Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
(Tęsinys iš 1976 ra. gruodžio mėn.)

3. Inžinieriaus P. Lėlio atsiminimai
INŽ. PETRAS LELIS: Lietuvos keliu. 1910-1973 metai. Toronto, 1973 (faktiškai 1974). 264 psl., 6 dol.
Esame įpratę atsiminimų laukti pirmiausia iš politikų kaip viešojo . venimo žmonių. Betgi ne viena politika sudaro visą gyvenimą. Visos jo sritys turi savo vertę. P. Le-lis, berods, pirmasis iš inžinierių pateikia šios profesijos žmogaus .--įminimus (prof. S. Kairio atsiminimai iš esmės buvo politiko, o ne
žinieriaus memuarai). Jau tai sudomina šiais atsiminimais.

Iš tiesų, daugiausia skaitytojui naujesnės informacijos pateikiantieji kaip tik yra tie knygos puslapiai, kuriuose autorius aprašo savo profesinį darbą. Baigęs Dotnuvos žemės ūkio technikumą 1924, autorius dirbo kaip kultūrtechnikas prie melioracijos darbų. 1930 įsigijęs Prancūzijoj Caen universitete inžinieriaus diplomą, ligi pat pasitraukimo iš Lietuvos turėjo apskrities inžinieriaus pareigas, ilgiausiai Panevėžyje. Iš šio darbo jis ir pateikia duomenų, kiek per jo metus kurioj apskrity pastatyta mokyklų, nutiesta nitų etc. Charakterizuoja savo viršininkus vidaus reikalų ministerijoj, apskričių viršininkus ir savo bendradarbius. Nesivaržydamas apie juos pasako savo nuomonę. Nekartą, atrodo, pasipiktinęs pastebi senosios kartos viršininkuose, rangovuose ir kituose rusų kalbos neatsikratymą. Ypačiai nejaukų įspūdį palieka 180-me puslapy aprašytas Tauragės Lietuvos Banko rūmų pastatymo balius. Žodžiu, autorius visai nelinkęs ką nors iš savo patirties dengti ir tuo būdu tikrovę dailinti. Įdomu skaityti ir apie tai, kaip okupacijų — rusų ir vokiečių — metais reikėjo verstis.

Tačiau protesinio darbo atsiminimai neužima nė pilno ketvirtadalio šioj knygoj — vos apie 60 puslapių iš 264. Būtų tikę jiems daugiau vietos skirti — ne tik sausai išvardinti tai, kas kur padaryta, ar aprašyti "įspūdingesnius" baigtuvių atšventimus, bet ir iš platesnės perspektyvos apžvelgti savo darbo srities rūpesčius ir pažangą nepriklausomybės metais. Ryškesnį vaizdą apie vykusią pažangą sunku skaitytojui susidaryti, nepateikus platesnio žvilgio.

Nors autorius knygos antraštėje prieš savo pavardę ir įrašė inžinieriaus titulą, pati knyga greičiau yra aplamai autobiografiniai atsiminimai. Tai nurodo ir antrinė antraštė: "1910-1973 metai" — 1910 m. jis ėjo šeštuosius metus! Betgi nelygiai visa tinka ir autobiografijai, ypačiai tuo atveju, kai autorius nėra žinomas didelių nuopelnų asmuo. Šiuose atsiminimuose, pvz., domina skaitytoją puslapiai, kuriuose autorius pasakoja apie Panevėžio gimnazijoj eitą mokslą vokiečių okupacijoj ir nepriklausomos Lietuvos kūrimosi dienomis (skaudus liudijimas: kai ateitininkai stojo į savanorius, tai aušrininkai juos išdavinėjo bolševikams, kurie dukart buvo Panevėžį užėmę). Ir iš Dotnuvos žemės ūkio technikumo yra įdomesnių žinių. Tačiau, pvz., įspūdžiai iš kelionės po Europą tik tuščiai vietą užima, nes tai tik banali registracija, ką kuriame mieste galima pamatyti. Nieko reikšmingesnio nepateikia ir DP dienų Vokietijoj atsiminimai. Kanados, daugiausia Toronto, lietuvių bendruomeninės veiklos apžvalga, kuria baigiama knyga, taipogi nereikalinga: apie tai pakankamai galima rasti žinių kitur.

Baigiamajame žodyje savo knygą autorius įsakmiai vadina "atsiminimais" ir ten pat pastebi, kad stengėsi 'nors schematiškai, paminėti to laiko svarbesnius Lietuvos ir artimesnių kraštų politinius įvykius" (263). Tokia pastanga ir atvėrė kelią į knygą tokiam balastui, kuris atsiminimams visai nepriklauso. Nors knygos antraštė nurodo 1910-73 metų datas, faktiškai autorius save aprašo nuo pat gimimo. Kadangi jo gimimo dieną prasidėjo rusų-japonų karas, tai "schematiškai" aprašomas ir šis karas, ir jo sukelta rusų revoliucija. Vadovaujantis tuo pačiu principu, visa knyga be reikalo "istorin-ta", skiriant vietos I pasauliniam karui, latvių ir estų laisvės kovoms, turkų įvykdytoms armėnų ir graikų skerdynėms, rusų emigrantų gen. Kutepovo sovietiniam pagrobimui, suomių gynimuisi nuo sovietų 1939-40, Stalingrado vokiečių tragedijai. Panašiai knygoj paberta ir Lietuvos istorijos — nuo Palangos iš latvių atgavimo ligi ministro pirmininko gen. Černiaus ir jo pavaduotojo Bizausko (betgi visai neminint respublikos prezidento) pasmerkimo už tai, kad, Lenkijai bežlungant, Lietuva nesiryžo atsiimti Vilniaus. Autoriaus sprendimai gana savotiški: 1926 gruodžio 17 perversmą, palaidojusį demokratinę santvarką, jis pateisina, bet griežtai paneigia 1941 m. sukilimą kaip "nelemtą"!

Kadangi visuose tokiuose pasaulio ar Lietuvos įvykiuose autorius pats nedalyvavo, tai ir gali apie juos tik enciklopediškai painformuoti ar šiaip savo nuomonę pareikšti. Tai būtų svetimas kūnas bet kokiuose atsiminimuose. Svetimas jis lieka ir P. Lėlio atsiminimuose.

Knyga gausiai iliustruota, bet iliustracijose yra dar daugiau balasto, negu pačiuose atsiminimuose. Nors knygai duota antraštė "Lietuvos keliu", iš beveik 150 iliustracijų trečdalis neturi su Lietuva nieko bendra (jei skaičiuojant nesuklysta, iš 147 iliustracijų neturi ryšio su Lietuva 52). Caras Mikalojus II, vokiečių kaizeris Vilhelmas II (1906 kariuomenės manevruose!), I pasaulinio karo vadai ir to meto politikai, latviai caro armijoj, estų ir latvių prezidentai, Helsinkio ar Stockholmo, Romos ar Paryžiaus vaizdai, net ir amerikiečių laivas "Vigilant" vargu ar buvo šiai knygai reikalingi. Ir iš pačios Lietuvos iliustracijų didelė dalis, atrodo, įdėtos be tikro reikalo, nes jos priklauso atsiminimams. Kokiu pagrindu įdėtos kai kurios nuotraukos, sunku net spėti: VI. Putvinskio atvaizdas, spėjame, įdėtas gal dėl to, kad autorius priklausė šauliams, bet ar būtinai reikėjo dėti nuotrauką ir Stp. Dariaus, kuris paminėtas tik sakiniu, jog Kaune rengė bokso rungtynes. O kam reikėjo A. Voldemaro net trijų paveikslų (p. 66, 114 ir 146)? Antra vertus, tikrai būtų buvę pravartu gausiau pailiustruoti autoriaus profesinį darbą. Tiesa, pakanka paties autoriaus, jo draugų, bendradarbių ir viršininkų atvaizdų. Bet tik 3 ar 4 iliustracijos susijusios su jo Lietuvoj dirbtuoju darbu. Ir Raudonės pilį, ir Kauno nepriklausomybės metų moderniuosius pastatus esame kartų kartus matę ir knygose, ir laikraščiuose. Kadangi nėra autoriaus jokio su jais ryšio, tai ir nereikėjo jų dėti. Vietoje jų būtų įdomiau buvę pamatyti, kas autoriaus pastangomis pastatyta tuose apskričiuose, kur jis dirbo kaip jų inžinierius. Be to visko, daugelis iliustracijų labai blogai atspausdintos — knygą ne puošia, o tik murzina.

Ar visi autoriaus teiginiai yra patikimi, recenzentui neįmanoma spręsti. Pvz., kyla klausimas, ar tikrai gen. S. Žukauskas "nebuvo lietuvių kilmės" (71). Panašus klausimas, ar iš tiesų visi 44-me puslapy išvardinti "kapsukininkai" tokie ir buvo. Smerkiant gen. J. Černių kaip "silpną ir pasyvų" ministrą pirmininką, skliausteliuose priduriama, kad jie abu su K. Bizausku buvo ateitininkai (197). Dėl Bizausko — teisybė. Bet gen. J. Černius, jei gimnazijoj ir buvo ateitininkas, tai vėliau visai juose nesireiškė. Priešingai, kalbant apie 1918 iš Rusijos grįžusiuosius, parsivežusius iš ten revoliucinę dvasią, rašoma, kad ir T. Tilvytis "buvo susižavėjęs Rusijos revoliucija ir mums aiškindavo iš Rusijos atvežtų idėjų prasmę" (43). Ar šiuo atveju autoriaus nesuklaidino atmintis. T. Tilvytis karą praleido Lietuvoj ir vargu ar tėviškės kaime buvo užsidegęs "iš Rusijos atvežtomis idėjomis". 116-me puslapy rašoma: "Matematiką dėstė V. Biržiška, pulkininko uniformoj ir visad truputį išgėręs — sakė, matematikai tai reikalinga
Argi tai tiesa?

Pora patikslinimų. Prof. Mažylio vardas duodamas kaip "V", o jis gi buvo Pranas. Pats prof. Pr. Jodelė taip rašėsi, o ne Juodelė (116), taip pat solistė V. Podėnai-tė, o ne Puodėnaitė (147), gen. K. Ladiga, o ne Ladyga (158). Užuot šėmus žinių iš enciklopedijos apie atsiminimams nepriklausiusius dalykus, būtų pravartu buvę pasitikrinti vardus ir pavardes.

Suglaudžiant vertinimą, nors šiuose autobiografiniuose atsiminimuose ir per daug yra nemaža šiokio ir tokio balasto, apskritai autorius atliko naudingą darbą, išleisdamas šią knygą.

4. A. Ryliškio "Fragmentai iš praeities"
ANDRIUS RYLISKIS: Fragmentai iš praeities miglų. Atsiminimai. Redagavo P. Gaučys. Išleido J. Karvelis (nors tai ir nepažymėta). Chicago, 1974. 536 psl.
Šių atsiminimų autorius Andrius Ryliškis (1897-1975) yra buvęs pradžios mokyklos mokytojas, kuris ir negalėjo būti platesnei visuomenei žinomas. Tačiau jo atsiminimais sudomina pati jo kilmė: jis gimė ir augo lietuvių kaime, bet ne Lietuvoj, o rytinėj Gudijoj, Mogiliavo gubernijoj, kur buvo ir daugiau lietuviškų vietovių. Lietuvoj jis apsigyveno tik 1923 ir čia mokytojavo Varėnoj.
Ryliškių šeimos senasis lizdas buvo Utenos ir Švenčionių apskričių sankirtoj (Saldutiškis — Linkmenvs — Labanoras). A. Ryliškio senelio ūkis prieš baudžiavos panaikinimą priklausė Saldutiškio dvarui. Knyga ir pradedama ne paties autoriaus atsiminimais, bet jo atpasakojamais senelio atsiminimais, atkuriančiais kaimo buitį praeito šimtmečio antrojoj pusėj, pradėjus dar baudžiavos laikais. Ši etnografinė apybraiža, išsitiesusi per 119 puslapių (13-131), parašyta vaizdžiai ir sklandžiai, galima sakyti, gero pasakotojo plunksna.

Daugiausia senelio atsiminimais yra paremtas ir antrasis knygos skyrius (132-198) apie kėlimąsi Rusijon. Tai nebuvo savanoriškas išsi-kėlimas. Pas A. Ryliškio senelį ir kitus 1884 žandarams radus naujų maldaknygių draudžiamaisiais lotynų rašmenimis, buvo leista pasirinkti, arba būti prievarta iš Lietuvos ištremtiems, arba patiems išsikelti už Dniepro upės ir ten pastoviai įsikurti. Tai vienas iš metodų, kuriais etinis režimas vykdė rusifikacijos planus. Buvo pasirinkta antroji galimybė. Labanoro klebonui kun. A. Burbai suorganizavus, keliolika šeimų Mogiliavo gubernijoj nusipirko dvarą ir jame sukūrė savą Malkavos (Malkovkos) kaimą. Gražiai aprašoma, kaip 1885 šv. Jurgio dieną, po pamaldų bažnyčioje ir kun. A. Burbos patriotiško pamokslo, keliolika šeimų su mantos prikaupintais vežimais per 16 dienų atliko daugiau kaip 300 km kelionę. Malkava yra 32 km į vakarus nuo Mstislavlio, netolimas Radomlis, artimiausias miestelis Riasna už 7 km į pietus.

Sie du skyriai yra patys įdomiausi — dėl jų verta knygą įsigyti. Gaila, kad autorius nepaskyrė atskiro skyriaus plačiau aprašyti tos lietuviškos salelės anapus Dniepro gyvenimui. Be Malkavos, Mogiliavo gubernijos pietinėj daly buvo ir daugiau panašiai susikūrusių lietuviškų kaimų: Sofeisko dvare (25 km į rytus nuo Mogiliavo) 1886 buvo įsikūrę anykštėnai, o kitais metais Ukmergės apskrities lietuviai sudarė tris kaimelius. Visų šių kaimų lietuviai palaikė tarp savęs ryšį, suvažiuodavo draugėn per atlaidus (Radomlio katalikų parapijos klebonu vis būdavęs lietuvis), mokė vaikus lietuviškai skaityti, tad ir jaunimas nenutautęs, likęs lietuviškos dvasios. Tai matyti ir iš paties autoriaus, jau ten gimusio ir augusio.
Kiti knygos skyriai daug blankesni. Trečiasis skyrius pagal antraštę apima I pasaulinį karą ir revoliuciją 9199 - 343). 1916 autorius buvo mobilizuotas, sužeistas ir apnuodytas, 1917 baigė "praporščikų" (leitenantų) mokyklą, 1918 atsidūrė raudonarmiečiuose. Dėl sužeidimo tarnavo užfrontėj, ilgiausiai Kaukaze, kol 1922 demobilizavosi ir išsirūpino Lietuvos pilietybę. Lauktume šiame nemažame skyriuj įdomių atsiminimų iš šių lūžtvinių metų. Faktiškai beveik nėra nei karo, nei revoliucijos atsiminimų — nors autorius pačiame Petrapily buvojo bolševikų revoliucijos dienomis! Reikšmingesnis tik vienas liudijimas: užgirdęs žinią apie organizuojamą "Lit-belskaja" (Lietuvos - Baltarusijos) diviziją, 1918 gruodžio pabaigoj autorius buvo atvykęs į Minską "apsižvalgyti" — gauti platesnių informacijų. Bet čia patyrė, kad tą diviziją sudaro tik gudai, o apie trisdešimt lietuvių ("iš įvairių Gudijos lietuviškų kaimų ir iš Lietuvos") apmokomi specialiuose partiniuose kursuose — rengiami būti revkomų (revoliucinių komitetų) pirmininkais ir kitais pareigūnais. Nors ir buvo lietuvių skyriaus vedėjo VI. Požėlos kviečiamas į divizijos maisto rekvizavimo štabą, A. Ryliškis tą pačią dieną paliko Minską.

Skyriuje iš nepriklausomos Lietuvos metų (344 - 411) taip pat daug ko nerandame. Pažymėtini du epizodai: apie 1938 metų Lenkijos ultimatumui pretekstą sudariusį Trasninkų incidentą (lenkų pasienio sargybinio mirtiną pašovimą) ir apie Alytuje 1940 gegužės 1 komunistų planuotą sukilimą su sovietinių įgulų pagalba. Ar tik vietoj buvo planuojama pademonstruoti sovietams simpatijas, ar iš tikro buvo ruoštasi "liaudies" vardu pradėti Lietuvos nepriklausomybės laidojimą, apie tai spręsti reikia tikresnių žinių.

II pasaulinio karo skyrius (412-488) daugiausia domina atsiminimais iš sovietų kalėjime (nuo 1940 liepos 13) praleisto pirmojo bolševikmečio. Kaltintas Raudonosios armijos dezertyru ir gundytas "judošiškam darbui", autorius nepalūžo ir laisvėn išėjo, tik prasidėjus vokiečių - sovietų karui.
"Tremtyje 1944-1949" yra pats trumpiausias skyrius (489 - 531). Čia patraukia dėmesį iš vieno caro armijos karininko "girdėta versija apie Kleščinskį" — rusų emigrantai patyrę gen. Kleščinskį esant sovietų šnipu ir apie tai pranešę Lietuvos karo žvalgybai.

Jei kai kuriuose skyriuose, ypač trečiajame, A. Ryliškio atsiminimuose pasigedome įdomesnės medžiagos, tai kuo gi tuos skyrius jis užpildė? Atsakymą teikia šis autoriaus pastebėjimas: "pažodžiui nebeprimenu, bet atpasakosiu paprasmiui". Daug kartų sutinkame šį "paprasmiui" (ar "paprasminę santrauką"), kur autorius savo atsiminimus paverčia atpasakojimu skaitytų knygų ar straipsnių, klausytų paskaitų. ypačiai gi turėtų pokalbių su savo gyvenime sutiktais asmenimis, kurių nė pavardės dažnai nebeprisiminė. Temos ko įvairiausios: apie Rusijos imperiją ir vėžio ligą, rusiškuosius hipių pirmtakus "ogarkus" ir ateizmo propagandisto Jaroslavskio disputą su dvasininkais, Pavlovą ir Buchari-ną, rusų bendrinę kalbą ir žemės planetos katastrofas, socialistinį realizmą ir Fra Angelico, I. Buniną ir L. Tolstojų (Sofijos Vytautaitės palydovų palikuonis!). Ypačiai autorių fascinuoja tautų "gilioji" praeitis, kaip liudija atsiminimai girdėtų pasakojimų apie žydų, gruzinų, žinoma, ir lietuvių proistorę ar istoriją. Itin daug fantazijos kupini puslapiai (314 - 322) apie "jatvius" (jotvingius) kuriuose atpasakojamas kažkokio armėnų proistoriko "mokslas", autoriui dėstytas. Sunku patikėti kad ir tokiam to pokalbininko teiginiui: "Mes, priešistorikai, kalbėdami apie lietuvius, net smulkmeniškai minime datas, būtent 1570 metus pr. m.e., tai žemės drebėjimas jų gyvenamose vietose ir jų atsiradimas Balkanuose po 1183 metų nuo Trojos išgriovimo ir įsikūrimo Trakijoje" (315).

Kad ir kiek "paprasmiui" teisingai būtų atpasakoti visi pokalbiai ar paskaitos, kad ir kiek būtų tiesos visame tame, ką kur autorius girdėjo ir skaitė, tai vis vien — ne atsiminimų medžiaga, bet juose bereikalingas balastas. Pirmuosiuose skyriuose pasirodęs neblogas pasakotojas, autorius būtų galėjęs ir turėjęs daug ką iš savo patirties (ypač iš sovietinės Rusijos metų) papasakoti, jeigu ne šis savotiškas užmojis šviesti skaitytojus tuo, ką jis kada nors buvo iš ko nors girdėjęs. Nors ir turime tai apgailėti kaip dalyką, kuris šiuos atsiminimus iš dalies nuvertina, betgi drauge jaučiame autoriui simpatiją: būdamas savamokslis (pradžios mokytojo cenzą įsigijo jau bemokytojaudamas i. jis godžiai siekė šviesos. Sistemingo išsimokslinimo stoka neišvengiamai ribojo jo žvilgį. Pats autorius pabrėžė, kad jo atsiminimuose "istorinė tiesa perdėm saistosi su epochos alsavimu" (9). Tačiau istorikas J. Jakštas (Tėviškės Žiburiuose) pagrįstai konstatavo, kad šie atsiminimai "ne iš istorinės perspektyvos parašyti". Ypač ten, kur autorius leidosi atpasakoti užgirstas žinias apie istorines tautų gelmes, jis tik grimzdo į "praeities miglas".
Baigdami galėtume tarti: šioje stambioje knygoje lyg pačiam skaitytojui palikta atsirinkti, kas verta skaityti. O yra ir vertingų atsiminimų!

Alaušius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai