Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO MATULAIČIO KELIAS Į VILNIAUS VYSKUPO SOSTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
50 metų mirties sukakčiai paminėti

Vilniaus vyskupų likimas XIX-XX amžiuje
Nelaiminga Lietuvos sostinės vyskupija. Retas vyskupas galėjo ją ramiai valdyti iki savo mirties. XVIII a. gale vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1729-1794), pasipriešinęs 1791 gegužės 3 konstitucijai ir prisidėjęs prie Targovicos konfederacijos, apkaltintas bendravimu su rusais, kaip tėvynės išdavikas, 1794.VI.28 buvo lenkų patriotų Varšuvoje pakartas.
Jeronimas Strojnovskis (1752-1815), 1814 paskirtas Vilniaus vyskupu, besirengdamas iškilmingam sosto užėmimui, mirė 1815.VIII.5, nepradėjęs vyskupauti.

Stanislovas Bohusz-Siestrzencewiczius (1731-1826), pirmasis Mogiliavo arkivyskupas, gyvendamas Petrapilyje 1816-1826 valdė vyskupiją per kapitulos narius. Faktiškai vyskupija ganytojo neparėjo.

Andriejus Benediktas Klągiewiczius (1767-1841), paskirtas Vilniaus vyskupu 1840 ir 1841. VI.29 užėmęs sostą, po pusės metų mirė.
Adomas Pranciškus Krasinskis (1810-1891), nuo 1858 Vilniaus vyskupas, 1863 rusų valdžios buvo Atremtas į Viatką, 1883 persikėlė į Austrijos valdomą Krokuvą ir ten 1891 mirė.
Karolis Hrynievvieckis (1741-1829), nuo 1883 Vilniaus vyskupas, vyskupiją valdė tik porą metų;
1885 rusų valdžios ištremtas į Jaroslavlį, nuo 1890 gyveno Lvove ir ten 1829.IV. 14 mirė.
Steponas Aleksandras Zwierowiczius (1842-1907), 1897 paskirtas Vilniaus vyskupu, dėl ganytojiško laiško, draudžiančio tėvus leisti savo vaikus į cerkvines mokyklas, rusų valdžios 1902 buvo ištremtas į Tverę ir tais pat metais perkeltas į Sandomirą.

Edvardas von Roppas (1851-1939), nuo 1902 Tiraspolio vyskupas, 1903 perkeltas į Vilnių, 1907 ištremtas į Petrapilį; 1917 paskirtas Mogiliavo arkivyskupu, 1919 komunistų areštuotas ir pasmerktas mirti. Tik Lenkijos nuncijaus Achille Ratti intervencija jis buvo išgelbėtas nuo mirties, ilgai kalintas, pagaliau išsiųstas į Gruziją, 1919 jam pavyko išvažiuoti į Lenkiją. Iki mirties (1939.VII.25) gyveno Varšuvoje kaip Mogiliavo arkivyskupas metropolitas.

Jurgis Matulaitis (1873-1927), valdęs vyskupiją penkerius metus, Lenkijai sudarius su Šv. Sostu konkordatą ir pakėlus Vilniaus vyskupiją į arkivyskupijos rangą, turėjo atsisakyti iš Vilniaus.
Jonas Cieplakas (1857-1926), pirmasis Vilniaus arkivyskupas, 1925.XII.14 tom pareigom paskirtas tuo metu, kai JAV lankė lenkų kolonijas, ten ir mirė, Vilniaus net nematęs. Palaidotas Vilniaus katedroje.

Romualdas Jalbrzykowskis (1876-1955), 1926 perkeltas iš Lomžos į Vilnių, 1942 kovo mėn. vokiečių karinės valdžios ištremtas į Marijampolę; rusams 1944 antru kartu okupavus Lietuvą, grįžo į Vilnių, bet netrukus repatriavo į Lenkiją, apsigyveno Baltstogėje ir ten valdė Vilniaus vyskupijos dalį, esančią Lenkijos ribose iki savo mirties (1955.VI.19).
Mečislovas Reinys (1884-1953), nuo 1926 Vilkaviškio vyskupas koadjutorius, 1940 pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkiv. Jalbrzy-kovvskio pagalbininku, nuo 1945 Vilniaus vyskupijos apaštališkasis administratorius, 1947 komunistų buvo suimtas, nuteistas 8 metų kalėjimo, mirė 1953.XI.8 Vladimiro kalėjime.

Julijonas Steponavičius (g. 1911), 1955 paskirtas vyskupu ir Panevėžio vysk. Paltaroko pagalbininku, nuo 1957 Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkasis administratorius, 1961.1.24 komunistinės valdžios be teismo nušalintas nuo vyskupijų valdymo, yra ištremtas neribotam laikui į Žagarę, kur gyvena iki šiolei.

Po vyskupo Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupiją valdo kapitulos rinktas vikaras Česlovas Krivaitis.
Vilniaus vykupija 1908-1917 ra. laikotarpyje Betsikuriant Lietuvos nepriklausomai valstybei, Vilniaus vyskupiją valdė — po vysk. Roppo ištrėmimo — apaštališkasis administratorius Kazimieras Michalkevičius (1865-1940).
Jis buvo gimęs Opaniškio k., Žemaitkiemio vals., Ukmergės aps. Save kildino iš senos Lietuvos bajorų giminės. Mokėsi Vilniuje, teologiją studijavo Petrapilyje, kunigu įšventintas 1883. Pradžioje paskirtas vikaru į Vitebską, po to perkeltas į latvišką Varkavos parapiją. Ten išmoko latviškai, vėliau buvo Biržagalos mišrios latvių-lenkų parapijos klebonas. Rusų valdžiai reikalaujant, buvo iškeltas į Kronštadtą, kur 7 metus ėjo klebono ir jūrininkų kapeliono pareigas. Nuo 1902 Minsko klebonas ir dekanas. Pop. Pijus X jį 1908 paskyrė Vilniaus vyskupijos apaštališkuoju administratorium ir pakėlė į prelatus.

Gimęs ir augęs Lietuvoje, jaunystėje jautėsi esąs lietuvis (tėvas kalbėjo lietuviškai). Parvažiuodamas iš Petrapilio atostogų į tėviškę, išmoko gerai lietuviškai. Jis 1901 drauge su Jaunium, Maironiu, Prapuoleniu ir kitais pasirašė ir pasiuntė Vilniaus vyskupui Zwierowicziui raštą, kuriame prašoma įvesti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose lietuviškas pamaldas su lietuviškais pamokslais, giesmėmis ir teikti lietuviams dvasinius patarnavimus gimtąja kalba. Po to rašto 1901 gruodžio 18 Vilniaus lietuviams buvo pavesta šv. Mikalojaus bažnyčia.

Tapęs Vilniaus vyskupijos valdytoju, Michalkevičius persiorientavo į lenkų pusę. Betgi jis norėjo kaip nors sutvarkyti lietuvių kalbos vartojimą vyskupijos bažnyčiose. Tuo reikalu 1908. X.12 įsakė Vilniaus miesto bažnyčiose per tris sekmadienius (spalio 19, 26 ir lapkričio 2) 9 vai. ryto mišių metu sakyti lietuviškus pamokslus ir suskaityti juos klausančius. Nors skirtoji valanda buvo labai nepatogi tarnams, tarnaitėms, darbininkams, nors buvo žinoma, kad tarnaujantieji pas lenkus susilauks nemalonumų užsirašydami ir pasisakydami esą lietuviais, vis tik spalio 19 suskaityta apie 2600 lietuvių1. Spalio 26 lietuvių suskaityta apie 3600, o lapkričio 2 lietuvių susirinko apie 2250 asmenų2. Pagal tai Michalkevičius, pasitaręs su kun. J. Tumu ir kitais lietuviais kunigais, pažadėjo keliose Vilniaus bažnyčiose įvesti lietuviškas pamaldas. Savo pažadą iš dalies įvykdė, nes 1909.IV.24 įsakė Vilniaus katedros, Aušros Vartų ir Verkių bažnyčių klebonams maldininkų kelionių metu (nuo V.3 iki IX.14) tose bažnyčiose sekmadieniais ir šventadieniais sakyti lietuviškus pamokslus ir prakalbas, sutinkant ir išleidžiant maldininkus.

Norėdamas sutvarkyti kalbų klausimą ir kitose bažnyčiose, Michalkevičius 1908.XI.29 sukvietė Trakų apskrities klebonus ir bajorus apsvarstyti, kaip būtų geriau sudaryti lietuvių ir lenkų sąrašus parapijose. Tam reikalui buvo sudaryta mišri komisija iš kunigų Petrulio ir Ra-cevičiaus bei bajorų Sobolewskio ir Malevvskio. Patirti kunigų nuomonę Michalkevičius 1909.11.18 sukvietė lietuvių ir lenkų kunigų pasitarimą, kuriame principiškai nustatyta, jog mišriose parapijose kunigai privalo mokėti abi kalbas, Dievo žodį ir katekizmą aiškinti, pamokslus sakyti lietuviškai ir lenkiškai. Buvo išrinkta mišri komisija iš lietuvių (kun. J. Kukta, kun. J. Petrulis) ir lenkų (kun. Jasienskis ir kun., Songinas). Jos pirmininku buvo paskirtas prel. J. Kurczewskis.

Surinkus duomenis iš mišrių parapijų, Michalkevičius įsakė daugelyje vietų šalia lenkų įvesti ir lietuvių kalba pamaldas. Tačiau, kai praktikoje tas įsakymas bandyta vykdyti, lenkai lietuviško pamokslo ar pamaldų metu keldavo triukšmą, visaip trukdydavo lietuviams melstis. Taip buvo Eišiškėse, Kernavėje, Rodūnioje, Vileikoje, Nočioje. Joniškio parapijoje, kur iš 4506 tikinčiųjų lietuvių buvo 2500, vietos dvarininką s Zajączkowskis suagitavo lenkus ir 1910.11.14 bažnyčioje įvyko muštynės. Įsikišo rusų valdžia. Za-jączkowskis ir jo tarnai buvo nubausti nuo 6 mėn. iki 1 metų kalėjimo bausme. Kai Rodūnios ir Nočios parapijose lenkai neleido lietuviams kunigams sakyti lietuviškų pamokslų, tų parapijų tikintieji pasiuntė popiežiui prašymą, kad 5v. Tėvas įsakytų ištirti padėtį ir būtų apsaugotos lietuvių teisės bažnyčioje.

Valdytojas Michalkevičius patyręs, kad kai kuriose vietose jo įsakymai nevykdomi ir miš-se parapijose pažeidžiamos lietuvių teisės, 1911.IV.25 aplinkraščiu priminė Vilniaus vyskupijos kunigams pareigą respektuoti tikinčiųjų kalbines teises bažnyčioje, o nevykdančius minėti įsakymo ketino bausti. Tačiau padėtis nepagerėjo. Dėl to 1912 m. 70 lietuvių kunigų įteikė pop. Pijui X raštą, kuriame išdėstė lietuviams daromas skriaudas Vilniaus vyskupijoje.

Michalkevičius bandė rodvti lietuviams padrikumo: jis 1909.IV.28 įsakė, kad Vilnius kunigų seminarijoje visiems klierikams būtų dėstoma lietuvių kalba, jis leido lietuviams kunigams steigti katalikišką laikraštį "Aušrą" ir tam tikslui paaukojo 1000 rb., jis kai kuriuos lietuvius kunigus, vysk. E. Roppo iškeltus į gudų parapijas, grąžino atgal į lietuviškas. Tačiau jis nepajėgė atsispirti pastangoms lenkų kunigų šovinistų, kovojančių prieš lietuvius ir varančius lenkinimo politiką per bažnyčias. Michalkevičiui valdant, buvo iškelti lietuviai kunigai iš Švenčionių, Eišiškių, Rodūnios, Asavos parapijų, panaikintos paties įvestos ir įsakytos lietuviškos pamaldos Butrimonių, Žirmūnų, Varanavo, Lentupio, Paberžės, Kazokiškės, Siužionių ir kitose parapijose. Lietuviai kunigai be pagrindo buvo mėtomi iš vienos parapijos į kitą. O lenkams Michalkevičius pataikavo, juos protegavo. Tai vyko tada, kai Vilniuje ir krašte budo lietuviška sąmonė, kai lietuviai ėmė ieškoti savo teisių.

Beatsikuriančios Lietuvos atžvilgiu Michalkevičius laikėsi nedraugiškai. Tuo metu jis save laikė lenku. I pas. karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, Michalkevičius daugiau rūpinosi politika, rašė memorialus, įrodinėjo vokiečių okupacinei valdžiai Vilniaus lenkiškumą, remdamasis jo paties pravesta per bažnyčias tautybių statistika. Ryškiausiai iškilo jo vaidmuo politinėje plotmėje, kai jis drauge su grupe Vilniaus inteligentų ir kunigų 1917.V.24 pasiuntė Vokietijos kancleriui Bethmann-Holhvegui memorandumą, kuriame pasirašiusieji, "atstovaudami visoms politinėms lenkų srovėms Lietuvoje", pasisako dėl būsimos politinės santvarkos Lietuvoje. O toji santvarka — prijungimas Lietuvos prie Lenkijos. Tam pateikiami istoriniai duomenys, esamoji padėtis ir pareiškiama, kad lietuviai sudaro integralinę Lenkijos dalį, kad gyventojai nori unijos su Lenkija. Memorandumą pasirašė: M. Wenslawski, V. Zawadski, Konrad Niezialkowski, Vitold Abramowicz. mgr. Kazimierz Michalkie-wicz, Graf Marjan Broel-Plater, dr. T. Dembovski, Bronislaw Umiatowski, Ludvvik Chominski, Kazimierz Swiątecki, Aleksander Zwierzinski, ks. J. Songin, dr. Adam Rymsza, Ks. Olszanski, Cyp-rijan Osinski, df. Wladyslaw Zahorski, dr. Witold Węslawski, Zigmunt Jundzill, Teofil Szopa, Jan Kalankiewicz, dr. Konstanty Kurnatowski, Kazimierz Stefanowski, dr. Kazimierz Dmochowski, ks. Adam Kūlesza, Apolinar Slusarz, Vitalis Us-cinowicz, Feliks Polawski, ks. Kasienski, Wladis-law Dmochowski, Zigmunt Nagrodzki, Antoni Mlodzianowski, Jean Pilsudskį, Edward Jasinski, Bronislaw Krzyžanowski, Graf Vincenty Lubienski, Boleslaw Skirmunt, Michal Ladowski, Waclaw Makowski, Josef Mineyko, Fr. Kuncza, Stanislava Kognowicki, Antoni Janowski, Ks. Jerzy Sien-kiewicz3.

Lietuviai, sužinoję apie tą Vilniaus lenkų memorandumą (jis buvo atspausdintas "Biuletyn Wilenski" 1917 Nr. 5), 1917.VII.10 pasiuntė tam pačiam Vokietojos kancleriui Bethmann-Hollvvegui ilgą kontrmemorandumą, kuriame lenkų raštą pavadino lenkiško imperializmo siekimu, kadangi faktinė padėtis yra iškreipta ir neteisingai pavaizduota. Papunkčiui išdėstė nepagrįstas lenkų pretenzijas ir pareiškė, kad lietuvių atstovai trokšta ir tikisi, jog Lietuvos ateitis bus sukurta teisingais pagrindais — atgaunant tautinę nepriklausomybę — ir jog išorinė Lietuvos forma bus nuspręsta būsimos taikos konferencijos. Šį kontrmemorandumą pasirašė: dr. J. Basanavičius, A. Smetona, A. Žmuidzinavičius, dr. J. Šaulys, kun. J. Bakšys, kun. J. Stankevičius, P. Klimas, dr. A. Vileišis, A. Gylys, agr. A. Stulginskis, Č. Landsbergis, kun. J. Kukta, kun. prof. T. Brazys, kun. A. Varnas, J. Malinauskas, kun. J. Petrulis, kun. V. Mironas, kun. J. Stasys, kun. K. Ribikauskas4.

Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius, pats su keliais kunigais pasirašęs lenkų memorandumą, dabar kunigus, priklausiusius Vilniaus vyskupijai ir pasirašiusius lietuvių kontrmemorandumą, būtent Bakšį, Kuktą, Stankevičių, Brazį ir Varną mėnesiui suspendavo ir atleido iš einamų pareigų. O kas neturėjo iš ko pragyventi, tiems pasiūlė prieglaudą Gardino pranciškonų vienuolyne . . .

Dėl tokio Michalkevičiaus pasielgimo, iš kurio buvo matyti jo užimtoji linija prieš lietuvius ir lietuvių tautos interesus, kai lietuviai kunigai buvo apkaltinti "įžeidę ir papiktinę maldingo kataliko jausmus", Vilniaus lietuvių atstovai 1917. VIII. 10 pasiuntė per Šv. Sosto muncijų Bavarijoje arkiv. E. Pacelli raštą popiežiui Benediktui XV tokio turinio:
Šventasis Tėve. Rusų vyriausybei Vilniaus vyskupą baroną Roppą ištrėmus į Rusijos gilumą, Vilniaus vyskupija liko be ganytojo. Bet ir anksčiau, ir vėliau lietuviai negalėjo gauti Vilniaus vyskupijoje jiems prideramų teisių, kadangi aukštosios bažnytinės hierarchijos vietos, pradedant nuo vyskupo ir jo kapitulos, buvo išimtinai griežtų lenkininkų rankose, kurie stengėsi išlaikyti, išplatinti bažnyčiose lenkų kalbą ir lenkų idėjas, o lietuvių kalbą, kur tik galima, pašalinti ir užslopinti. Kai atgimę lietuviai mėgino apsiginti nuo gimtosios jų kalbos slopinimo ir pasipriešino savo tėvynėje jų teisių siaurinimui, bažnyčios pavirto ginčų ir nesutikimų vieta, o Bažnyčios vyresnybė rėmė savo globiama ranka lenkų pretenzijas.

Tačiau didysis pasaulio karas, kurs atnešė katalikiškai Lietuvai tiek nelaimių, sužadino taip pat lietuvių tautoj vilties pasiekti jų trokštamos tautinės valstybės atgavimo. Tam tikslui pasiekti svarbiausia yra sąlyga, kad Bažnyčios vyresnybė, ypač lietuvių Vilniaus sostinės vyskupas, ne tik nedarytų kliūčių lietuvių tautos siekimams, bet kad, atstovaudama Bažnyčios interesus, iš vieno eitų su kitais Bažnyčios viršininkais ir įmanytų susitaikinti su bendra lietuvių politika.

Kiek yra žinoma, ištremtasis Vilniaus vyskupas baronas Roppas yra gavęs Rusijoje naują vietą (1917.VII.25 paskirtas Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. Aut.).

Atsižvelgdami į tuos vaisingus uždavinius, kurių Vilniaus vyskupas turės Bažnyčios reikalui būsimoje Lietuvoje, me> lietuvių vardu, nuolankiausiai prašome Jūsų Šventenybę paskirti Vilniuje naują vyskupą lietuvį, kuris tvirta ir teisinga ranka galėtų padaryti tvarką ir išlyginti bei pašalint tuos ginčus, kurie sukūrė tiek nelaimių mūsų vyskupijos gyvenime.

Kelias, kuriuo eina , vyresnieji lenkininkų sluogsniai. kovodami su lietuviškai nusistačiusiomis masėmis, yra skaudžiai lietuvių atjaučiamas, kaip bažnytinės valdžios neteisėtas panaudojimas. Jei nebus tas kelias pakeistas, reikia bijotis, kad giliai tikinčios lietuvių tautos religiniam gyvenimui bus padaryta žala; nuo jos reikia apsaugoti mūsų žmones, ypač jų atgimimo ir valstybinio atstatymo metu, kuris reikalauja visų moralinių pajėgų įtempimo.
Puldami ant kelių prieš Jūsų Šventenybę ir maldaudami apaštališkojo palaiminimo, pilni pagarbos ir paklusnumo pasiliekame Jūsų sūnūs. Pasirašė: A. Smetona — Lietuvių Komiteto pirmininkas; Dr. A. Vileišis — Lietuvių savitarpio pašalpos Draugijos pirmininkas; A. Gylys — Katalikų etimo draugijos "Ryto" atstovas, gimnazijos mokytojas; K. Kriščiukaitis — Lietuvių katalikų darbininkų šv. Mikalojaus Draugijos pirmininkas5.

Tokio pat turinio raštą tie patys asmenys pasiuntė vokiečių okupacinei valdžiai, prašydami paremti jų prašymą. Prie to rašto buvo pridėtas 70 Vilniaus kunigų memorialas apie katalikų padėtį Vilniaus vyskupijoje.
Baigiant šį skyrių, dar keletas žodžių apie Vilniaus vyskupijos valdytoją prel. K. Michalkevičių.

Jo užimtoji antilietuviška politika, jo žygiai, kad atgimstanti Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos, kadangi tai priešinosi Vokietijos planui prijungti Lietuvą prie Vokietijos, nepatiko ir vokiečių okupacinei valdžiai. Vokietijos vyriausybei spaudžiant Vatikaną, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas jos siūlomas kandidatas (prel. K. Ol-šauskis), spėjant, kad tam gali būti kliūtis patsai Michalkevičius, kai jis nepaklausė Miuncheno nuncijaus Pacelli patarimo atsisakyti iš Vilniaus valdytojo pareigų, vokiečiai 1918 birželio mėn. jį ištrėmė į Vokietiją, iš kur jis, karui jau baigiantis, grįžo į Vilnių. Bet tada vyskupiją valdė kapitulos išrinktas vikaras prel. J. Hanusowiczius. Kai 1920 bolševikai artėjo prie Vilniaus, Michalkevičius pasitraukė į Lenkiją, bet prie Varšuvos beartėjančių bolševikų buvo suimtas, nugabentas į Maskvos kalėjimą. Lietuvos valdžios delegacija Maskvoje rūpinosi jį išlaisvinti. Grįžo į Vilnių 1921.111.29 labai suvargęs, pergyvenęs bolševikų žiaurumus, bet pasidaręs lietuviams daug lojalesnis. Vysk. J. Matulaitis pasirinko jį sau padėjėju: 1923.1.12 paskirtas Vilniaus vyskupu pagalbininku, konsekruotas tų pačių metų birželio 10 d. Visą laiką vysk. Michalkevičius nuoširdžiai talkino vysk. Matulaičiui, su juo bendradarbiavo, gynė jį nuo lenkų tautininkų puolimų. Tose pareigose liko ir prie arkiv. R. Jalbrzy-kowskio. Mirė Vilniuje 1940 vasario 16 d.
Kandidato į Vilniaus vyskupus beieškant Lietuvių katalikų rūpesčiai ir siekimai, ypač Vilniaus vyskupijoje, Šv. Sostui buvo žinomi iš seniau. Dar 1906 m. dr. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo pasiųstas pop. Pijui X raštas —* De lingua polonica in ecclesiis Lituaniae. Supplex libellus Suae Sanctitiati Pio X et omnibus Catho-licae Ecclesiae Cardinalibus a Lituanis oblatus (atsp. Kaune 1906 lietuvių ir lotynų kalbomis). Jame išdėstyta nenormali katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Tame rašte popiežius yra prašomas:
1. Pripažinti Lietuvos katalikų Bažnyčią nepriklausoma nuo Lenkijos Bažnyčios, atskiriant šias dvi Bažnyčias, nes lietuviai ir lenkai sudaro dvi skirtingas tautas.
2. Sudaryti Lietuvos arkivyskupiją iš Vilniaus, Žemaičių ir Seinų vyskupijų su senosios Lietuvos sostinės Vilniaus arkivyskupu.
3. Parinkti Lietuvos arkivyskupu ir vyskupais lietuvius, pažįstančius ir mylinčius lietuvių tautą ir jos kalbą.
4. Visus Šv. Sosto apaštališkuosius laiškus, bulas, enciklikas ir pan. siųsti, be Lenkijos vyskupų tarpininkavimo, tiesiog Lietuvos vyskupams, o išskaičiuojant katalikiškus kraštus, Lietuvą minėti atskirai nuo Lenkijos.

Be to, prašoma atsiųsti į Lietuvą bešališkų dvasiškių komisiją, kuri vietoje ištirtų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.
Kaip matome, šiame rašte pirmą kartą viešai iškeltas atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas.
Šešeriems metams praslinkus (1912 m.), Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų reikalu 70 lietuvių kunigų vėl išsiuntė raštą Šv. Sostui — Le condizioni dei Lituani Cattolici nella diocesi di Vilna e gli eccessi del panpolonismo.
 Me-morandum del Clero Cattolico Lituano (Roma, 1912). Jame protestuojama prieš lietuvių lenkinimą per bažnyčias, išdėstomi nusikaltimai ir faktai, rodantieji, kaip Lietuvos bažnyčiose nesiliauja kunigų lenkininkų veikla.
Kadangi Vatikane — pagal senas bandros Lenkijos-Lietuvos valstybės sąvokas — lietuviai nebuvo skiriami nuo lenkų, tai XX a. pradžioje kiekviena proga lietuvių buvo stengiamasi tasai skirtumas pabrėžti. Vaitkaną lenkai buvo įtikinę, kad nesą jokios skirtingos lietuvių kalbos, o tik skirtinga lenkiška tarmė, todėl Vatikanui buvo pateikti poteriai lietuvių ir lenkų kalbomis, kad būtų akivaizdžiai parodyta, koks yra tų kalbų skirtumas. 1908 pas popiežių lankėsi šv. Kazimiero draugijos atstovas kun. P. Janu-ševičius ir 170 lietuvių maldininkų, kurie prisistatė kaip aiškūs lietuviai. Nuo 1912 Romoje gyveno kun. K. Prapuolenis. Jis irgi iki 1919 budėjo lietuvių reikalų sargyboje, kur kiek galėdamas kėlė lietuvių vardą.

Pirmasis Šv. Sosto, kad ir netiesioginis, atskiros lietuvių nuo lenkų tautos pripažinimas buvo pop. Benedikto XV 1917.V.20 visam pasauliui paskelbtoji Lietuvių diena (lenkai anksčiau buvo gavę tokią dieną Lenkijos naudai); viso pasaulio katalikai buvo raginami maldomis ir piniginėmis rinkliavomis padėti lietuvių tautai, labai nuo karo nukentėjusiai. Piniginis vajus iki 1921 m. davė apie 3 milijonus frankų. Ir čia lenkai bandė kišti koją, tvirtindami, kad iš Lenkijai surinktų pinigų dalis bus skirta ir lietuviams, tad jiems atskiros dienos nereikia.

Besibaigiant I pas. karui, Apaštalų Sostas susirūpino atgaivinti arba įsteigti naujas vyskupijas tuose kraštuose, kurie nusimetė Rusijos caro jungą. Ir taip 1917 buvo atgaivinta Minsko vyskupija (1917.XI.2 paskirtas vyskupas Zigmantas Lozinskis). 1918 įkurta Rygos vyskupija; jai vyskupu 1918.IX.29 paskirtas Edvardas O'Rourke (jį konsekravo Vilniuje vysk. J. Matulaitis XII. 15, bet dėl karo vyskupiją galėjo apimti tik 1919 rugpiūčio mėn.). Buvęs Vilniaus vyskupas Edvardas Roppas 1917.VII.25 paskirtas Mogiliavo arkivyskupu Metropolitu. Šiame laikotarpyje iškilo ir Vilniaus vyskupo klausimas. Surasti Vilniui tinkamą kandidatą, kur ėjo politinės ir tautinės kovos, ypač buvo sunku. Tačiau Šv. Sostui buvo aišku, kad atgimstančios Lietuvos sostinės vyskupu turi būti ne lenkas, o lietuvis. Reikalas Romoje buvo svarstomas beveik ištisus dvejus metus. Apaštalų Sostui pavedus, iš karto tuo reikalu rūpinosi Bavarijoje esantis nuncijus E. Pacelli, o nuo 1918 gegužės mėn. apaštališkasis vizitatorius Lenkijai ir gretimiems kraštams Achille Ratti.

Kandidato į Vilniaus vyskupo vietą parinkimu rūpinosi Šv. Sostas, vokiečių vyriausybė (Lietuvoje dar buvo vokiečių okupacinė kariška valdžia) ir Lietuvos Taryba, išrinkta 1917 rugsėjo mėn. Vilniaus konferencijoje. Vienas iš svarbesniųjų tarybos rūpesčių buvo Vilniaus vyskupo klausimas, ypač tada, kai buvęs Vilniaus vyskupas E. Roppas buvo paskirtas Mogiliavo arkivyskupu. Taip Vilniaus vyskupo katedra liko vakuojanti.

Kai 1917.IX.2-10 Berne Šveicarijoje susirinko lietuvių konferencija, joje dalyvavo iš Vilniaus atvykusieji atstovai A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys. Ta proga jie aplankė Berne apaštališkąjį nuncijų Marchetti ir prašė perduoti pop. Benediktui XV lietuvių prašymą, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis. Marchetti tarybos atstovams nieko konkretaus pažadėti negalėjo, jis tik pažadėjo jų prašymą perduoti popiežiui.

Lietuvos Taryba 1917.XII.30 pasiuntė Bavarijos nuncijui E. Pacelli ilgą raštą, prašydama jį įteikti pop. Benediktui XV. Tame rašte buvo paaiškinta, kaip atsirado Lietuvos Taryba (išrinkta Vilniaus konferencijos, kuriai pop. Benediktas XV atsiuntė savo palaiminimą), kaip lietuviai siekia pilnos savo krašto nepriklausomybės ir tikisi, kad laisvoje Lietuvoje katalikų Bažnyčia galės laisvai darbuotis. Deja, Vilniaus vyskupijoje yra griežta opozicija lietuvių siekimams iš bažnytinės vyresnybės — vyskupijos valdytojo prel. K. Michalkevičiaus. Jis kišasi į politinius klausimus, sukeldamas lietuvių tarpe nepasitenkinimą tiek juo pačiu, tiek ir Bažnyčia, nes jis palaiko agitaciją prieš lietuvius ir jų siekimus. Vilniaus seminarijoje varomas lenkinimo darbas, ir jauni kandidatai lietuviai ten negali ištverti.
Toliau atpasakojamas Vilniaus dvasininkų ir drauge prel. K. Michalkevičiaus memorandumas Vokietijos vyriausybei — prašymas prijungti Vilnių prie Lenkijos, nubaudimas lietuvių kunigų, kurie išdrįso pasirašyti kontrmemorandumą ir kt.

Raštas baigiamas tokiais žodžiais:
Sureguliuoti nenormalią padėtį Vilniaus vyskupijoje, pakelti Bažnyčios autoritetą, sustiprinti tikėjimą, sukliudyti visokias antireligines įtakas būsimoje laisvoje Lietuvoje, mes. Tarybos atstovai, sužinoję, kad vysk. E. Roppas yra perkeltas į Rusijos metropolito sostą, maldaujame Jūsų Šventenybę atkreipti dėmesį į nesantaiką, kuri skaldo Vilniaus vyskupiją, ir teiktis atšaukti Vilniaus vyskupijos administratorių gerb. prel. K. Michalkevičių, kuris prarado bet kokį autoritetą tikinčiųjų tarpe, ir paskirti Vilniaus vyskupu asmenį pamaldų ir turintį apaštališkojo uolumo. Raštą pasirašė Tarybos pirmininkas A. Smetona.

Prie rašto buvo pridėtas ilgas memorandumas, kuriame detaliai išdėstyti valdytojo Michalkevičiaus darbai ir veiksmai lietuvių nenaudai6.
Kaip matome, šiame rašte Lietuvos Taryba, prašydama Vilniui vyskupo lietuvio, nesiūlo jokio kandidato. Kandidato klausimas iškilo vėliau, ir tai iš visų pusių.

Vokietijos vyriausybei irgi parūpo Vilniaus vyskupo klausimas. Vokiečiai, matydami, kad Lenkija, jau kitų Europos valstybių palaikoma ir paskelbta nepriklausoma, išslydo iš vokiečių įtakos, tikėjosi bent Lietuvą palaikyti savo rankose, susieti ją su Vokietija tam tikrais politiniais saitais. Todėl Vilniaus vyskupo soste pagal vokiečių planus turėjo būti ne koks lenkas, o lietuvis. Dėl to Vilniaus kapitula savo "Protokole", parašytame po arkiv. J. Matulaičio mirties, sapaliojo, kad vysk. J. Matulaičio paskyrimas Vilniaus vyskupu buvo padaras lietuvių-vokiečių intrigų ir Vokietijos vyskupų darbas. Nėra jokių duomenų, kad Vilniaus vyskupo lietuvio klausimu būtų ką nors darę Vokietijos vyskupai.

Vatikane, kaip minėta, susikaupus pakankamai medžiagos apie Vilniaus vyskupijos padėtį, subrendo mintis, kad Vilniaus vyskupu turi būti lietuvis. Tik kas? Be abejo, Šv. Sostui buvo iš
airių pusių pasiūlyta kandidatų. Atrodo, kad Lietuvos Tarybos kandidatas buvo kun. K. Ol-
. iškis. Jo kandidatūrą rėmė ir Vokietijos vyriausybė. Lietuvos Tarybos įgaliotinis Berlyne sakosi kelis kartus Vilniaus vyskupo reikalu kalbėjęs su nuncijum E. Pacelli Miunchene, rėmęs kun. K. Olšauskio kandidatūrą, bet pagaliau patyręs, kad toji kandidatūra Vatikanui nepriimtina. Nuncijus Pacelli aiškiai pasakęs, kad siūlomas kandidatas esąs "trės militant" — per daug karingas ... Iš nuncijaus Pacelli patirta, kad Šv. Sosto kandidatas yra marijonų vienuolijos generolas kun. Jurgis Matulaitis.

Kad kun. K. Olšauskio kandidatūra, nors ją palaikė ir Lietuvos Taryba, ir Vokietijos valdžia, nepraeis, tai buvo galima numatyti. Kun. K. Ol-sauskis savo laiku, mirus G. Cirtautui, buvo siūlomas į Žemaičių vyskupus. Tačiau jo veikla švietimo, labdaros ir kitose srityse užtemdė jo kaip kunigo veiklą. Kovodamas su bažnytine vyresnybe dėl lietuvių teisių Vilniaus bažnyčiose, kartais jis sueidavo į aštrius konfliktus. Pvz. 1915 m., negavęs lietuviams vietos priešvelykinėms rekolekcijoms Vilniaus bažnyčiose, jis laikraščiuose
paskelbė ieškąs nuomoti salės 1500 žmonių rekolekcijoms. Dėl to vyskupijos valdytojas prel. K. Michalkevičius Did. Ketvirtadienį jį suspendavo ir tik prieš pat Sekmines toji suspensa buvo nuimta. Taigi Vatikane Olšauskis, nors pajamas (1917.11 lankėsi pas pop. Benediktą XV Lietuvių dienos išgavimo reikalu), atrodė iš tikrųjų "perdaug karingas". Kad jo kandidatūra į Vilniaus vyskupus atkrinta, Lietuvos Tarybos atstovai sužinojo iš nuncijaus Pacelli. Tada teko kitaip persiorientuoti.

Laikas bėgo, ir Lietuvos Taryba Vilniuje ne-nmavo. Tarybos pirmininkas A. Smetona 1918. ¥IJS pasiuntė nuncijui Pacelli telegramą, prašydamas perduoti popiežiui Tarybos prašymą, kad kuo greičiau būtų Vilniui paskirtas vyskupas. Į tą telegramą Pacelli 1918.VI.9 A. Smetonai atsakė tokiu raštu:
Didžiai Gerbiamasis Pirmininke. Atsakydamas j Jūsų vatu dienos telegramą, informavau Šv. Sostą apie Lietuvos Tarybos karštą norą turėti vyskupą vakuojančiai Vilniaus vyskupo vietai. Tačiau Jūsų Malonybė ir kiti Tarybos nariai režino tas sunkenybes, kurios iškyla dėl tinkamo kandidato rannkimo. Tas, be abejo, pakankamai paaiškins, kodėl šis reikalas užsitęsė. Reikšdamas gilią pagarbą, lieku Jums at-lidavęs Eug. Pacelli, Sardų arkivyskupas, Apaštališkasis Nuncijus7.

Nuncijus Pacelli savo rašte A. Smetonai pamini "sunkenybes", kurios iškyla parenkant tinkamą kandidatą. Vyskupo parinkimas nėra jau toks paprastas dalykas. Šv. Sostas dėl pasiūlyto į kandidatus praveda vad. kanoniškąjį procesą — ap-klausinėja patikimus liudininkus, pažįstančius kandidatą; jie prisiekę turi pranešti kandidato asmenines žinias, išeitąjį mokslą, jo veiklą, jo gerąsias savybes ir silpnybes. Netgi turi paliudyti, kaip kandidatas fiziškai atrodo ir padaryti išvadą: kandidatas tinka būti vyskupu, ar ne, ir dėl ko. Tik surinkęs tokias žinias Šv. Sostas daro sprendimą. Be abejo, tokios procedūros laikytasi ir renkant Vilniaus vyskupą. Aiškų, tokiai procedūrai reikia ilgesnio laiko, ir todėl Vilniaus vyskupo parinkimas užsitęsė beveik porą metų.

Tuo tarpu įvykiai Vilniuje paskatino vokiečių karinę valdžią imtis radikalių priemonių. 1918. VI.21 Vilniaus gatvėse buvo surengta Dievo Kūno šventės procesija, kuriai vadovavo prel. K. Michalkevičius. Toji procesija virto lenkų politine demonstracija: procesijos metu buvo sakomi lenkiški patriotiški pamokslai, giedamos tautinės patriotinės giesmės (Bože coš Polskę ir kt). Vokiečių karinė valdžia, norėdama paspausti Vatikaną priimti jos siūlomą kandidatą (kun. K. Olšauską), dėl tos procesijos 1918 birželio mėn. gale suėmė Michalkevičių ir ištrėmė jį į Vokietiją (Maria Laach vienuolyną prie Reino). Vokiečiams, be abejonės, buvo žinoma ankstesnė nuncijaus Pacelli, tikrai su Vatikano žinia, telegrama Michalkevičiui, kurioje jis buvo kaltinamas (lenkų manymu, dėl vokiečių intrigų) kurstąs vieną tautybę prieš kitą ir siūlomas atsisakyti nuo vyskupijos valdymo. Tačiau Michalkevičius nepaklausė. Kaip Vilniaus kapitula savo "Protokole", rašytame po arkiv. J. Matulaičio mirties, pasakoja, Michalkevičius susisiekęs su Vatikano sferomis ir iš ten gavęs atsakymą ramiai valdė vyskupiją ir toliau.

Minėtame "Protokole" Vilniaus kapitula aprašo žiaurų vokiečių pasielgimą su valdytoju Michalkevičium. Esą:
1918 m. birželio mėn. vieną naktį įsiveržia pas Michalkevičių Vilniaus miesto burmistras su dviem vokiečių kareiviais ir oficialiai praneša, kad vokiečių karinės valdžios nutarimu Administratorius yra deportuojamas į Vokietiją, davus porą valandų pasiruošti kelionei, pasiimant reikalingiausius daiktus. Vieno tik dalyko iš Valdytojo ne išgavo, būtent, .kad vyskupijos valdžią perduotų kan. J. Kuktai, vieninteliam lietuviui kapituloje. Prel. Michalkevičius, nepaisydamas pakartoto prievartavimo, nesutiko ir vyskupijos valdžios Kuktai neperdavė (...) Naktį, burmistro nurodytą valandą, Administratorius buvo nugabentas į geležinkelio stotį ir išvežtas į Vokietiją. Kapitula, ramdamasi kanonų teise, buvo priversta išrinti Kapitulos Vikarą. Juo buvo išrinktas prel. Jonas Hanusovvicz.

Michalkevičiaus ištrėmimą lenkai palaikė lenkiškumo naikinimu Vilniuje, kurį vykdę vokiečiai ir lietuviai. Michalkevičius ištrėmime ilgai nepasiliko. Tų pačių 1918 metų rudenį jis jau buvo grįžęs į Vilnių, tačiau vyskupijos valdymo nesiėmė: vyskupiją valdė kapitulos rinktas vikaras prel. J. Hanusuwiczius. Tose pareigose jį. rado vysk. J. Matulaitis, 1918.XII.8 atvykę į Vilnių.

Ištrėmus Michalkevičių iš Vilniaus, vokiečių karinė valdžia Lietuvoje darė naujų žygių Vilniaus vyskupo reikalu. Vis dar neatsisakydama savo kandidato Olšauskio, bet jau žinodama, kad Šv. Sostas turi kitą kandidatą — Matulaitį, 1918. VI.28, per vyr. karo vadą Rytuose ir per karinės valdžios Lietuvoje šefą kunigaikštį Isenburg Birnsteiną, atsiuntė Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai tokio turinio raštą:
Dabar, kai prašymais iš aukštų instancijų buvo pasiektas pritarimas, kurį Jūs parėmėte gyvu žodžiu, kun. J. Staugaičiui apsilankius pas Apaštališkąjį Nuncijų Miunchene, atrodo, kad dėl Lietuvos interesų reikia paremti ir vokiečių valdžios pastangas, kad būtų patenkintas lietuvių tautos noras, paremtas Lietuvos Tarybos, parenkant tinkamą Vilniaus vyskupijos sostui asmenį.

Todėl reikia, kad kuo greičiau Lietuvos Taryba sutartų dėl kandidatų, kuriuos Lietuvos Tarybos delegacija turės pristatyti Apaštališkajam Nuncijui. Pageidaujama, kad toks parinkimas būtų suderintas su vokiečių valdžia, kurį nori pasiūlyti Šv. Sostui į Vilniaus vyskupus pirmuoju gerb. prel. Olšauskį ir antroje vietoje gerb. Marijonų vienuolijos generolą Jurgį Matulevičių. Vyr. Karo Vadas Rytuose su džiaugsmu sveikins tokį nutarimą, jei viskas vyks pilnai susitarus tarp jo ir Lietuvos Tarybos.

Kai tik šie Ponai (Tarybos nariai) sutars dėl pasiūlomų kandidatų ir kai bus nutartas laikas kelionės į Miuncheną, reikalingi pasai, paprašius, bus duoti Vilniaus karinės valdžios Viršininko. Už Vyr. Karo Vadą Rytuose pasirašė grafas Waldersee8.

Į skubotą vokiečių vyr. karo vado Rytuose raštą Lietuvos Taryba atsakė po mėnesio su viršum — tik 1918.VIII.9. Kodėl atsakymas buvo užvilkintas, neturime duomenų. Gal taryba matė, kad pastangos piavesti į Vilniaus vyskupus kun. K. Olšauskį yra bergždžios ir reikia dairytis kito kandidato. Nenorėdama su vokiečių vyriausybe patekti į konfliktą, taryba atsakė tokio turinio raštu:
Į 1918.VI.28 raštą. Parinkimas Vilniaus vyskupijos sostui kandidato buvo svarstomas Lietuvos Taryboje, dalyvaujant įtakingiems dvasiškiams. Įsigilinus į šį klausimą, nutarta pasiūlyti kandidatu į vyskupus pirmuoju gerb. prelatą Olšauskį ir remti šią kandidatūrą pas Šv. Sostą. O antroje vietoje tam pačiam postui siūlyti gerb. Marijonų vienuolijos generolą Jurgi Matulevičių.

Mes apie tai informavome mūsų atstovus Berlyne kun. dr. J. Purickį ir profesorių Voldemarą, kad jie padarytų reikiamų žygių pas Miuncheno Apaštališkąjį Nuncijų ir kitose kompetentingose vietose. Šia proga aš reiškiu vilties, kad šiame reikale vokiečių valdžia neatsisakys mums savo paramos ir pagalbos. Pasirašė Tarybos pirmininkas A. Smetona9.

Kai buvo Miunchene patirta, kad Olšauskio kandidatūra atkrinta ir kad Šv. Sostas turi savo kandidatą — Matulaitį, taryba susirūpino, kas yra tasai Matulaitis, kokio jis nusistatymo lietuviškais reikalais, nes jis ilgą laiką dirbo Lenkijoje. Ar jis bus toks, kokio pageidauja Lietuvos Taryba? Tuo reikalu taryba 1918 rugsėjo mėn. pasiuntė į Marijampolę, kur gyveno Matulaitis, savo atstovus kun. J. Purickį ir kun. J. Petrulį susipažinti su kandidatu į vyskupus. Vienas tų atstovų (rodos, kun. J. Purickis) vizitą taip aprašė:
Nuvykome į Marijampolę. Atvykome vakare į marijonų vienuolyną, kur gyveno kun. Matulevičius. Čia mus pirmiausia pavaišino vakariene bendrai su visais vienuoliais. Po vakarienės nuvykome trise su kun. Jurgiu į vienuolyno sodą pakalbėti be liudininkų. Trumpai ir aiškiai išdėstėme mūsų misijos tikslą ir laukėme atsakymo.
Kun. J. Matulevičius išklausė ramiai, susirūpinusiu veidu ir mums kalbėti baigus, trumpai atsakė:
— Jūs norite mane pražudyti?
— Kodėl?
— Ar jūs manote, kad lenkai leis man ramiai dirbti? Jūs manote, kad jie nesigriebs visų priemonių mane U Vilniaus pašalinti? Jūs norite mane paaukoti.
— Lenkai nėra Tamstai tiek priešingi, kiek kitam kuriam nors lietuviui kunigui. Kada Tamsta buvai Petrapilio Dvasinėj Akademijoj, jie Tamstą labai gerbė ir lenkėsi Tamstos autoritetui.
— Gal būt, bet nepamirškite, — kitas dalykas Ake-demijos profesorius, o vėl kitas — Vilniaus vyskupas. Lenkai lietuviui eiti vyskupo pareigų neleis.
Po ilgokų ginčų ir išrodinėjimų, kun. J. Matulevičius pagalvojęs pasakė:
— Na ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, ai neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti.
Veidas jo buvo apsiniaukęs ir rūpestingas. Pernakvoję vienuolyne ir anksti rytą atsisveikinę, grįžome atgal10.

1. Viltis, 1908, Nr. 123
2. Viltis, 1908, Nr. 132
3. La haute trahison de 44 polonais, Lausane 1917, p. 3-*
4. P. Klimas, La dėveloppement de L'E tat Lituanien, Paris 1919, p. 67-82.
5. V. Ž., Mūsų kovos dėl kalbos Vilniaus krašto bažnyčiose, Kaunas 1932, p. 35-36.
6. P. Klimas, op. cit, 258-265
7. P. Klimas, op. cit, 265.
8. P. Klimas, op. cit, 266.
9. P. Klimas, op. cit, 267.
10. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė 1933, p
199-200.

(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai