimas. Dabartis nebėga nei metų laikų ratu, nei kartojasi, grįždama į tuščią pradžią. Dabartis įauga į paslėptą tikrovę — į naują Kūriniją.

Dialektinė (įtampos) eschatologija iškelia begalinę kiekvienos akimirkos svarbą. Akimirka — pirmyn judanti kryžkelė, kurioje apsisprendžiamą už amžiną Tikrovę — naująją Kūriniją. Naujojo Testamento eschatologinė ateitis joje deramos vietos negauna. Ateitis yra esminis bruožas Pažado ir Išpildymo, vilties ir laukimo laikysenai, kuri tinka Bažnyčiai ir žmonijai kaip communio viatorum (pakeleivių bendrijai), nes "visa kūrinija iki šiol tebedūsauja... ir mes patys. . ., laukdami įsūnijimo ir mūsų kūnų atpirkimo" (Rom 8:22-23). Eschatologija, kuri nepaiso ateities dovanos, negali išreikšti tikėjimo vilties.

4. Vilties teologija
Viltis yra nerimo ir drąsos vaikas. Nerimo, nes tikįs žmogus negali susigyventi su tuo, kas yra, bet neturėtų būti; drąsos, nes tikįs žmogus veržiasi į tai, kas turėtų būti, bet dar nėra. Dievo Karalystė yra judanti kryžkelė istorijoje, kurioje susitinka Dievas ir žmogus. Istorija — Dievo kelias ir staklės. Būti pakeliui ir staklėse. Žmogus yra šaudyklė Dievo staklėse. Šaudyklė su galia ir užduotimi būti savu ir savitu; su džiaugsmu ir aistra būti savu ir savitu. Abu Testamentai liudija apie Dievo Karalystę, kuri atėjo ir ateina, —jau ir dar ne pavienio žmogaus ir visos žmonijos istorijoje.

Du klausimai pynėsi. Dievo Karalvstę Šventraštyje ir aiškinime (hermeneutikoje) analizuojant:
1. Ką jie norėjo pasakyti?
2. Ką jie nori pasakyti?
Istoriškas įvertinimas bandė kaip galima ap-čiuopiamiau atskleisti, ką Dievo Karalystė reiškė Šventraštyje: Senajame Testamente, Jėzaus skelbime, pirminėje Bažnyčioje, evangelijose.55 Literatūrinė analizė siekė suprasti naudotų literatūros žanrų ir kalbinės išraiškos priemonių funkciją.56

Istoriškumo įvertinimas ir literatūrinės išraiškos supratimas paruošia aiškinimui (hermeneutikai), — skaitytojo arba aiškintojo užduočiai.

Literatūrinė analizė daro išvadą, kad Dievo Karalystė yra labai dažnai užtinkama "užrašyta gyvenimo apraiška" Naujajame Testamente,57 kitaip sakant, dažnas simbolis. Tiesa, senas ir žydiškos apokaliptikos spalvomis išpuoštas, bet vis vien simbolis, kuriuo aprašoma Dievo rūpestis žmogumi ir kūrinija istorijoje.
Kas yra simbolis ir kokia jo funkcija? "Simbolis, aplamai paėmus, yra reliatyviai pastovus ir pasikartojantis pojūtinės patirties elementas, kuris išreiškia prasmę arba prasmes, neįmanomas išreikšti vien tik pojūtine patirtimi".58 Simbolis išsako daugiau negu save. Simbolis sudeda dvi tikrovės: apčiuopiamą ir neapčiuopiamą. Jis gali būti tikslus ir vienprasmiškas, pvz., matematiškas pi; jis gali būti įtampus ir daugiaprasmiškas, pvz., Dievo Karalystė. Vienu ir kitu atveju simbolis yra ženklas, kuris rodo kelią, — tikrovė, kuri rodo kitą tikrovę. Ženklai — lengvai permatomi, nes yra tikslūs ir vienprasmiški. Simboliai — sunkiau permatomi, nes jų galia sudėti dvi tikrovės yra įtampi ir daugiaprasmė. Ši simbolio samprata yra moderni.59 Jos pagalba galima geriau suprasti, kaip žmogus naudoja kalbą dabar ir kaip žmogus naudojo kalbą praeityje. Jos pagalba galima geriau atpažinti "Dievo Karalystę" Jėzaus skelbime — ne tik kas buvo norima pasakyti istoriškoje ir literatūrinėje lygmėse, bet ir kas norima pasakyti nūdienos aiškinime (hermeneutikoje).

Apskritai paėmus, žydų apokaliptikoje (tas pat tinka ir pirminei Bažnyčios apokaliptikai) naudojami simboliai buvo tikslūs ir vienprasmiški. Simboliai — ženklai. Apokaliptinis žynys pasakojo savo tautos istoriją simboliais. Pojūtinės patirties duomuo vienprasmiškai siejosi su pojūtinei patirčiai neprieinama tikrove, pavyzdžiui, Dan 12:11 pastatyta "sunaikinimo pabaisa" yra istoriškas An-tiocho IV Epifano duomuo — altorius Zeusui Šventovėje, o istoriškai patirčiai neprieinamas duomuo — Gyvojo Dievo išniekinimas. Įvykių serija Dan 11—12 yra įvykiai istorijoje. Istorikas gali juos iššifruoti, atpažindamas istorinius duomenis. Jie aprašomi tiksliais ir vienprasmiškais simboliais.

Jėzaus skelbime randame apokaliptinį "Dievo Karalystės" simbolį. Ar "Dievo Karalystė" yra tikslus ir vienprasmiškas ar įtampus ir daugiaprasmiškas simbolis? Ar "Dievo Karalystė" yra tikras simbolis ar tik ženklas? Šis literatūrinės analizės klausimas atsakytinas, remiantis duomenimis iš istoriško įvertinimo. Jėzus atsisakė duoti ženklą: "... priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: "Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota" (Mt 8:11-12; Mt 12:39: 16:4; Lk 11:29). Turime paties Jėzaus žodį, t. y. žodį iš istoriškos Jėzaus tarnybos.60 Apokaliptikoje esminga, kad ženklai lengvai duodami. Be to, jie permatomi, nes yra vienprasmiški. Jėzaus gi tvirtas "Ne!" duoti ženklą rodo, kad "Dievo Karalystė" nėra išsemiama paprastu ženklu, bet yra įtampi ir daugiaprasmė tikrovė. Čia susiduriame su Jėzaus Dievo Karalystės esme. Jėzaus skelbime "Dievo Karalystė" yra įtampus ir daugiaprasmis simbolis; simbolis, o ne ženklas.61 Jeigu "Dievo Karalystė" būtų tik vienprasmis ženklas istoriškame Jėzaus skelbime, aiškintojui beliktų atpažinti Pabaigos ženklus ir apskaičiuoti Žmogaus Sūnaus Grįžimo datą. Kadangi ji yra įtampus ir daugiaprasmis simbolis, aiškintojui tenka ištirti daugeriopus kelius, kuriuose Dievo išgyvenimas tampa butine žmogaus tikrove. Nėra abejonės, kad "Dievo Karalystė" ir Senajame Testamente reiškė įtampų ir daugiaprasmį Dievo rūpestį savo Tauta istorijoje. Ir Jėzaus skelbime "Dievo Karalystė" neišsiteko viename atpažįstamame įvykyje, kurį visa žmonija kartu patirtų, bet išsiliejo ir išsilieja į kiekvieną istorijos amžių ir kiekvieną žmonijos kartą.62

Pažiūrėjus į Jėzaus "Dievo Karalystės" skelbimą simbolio ir jo funkcijos įvertinimo šviesoje, pajuntama, kad klausimas "Ką nori Naujasis Testamentas pasakyti" mūsų amžiuje ir mūsų kartoje yra ne tik galimas, bet ir būtinas.
To dar neužtenka. Supratus, kad "Dievo Karalystė" Jėzaus skelbime yra įtampus ir daugiaprasmis simbolis, reikia klausti: "Kokį atsaką šis simbolis išvilioja iš skaitytojo ar klausytojo?" Klausimas keliamas ne tiek istoriško įvertinimo požiūriu, — kaip jis veikė arba kokį atsaką jis išviliojo Jėzaus laikais, — kiek aiškinimo (hermeneutikos) lygmėje, — kaip veikia ir kokį atsaką išvilioja dvidešimtame amžiuje.

Krikščionybė, būdama eschatologinė Bendrija ir Dievo Surinkimas, yra Dievo Karalystė istorijoje. 1954 m., antrajame Pasaulio Bažnyčių Tarybos susirinkime, Evanston, 111., nūdienei krikščionybei analizuoti buvo pasirinkta tema "Kristus — pasaulio viltis". Susidūrė čia du teologiniai požiūriai: amerikiečio dr. Robert L. Calhouno (iš Yale universiteto) optimistiškas pažangos istorijoje vertinimas ir europiečių dr. Edmund Schlinko (iš Heidelbergo universiteto) pesimistiška krizės eschatologija. Susidūrimas buvo vaisingas. Schlinko pesimistinė eschatologija pajuto viltį, o Calhonno optimistinė istorijos samprata atpažino nuodėmę ir Dievo teismą. Abu požiūriai susiliejo džiugiame teigime, kad Kristus yra žmonijos viltis.63 Evanstono vilties žinia nubangavo per krikščionybę.64


Bronius Murinas Sodo kampelis (Akvarelė)

Vatikano II susirinkimas (1963-1965) leido atpažinti, kad "krikščioniškoji tiesa yra lyg sėkloje slypinti gyvybė. Ji atsiskleidžia pamažu, palaipsniui, kartu su kylančia žmogaus kultūra. Ją vis brandesnę Bažnyčia perduoda naujoms kartoms".65 Pastoracinė konstitucija "Bažnyčia dabartiniame pasaulyje" alsuote alsuoja ryžtu ir viltimi: "naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik pažadinti rūpinimąsi darbuotis šioje žemėje, kur auga tos naujosios žmonių šeimos kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo pasaulio bruožus. . . .
 [žemiškoji] pažanga . . . yra labai svarbi Dievo Karalystei ... Ši karalystė slėpiningu būdu jau yra žemėje; ji pasieks savo tobulybę, kai ateis Viešpats".66
Vakarų žmogus, apskritai paėmus, vis dar tebegrimzta į nusivylimo ir beviltiškumo laikyseną ir nuotaiką. Abejingas nusivylimas ir beviltiškumas yra didžiausios nuodėmės prieš viltį, nes yra sveiko nerimo ir drąsos priešpriešos.
Protestantiškoji krikščionybė pereitame dešimtmetyje svirduliavo pasigėrusi aibe šūkių, gimusių iš nusivylimo ir beviltiškumo, prarasdama Naujojo Testamento Dievo Karalystės savimonę: "bereliginė krikščionybė", "Dievo mirtis", bandymas supasaulinti Evangeliją, padarant Dievo Karalystę vien tik bėdos virtuve ar labdaros įstaiga.

Krikščionybė, — Katalikų Bažnyčia ir šalia jos, — išgyvena gilų tikėjimo lūžį ir krizę. Iš vienos pusės, reikia grumtis su grėsme netekti tąsos su praeitimi; iš kitos pusės — su iškreipta misijos pasaulyje samprata. Šalia krikščionybės gimsta varžovai, kurie atgaivina žmonijos viltį, grąžindami jai visuotinį akiratį. Šventraščio eschatologija yra nukrikščioninama ir perimama komunizmo, kuris kviečia žmogų nebūti istorijos auka, bet kurti istoriją, remiantis bandos režimu. Marksizmas yra pseudoreligija, kuri skelbia istoriją turint prasmę ir tikslą. Bandymas skelbti mūsų amžiuje ir mūsų kartai Dievo Karalystę, kuri pasitraukė iš visuotinės istorijos arenos į asmeninį butinių nuosprendžių lopelį, yra nesuderinamas su Naujojo Testamento eschatologija. Tikėjimo pasitraukimas iš eschatologinės Dievo Karalystės laikysenos įgalina suprasti komunizmo evangelijos patraukumą. Bet kokios "evangelijos" jėga gimsta viltyje, kurią ji pajėgia įžiebti žmonių širdyse. Kokia yra viltis, kurią tikėjimas į Dievo Karalystę uždega visuotinės istorijos amžiuje?

Vienas vertingiausių veikalų teologijoje eschatologijos klausimu yra Jūrgen Moltmanno Vilties teologija.67 Analizuojama krikščioniškosios eschatologijos pagrindai ir svarba. Moltmannas viltį sieja su šventraštiniu tikėjimu, pagal kurį ateitis yra laukas sėklai tapti medžiu ir erdvė kūdikiui užaugti vyru ar moterimi. Gilė slepia savyje ąžuolą — viltį užaugti ąžuolu; kūdikis slepia savyje vyrą ar moterį — viltį tapti vyru ar moterimi. Krikščioniškoji eschatologija apreiškia būdingą ateitį Dievo Karalystėje, — Jėzuje Kristuje, kuris yra laukas ir erdvė.
Ateitis nekartos to, kas jau yra įvykę, nei išlukštens vien tai, kas jau yra nors ir "paslaptyje" (1 Kor 2:7). Atėjusi ir ateinanti Dievo Karalystė apreikš tikrovės pilnatvę: teisumo pažado išpildymą visiems, visų mirusiųjų prikėlimą ir visuotinį pripažinimą, kad Jėzus Mesijas yra Viešpats (2 Kor 5:17-21; 1 Kor 15:20-28). Būdamas "Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga" (Apr 22:13), Jėzus Mesijas yra Viešpats ir ateinančios asmeniškos pabaigos, ir pasaulio istorijos galo, ir kosminės evoliucijos pilnatvės. "Juk reikia žinoti, kad istorija nėra beprasmiškas riedėjimas į nežinią. Mūsų gyvenimas nėra beviltiškas graibstymasis tamsybėje. Istorijos kelias yra Dievo kelias. Jei šis kelias mums ir ne visuomet aiškus, tai priklauso nuo mūsų žvilgsnio ribotumo bei nesugebėjimo įžiūrėti visumos, kuri pačiam Kūrėjui nuo amžių yra aiškesnė už saulę".68
Eschatologinė Dievo Karalystė yra svari ir svarbi butine prasme, nes kuriama žmogaus kasdienoje, jo būsenoje ir elgsenoje, jo galvosenoje ir vylimesi. Ji švenčiama, minint Jėzaus Mesijo įvykį metų sąrangoje — Kalėdas, Velykas, Sekmines, švenčiant laiko tėkmėje sekmadienį, krikštynų ir vestuvių džiaugsme ir laidotuvių skausme. Švenčiant pasišvenčiama Dievo Karalystei. Šventimas be pasišventimo — burbulas. Ji aukoiama Mišiose. Aukojama pasiaukojant. Švenčiant ir auko jant Dievo Karalystė liečia žmogų pačioje jo širdyje.
Eschatologinė Dievo Karalvstė yra svari ir svarbi istorine prasme, nes turi savo šaknis istoriniame Kristaus įvykyje. Pati krikščionybė yra viltimi alsuojantis liudijimas istorijoje apie ateitį kaip Dievo Karalystę Jėzuje Kristuje, kuris "yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius" (Žyd 13:8). Eschatologinė Dievo Karalystė yra kristologinė, nes Kristus yra jos Atbaiga. Nekris-tologinė istorijos samprata yra anachronistinė, — pasimetimas, nes nesiskaito su Kristumi, kuris yra kiekvieno žmogaus ir visatos "vakar-šiandien-rytoj".

Eschatologinė Dievo Karalystė yra svari ir svarbi ateitimi. Dabartis be savo praeities ir be durų į ateitį yra beprasmė. Naujojo Testamento Dievo Karalystės eschatologija atskleidžia ateities užuolaidą ir duoda sparnus drąsai viltis, nes jau Dievas laimėjo lemtingą mūšį istorijoje Jėzaus Prikėlime, nors ir dar "esame išgelbėti viltimi" (Rom 8:24).
Žmogus yra kūrinys, kurį palaiko viltis. Viltimi jis išeina iš savęs į Dievo Karalystės lauką ir erdvę — ateitį, kuri prasideda dabar; viltimi jis drįsta išgyventi Dievo Karalystę jau ir dar ne įtampoje (Rom 8:17-25).

55. Žr. skyrelį "metodo klausimas".
56. Žr. skyrelį "metodo klausimas".
57. Žr. išnašą Nr. 12.
58. Philip Wheelwright, Metaphor and Reality (Bloomington: Indiana University, 1962), p. 92.
59. Perrin, "Eschatology and Hermeneutics . . .", op. cit, pp. 10-12.
60. Ten pat, p. 12.
61. Ryškiausi "Karalystės žodžiai" randami pas Lk 11:20: 17:20-21; Mt 10:12.
62. Perrin, ten pat, p. 13.
63. Abu atspausdinti antrašte "Christ the rlope of the World". The Ecumenical Revieiv 7(1955), 127-150.
64. Tam liudija knygos: Emil Brunner, The Eternal Hope (Philadelphia: VVestminster, 1954); J.E. Fison, The Christian Hope (London: Longmans, Green & Co., Inc., 19541; F.A. Kantonen, The Christian Hope (Philadelphia: Muhlen-berg Press, 1954); Paul S. Minear, Christian Hope and the Second Corning (Philadelphia: Westminster, 1954).
65. Vatikano II Susirinkimo Dokumentai (Boston: Krikščionis Gyvenime, 1967), I, pp. 9; 192-218.
66. Ten pat, pp. 207-208.
67. Jūrgen Moltmann, Theology of Hope, vertė J. W. Leitch (New York: Harper & Row, 1967).
68. Juozas Eretas, "Tremties lietuvis idėjų sūkuryje", "Darbininkas, 1975.VI1.25.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai