Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAS LUKŠA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Vytenis   
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
(Pabaiga)

6. Juozas Lukša Prancūzijoje
Juozas Lukša 1948 m. pradžioje laimingai pasiekė Vakarus. Pabuvojęs kiek Švedijoje ir paskui Vakarų Vokietijoje, jis atsidūrė Prancūzijoje ir apsistojo Paryžiuje. Prancūzija jam buvo tik bazė, iš kurios ruošėsi vėl grįžti į pavergtą Lietuvą. Jo į Vakarus atvykimo tikslas buvo suorganizuoti kovojančiai Lietuvai karinę pagalbą ginklais, informuoti užsienį apie dabartinę padėtį Lietuvoje ir perduoti informaciją iš užsienio į Lietuvą. Informacijų į Lietuvą iš užsienio Lukša sugebėjo perduoti, kai ką gaudavo ir iš Lietuvos. Tačiau suorganizuoti konkrečią pagalbą laisvės kovą vedantiems partizanams vyko nesklandžiai, gana lėtai — iki pirmo pagalbos veiksmo užtruko net dveji metai.

Begyvendamas Prancūzijoje 1948-1950 m., J. Lukša nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis stropiai ruošėsi grįžimui į Tėvynę. Čia jis išėjo prancūzų žvalgybos mokyklą drauge su kpt. Jonu Kupstu (slap. Ursas) ir Jonu Kukausku (slap. Gardenis, Dzykis). Jie buvo mokomi šokti su parašiutais iš lėktuvų, paruošti lėktuvams nusileidimo aikšteles, vairuoti įvairias mašinas, tiksliai šaudyti, mėtyti granatas, fotografuoti, gaminti dokumentus, palaikyti radijo ryšį, užšifruoti ir at-šifruoti pranešimus ir kt. Po kiek laiko jie dar lankė ir amerikiečių žvalgybos mokyklą Vokietijoje. Tai, kad penki būsimi partizanai — desantininkai drauge su J. Lukša mokėsi užsienio saugumo mokyklose, nereiškia, jog jie būtų buvę svetimų valstybių agentai ar parsidavėliai, kaip kad sovietinė spauda tvirtina. Jie mokėsi užsienio žvalgybos mokyklose, kaip ir daugelis kitų studentų mokosi užsienio universitetuose ar karo mokyklose. Jie čia mokėsi ir dirbo ne už kokį pinigą, bet savo tautos ir valstybės reikalui. Jie pragyvenimui čia gaudavo labai menką sumą, vos 20.000 frankų mėnesiui, grynai iš lietuviškų šaltinių. Tokia suma Prancūzijoje, o ypač Paryžiuje buvo labai maža, kiekvienas studentas tiek gaudavo ir tos sumos užtekdavo tik už kambarį užsimokėti ir prasimaitinti per mėnesį. Vidutinio kambario nuomavimas Paryžiuje kainavo nuo 8000 iki 10.000 fr. mėnesiui.

Drauge su kitais J. Lukša mokėsi ir prancūzų kalbos. Laisvu laiku mėgo lankyti muziejus ir bažnyčias. Jis buvo giliai tikintis, iš maldos jis sėmėsi sau tvirtybės. Kartu su Juozu mėgo lankyti meniškas bažnyčias ir Kupstas-Ursas su Kukausku-Gardeniu, Dzykiu. Kupstas buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas, jis visada bažnyčioje priklaupdavo ir persižegnodavo — jis buvo tikintis, nors ir politiškai kairiųjų pažiūrų. Jis visada visiems buvo nuoširdus ir tiesus. Ką jis jautė savo sieloje ir turėjo mintyje, tą atvirai pasakydavo. Kukauskas buvo kitoks. Jis bažnyčiose irgi priklaupdavo, bet niekada nesi-žegnodavo. Savo praeityje, per pirmąją bolševikinę okupaciją jis priklausė komjaunuoliams. Nors iš paviršiaus Dzykis, kaip mes jį visada vadindavome, atrodė labai švelnus ir net perdėtai nuoširdus, bet iš tikro jis buvo užsidaręs: kas jo sieloje virė, buvo sunku suprasti, — jis mokėjo paslaptį išlaikyti. Ne kartą Lukša man yra pasakęs apie Dzykį, kad jis šiuo "parmazonu" nelabai pasitikįs. Girdi, iš jo galima visko tikėtis. Vėliau pasirodė, kad Juozo nuojauta nebuvo klaidinga. Iš tikrųjų J. Lukša turėjo didelę galią nujausti būsimus įvykius. Jis visada buvo geros nuotaikos, linksmas, mėgo humorą ir įvairius pokštus. Tačiau visuose reikaluose jis buvo labai atsargus.

Iš pradžių du būsimieji desantininkai Kupstas ir Kukauskas gyveno drauge, viename kambaryje, o vėliau prancūzų mokyklos žvalgybos mokytojai juos apgyvendino atskirai ir stebėjo, su kuo jie palaiko ryšį. Čia buvo norėta patikrinti jų patikimumą ir nustatyti, ar kuris iš jų nepalaiko ryšio, su kuo nereikia.
Vieną vakarą Lukša man pasidžiaugė, kad pagaliau gavęs iš savo mokytojų įsakymą pasiruošti žygiui į savo kraštą. Jau buvo paruošta visa amunicija, jiems net išdavė aprangą. Tą vakarą Juozas į savo desantininko batų padus užkalė lietuvišką šifrą radijo ryšiui palaikyti su užsieniu. Koks buvo didelis jo nusivylimas, kada kitą naktį, nuvykus į paskirtą išskridimo vietą, tas žygis staiga buvo atšauktas, o visa amunicija ir apranga turėjo būti grąžinta į sandėlį, kartu su tais batais ir šifru, nes Juozas nenorėjo atskleisti tos savo paslapties mokytojams.
Į žvalgybos mokyklą J. Lukša ir jo draugai vykdavo dažniausiai naktimis, kartais dienos metu ir pavakariais, bet dažniausiai pavakariais jie siųsdavo šifruotas radiogramas savo mokytojams.

J. Lukša dažnai važinėdavo iš Prancūzijos į Vokietiją, kur palaikė ryšį kaip Lietuvos krašto rezistencijos įgaliotinis su VLIKu, kartu rūpindamasis kuo greičiau pasiųsti pagalbą Lietuvon sunkią laisvės kovą vedantiems partizanams. 1948 m. pradžioje jis dar rado Vokietijoje J. Deks-nio įkurtą BDPS delegatūrą. Ši BDPS delegatū-ra J. Lukšos pastangomis, susitarus su J. Deks-niu-Hektoru ir VLIKu, Baden-Babene 1948 m. buvo uždaryta, nes BDPS Lietuvoje dėl buvusių Erelio-Markulio išdavysčių nebeegzistavo. BDPS vietoje buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis (LLKSX kurio įgaliotinis užsienyje ir buvo J. Lukša.
J. Lukša, matydamas, kad pagalbos suorganizavimas kovojantiems partizanams ir tuo pačiu jam grįžimas į Lietuvą eina gana lėtais žingsniais, ėmėsi rašyti iš atsivežtos iš Lietuvos dokumentinės medžiagos knygą, pavadintą "Partizanai už geležinės uždangos". Šia knyga, parašyta Daumanto slapyvardžiu, jis norėjo užfiksuoti istorinius faktus Lietuvos laisvės kovų dėl krašto nepriklausomybės ir tuo būdu palikti apie jas liudijimą būsimoms kartoms.

J. Lukša, begyvendamas Prancūzijoje, nesirodydavo lietuvių visuomenėj, nes jo asmuo, dabartinė ir vėlesnė misija turėjo būti išlaikoma paslaptyje. Iš esmės Juozas nemėgo būti užsidaręs, jis mėgo gerus draugus. Tačiau čia jis turėjo labai nedidelį ratelį — du būsimus kovos draugus, du globėjus ir vieną sužieduotinę lietuvaitę Nijolę, kuri sirgo džiova. Juozo siela nerimo ir neužsidarė savo vienatvės kiaute: nors jo pamilta mergaitė buvo nesveika ir jo paties ateitis labai neaiški, tačiau tikėdamas visas kliūtis laimingai nugalėti, J. Lukša savo pasirinktą mergaitę vedė 1950 liepos 23, prieš pat grįžimą Lietuvon. Prel. M. Krupavičius Juozą ir Nijolę sujungė. Tų vedybų metu Tūbingene buvo labai siauras liudininkų ratelis — tik Karveliai, Brazaičiai ir Prapuoleniai. Tie visi keturi didieji vyrai jau yra mirę.
Paryžiuje ilgais iudens ir žiemos vakarais Lukša su savo palyda Kupstu ir Kukausku susirinkdavo į Hotel les Bain, 33 Delambre gatvėje, kur abu Jonai gyveno ir čia atlikdave radijo ryšio praktiką. Po to Juozas daug ko papasakodavo iš partizaninio gyvenimo ir kovų Lietuvoj. Kadangi jie visi trys turėjo gerus balsus, tai viešbučio palėpinis kambarys skambėdavo graudžiai liūdnomis partizanų dainomis. Didesnes šventes, kaip Kalėdas ar Velykas, jie švęsdavo visi trys kartu su savo globėjais, o kartais atsilankydavo prancūzai instruktoriai.
Juozas Lukša ne kartą man skundėsi sielo-damasis, kad negali įvykdyti greitu laiku savo uždavinių ir duotos priesaikos savo kovos draugams, pasilikusiems Lietuvoje. Jis tai skaudžiai pergyveno ir net dažnai pakaltindavo atsakingus asmenis dėl nerangumo, kad Lietuvos gelbėjimo akcija per lėta, skrydis į Lietuvą vilkinamas. Jis aiškiai žinojo, kad ten kasdien jo kovos draugų kraujas liejasi, o jis čia bejėgis jiems padėti. Atsimenu, kaip kartą 1949 m., rodos liepos mėn., poilsiaujant Bulonijos miške prie Paryžiaus, Lukša pasakojo mums apie Lietuvos partizanų kovos vaizdus, su ašaromis prisimindamas žuvusius jam labai artimus kovos brolius. Jo paskutiniai žodžiai buvo: Mes ten esame labai reikalingi su gera amunicija ir tvirtais ryšiais su užsieniu. Mano čia per ilgas "svečiavimasis" man tiesiog kelia didžiausią nerimą, skausmą ir pasibaisėjimą.

J. Lukša ir mes visi žinojom, kad tas jų grįžimas, į kurį jis taip veržėsi, bus labai atšiaurus ir surištas su gyvybės praradimu. Tačiau jis, tėvynės meilės vedamas, pareigos ir kovos draugams priesaikos saistomas, neturėjo nė mažiausio dvejojimo grįžti tėvynėn. Tai buvo nepajudinamas nusistatymas (kurį dar stiprino ir jo šeimos išžudymas) tęsti žūtbūtinę kovą su Lietuvos didžiausiu priešu.

7. Grįžimas į Lietuvą
J. Lukša, begyvendamas Paryžiuje ir susipažinęs su Vakarų demokratinių kraštų galvojimu, nenumatė greitų permainų ar karo, kaip kad buvo galvojama Lietuvoje, ir tuo pačiu Sov. Sąjungos subyrėjimo ir greito Lietuvos išsivadavimo iš vergijos. Todėl reikia ruoštis ilgų distancijų laisvės kovai, kuo mažiau praliejant kraujo. Jo planas buvo sumažinti partizanų skaičių iki minimumo, pervedant juos į legalų gyvenimą. Tačiau jis buvo numatęs labai sustiprinti egzistuojančio centrinio organo vadovybę, kuri turėtų nuolatinį ryšį su užsieniu, iš jo gautų materialinę ir moralinę paramą vedamai kovai prieš okupantą. O visą Lietuvą planavo nusagstyti mažais atsparos taškais, kuriuose budėtų ne po daug partizanų-žvalgų, gerai paruoštų, kietų idealistų, sugebančių ne tik kautis, bet daugiausia informuoti tautą apie vidaus ir pasaulio įvykius,

Kapitonas Juozas Lukša ir kapitonas Jonas Kupstas - Ursas žvalgymo pratybose Luksemburgo sode, Paryžiuje 1948 m. Nuotrauka daryta su iš Lietuvos atvežtu miniatiūriniu — sagos dydžio aparatu.

žiūrėti, kad tauta nepalūžtų kovoje dėl laisvės ir joje visada rusentų nepriklausomybės ugnis. Tokie žvalgų branduoliai turėtų turėti labai gerą tarpusavio ryšį ir būtų labiau saugūs, sunkiau iššifruojami, o tauta justų, kas ją gina, kas kovoja prieš rusifikaciją, komunistų savivaliavimą ir visokias žmonėms nuoskriaudas, kolonizavimą krašto svetimtaučiais, trėmimus, įkalinimus ir kt. Gera vidaus ir užsienio informacija galėtų būti okupantui pavojingesnė šiuo metu, kaip ginkluotas priešinimasis, kuris bus reikalingas ir prasmingas, pribrendus laikui ir pakitėjus sąlygoms.

Pagaliau, po beveik trijų metų laukimo, J. Lukša jau galėjo grįžti pas savo kovos draugus Lietuvoje.

Man palikus Prancūziją, J. Lukša rašė savo laiške (1950.VII.29) jau iš Vokietijos: "Šiaip mano srities judamoj padangėj gana blaivu. Kūnu virsta senos godonės. Tavo jaunasis (tik ką apsivedęs, 1950.VII.23) netrukus vėl kvėpuos savo (Lietuvos — P.V.) pušų kvapu. O tol, kol jis savoj krūtinėj per nauja to kvapo nėra prisisiurbęs, tol ir nelabai suranda ką savo draugeliams paporinti. Tikiu, kad tai padarys neužilgo nauji šaltiniai, kuriuos kad ir pats atidengsiu". Tai buvo pranešimas, kad tuoj išvyks į Lietuvą.

Paskutinis lietuvių žvalgų-partizanų apmokymas šuoliui į Lietuvą, pagal sovietinę spaudą, buvo atliktas amerikiečių mokykloje. Komunistai, aprašydami tą faktą, tiesiog krokodilo ašarom verkia, kad amerikiečiai per J. Lukšą norėję šnipų tinklu apraizgyti visą Rusiją "motinėlę". Neturėtų sovietai dėl to per daug verkšlenti, nes jie yra apraizgę šnipais šimtą kartų daugiau tiek Ameriką, tiek Prancūziją, tiek kitus kraštus. Be to, čia turime pabrėžti, kad Lietuvos žvalgai-parti-zanai dirbo ne Amerikai ar Prancūzijai, bet grynai tik Lietuvai. Jie pagalbą organizavo ir būtų priėmę iš bet kokio krašto, net ir iš komunistinės Kinijos. Lietuvos žvalgai užsienyje mokėsi ir nusileido į Lietuvos teritoriją ne kokios nors svetimos valstybės įgaliojimais ar pasiuntimu, bet VLIKo vardu ir už savo veiklą visą atsakomybę turėjo prieš VLIKą.

Kukauskas, atidengęs komunistams visą Lietuvos žvalgų mokymosi užsienyje istoriją iki pačių smulkmenų, aiškiai pasako, kad M. Krupavičius juos ir išlydėjo, įteikdamas smulkias instrukcijas. Iš kur VLIKas gavo pagalbos — ar iš amerikiečių, ar iš prancūzų, ar iš kurios kitos valstybės vykdymui tos ekspedicijos, — tai jau čia nesvarbu. Juk ir Sov. Sąjunga turi savo sąjungininkus.
Kaip J. Lukšai (Skirmanto slapyvardžiu), grįžus į Lietuvą, sekėsi vykdyti savo uždavinius, daug žinių neturime. Čia tenka mesti žvilgsnį į sovietinę spaudą, be abejo, priimant ne viską už gryną tiesą, nes komunistai yra melo ir iškraipymų meistrai.

1950.X.3 žvaigždėtą rudenio naktį Juozas Lukša su savo palydovais, partizanais iš užsienio, Klemensu Širviu (slap. Sakalu) ir Benediktu Trumpiu (slap. Ryčiu) sėdo į dvimotorį lėktuvą. Prieš išskrisdami Lukša ir jo draugai pasimeldė. Tai natūralu, nes Juozas visada prieš svarbesnius žygius paprašydavo Aukščiausiojo palaimos. Lėktuve su jais skrido ir Julijonas Būtėnas (slap. StevėX bet jis, išmetus šį pirmąjį desantą, grįžo kartu su lakūnais į Vakarų Vokietiją.

Pagal sovietinę spaudą, desantininkai lakūnų nebuvo išmesti tiksliai numatytoje vietoje — Kazlų Rūdos miškuose, bet per apsirikimą prie Tauragės, į Žygaičių miškus. Tie trys žvalgai žygiavę su sunkiais nešuliais lietingame ore daugiau dviejų savaičių, kol suradę savo paskirties vietą. Antra jų nesėkmė buvusi, kad jie negalėję surasti parašiutu nuleisto krovinio su ginklais, apranga, pinigais ir radijo siųstuvo reikmenimis.

Be to, bekeliaujant naktimis į paskirties vietą, Lukša buvęs sužeistas kirviu į petį, nes jis, nesutinkant geruoju ūkininkui įsileisti jų į vidų, bandęs įlįsti pro langą. Ūkininkas smogęs kirviu. Žaizda buvusi negili, nes kirvis atsimušęs į automato galą. Partizanai nebaudę ūkininko, nes vengę ilgiau užtrukti, kad neužkluptų jų komunistai.

Pagaliau jie pasiekę partizanų ryšininko Maš-činsko sodybą, Elzbiecinkos kaime. Per šį partizanų ryšininką buvo sueita į kontaktą su partizanais Spygliu ir Beržu — apsistota pastarųjų slėptuvėse Kazlų Rūdos miškuose.

J. Lukšos žaizda petyje, nors buvo ir negili, bet negijo, greičiausiai įvyko užkrėtimas, todėl jam buvo reikalingas gydytojas. Partizanų ryšininkas Maščinskas per savo pažįstamą Marytę iš Kauno, kuri dažnai pas jį atvažiuodavo malkų parsigabenti, iškvietė gydytoją Kaupą. Pas Maščinską atvykus gydytojui, partizanai jį užrištomis akimis pristatė į Lukšos slėptuvę, giliai Kazlų Rūdos miškuose. Gydytojas žaizdą sutvarkęs ir vėl buvęs grąžintas pas Maščinską. Lukšos petys sugijęs.

Grįžusi į Kauną Marytė, tuojau užėjusi pas MGB majorą Orlovą ir viską papasakojusi. Orlovas greit nuskubėjęs pas MGB pulkininką Simonaitį, kurį radęs betyrinėjantį smulkų Kazlų Rūdos rajono žemėlapį. Taip pat gyd. Kaupas tuojau Kaune užėjęs į MGB įstaigą ir papasakojęs Orlovui savo nuotykį pas partizanus. Tuo metu pas Orlovą buvęs ir pik. Simonaitis, kuris parodęs gyd. Kaupui partizanų fotografiją. Kaupas fotografijoje atpažinęs Lukšą, kurio petį gydęs, ir partizaną Trumpį-Rytį. Toji fotografija patekusi į bolševikų saugumą, likviduojant partizano Saidoko grupę. Mat, Saidokas pirmasis sutikęs desantininkus, ir iš to džiaugsmo jie visi nusifotografavę.

J, Lukša buvo didžiai susirūpinęs, kad iš Saidoko ilgai negavo tos pirmųjų desantininkų nuotraukos, o vėliau jį pasiekė žinia, kad Saidoko grupė likviduota. Tad ir fotografija galėjo pakliūti pas emgebistus.

Antras Lukšos rūpestis buvęs, kad jo vyrai niekaip negalėjo surasti ginklų krovinio, kuris buvo numestas iš lėktuvo.

Trečias Lukšos rūpestis buvęs, kad nutrūkęs ryšis su Vakarais, konkrečiai su Amerikos žvalgybos centru. Pirmąją radiogramą Lukša persiuntęs į Vakarus, pranešdamas apie laimingą atvykimą. Po šios radiogramos amerikiečių žvalgyba atsiuntusi ilgą pasveikinimą ir pranešimą apie antrojo desanto atvykimą.

Kas yra Juozas Lukša, emgebistams buvo gerai žinoma: jo atsargumą, gudrumą ir šaltus nervus emgebistai jau buvo patyrę Vilniuje 1947 metų pradžioje, kada buvo sugriauti jų pusės metų darbo visi planai likviduoti Lietuvos rezistenciją ir perimti ryšių kontrolę su užsieniu. Taigi dabar iš užsienio grįžusio Lukšos sugavimas buvo didžiausias galvosūkis emgebistams.

Lietuvos žvalgai Paryžiuje 1948-1950 m. Iš kairės kap. Juozas Lukša - Skrajūnas, viduryje — Jonas Kukauskas -Gardenis, Dzykis ir dešinėje — kap. Jonas Kupstas -Ursas. Jie stovi prie savo kambario durų. Iš čia jie palaikė radijo ryšį su savo mokytojais.




Tik ką pajutę (iš Saidoko fotografijos ir rasto ginklų krovinio), kad Lukša atsirado vėl Lietuvoje, emgebistai įjungė visas pajėgas jį ir kitus desantininkus sugauti. Kartą emgebistai jau buvo užklupę Lukšą, beužmezgantį radijo ryšį su užsieniu. Nakties metu Lukša, pajutęs pavojų, nėręs su savo radijo aparatų į miško gilumą, o iš paskos pasipylę emgebistų šūviai, kurie sužaloję radijo siųstuvą. Nuo to laiko Lukša pasislėpęs dar gilesnėje miško glūdumoje ir tūnojęs atsarginėje slėptuvėje po žeme. Ryšius su pasauliu jis palaikęs per partizanus Spyglį ir Beržą.

Vieną žiemos naktį partizanas Beržas ir desantininkas Trumpys, be vykdydami Lukšos įsakymą surasti meistrą ir sutaisyti peršautą radijo siųstuvą, užėjo ant embegistų-stribų pasalų, bet jiems nakties metu pavykę pabėgti, paliekant siųstuvą sniege. Šie abu partizanai tiesiog atbėgę į Žilvičio slėptuvę, kur ir Lukša buvojęs. Po šio įvykio Lukša tą pačią naktį palikęs slėptuvę, kuri buvusi netoli Altoniškio kaimo, prie eigulio Kazlausko sodybos, ir nusidanginęs į Gojaus mišką.
 Desantininkas Širvys pasislėpęs Beržo slėptuvėje, o Trumpys pasilikęs pas Žilvitį.

8. Antrosios desantininkų grupės Lietuvon atvykimas
Emgebistai, pajutę svetimo lėktuvo įskridimą į Lietuvos teritoriją, tuojau įjungė naujo desanto gaudyti visą operatyvinę MGB grupę. Buvo pasiųstos mašinos su emgebistais link Kazlų Rūdos. MGB pik. Simonaitis nemiegojo visą naktį, mjr. Drąseika su pasalom išgulėjo visą naktį pamiškėje, o į mišką pasiuntė žvalgus.
Žvalgai, kurių vyresnysis buvo ltn. Stočkus, sučiupo part. Žilvitį (Petrą Vengraitį). Mjr. Drąseika, jį ištardęs, sužinojo, kad Kazlausko sodyboje yra partizanų slėptuvė su keturiais partizanais, kurių tarpe vienas esąs iš užsienio. "Nejaugi Skirmantas?" — karšta banga užplūdo majoro krūtinę.

Emgebistai apsupo slėptuvę ir laukė, kada partizanai išeis naktiniam žygiui. Partizanams išėjus iš slėptuvės, emgebistai pareikalavo pasiduoti, bet užuot pasidavęs, desantininkas Trum-pys-Rytis paleidęs seriją šūvių, ir dėl to emgebistai jį nušovę. Kiti trys pasidavę gyvi.

Naujieji desantininkai J. Būtėnas-Stevė ir J. Kukauskas-Gardenis po aštuonių klaidžiojimo dienų pasiekė partizanų ryšininką Viržaitį, kuris juos nuvedė į slėptuvę, aprūpino maistu ir pažadėjo pranešti apie juos Skirmantui-Lukšai.
Po kiek laiko į šią slėptuvę atvyko Beržas ir Širvys-Sakalas. Beržas, pasišnekėjęs su naujaisiais desantininkais, išėjo pas Skirmantą pranešti apie pastarųjų atvykimą, o Širvys naujuosius partizanus nuvedė į geresnę Beržo slėptuvę.

J. Lukšos slėptuvę žinojo tik du partizanai — Spyglys ir Beržas. Jiedu, atsilankę pas Lukšą, pranešė apie Būtėno ir Kukausko atvykimą. Tačiau Lukša buvo labai atsargus. Jis ištardė Beržą, kaip anie desantininkai atrodo, kokios jų slapyvardės, koks yra Beržo slaptažodis ir kas jį žino. Beržas pasakė, kad jie yra jo bunkeryje, ir kad jo slaptažodį žino tik Aitvaras, gyvenąs su juo toje pat slėptuvėje.
J. Lukša visa ta Beržo informacija buvo patenkintas, bet dar nepuolė į pasimatymą su naujaisiais desantininkais. Jis dar parašė Kukauskui raštelį su klausimais, į kuriuos galėjo atsakyti tik tas, kuris su juo kartu buvo užsienyje. Tą raštelį įteikė Beržui pristatyti naujiesiems desantininkams. Beržas, begrįždamas iš Lukšos į savo slėptuvę, užėjo ant emgebistų pasalų ir buvo nukautas. Emgebistai pas jį rado ir Lukšos raštelį, rašytą Kukauskui.

Tą pat naktį emgebistų pasalos užklupo desantininką Širvį-Sakalą ir partizaną Aitvarą. Partizanai su emgebistais susikovė, bet nuo gausių priešų atsipalaiduoti nepajėgė ir buvo suimti.

Širviui ir Aitvarui patekus į emgebistų nagus, o * Beržui žuvus, naujieji desantininkai Būtėnas ir Kukauskas pasiliko Beržo slėptuvėje be jokio ryšio su kitais partizanais.

Emgebistai, gerokai prikankinę tiek sužeistą Širvį, tiek partizaną Aitvarą, išgavo iš jų Beržo slėptuvės vietą, kurioje tūnojo Būtėnas ir Kukauskas. Taip pat emgebistai iš Aitvaro išprievartavo ir slaptažodi.

Tokiu būdu MGB pik. Simonaitis sužinojęs Beržo slėptuvės vietą ir įsakęs mjr. Drąseikai patikrinti, ar iš tikrųjų naujieji desantininkai yra toje slėptuvėje, ir jei juos ras, paimti juos gyvus. Drąseika apsupo slėptuvę, esančią po žemėmis ir po malkų krūva, ir nudavė miško darbininkus, kraunančius malkas į sunkvežimį. Tuo tarpu po žemėm slėptuvėje pasigirdo duslus šūvis.

Pagal sovietų perteikiamą J. Kukausko išpa-žintinį pasakojimą, kai jis norėjęs pasiduoti, Būtėnas į jį šovęs, o paskui nusižudęs nuodų ampule. Dabar mums neprieinama patirti tiesą dėl Būtėno mirties aplinkybių, tik ateitis gal įneš daugiau šviesos.

Tačiau jau ir dabar kyla gana stiprios abejonės. Atrodo, galėtų būti arčiau tiesos ir antra versija, būtent, kad Kukauskas nušovė Būtėną, norėdamas "gyventi" ir susidaryti nuopelnų emgebistų akyse, parodydamas, kad jis atskrido į
Lietuvą pasitarnauti komunistams.

Iš sovietinės knygelės "Vanagai iš anapus" matyti, kad Kukauskas dar Beržo slėptuvėje, apsisprendė žengti išdavystės keliu. Kliūtis jam tik buvo Būtėnas.
Turime pagrindą abejoti sovietine versija, šitaip analizuodami. Jei Būtėnas būtų iš tiesų paleidęs šūvį slėptuvėje iš taip arti į Kukauską, norėdamas nužudyti, kad gyvas nepasiduotų, tai Kukauskas būtų buvęs arba nukautas, arba sužeistas. Jo staigus parkritimas ant grindų nebūtų jo išgelbėjęs — tokiu atveju Būtėnas galėjo paleisti ir antrą šūvį. Antra, būtų nesąmonė laidyti šūvius tik išgirdus motoro ūžimą ir žmonių žingsnius virš slėptuvės, visai nežinant, ar ta slėptuvė užtikta ir kokie ten žmonės viršuje krauna malkas — darbininkai ar emgebistai, kurie dar net nespėjo jų paprašyti, kad pasiduotų. Be to, Būtėnas, būdamas beveik dvigubai didesnis ir tvirtesnis už Kukauską, būtų sugebėjęs be jokio šūvio, tyliai savo fizine jėga sugriebti jį ir sulaikyti nuo perankstyvai neprotingo pasidavimo. Dabargi Būtėnas, pagal Kukausko vapaliojimus, kaip mažas vaikas, paleido į jį šūvį, lyg žaisdamas, jo net nesužeisdamas, ir po to pats prarijo nuodų piliulę. Jei jau Būtėnas nurijo nuodus, tai nebegalėjo būti ir priešmirtinių dejonių, kurias Kukauskas mini. Paprastai nuodai, skirti žvalgų mirčiai, veikia labai greit, ir žmogus per akimirką krenta negyvas, nespėdamas turėti jokių dejonių. Dejonės galėjo būti tik nuo kulkos.

9. Juozo Lukšos žuvimas emgebistų pinklėse
Tuo tarpu visas emgebistų štabas — gen. Bartašiūnas, pik. Simonaitis, mjr. Orlovas, mjr. Drąseika, kpt. Stočkus, ltn. Karaliūnas ir ltn. Borisenko —intensyviai planavo, kaip sugauti didžiausią ir pavojingiausią partizanų vadą Juozą Lukšą-Skirmantą. Jie ištardė Kukauską, kuris atvirai viską išpasakojo apie desantininkų paruošimą iki smulkmenų. Jis, gerai pažinodamas Lukšą, su kuriuo net du metus kartu užsienyje gyveno ir ruošėsi žygiui į Lietuvą, iš kurio ir priesaiką buvo priėmęs dirbti nepriklausomos Lietuvos labui, dabar sulaužė duotą priesaiką ir, pasirinkęs išdaviko kelią, ryžosi padėti emgebistams sugauti Lukšą.
Beržo slėptuvė jau buvo tuščia, nes jos įnamiai — Beržas ir Būtėnas žuvo, o Aitvaras ir desantininkai Širvys ir Kukauskas atsidūrė emgebistų rankose. Todėl emgebistai sugalvojo klastos spąstus sugauti Lukšai. Jie Beržo slėptuvėje apgyvendino emgebistą leitenantą Karaliūną, kuris pasivadino Aitvaru, suimto partizano slapyvardžiu, iš kurio kankinimais buvo išgavę ir Beržo-Ait-varo slaptažodį.

J. Lukša, nesulaukdamas atvykstant su pranešimais nei Širvio, nei Beržo dėl susitikimo su naujaisiais desantininkais Būtėnu ir Kukausku, davė įsakymą partizanui Spygliui pavesti ryšininkui Maščinskui surasti arba partizaną Beržą, arba desantininkus Būtėną su Kukausku.

Partizanų ryšininkas Maščinskas, nuvykęs į Beržo slėptuvę, rado nepažįstamą, emgebistų infiltruotą netikrą Aitvarą, kuris iš pradžių sukėlė Maščinskui lyg įtarimą, nors jis ir dėvėjo partizanišką uniformą, bet buvo nusiskutęs, kas pas partizanus buvo ne madoje. Tačiau, pasakius Beržo ir Aitvaro slaptažodį, jis gavo teisingą atsakymą. Tada Maščinskas jam pranešė, kad Lukša nori su Butėnu ir Kukausku susitikti. Aitvaras sutiko tarpininkauti, nes jis žinąs, kur slepiasi naujieji desantininkai. Be to, kad Lukša nebeieškotų Beržo, pridūrė, kad Beržas yra žuvęs.

Kadangi Maščinskas negalėjo nuo darbo pasitraukti, nesukeldamas įtarimo, tai jis pasiūlė Aitvarui ryšininke Marytę iš Kauno, kuri buvo emgebistų agentė, bet Maščinskas to nežinojo. Aitvaras, aišku, pradžiugo, turėdamas MGB agentę savo ryšininke su partizanais. Taip iškviestai Marytei Maščinskas pavedė palaikyti ryšį su Aitvaru.

Dabar ratas sukosi taip: emgebistų štabas su Kukausku, emgebistas leitenantas Karaliūnas, prisidengęs Aitvaro slapyvardžiu, ir emgebistė Marytė, o iš kitos pusės partizanų ryšininkas Maščinskas, partizanas Spyglys ir gale Lukša.

Emgebistai, nušovę partizaną Beržą, rado Lukšos siųstą laišką Kukauskui ir Būtėnui su tam tikrais klausimais. Dabar emgebistai liepė Kukauskui teisingai atsakyti į Lukšos klausimus. Kukauskas atsakymus nusiuntė per Aitvarą ir Marytę Maščinskui, o šis per partizaną Spyglį įteikė Lukšai. Gavęs teisingą atsakymą, Lukša dar papildomai parašė tokius Kukauskui klausimus, į kuriuos galėto atsakyti tik tas, kuris su juo kartu užsienyje gyveno. Lukša vėl sulaukė gero į savo klausimus atsakymo. Dėl Kukausko tikrumo jis neabejojo, nes jį atpažino ne tik iš teisingų atsakymų į savo klausimus, bet ir iš rašysenos. Kukauskas, matydamas, kad Lukša ne juo, bet ryšininku Aitvaru nepasitiki, savo laiške Lukšai rašė, kad Juozas Aitvaru pasitikėtų — jis esąs ištikimas ir jam daug padėjęs.

Kukausko "nuoširdūs" laiškai įtikino Lukšą, kad nėra išdavimo, ir jis sutiko su juo susitikti. Didžiausia Lukšos nelaimė ir buvo tai, kad jis nieko nežinojo nei apie Būtėno žuvimą, nei apie Kukausko, Širvio ir Aitvaro patekimą į emgebistų nagus.
Kai Lukša sutiko susitikti su Kukausku, emgebistų štabas sujudo. Tuoj nusigabeno Kukaus-ką į susitikimui numatytą vietovę. Visur apylinkėse išstatė pasalas ir paruošė spąstus. Atėjus nakčiai, Kukausko ryšininkas emgebistas Aitva-ras-Karaliūnas buvo partizanų ryšininko Maščins-ko pristatytas į vieną miško pakraštį, netoli Mauručių stotelės, susitikti su Lukša ir jį nuvesti pas Kukauską.

Lukša, ištardęs Aitvarą, patikrinęs jo šovinius, ar yra užsieniniai, liepė vesti į susitikimo vietą. Priekyje ėjo vienas partizanas, už jo Aitvaras, o už šio nugaros su automatu ir granata rankoje sekė Lukša, partizanai Spyglys su Klajūnu ir Maščinskas. Lukša liko labai atsargus. Jis įsakė Aitvarui vesti ne tuo keliu per mišką, kuriuo norėjo pats Aitvaras, bet tuo, kuriuo pats pageidavo. Buvo tamsi, debesuota rudenio naktis. Kai Aitvaras pasakė, kad iki Kukausko slėptuvės liko tik 70 metrų, Lukša parašė raštelį: "Jonai, atvykome! Susitiksiu tik su pačiu, kitais nepasitikiu. Kai pasakysiu: 'čia aš, tavo draugas Juozas', atsiliepk: 'aš čia, tavo draugas Jonas'."

Šį raštelį Lukša įdavė Aitvarui ir liepė nunešti Jonui. Po kiek laiko Aitvaras grįžo su Kukausko rašteliu: "gali vykti, viskas tvarkoj, laukiu! — Jonas".
Juozas Lukša susimąstė, matyt, abejojo, ar nėra išdavimo, bet jam kelio atgal nebuvo — jis turėjo išsiaiškinti ir susirišti su naujuoju desantu. Pagaliau Lukša nusprendė į susitikimą eiti vienas, kitiems partizanams liepė pasilikti vietoje ir, tik išgirdus švilptelėjimą ar šūvį, atskubėti į pagalbą. Jis Aitvarui įsakė žygiuoti priekyje ir rodyti kelią, o jis pats, užsitaisęs automatą ir paruošęs granatą, įspėjo Aitvarą, kad jei tik pabandys užvesti ant spąstų ar bėgti, bus nušautas, kad tegu prieina tik Jonas, o jeigu artinsis dviese, jis šaus.

Juodviem taip beeinant, iš krūmų pasigirdo balsas: "kas eina?" Lukša atsakė: čia aš, tavo draugas Juozas". Tačiau nesulaukė atsakymo: "tavo draugas Jonas". Emgebistas Aitvaras greit suprato, kad jis vesdamas pasuko į šalį nuo tos vietos, kur laukė iš Kauno atgabentas Kukauskas, ir kaip tik pataikė ant išstatytos emgebistų pasalos. Suvokęs, kad jo gyvybė pavojuje, Aitvaras tuoj krito ant žemės. Lukša suprato pačiuptas į spąstus, paleido seriją šūvių į Aitvarą, bet kulkos prazvimbė virš galvos. Lukša šokęs į aikštelę, bet iš ten, kur buvo pirmiau parkritęs Aitvaras, sudrioskėjo trumpa automato serija. "Lukša skėstelėjo rankomis ir sukniubo veidu į šaltas, drėgnas samanas". Kiti partizanai, išgirdę automatų šūvius, šoko atgal į mišką, bet iš visų pusių buvo apsupti emgebistų. Koks buvo jų likimas, ar jie visi bekovodami žuvo, ar buvo paimti į nelaisvę, sovietinė spauda nepaskelbė.

Juozo Lukšos mirtis buvo surežisuota vyr. emgebistų štabo. Per klastą ir išdaviką Joną Kukauską Lukša buvo apgaulingai įviliotas į tuos mirties spąstus. Šiuo laiku mums tiksli jo žuvimo data ir vieta nežinoma, bet pagal sovietinę spaudą tenka manyti, kad tai įvyko 1951 m. rudenį, nepertoliausia nuo Mauručių geležinkelio stotelės, miškuose. Nuo grįžimo Lietuvon Lukša išsilaikė nesugautas ištisus metus.
Juozas Lukša paskutinis žuvo iš tų, kurie atkeliavo su pagalba kovojančiai Lietuvai iš Vakarų. Pirmasis žuvo Benediktas Trumpys, po jo Julijonas Būtėnas, o Klemensas Širvys sužeistas pateko bolševikams į nelaisvę ir buvo išvežtas į priverčiamojo darbo stovyklą Sibire.

Po penkerių metų (1956) buvo suimtas ir Adolfas Ramanauskas su žmona, kurių slėptuvėje paskutiniu metu gyveno Lukša. Nuo 1951 m. Ad. Ramanauskas buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas.

Tik vienintelis Jonas Kukauskas iš atvykusių desantininkų iš Vakarų, atlikęs Judo rolę, įviliodamas Lukšą į mirties spąstus, gavo iš bolševikų bausmės dovanojimą ir, kaip nusipelnęs, buvo paleistas į laisvę (gyvena Vilniuje).

10. Juozo Lukšos kapas
Kur buvo palaidotas Juozas Lukša? Taip pat, kur buvo palaidotas J. Būtėnas, B. Trumpys ir partizanas Beržas, — mums yra nežinoma. Tik kai Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma, gal tada atsiskleis paslapties šydas. Tuo tarpu partizanas Kariūnas savo eilėraščio žodžiais Partizano Kapą apibūdina taip:

Ateis pavasariai, paskęs laukai žieduose
Miškuose pirmosios žibuoklės sužydės,
O kas ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane?
Ir kas vainiką iš pirmų žiedų uždės?

Kas aplankys apleistą tavo kapą?
Kas "Amžiną Atilsį", kas maldą už tave čia sukalbės?
Gal tiktai vakaras, gal vėjai iš laukų tėvynės
Raudos, kaip motina suklupus, prie sušaudyto Sūnaus duobės.

Raudos tavų dienų, tavo jaunystės, tavo juoko,
Kai per pavojus jaunas ir drąsus bridai . . .
Kai pamilai Tėvynę, sielvarte suklupusią po kryžium,
Ir kelią laisvės jai tiktai kovoje suradai.

Ir čia žuvai, ir parašei krauju ant tėvų žemės:
"Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias — kruvina kova . .
Ir metai eis, žydės laukai prie kelio
Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva . . .

Bet kai laukais praeis žali pavasariai
Ir sodai, kaip jaunamartės vualiuos žydės,
Kas gi ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane?
Ir kas gi, kas vainiką iš pirmų žiedų uždės?


Juozo Lukšos kapas nežinomas, kaip ir daugelio kitų tauriųjų Lietuvos sūnų. Tačiau kilnusis tautos didvyris ir miręs yra galingas, net galingesnis, negu gyvas. Jo laisvės kovos dvasia pažadina tūkstančius naujų kovotojų, ji paruošia tautą nepalaužiamai rezistencijai. Tauta bus nenugalima, iki prašvis laisvė ir "kelsis vėl tavo kraujo Lietuva." Juozas Lukša, tiek daug vargęs ir kentėjęs dėl Tėvynės, lieka Lietuvos vaikų širdyje ir duoda jiems jėgų aukotis savo kraštui.

Tu dar būdamas Paryžiuje, turėjai nepalaužiamą norą grįžti į tėvynę ir vėl kvėpuoti Lietuvos pušų oru. Tu metus kvėpavai tuo mielu tėvynės meilės oru, iki sukniubai veidu į žalias samanas, pakirstas okupanto kulkų, paaukodamas savo gyvybę ant tėvynės laisvės kovų aukuro.

Juozo Lukšos (J. Daumanto) laiškas, liečiąs "Partizanai už Geležinės Uždangos" I laidą


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai