Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IS MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
5. Vilnietis lietuvis lenkų kalėjime
PETRAS ČESNULIS: Nužmogintieji. Vilniečių Golgota lenkų okupacijoje. Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga, Toronto, 1973. 253 psl.
Ši knyga telkia atsiminimus lietuvio vilniečio, iškalėjusio lenkų kalėjimuose beveik ketverius metus (1936-39). Atlikdamas karinę prievolę lenkų kariuomenėj, P. Česnulis buvo apkaltintas teikęs žinias Lietuvos žvalgybai. Pagal principą "be mušimo nėra tardymo", suimtasis buvo tardomas dvi ištisas paras, nesumerkęs akių, nei valgęs, nei gėręs, mušimą bei elektros srovės leidimą protarpiais pakeičiant nuogo pasiuntimu karcerin, ligi kelių pilnan šalto vandens. Kadangi ir toks tardymas liko nesėkmingas, karo lauko teismas bylą dėl įrodymų stokos atmetė, bet ir neišteisi no. Byla buvo tęsiama civiliniame teisme, jon prijungus P, Cesnulio pažįstamų. Be vieno raštelio, kurį atsiminimi] autorius teigia buvus ne jo rašytą, kaltinimai buvo tokie bendri, kad tiko "kiekvienam Vilniaus krašto lietuviui,,, nesgi "kuris iš Vilniaus krašto lietuvių neveikė". Advokato lietuvio pasirinkti nebuvo leista. Remiantis ne įrodymais, bet tik spėliojimu dalyvavus lietuviškoj veikloj, kaltinta "pačių sugalvotais bei prasimanytais dalykais". P. Česnulis buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti. Kiti trys vyrai gavo po 10, 6 ir 4 metus kalėjimo (išteisintos tik dvi moterys ir — 12 metų mergaitė). Aiškiu ko buvo siekta tokiomis bausmėmis: kad niekas nedrįstų prieš lenkų priespaudą "pakelti galvą, praverti burną", kad "kas kart vis mažiau liktų Vilniaus krašte susipratusių ir veiklių lietuvių" (94).

Koks buvo teismas, toks buvo ir kalėjimas, ypač Šv. Kryžiaus kalėjimas prie Kieleų (Karpatų kalnuose), kuriame atsiminimų autorius iškalėjo dvejus metus. Kalėjime sąlygos buvo tokios, kad "gavę 10 ar daugiau metų kalėjimo, iš jo nebeišeidavo". Karčiais autoriaus žo-džiais, "kam dar bausti mirties bausme, jei gali ir be jos žmogų dar labiau nubausti", lėta mirtimi užspausti politinių kalinių akis" (133). Visuose kalėjimuose kriminaliniai kaliniai buvo švelniau traktuojami už politinius. Šv. Kryžiaus kalėjime prižiūrėtojais kaip tik buvo sutelkti anksčiau kalėjimuose sėdėję kriminalistai ar kitur savo žiaurumu pasižymėję sadistai. Nebuvo savaitės, kad neužmuštų vieno ar dviejų kalinių: kuris dirbdamas išsemtas apalpdavo ar nebeįstengdavo atlikti skirtos darbo normos, buvo pribaigiamas kaip simuliantas.

Ypačiai siaubingą sadizmą Šv. Kryžiaus kalėjimo kaliniai patyrė, kai, Vokietijai užpuolus Lenkiją, jie pradėjo 13 dienų trukusią kelionę į rytus, kol ten sutiko Lenkiją okupuojančią Raudonąją armiją. Iš apie 1000-1200 vyrų per tą kelionę gyvi išliko tik apie 500. Nebegalintieji žygiuoti buvo čia pat nušaunami. "Jei buvo po du surakinti, tai ir kitą, dar galintį paeiti, čia pat pakaušin nušaudavo" (219).

Kalėjimai niekur nėra kurortai. Iš Lietuvos kalėjimų turime atsiminimų M. Meškauskienės sovietinėj knygoj "Žvelgiu į tolius" (Vilnius, 1969), taip pat ir monografijoj "Pranas Dovydaitis" duota jo kalėjime vesto dienoraščio ištraukų. Bet nėra ko lyginti! P. Česnulio atsiminimus skaitome, lyg tai būtų nacių ar sovietų kalėjimo atsiminimai. Turime su autoriumi sutikti, kad civilizuotai Lenkijai tokie kalėjimai darė gėdą, nors ji "net neraudonavo iš gėdos prieš visą pasaulį" (177).

Nėra pagrindo abejoti autoriaus atsiminimų patikimumu: jis aprašo, ką pats pergyveno, ar tai, ko liudininku teko būti. Patys jo aprašomi faktai byloja apie tai, kokį "nužmogintųjų" likimą jis turėjo patirti. Tai tiesaus žmogaus paprastu žodžiu pateikiamas liudijimas. Kalba iš šios knygos jausminga meilė savo tautai. Bet anaiptol nėra joje šovinizmo: nemetami kaltinimai visai lenkų tautai, kaltinama tik tuometinė valdžia, piktinamasi tik "sužvėrėjusiais prižiūrėtojais". Kiekvieną žmogų turi sukrėsti tikrovė, kurią aprašo Nužmogintieji.

Todėl, prisipažįstame, negalime suprasti, dėl ko lenkų spaudoj buvo apgailestaujamas šios knygos pasirodymas. Turi teisę — ir net pareigą — tokios knygos viešumon išeiti, kad pasibaisėjimas tokiu žmonių nužmoginimu žadintų žmoniškumą, kad praeitis būtų įspėjimu ateičiai, jog neturi būti sau leidžiama tai, dėl ko paskui būtų gėda. Be abejo, lenkui negali būti malonu skaityti Nužmogintuosius, nes tai liečia jų žmones. Tačiau ir jiems turi būti suprantamas autoriaus pasisakymas, kad jie, kaliniai, buvo "tik žmonės, o ne šventieji", negalėdami atleisti savo kankintojams:
Argi galėjome rodyti meilę, mylėti juos už žvėrišką žiaurumą, už diena iš dienos iškankinto kalinio žudymą? Mes, išmokę mylėti vienas kitą, išmokome padėti vienas kitam, išmokome už silpnesnį atidirbti, jį pavargusį užjausti ir nakties metu nepajudėti, kad šalia gulinčio likimo draugo iš miego neprikel-tume. Bet negalėjome mylėti mūsų prispaudėjų. Mes negalėjome atleisti už jų žvėriškumą, už mūsų tokį didelį nuvertinimą ir nuolatinį kankinimą (183).

Knygos pradžioje įdėtas gan ilgas straipsnis "Vietoj įvado" (11 - 38)., kurį parašė Antanas Juknevičius, savo laiku garsus vilniečių lietuvių veikėjas, bet čia jau nuskendęs "dingusiuose be žinios", nors dar jis ir tebesidžiaugia šios žemelės saule. Galima kelti klausimą, ar apskritai reikėjo bet kokio įvado Petro Česnulio knygai. Autoriaus atsiminimai patys įspūdingai byloja apie tai, ką jam teko pergyventi. Greičiau bet kokie "įvadai" į šią knygą gali daryti įspūdį, kad ji išleista tik politiniais sumetimais. Tiesa, A. Juknevičius pateikia gana išsamią apžvalgą, kokia buvo vilniečių lietuvių padėtis lenkų okupacijoje. Vis dėlto nelemtai besiklosčiusius Lenkijos ir Lietuvos santykius labiau tiktų svarstyti istoriniu, o ne advokatiniu - pro-kuroriniu požiūriu. Pats A. Juknevičius savo straipsnį baigia teisinga įžvalga: "Istorinė patirtis mokintų, kad per tą prarają turėjo būti vėl nutiesti geros kaimynystės tiltai". Bet kitu sakiniu, pačiu paskutiniu, ne visai "kaimyniškai" užbaigia: "Deja, iki šiol nedaug buvo ženklų ant dangaus, kad lenkai tokiais tiltais būtų nuoširdžiai susirūpinę" (38).

Nemalonu, kad šios vertingos knygos paminėjimą reikia baigti karčia pastaba. Esame savo leidiniuose pripratę prie korektūros klaidų. Tačiau ši knyga tiesiog neįsivaizduojamai knibžda korektūrorinėmis klaidomis. Pridėtas klaidų atitaisymo lapelis tik labai mažą dalį jų nurodė. Tiesą sakant, visas jas nurodyti būtų reikėję išleisti kone atskirą brošiūrą. Sunku spręsti, kiek dėl to kaltės tenka spaustuvei ir kiek kitiems "veiksniams". Tik viena yra aišku: taip nepaisyti korektūros klaidų — tai pačios knygos negerbti.

Betgi galima pasidžiaugti, kad knygos viršeliui sukurti buvo pasikviestas dail. T. Valius. Įdėta knygoj ir šiek tiek iliustracijų, daugiausia blankių, susijusių ne su pačiais P. Česnulio atsiminimais, o tik su A. Juknevičiaus įvadu.

6. J. Kapačinsko atsiminimai "Išeivio dalia"
JUOZAS KAPAČINSKAS: Išeivio dalia. 1950-1973 metų atsiminimai. Čikagos Lietuvių Literatūros Draugija, Chi-cago, 1974. 296 psl.

J. Kapačinskas anksčiau buvo išleidęs Vokietijos DP stovyklų meto atsiminimus "Siaubingos dienos" (1965). Ši jo knyga yra antroji. Kaip nurodo pati antraštė Išeivio dalia, ši knyga skirta aprašyti įsikūrimą emigrantinėmis sąlygomis. Atvykęs į JAV 1949 metų pačioj pabaigoj, autorius pastoviai apsigyveno Chi-cagoj. Knygą sudaro epizodai, vaizduojantys įvairius kasdieninės buities rūpesčius, darbus ir šventes, šeimos ir visuomenės įvykius. Matyti, kad autorius naujajame krašte kūrėsi su atkakliu rvžtu. Nė metams nepraslinkus, įsigijo sklypą ir nugalėjęs iškilusius trukdymus, pasistatydino nuosavus namus. Perėjęs tris darbus, neužilgo geležinkelių kompanijoj gavo elektriko darbą, galima sakyti, savą, nes ir Lietuvoj buvo tarnavęs kaip geležinkelių elektrikas. Šioj vietoj išdirbo per 20 metų (1951 - 72), ligi pasitraukimo pensijon. Iš šios savo darbovietės pateikia įdomių atsiminimų apie amerikietišką darbo aplinką. Bedirbdamas siekė ir aukštesnio mokslo — viename Chicagos technikos institutų gavo bakalauro diplomą, nors dėl amžiaus tai ir nebepadėjo susirasti atitinkamą darbą (vietoj ieškotojo specialybės darbo tesulaukė pasiūlų "įsiamžinti" biografiniuose žodynuose — net Londono Dictionary of International Biography!).

Nesiribojama tik autoriaus ir jo šeimos gyvenimu, bet žvilgterėjama ir už jo į aplinkos pasaulį. Aprašomos visos amerikiečių kasmetinės šventės. Suminimas ir vienas kitas didesniųjų lietuvių renginių, kurie vyko Chicagoj. Iš organizacijų plačiau apžvelgiama žurnalistų skyriaus veikla. Knyga beigiama kelionių po Ameriką įspūdžiais.
Išeivio dalioj autorius aprašo tik savo paties pergyvenimus darbe ar šeimoj, amerikiečiuose ar lietuviuose. Tačiau visa tai aprašoma tokiu būdu, kad knygą daugiau skaitai ne kaip Juozo Kapačinsko autobiogra-tiją, bet kaip apskritai išeivio svetur istoriją. Be abejo, nestokoja autobiografinių žinių (šeimos sukūrimas, tėvo mirtis, sūnaus gimimas etc), bet tas žinias autorius daug kur panaudoja amerikietiškosios aplinkos nupiešimui. Pvz., tėvo mirtis panaudojama aprašyti amerikietiškiems laidojimo papročiams. Todėl autobiografinis momentas neišpučiamas taip, kad knyga galėtų dominti tik autoriaus gimines, draugus ir pažįstamuosius. Ji pakankamai įdomi visiems. Ne be pagrindo autorius tikisi, kad jo knyga "bylos ateities kartoms apie lietuvio šiurkštų kelią, svetur išblaškyto". Iš tikro reikia pripažinti, kad Išeivio dalia turi pažinimo vertę, dokumentuodama, kokiomis sąlygomis dauguma kūrėsi Amerikoje. Knyga baigiama tokiu pasisakymu: "Gražiai įsikūrėme ir su šeima vis irngiame pirmyn, bet vis dėlto po tiek metų jaučiamės, kad tebegyvename ne gimtinėje . . . Jokios materialinės vertybės neužslopins tėvynės ilgesio".

Be jokių pretenzijų, autorius pasakoja savo patirtį paprastu žodžiu, ramiai ir blaiviai, nepuldamas į aimanas ar graudulį ir tada, kai turėjo pergyventi nusivylimų. Todėl, nors kažkokių gilių analizių knygoj   nėra, ji maloniai paskaitoma.

Gana gausiai duodama iliustracijų, kurios visos susijusios su tekstu. Atiduota duoklė ir šeimos albumui, bet su saiku.  Malonu, kad visos iliustracijos švariai atspausdintos (spausdino M. Morkūno spaustuvė).

7. Graudi dr. H. Lukaševičiaus autobiografija
DR. HENRIKAS LUKAŠEVIČIUS:
Vienas mažas gyvenimas. Akademinės Skautijos Leidykla, Chicago, 1975. 192 psl., 5 dol.
Tituliniame puslapy Vienas mažas gyvenimas apibūdintas kaip "autobiografiniai pasakojimai". Pačioje knygoje jie tiesiog vadinami "mano autobiografija", kuri "niekados nebūtų buvus parašyta" (p. 77), jei laimingai autoriui nebūtų pasisekę išvengti deportacijos 1941 birželio mėnesį. Betgi imtis autobiografijos skelbimo reikia šiuo tuo būti. Tiesa, nors, jo paties žodžiais, ir "nebūdamas rašytojas", iš meilės Argentinos lietuviams (122 - 123) dr. H. Lukaše-vičius 1953 išleido romaną "Likimo žaismas". Tačiau, atrodo, kad ir pats autorius nesijaučia šiuo romanu jau įžengęs į rašytojus. Todėl įžangos žodyje jis ir imasi pasiteisinti, kodėl jis, "mažas žmogus", rašo apie savo "nereikšmingą gyvenimą".

Argumentacija tokia: "jei bitutė ar skruzdė gali būti verta aprašymo", tai ir jis tegu nebūsiąs "smerkiamas" už tai, kad ėmėsi savo gyvenimą aprašyti. Nevisai tai tvirta argumentacija. Kai entomologai aprašinėja tą ar kitą vabzdį, jie aprašinėja jį kaip tam tikrą rūšį. Ir žmogus yra antropologams studijų objektas kaip homo sapiens. Betgi nuo gyvulių žmogų skiria tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas individas, nors ne visi lygiai pajėgia savo individualybę išplėtoti. Kad kuriuo žmogumi susidomėtume, reikia, jog jo gyvenimas būtų pakankamai reikšmingu darbu turtingas. Čia pagrindas, dėl ko paprastai autobiografijoms ryžtasi žmonės, kurių pasiekimai kelia susidomėjimą ir jų gyvenimu. Tačiau niekas negali niekam uždrausti save viešai aprašyti, tegu ir tesijaučiant "mažu žmogumi". Be reikalo autorius ėmėsi įžangos žodyje iš anksto teisintis ir nusižeminusiai apeliuoti į skaitytoją: "Kai kitus vilioja galinga, akinanti šviesa, gal atsiras kas staptels į rusenusią žiežirbėlę". Užuot sudominęs skaitytoją, tokiu įžangos žodžiu autorius tik įspėja jį, kad ir knygoj sentimentalumo bus su kaupu.

Vienas mažas gyvenimas, kaip tikra autobiografija (o ne tik "autobiografiniai pasakojimai"), apima visą autoriaus gyvenimą nuo pat gimimo ir vaikystės metų. Apie 80 puslapių skirta Lietuvoj praleistiems metams: lankytosios mokyklos, baigimas teisės studijų, patekimas į universitetą dėstytoju ir įsigijimas daktaro laipsnio (7 - 88). Po dešimtį puslapių užima pokario metai Vokietijoj (89 - 99) ir Prancūzijoj (100 -111). Pora Argentinos metų (1946 -48) šiek tiek platėliau aprašomi (111-128). Toliau jau pasakojama apie gyvenimą JAV (129 - 189), į kurias atvyko 1948 pavasarį. Pusantrų metų dirbus "Amerikos" redakcijoj, autorius kelerius metus dirbo "juodą darbą", kol gavo darbo įstaigoj, kurioj išdirbo septyniolika metų. Pakartotiniai susirgimai, laimingos vedybos, bet žmonos mirtis vos po aštuonerių metų — tai ir atbaigia šios autobiografinės knygos turinio santrauką.

Turime autoriaus gyvenimo vaizdą: Lietuvoj laimingą, svetur — "išrauto medžio". Visur autoriui esant centre, mažai kas jo pasakojimuose sudomina skaitytoją, kuriam autorius nėra pažįstamas. Daugiau sudominantieji dalykai: atsiminimai iš teismo darbo bolševikmečiu, informacija apie bebėgančių raudonarmiečių nužudytą jo dėdę dekaną kun. M. Lajauską, patirtis "Amerikos" redakcijoje. Tai bemaž ir viskas, kas nėra tik grynai asmeninės žinios.
Imtis autobiografijos yra pretenzingas dalykas, neturint gyvenimo, turtingo pasiekimais ar ypatingų pergyvenimų. Tačiau pačioje šioje autobiografijoje nejaučiama pretenzingumo. Greičiau ji yra prisunkta graudulio, nuoširdaus, bet kartu sentimentalaus. Tam grauduliui skaitytojas yra parengiamas jau pačiu pirmuoju autobiografijos sakiniu: "Į pasaulį atėjau, tikriausiai, kaip nereikalingas žmogus" (7). Baigiant knygą, dar pesimistiškiau pareiškiama: "Įsitikinau, jog gal geriau yra n e gi m t kad nereikėtų mirt . . ." (186).

Žinoma, Lietuvoj plačius užmojus turėjusiam autoriui buvo nelengvas svetur gyvenimas. Atvykęs į JAV, jis buvo kupinas ryžto: "idealizmas pas mane tada ne tik kad buvo ne-prigesęs, bet tiesiog įsiliepsnojęs" (136). Kas šį idealizmą išblėsino, iš knygos nematyti. Kone visi naujieji ateiviai turėjo sunkias sąlygas, bet vis vien daug jų išsilaikė nepa-lūžę. Lietuvoj autorius buvo tarp vadovaujančių skautų veikėjų. Čia gi lietuviškojoj visuomenėj ryškiau ne-bepasireiškė. Vienoj vietoj užsimenama, kad abu su žmona turėję azartišką meilę gamtos grožiui ir tik Amerikoje pravažinėję automobiliu 42,000 mylių. Negi šios kelionės atstojo visuomeninę veiklą? Lietuvoj autorius buvo išsimušęs į mokslo žmones. Čia gi nepastebėjome jo mokslinių straipsnių, nors juos spausdinti buvo galima kultūros žurnaluose. Negi autorius šiais leidiniais visai nesidomėjo? Tiesa, autorius mini savo bendradarbiavimą "Drauge". Tačiau cituojamosios citatos iš jo straipsnių "Amerikoj" ir "Drauge" daro lėkštoką įspūdį. Lyginant su anksčiau aptartais J. Kapačinsko atsiminimais, matyti didelis skirtumas: paprastas elektrikas ryžtingai veržėsi ir kovon už būvį, ir švieson, tuo tarpu teisės daktaro autobiografija greičiau dokumentuoja tik "išrauto medžio" dvasinį sunykimą. Graudu autoriui, graudu ir skaitytojui.

Turinio ribotumą galėtų iš dalies atpirkti žodžio jėga. Deja, čia jos taipogi tenka pasigesti. Užuot pasakojęs paprastu žodžiu, autorius savo žodį vis "emocina", vienur patosu (pvz., džiūgavimas, gavus doktoratą), bet dažniausiai sentimentaliu grauduliu. Matyt, ir šioj autobiografijoj vis dar norėta pasirodyti rašytoju (Argentinos įspūdžiuose naudojamasi savo minėtojo romano citatomis, o JAV darbas virtuvėj aprašomas, cituojant vieno savo "kūrinėlio" ištrauką (149-156).

Dr. H. Lukaševičiaus autobiografija gali dominti jo draugus ir pažįstamus. Šiaip gi skaitytojui net gali kilti klausimas, ar aplamai buvo reikalo šią knygą leisti. Žinoma, autoriui toks klausimas būtų didžiai nemalonus, nesgi jis, jausdamas, jog "ratai baigia susivažinėt", skubėjo,
"kol gyvas, sudėt čia mozaiką savo mažo gyvenimo", su viltimi, jog "gal kada nors kas nors malonės perskaityti šiuos lapus" (188-189). Tad savo autobiografiją autorius ir baigia Maironio eilėraščiu: "Išnyksiu, kaip dūmas, blaškomas vėjo// Ir niekas manęs neminės!" (cituojama klaidingai: vietoj "blaškomas" turi būti: neblaškomas). Graudu, bet nuoširdų, ir tai žadina autorių taip pat nuoširdžiai užjausti, o ne rūsčiai "smerkti".

8. Kuklaus patrioto atsiminimai
JONAS JUODVALKIS: Mano dienos. Atsiminimai. Redagavo Br. Kviklys. Išleido A. Kairys (iš autoriaus palikimo). Chicago, 1973. 112 psl.
Kuklus šis leidinukas, kaip kuklus buvo ir jo autorius — savamokslis policijos tarnautojas (ilgiausiai tarnavo Zarasuose, nuovados viršininku 1934-40, apskrities policijos vadu 1941-43). Išleista ši knygutė jau po Jono Juodvalkio (1896-1969) mirties iš jo raštinio palikimo. Tai nėra vientisi atsiminimai, bet įvairių rašinių rinkinukas, kurį kitaip "susisteminti" vargu ar ir buvo įmanoma. Šis tas duota apie savo tėviškę, apžvelgta Zarasų apskrities šaulių veikla, įdėti trejeto draugų nekrologai — žodžiu, labai įvairi medžiaga. Betgi daugiausia vietos skirta bolševikinei okupacijai tiek 1918-19, tiek 1940-41 metais. Šie atsiminimai ir sudaro šio kuklaus rinkinuko vertę — teikia medžiagos apie bolševikinį siautėjimą Zarasų ir iš dalies Utenos apskrityse. Iš paskutinio skirsnelio patiriame, kad vėlesnysis "religinių kultų įgaliotinis" Justas Rugienis (knygutėj netiksliai rašoma Rugienius) pirmojo bolševikmečio metais (1940-41) buvo Zarasų NKVD viršininko padėjėjas ir ypatingiems reikalams tardytojas. Jis 80 vietų kalėjimą pripildęs iki 200 kalinių, žiauriai tardydavęs ("mušdamas, šlykščiai koliodamas"), vadovavęs 1941 birželio mėnesio trėmimo akcijai, karui prasidėjus drauge su rusais vadovavęs kalinių žudymui.

Knygutės pradžioj duodama J. Juodvalkio biografija (7-20), parašyta redaktoriaus Br. Kviklio. Įdėta ir iliustracijų, bet blogiau jų atspausdinti, tur būt, ir nebebuvo galima (spausdino "Draugo" spaustuvė). Knygutė išleista autoriaus paliktomis lėšomis, kurių likutis dar atiduotas mūsų kultūriniams reikalams.

Pora bendrų išvadų Peržvelgus keletą memuarinių knygų, savaime kyla tam tikros išvados. Įvairaus pobūdžio yra peržvelgtosios knygos. Nors ir visuose atsiminimuose galima šį tą rasti, bet apskritai jų vertė nėra lygi. Dvi išvados įsidėmėtinos visiems, kurie dar imsis savo atsiminimus leisti.

1. Nereikia atsiminimų versti autobiografija, nes tai juos susmulkina. Reikia žiūrėti, ar tai, kas prisimenama, turi ir platesnės reikšmės, atseit, yra ir istoriniu žvilgiu reikšminga. O paprastas savęs aprašymas kitiems nėra įdomus, gali dominti nebent vaikaičius, kitus giminaičius, draugus ar pažįstamus. Tikrai autobiografijai ryžtis reikia turėti atitinkamą pagrindą, kad dėl savo nuopelnų galėtumei visus dominti ir savo asmeniniu gyvenimu. Tokios autobiografijos savaime tampa ir visuomeniškai reikšmingomis.

2. Nereikia į atsiminimus kišti viso to, kas ir nėra atsiminimai, o iš kur nors paimtos žinios. Kas kuriuo klausimu specialiai domėsis (tuo ar kitu karu, kuria nors svetima šalimi etc), tas galės žinių pasisemti iš kitų šaltinių. Sausų enciklopedinių žinių kišimas į atsiminimus tėra jų apkrovimas bereikalingu balastu. Tai tik tuščiai išpučia puslapių skaičių.

Reikia atsiminimų. Gerai, kad jų nestokojame. Laukiame ir naujų. Bet drauge tenka pageidauti, kad būtų rūpinamasi ir jų kokybe. Ne viskas tinka ir atsiminimams, ir būtent, jiems netinka nei grynai pačiam pasakotojui tereikšmingi dalykai, nei iš enciklopedijų ar iš kitur kur perrašyti dalykai.
Alaušius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai