Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NELĖS MAZALAITĖS „LEGENDOS APIE ILGESĮ“ PDF Spausdinti El. paštas
Kalbant apie knygas, iš tiesų, norėtųsi nusikratyti bet kokiu gyvenamojo momento paviršutiniškumu ir užsklęsti už savęs tvirtas duris nuo visko, kas neturi bendro su menu.

Gi meno esmė yra kartu ir labai sudėtinga ir labai paprasta: ji nori tiesos. Tačiau tiesos kitokios, nei mokslinio pažinimo ar moralinio įsakymo. Ji plati - kaip ir pats gyvenimas - meninė tiesa. Ji nuolatos, kaip ir jis, tekantį, iškylanti staigiuose, ir netikėtuose žmogiško kelio posūkiuose, ji kartu ir stebinančiai kasdieniška ir nuostabiai šventiška. Tai sudvasintas gyvenimas - meninė tiesa.

Visuomet ji yra giliai ir tvirtai įkirtusi šaknis į patį gyvenimo centrą: kiekviename tikrame meno kūrinyje atsidengia mums gyvenimo pagrindai, kondensuotai ir aštriai nušviesti individualios žmogaus dvasios, nuvalyti nuo nereikalingo, o realiame gyvenime neišvengiamo, iš-tęstinumo, atsitiktinumo, trumpai: nuo bereikšmės ir dar negyvos materijos.

Štai kodėl meninė tiesa taip reikalinga žmonių gyvenimui, ji yra jų pačių egzistencijos liudininkas ir jų gyvenimo kryptį vis iš naujo rodanti gairė.


Taip daug mes negalime iš mūsų tremties literatūros reikalauti. Pilnas tikrojo meno reikalavimas nubrauktų daugelį mūsų tremties literatūros puslapių, palikdamas vos keletą neišbraukytų knygų. Tiesa, ir tremtyje pasirodžiusios knygos yra mūsų gyvybės liudininkai, tačiau daugeliu atveju jos turėtų būti laikomos, kaip karštas, neapgalvotai sviestas, daugybės kasdienos smūgių daužomo lietuvio tremtinio žodis.

Knyga, apie kurią dabar norėčiau kalbėti, yra Nelės Mazalaitės „Legendos apie ilgesį“, apdovanotoji BALF'o premija. Tai aktualijos knyga parexellence. Įdomi ji yra vienu požiūriu: kaip viena charakteringiausių knygų pačiai rašytojai, duodanti jos talento ir vidaus pasaulio pilną vaizdą. „Legendose apie ilgesį“ nėra šito neatbaigtumo ir skubotumo įspūdžio, taip charakteringo visoms šiais metais premijuotosioms knygoms, ar tai J. Jankaus „Naktis ant morų“, ar J. Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare“, ar A. M. Katiliškio „Prasilenkimo Valanda“. Jas visas užskleidus lieki įsitikinęs, jog perskaitei autoriaus pasaulio ir talento fragmentą, kad anaiptol jose neradai viso, ką šitas rašytojas turėtų ir galėtų pasakyti; žinai, jog gyvenamasis laikotarpis ir jį išblaškė ir paskubino ir nukreipė nuo savo giliausiojo, atrinkto ir tikriausiojo žodžio. Lieka įspūdis gatvės alase užtrenkto ir nutraukto pasikalbėjimo. „Legendos apie ilgesį“ šiuo atžvilgiu lieka išimtis. Išimtis, turinti savyje ir privalumą prieš kitas šiais metais premijuotąsias knygas, būtent - ji yra savyje vieningesnis ir lygesnis kūrinys. Tačiau ji turi ir savo neigiamybę: iš anų rašytojų mes galime ateityje daugiau tikėtis, negu iš „Legendų apie ilgesį“ autorės; jų knygų nevienodos, šokinėjančios meninės vertės puslapiuose mes randame daugiau ir didesnių vilčių teikiančių pažadų.

Palyginus „Legendas apie ilgesį“ su kitomis Nelės Mazalaitės knygomis, jos organiškai įtampa į Mazalaitės kūrybos visumą. Naujai įvestieji elementai: legendos žanras ir nostalgijos tema dėkingai praskleidžia jos talento struktūrą. Lyrinė, į jaukią miniatiūrinę fantaziją linkusi jos prigimtis čia nebėra rakinama objektyvių novelas žanro reikalavimų. Nėra čia trafaretinių pagal vieną supoetintą formatą sukirptų personažų, taip pat nėra ir erotinės tematikos, kuri visuomet duodavo Mazalaitės novelėm sentimentaliai buržuazinę atmosferą. Ir tai leidžia mums „Legendose apie ilgesį“ prieiti prie pagrindinių Nelės Mazalaitės kūrybos bruožų. Ne paslaptis, jog N. M. kūryba mūsų skaitančios visuomenės labai nevienodai vertinama. Vieni ją mėgsta ir grožisi; kiti atmeta ir pasmerkia. Šis nesusipratimas greičiausiai glūdi Nelės Mazalaitės knygų dvasinio pasaulio ir medžiagos apipavidalinimo lygmens disproporcijoje.

Pažiūrėsime į pirmąjį aspektą jos „Legendose apie ilgesį“. Nostalgijos tema įkūnyta štai kokiomis priemonėmis: pasirinkti patys aky vaizdžiau-šieji mūsų buities įvykiai ir vidaus skauduliai, beveik publicistiški motyvai, ir perlaužti per lyrinės spalvos, - deja, dažnai net nuslystantį į sentimentalumą - papuoštą jaukia moteriška fantazija, dvasinį spektrą. Veltui j ieškotume čia gilesnės, individualesnės mūsų gyvenimo atašvaistos, nes jo traktavimas - naivus ir plokščias.

Nesinori kartotis, iškeliant čia vėl pasikartojančią tremties literatūros ydą - pasirinkimą šviežios, aktualinęs medžiagos. Mūsų menininkai, atrodo, nenori priimti anos savaime suprantamos minties, jog dvasinės sąmonės metai nėra matuojami fiziškaisiais ir jos brendimas labai dažnai prašoka vieno žmogaus gyvenimą. Labai retais atvejais mes sutinkame meniškai stiprų, aktualų kūrinį ir tai gal tik lyrikos žanre. Tremties literatūroje, deja, tokių atvejų veik neturime.

„Legendose apie ilgesį“ aktualinę medžiaga neprisidėjo prie knygos privalumų. Visose legendose daugiau ar mažiau rėžia skaitytojo skonį žalia, meniškai nepergyventa „aktuali“ mintis ar motyvas, o vietomis tai išvirsta jau į parodiją („Kareivio grįžimas“ psl. 111).

Antrasis N. Mazalaitės kūrybos aspektas - medžiagos apipavidalinimas - yra jau žymiai aukštesnio lygio. Tai nėra stilius, formaline to žodžio prasme, tačiau laisvas, nuoširdus ir savitas žodinis priėjimas prie vaizduojamojo objekto. Nelės Mazalaitės drąsus, nuotaikingas sakinys kuria lengvą, poilsį nešantį jos kūrybos pobūdį. Nesusipažinusį su pasaulinės literatūros impresionistais skaitytoją jis nustebina savo staigiu impulsyviu nusilenkimu įspūdžiui, žaismingu ir gausiu palyginimu. Pats Nelės Mazalaitės žodis nėra šviežiai lietuviškas ir turtingas, - privalumas, kuriuo gali didžiuotis mūsų literatūra - tačiau ir epitetas, ir palyginimas yra taiklūs, suteikia daug gyvybės ir spalvingumo vaizduojamai medžiagai. Tai jis, Nelės Mazalaitės sakinys, kuria tokią mielą jos knygų atmosferą, kuri nežiūrint stipraus Šeimos Lagerloef ir Kellermano šešėlio, leidžia vadinti Nelę Mazalaitę viena stipresniųjų mūsų moterų stilisčių.

Įsigilinus į šiuos du trumpai panagrinėtuosius N. M. kūrybos bruožus: medžiagos traktavimą ir apipavidalinimą - galima suprasti, kodėl jos kūryba nevienodai vertinama. Vieni negali jai atleisti banalaus medžiagos pasirinkimo ir plokštumoj kiti yra pagaunami jos kūrybos impresionistinės atmosferos, gabaus ir poetiško sakinio. Tačiau visai nenorėdama mažinti stiliaus reikšmės knygoje, norėčiau stoti pirmųjų pusėn, ypatingai dėl to, jog ši yda nėra charakteringa vienai „Legendų apie ilgesį“ autorei, bet ir didelei daliai mūsų tremties knygų. Be to, pasaulėvaizdinis trafaretas ir vidaus pasaulio neturtingumas, neorginalumas buvo stipriai palietę ir N. Lietuvos literatūrą.

Tuo tarpu menininko neįstengimas pasikelti aukščiau dvasinio vidurkio yra pavojingas kelias, vedąs į miesčioniškumą mene. Menininkas paprasčiausiai neišpildo savo misijos: praskleisti paviršutinę gyvenimo plutą, jį sukondensuoti ir apvaisinti. Jis nepatenkina skaitytojo, jieškančio mene naujo dvasinio impulso.

Miesčioniškumas gali būti įvairiausios formos; jo širdis visados glūdi suplokštėjime. Mūsų menui nepavojingas vakarietiškas miesčioniškumas, dvasinės gelmės stoką pateisinąs formaliniais privalumais, tačiau ir mūsų literatūroje galime pastebėti tendenciją tarnauti kitiems dievams. Pamėgimas publicistinės medžiagos, tegu ir patriotinės, tegu ir brangios, ir savyje vertingos, menininką atitraukia nuo individualaus kelio jieškojimo, nuo įsiklausymo gilian ir paslėptan meno tiesos balsan.

Jis atsiduria dvasinio diletantizmo kelyje, be galo nedėkingame ir jo kuriamam menui, ir jį skaitančiai visuomenei.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai