Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LEONARDUI DAMBRIŪNUI 70 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Barzdukas   
Pasak mūsų patarlės, ir duris uždarius, laikas bėga. O su laiku kartu bėgame ir mes: štai Leonardui Dambriūnui jau 70 metų. Jis gimė 1906 vasario 5 Žižmių kaime, Pagirių vis., Ukmergės aps. Į Ramygalos progimnaziją įstojo 1920, 1923-27 mokėsi Ukmergės gimnazijoj, 1927-34 studijavo Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Jį baigęs, mokytojavo Kaune. 1941-44 dirbo vyr. asistentu prie lietuvių kalbos katedros filosofijos fakultete. Vokietijos tremty mokytojavo Muencheno lietuvių gimnazijoj. JAV ilgiausiai dirbo Amerikos Balso lietuvių skyriuj Washingtone. 1976 išėjo į pensiją.
Lietuvoj bendradarbiavo Židiny, Lietuvos mokykloj, svetur — Aiduose, Drauge, Akiračiuose, Lietuvių enciklopedijoj ir kt. Praktiniais kalbos klausimais 1949-52 reguliariai rašė Ateity ir 1950-56 Vyty. Lietuvoj nuo 1939 buvo Gimtosios kalbos redakcijos narys, svetur Gimtojoj kalboj bendradarbiavo ir 1961-68 ją redagavo. Lietuvoj kartu su J. Kapla-nu išleido "Lietuvių kalbos gramatiką" nelietuvių mokykloms. 1939 paruošė "Kalbos patarėją", kurį redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius, išleido Lietuvių Kalbos Draugija Gimtosios kalbos knygynėlio numeriu 1. 1940 Dambriūnas išleido "Lietuvių skaitymus" nelietuvių gimnazijoms. 1946 jau svetur išleido "Lietuvių kalbos sintaksę", paruoštą dar Lietuvoj (1963 pasirodė trečioji, papildytoji jos laida, pakartota Pedagoginio Lituanistikos Instituto Chicagoj). 1960 Juozas Kapočius išleido jo "Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektus", knygą spaudė Lietuvių enciklopedijos spaustuvė Bostone. 1966 Tėvai Pranciškonai išleido "Introduction to Modern Lithuanian", stambų 472 psl. veikalą mokymosi reikalui, paruoštą Dambriūno kartu su Antanu Klimu ir Williamu R. Schmalstiegu. 1964 išleistas "Lietuviškas auklėjimas šeimoje".

Bet daugiausia Dambriūnas bus davęs kalbinių straipsnių. Pusaštuntų metų Amerikoj redaguodamas Gimtąją kalbą, daugiausia pats vienas ją ir prirašė — iš 672 puslapių jo yra parašyti apie 300. Straipsnius kalbos klausimais taip pat rašė Aidams (Kalbos mokslas ir mūsų bendrinė kalba 1952, Svetimos įtakos klausimu mūsų kalboje 1955), Lietuvai (Lietuvių kalbos sovietinimas 1956), žurnalui Lituanus, Draugui ir kt. Dambriūnas taip pat aktyvus ir visuomeniniame lietuvių gyvenime: ateitininkas nuo 1920, Ateitininkų Federacijos tarybos vienos kadencijos narys, JAV LB Washingtono apylinkės steigėjas ir valdybos vicepirmininkas, 1962-68 PLB kultūros tarybos vicepirmininkas, Lituanistikos Instituto narys ir 1971 geg. 30 — 1975 lapkr. 10 jo kalbos skyriaus vedėjas ir kt.

Atiduodamas lietuviškam mūsų gyvenimui vis pozityvų tautinį savo į-našą, Dambriūnas taip pat nevengia pasisakyti ir vad. "kontroversiniais" mus skaldančiais klausimais. Bet tai klausimai, vis susiję su tautine mūsų gyvybe ir ateitimi. Tautiniai Dambriūno siekimai abejonių nekelia: jam nuoširdžiai rūpi lietuvių tauta ir Lietuva. Jam taip pat rūpi ir išeivija. Tad jis atvirai kelia kad ir tokį klausimą: kokia bus mūsų išeivija pvz. po 25 metų, kai dabartinė vyresnioji karta su savo tautiniu sąmoningumu ir su savo kultūrinėmis, visuomeninėmis bei politinėmis aspiracijomis iš gyvenimo jau bus pasitraukusi? Kas ateis įjos vietą?
Dambriūnas konstatuoja nemalonų faktą, kad iš senosios mūsų išeivijos čia gimusių trijų šimtų tūkstančių jaunuolių teliko "tik keli tūkstančiai tokio kaip vyčiai sąmoningumo" (Akiračiai, 1976 vasaris). Vadinas, labai maža. Taigi reikia ir kitokių pastangų, ir naujų sugebėjimų, kad istorija nepasikartotų, nes "iš naujos išeivijos liktų tik keli nuošimčiai sąmoningų lietuvių". Tačiau pro šį klausimą vieni stengiasi praeiti negirdom, kiti tiki neišvengiamu likimu, treti ribojasi politika ir t.t., tad be didesnio pasipriešinimo tirpstame emigrantų lydymo katile. Dambriū-nui dėl to neramu. Jis ieško tokio kelio, kuris taip pat galėtų duoti efektyvesnių vaisių. Jo manymu, mūsų jaunimo lietuviško sąmoningumo ugdymas turėtų būti visų laikomas svarbiausiu reikalu. Tik sąmoningas jaunimas pats susiras lietuviškame gyvenime savo vietą. Todėl gerai daro visi tie, kurie stengiasi jaunimą mokyti jo tėvų kalbos, supažindinti su tautine kultūra, su Lietuvos istorija ir bent iš knygų ir su pačia Lietuva. Deja, tas kraitis, kurį mūsų jaunimas gaunąs iš savo tėvų, lituanistinėse mokyklose, stovyklose ir organizacijose, šiaip ar taip, esąs labai nedidelis: šio ir to tik po truputį, daugiausia vis netvirtai, kažkaip vis lyg nenorom. Tad jo nepakanką. O apie vieną priemonę jaunimo lietuvybei stiprinti apskritai nelabai mes norį net kalbėti. Tai jaunimo konkretus supažindinimas su pačia Lietuva.

O netrūkstą nė tokių, kurie tokiai priemonei nepritaria, su ja net nedorais būdais (demagogija ir insinuacijom) kovoja.

Iš esmės Dambriunas čia nieko naujo neskelbia —jis tik pasisako už tokį jaunimo supažindinimą su Lietuva, kuriam pritarė ir 1974 spalio 26-27 New Yorke (College of VVhite Plains) įvykusi Lietuvos laisvinimo darbo konferencija, būtent: "Kiek įmanoma okupacinio režimo varžtų ribose, laisvojo pasaulio lietuviams tikslinga puoselėti ir plėsti ryšius su pavergtoje Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais išeivijos tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti ir solidarumui su ja ugdyti. Tuos ryšius mezgant ir palaikant, išeivijos lietuviams tenka vadovautis savo sveika nuovoka, sąžinės jautrumu ir tautiniu sąmoningumu". Taigi pagaliau yra rastas išmintingas ir mūsų sąlygomis konsekventus sprendimas, sutartas visų mūsų veiksnių: Lietuvos Diplomatinės Tarnybos, Vliko, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, JAV Lietuvių Bendruomenės, Kanados Lietuvių Bendruomenės, Amerikos Lietuvių Tarybos ir Lietuvos Laisvės Komiteto atstovų. Žinoma, ir šios priemonės veiksmingumas, Dambriūno manymu, galįs būti taip pat reliatyvus, jei į Lietuvą vykstantis jaunuolis ar jaunuolė nebus pasiruošę ir nesusidarys reikiamų sąlygų. Šitai reikėtų visu atsakingumu ir visu rimtumu svarstyti. To, deja, nedaroma nei mūsų spaudoj, nei gyvenime, o vis tenkinamasi "išankstiniu nusistatymu", daugiausia vien neigiamu, daugiau jausmų, ne proto padiktuotu.
Tačiau pagrindinės reikšmės Dambriūno darbui reikia laikyti jo kalbinius raštus. Visų pirma jam rūpėjo ką nors duoti mokinių kalbos mokslui. Lietuvių kalbos sintaksę jis rašė tokiais tikslais: "Visi tos rūšies vadovėliai autoriui atrodė nepakankamai gerai paruošti, kad mokiniai galėtų sėkmingai jais naudotis. Pirmiausia, juose nebuvo galima rasti atsakymų į kai kuriuos klausimus, kurie kildavo nagrinėjant bet kurį tekstą. Antra, juose pasitaikydavo kalbos klaidų, kai kuriuose net gana daug. Trečia, nepakankamai jie buvo apdirbti ir metodiškai" (1946 leidimas). Iš tikrųjų Dambriūno Sintaksėj yra gerų dalykų. Pvz. daug aiškumo įneša autoriaus skyrimas išskirtinių aplinkybių, kur viena aplinkybė tiksliau paaiškina kitą tos pačios rūšies aplinkybę (kitąsyk, dar senų senovėje, buvo senelis ir senelė), nuo sakininių žodžių grupių, kurios savo sudėtimi yra panašios į sakinį ir ištariamos su tokia pat pauze, kaip ir šalutiniai sakiniai (žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu). Taip pat vykęs Dambriūno ir nepilnųjų sakinių aiškinimas, pro kurį negirdom praeidavo kitos mūsų sintaksės, ir kt. Žinoma, lietuvių kalbos sintaksės mokslas daro pažangą, ir Dambriūno Sintaksė šiandien taip pat jau atrodo nebepilna.

Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektų temą Dambriūnui pasiūlė prof. dr. Pranas Skardžius. Aspektai — tai dvi veiksmo savybės: trukmė ir baigtumas. Veiksmažodžiu rašau pasakome trunkantį (vykdomą) veiksmą, veiksmažodžiu parašiau pasakome atliktą veiksmą. Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektų klausimu yra pasisakęs ne vienas užsienio kalbininkas, tačiau problema jų buvo iškelta, bet nebuvo išspręsta. Iš lietuvių kalbininkų Jonas Jablonskis savo gramatikose aiškiai neskyrė aspektų ir veikslų. Aspektus su veikslais taip pat painiojęs Pr. Skardžius, J. Paulauskas, T. Buchienė, teisingiau galvojanti E. Galnaitytė (Paulauskas, Buchienė ir Galnaitytė su savo darbais pasirodė ok. Lietuvoj). Dambriunas normalių darbo sąlygų neturėjo: "Tačiau karas ir neramūs pokario metai neleido atsidėti šiam darbui pastoviai. Tai yra, galima sakyti, tik laisvalaikio darbas. Dėl to jis nėra toks, koks galėtų būti dirbant normaliomis sąlygomis, ir trūkumai tokiu atveju neišvengiami. Jų bus atsiradę, be kitko, ir dėl to, kad čia, Amerikoje, nebuvo galima rasti pakankamai reikalingos literatūros, o kai kuriuos svarbius veikalus, pvz. Koschmiederio, Uljanovo, teko tik po kartą perskaityti darbo pradžioje" (Pratarmė, 5). Tačiau autoriaus atliktas didelis darbas, kurio apimtį rodo kad ir panaudota literatūra — šaltiniams skirti trys pilni puslapiai. Eita aprašomuoju keliu. Darbo tikslas buvo "nušviesti veiksmažodinių formų aspektinę reikšmę šių dienų gyvojoje lietuvių kalboje. Tam tikslui ir medžiaga naudojamasi naujausia, daugiausia 20 amžiaus gyvosios kalbos bei rašytojų raštų, tačiau kai kas panaudota ir iš 19 amžiaus, ypač tautosakos, turint galvoj faktą, kad 19 ir 20 amžiaus kalba esmėje nedaug tesiskiria" (21-22).
Lietuvių bendrinės kalbos kultūros darbe palyginti didelis dėmesys yra skiriamas klaidų taisymui. Šiam tikslui Dambriūnas jau prieš 37 metus dar nepriklausomoj Lietuvoj paruošė "Kalbos patarėją", kur buvo taisomos įvairios rašybos, žodžių darybos, žodyno, sintaksės, frazeologijos ir kt. klaidos. Daug kas iš Patarėjo pateko į 1950 Vokietijoj išleistą prof. dr. Pr. Skardžiaus, St. Barzduko ir J.M. Laurinaičio sudarytą "Lietuvių kalbos vadovą". Tačiau kalbos praktika nuolat evoliucijuoja, ir šioj evoliucijoj reiškiasi dvi pagrindinės linkmės. Vieni norėtų lietuvių bendrinę kalbą vis gryninti, valyti ją nuo svetimybių, net lietuvinti tarptautinius žodžius ir t.t. Kiti siūlo taip toli neiti — palikti įsipilietinusius skolinius, nelietuvinti žinomiausių tarptautinių žodžių, įsileisti į kalbą plačiau vartojamus verstinius posakius ir kt. Atrodo, sprendžiamą žodį įgyja nuosaikaus vidurio kelio šalininkai, apie kuriuos Dambriūnas kalbėjo 1975 Lituanistikos Instituto suvažiavime Clevelande, pasisakydamas dėl 1972 Vilniuj pasirodžiusio "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" antrojo papildyto leidimo. Savo pranešime "Bendrinės lietuvių kalbos raida per pastarąjį penkiasdešimtmetį" jis šiam žodynui skyrė tokius gerus žodžius: "Ir nors jis dar neprilygsta geriausiems kitų kalbų tos rūšies ir apimties žodynams (pvz. anglų k. Websterio žodynui), bet jau prie jų savo kokybe artėja". Žodynas sudarė Dambriūnui progą žvelgti į mūsų kalbos raidą, kuri, atrodo, gali dominti kiekvieną, kuriam rūpi mūsų kalbos kultūra ir pažanga.

Dambriūnas pastebi, kad mūsų kalbos grynumo bei taisyklingumo kriterijai ligi šiol pagrindžiau yra netyrinėti, "Tai (ir) subjektyvūs sprendimai čia neišvengiami". Kodėl pvz. svetimybės blynas, rūbas yra priimtinos, o bakūžė, šposas — nepriimtinos? Jablonskiui dar buvo netaisyklingi žodžiai baltiniai, mokytojauti, nuosavybė, padėtis, privalėti, siekis, taktiškas, tragiškas, "o šiandien jie visiem atrodo visai geri". Arba Juozui Balčikoniui netaisyklingi ir nepriimtini buvo karininkas, medžiaga, beždžionė, kurių vietoj jis piršo aficie-rių, materialą ir malpą, "bet dabar pirmieji visiems kaip tik atrodo geresni, negu pastarieji". Taip pat ir kai kuriems mūsų išeivijos kalbininkams dar tebėra netaisyklingi tokie žodžiai ir posakiai, kaip apleisti kraštą, pravesti posėdį, nustatyti pagal duomenis, nutautėti, statyti klausimą, tenka perspėti, tikėti į ką, vesti kovas, metai iš metų, tamprūs ryšiai, kaip ten bebūtų, nežinau, kuomet pareisią, kai tuo tarpu irkt. (1974 Laiškai lietuviams), o visi šie žodžiai ir posakiai "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" klaidomis jau nelaikomi. Tad pažiūrėkim, kas dar buvo klaida 1939 paties Dambriūno Patarėjuje ir kas jau nebelaikoma klaida 1972 dabartinės lietuvių kalbos Žodyne.

Patarėjas lietuvių bendrinei kalbai neteikia šių žodžių: anūkas, -ė — sūnaitis, dukraitė, dgs. vaikų vaikai, vaikaičiai, palikuonys, blynas — sklindis, laikui bėgant — ilgainiui, su laiku, nuduoti — apsimesti, dėtis, rūbas — drabužis, apdaras, drapanos, siekis — siekimas, tikslas ir kt. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pabrauktuosius žodžius laiko lygiaverčiais su Patarėjjo teikiamais nepabrauktaisiais žodžiais.

Patarėjas taip pat neteikė ir šių žodžių: bačka — statinė, šulė, jumoras — humoras, pasėka, paseka — pasekmė, lietsargis — skėtis, lygsvara — pusiausvyra, suokalbis — sąmokslas, viršžmogis — antžmogis, žingeidus — smalsus ir kt. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pabrauktuosius žodžius telaiko tik "siauriau vartojamais tarminiais, pasenusiais, skolintais", bet jų iš vartosenos nemeta, net ir tokių kaip paišelis, ainis, aras, čemodanas, kaštuoti, seklyčia, skaitlingas ir kt.

Bet ir Patarėjas, ir Žodynas neteiktinais žodžiais laiko: bakūžė — lūšna, bujoti — klestėti, vešėti, tarpti, daboti — saugoti, dūmoti — mąstyti, galvoti, gerbūvis — gerovė, nabagas — vargšas, prosas — laidynė, savistovus — savarankiškas, nepriklausomas, šposas — pokštas, išdaiga, užmetinėti — prikaišioti, varsa — spalva, velyti — leisti, linkėti ir kt.

Iš to, kas čia aukščiau yra pasakyta, matyti, koks vis dėlto mūsų bendrinės kalbos kultūros darbas sunkus. Ne kas kitas, bet pats Vincas Krėvė pravardžiavo Jablonskį ir kitus mūsų kalbininkus "blusininkais" (1926 Pradų ir žygių 1 nr.), esą jie, "išblusinėję" mūsų rašytojų kalbos klaidas, sprendžia, ar jų raštai tinką ar netinką skaitymams. Tačiau tie mūsų rašytojų smerkėjai "nė patys negalį kalbos mokėjimu pasigirti, nes šiandien jie statą visiems vienus reikalavimus, o rytoj jau vėl kitus, ir niekas negalįs žinoti, ką jie poryt pasakysią" (Lietuvių literatūros kritika, II, 154-155). Iš dalies panašiai galvoja ir Dambriūnas: "Nėra čia ko, kaip stručiams, galvą kišti į smėlį ir tų problemų nematyti. O kad ir kalbininkai kai kuriais klausimais nesutaria, tai irgi nedidelė bėda. Tegu jie išdėsto savo argumentus ir tegu palieka vartotojams apsispręsti, nes bendrinė kalba yra visų reikalas, ir ją kuria ne vien kalbininkai" (Gimtoji kalba, 1968 sausis-birželis). Tačiau tokiam kalbos "demokratinimui" vargu ar galima pritarti. Kaip čia galima būtų gretinti tokį Jablonskį ir kokį mūsų žurnalistą, kuris, paties Dambriūno žodžiais, neskiriąs belaisvės nuo nelaisvės, patiekti nuo pateikti, nežinąs, ką reiškia tūlas, nuduoti, sąstatas ir kt. (Gimtoji kalba, 1966 nr. 2-32). Tad nereikėtų skubėti su priekaištais Jablonskiui ir kitiem mūsų kalbininkam mokslininkam bei praktikam, kad jie kai ką "be reikalo" ar "be pagrindo" taisė ir kad "daug rašalo išliejo" kovodami su netaisytinais dalykais. Nebuvo jiems kalbos dorojimas toks lengvas, kaip kad kai kam iš mūsų dabar gali atrodyti. O jau turim bendrinę savo kalbą ir ja visi naudojamės. Šia proga man malonu pasidžiaugti, kad taip pat naudojamės ir Dambriūno kalbos darbo vaisiais. Tad visi palinkėkim jam sveikatos ir jėgų ir toliau rūpintis mūsų bendrinės kalbos kultūra bei pažanga. O linkėdami taip pat kiekvienas žvelkime ir į save: "Be sistemingo mokymosi literatūrinės kalbos žinovu dar niekas netapo.( . . .) Kol kalbos ydų plitimo kelių daugiau, negu kovos su jomis būdų ir priemonių, neįmanoma jų, tų kalbos ydų, išgyvendinti. Todėl visiems, kas rūpinasi kalbos kultūra, iškyla svarbus uždavinys — visomis išgalėmis stengtis sumažinti kalbos klaidų plitimo kelius ir rasti kiek galint daugiau priemonių ir būdų kovoti su jomis" (K. Ulvydas, "Daugiau dėmesio gimtajam žodžiui", Kalbos kultūra, 1972 m. 22 nr.).

Toks galėtų būti Dambriūno sukakties našiausias įprasminimas!
Stasys Barzdukas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai