Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERSPAUSDINTA, BET — AR JAU įSIGYTA? LKMA leidiniai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   
Normaliai knygos, sukėlusios skaitytojų dėmesį, susilaukia naujų leidimų. Didžiuosiuose kraštuose tai yra taip normalu, kad, jei nėra pakeitimų, nauji leidimai išvis nežymimi. Vienu atveju tik pažymima, kokio papildomo tiražo tai leidinys, kitu atveju matai, jog tai naujas leidimas iš skirtingos copyright datos nuo tos, kuri pažymi perspausdinimą, nežinia kelintą.

Lietuviškoji knyga ir pačioje Lie-bnvoje tik retai kuri (išskyrus vadovėlius) sulaukdavo pakartotinių leidimų. O čia, išeivinėmis sąlygomis, galima ant pirštų suskaičiuoti knygas, kurios pasirodė naujais leidimais. Nėra ko dėl to stebėtis — viso pasaulio lietuviuose išeiviuose s knygos skaitytojų vargu ar yra dešimt tūkstančių — tik vienas miestukas! Užtat nenuostabu, kad ir kuklaus 1000-1500 tiražo knygos ne taip jau iškart išgraibstomos.

Vis dėlto yra skaitytojų, kurie mielai savo bibliotekas papildytų seniau išleistomis, bet čia negaunamomis knygoms. Tai knygos išleistos nepriklausomos Lietuvos metais. Nedaugelis su savimi atsivežė vieną kitą knygą, kai teko tėvynę palikti karo sąmyšyje. Vienuolynų ar redakcijų bibliotekos taip pat nėra turtingos tom knygom: prisireikus medžiagos kuriai nors temai, reikia perkeliauti visas bibliotekas, kol gali daugiau ar mažiau viską susirasti. Lietuvoje nepriklausomybės meto knygų žmonės yra išsaugoję, kurį laiką buvo galima jų gauti ir antikvariatuose, kol buvo "susigriebta". Tačiau be specialaus leidimo, sunkiai tegaunamo, neleidžiama iš Lietuvos į užsienį siųsti nepriklausomybės metais išėjusių knygų. Nors okupantas daug jų tiesiog sunaikino, dabar draudimas jas pasiųsti užsienin oficialiai aiškinamas tuo, kad jos yra "retenybė" (suprask: ir brangenybė) — dėl to negalima užsienin iššvaistyti! Ypačiai "branginamos" tos knygos, kurios Lietuvoje saugomos nuo skaitytojų liūdno garso "specfonduose" drauge su visomis laisvajame pasaulyje išleistomis knygomis.

Išeitį parodė Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, imdamasi nepriklausomybės metų knygas, pirmiausia savo pačios leidinius, fotome-chaniniu būdu perspausdinti. Belieka pasinaudoti atsiradusia galimybe įsigyti knygas, kurios anksčiau buvo neprieinamos. Tam reikalui čia ir pateikiama informacija apie keletą tokių leidinių, pastaraisiais metais perspausdintų — pasirodžiusių antrais leidimais.

1. K. Avižonio "Bajorai . .."

KONSTANTINAS AVIŽONIS: Rinktiniai raštai I tomas: Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. LKMA, Roma, 1975. XXII+614 p., 16 dol.
K. Avižonis (1909-1969) yra iš tos istorikų kartos, kurie subrendo nepriklausomoje Lietuvoje ir joj pradėjo savo mokslinį darbą. Lektoria-vo Prekybos institute, dėstė Vilniaus universitete (1941-43), Vokietijoj profesoriavo Freiburgo i. Br. ir Pinne-bergo universitetuose, JAV — N. Carolinos Elon kolegijoj (1949-69 L. Savo akademinį darbą JAV dirbdamas toli nuo lietuviškųjų centrų, K. Avižonis liko plačiajai visuomenei mažiau žinomas. Iš dalies ir dėl to, kad ir raštu reiškėsi ne žurnaluose, o Lietuvių Enciklopedijoje, kur visus bendradarbius apgaubia savotiška anonimiškumo skraistė. Tik akylesnieji enciklopedijos skaitytojai galėjo pastebėti, koks didelis buvo K. Avižonio įnašas į tą kolektyvinį veikalą (R. Krasausko apskaičiavimu, 512 puslapių, tad kone ištisas tomas!). Tik enciklopedijos redaktoriai žinojo, koks kruopštus ir pareigingas buvo Rusijos ir Lenkijos istorijos skyriaus redaktorius, daug straipsnių pateikęs ir iš Lietuvos istorijos. Didžiai vertino K. Avižonį enciklopedijos redaktoriai ne tik dėl jo pavyzdingo pareigingumo, bet ir dėl jo straipsnių kokybės — ir mokslinio, ir stilistinio apdorojimo.

Dabar perspausdintasis K. Avižonio veikalas įgalina ir platesnius mūsų šviesuolių sluoksnius pamatyti, kokia pajėga Lietuvos istorijos moksle buvo K. Avižonis. Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyrius jo veikalą Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais (592 psl.) buvo išleidęs 1940 m., prieš pat sovietų užėjimą. Nebebuvo spėta knygą išplatinti. Kaip pastebima jos antrojo leidimo įžangoje, pirmojo leidimo beveik visi egzemplioriai "žuvo karo audroje,\ Tad šis pagrindinis K. Avižonio veikalas mažai ką ir pasiekė.

Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais yra tiksli antraštė, tačiau iškart, su pačia knyga nesusipažinus, ji gali daryti įspūdį, kad tai tokia speciali tema, kuri gali dominti tik specialistus ar bent šiaip ypatingus Lietuvos istorijos mylėtojus. Iš tiesų šis veikalas vertas dėmesio visų, kurie daugiau ar mažiau domisi mūsų tautos istoriniu likimu. Analizuodamas bajorų vaidmenį jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje Vazų laikais (1587-1668), autorius aplamai nušviečia jau anuomet išryškėjusią tos valstybės dezintegraciją.

Didžiuojamės viduramžių Didžiąja Lietuvos kunigaikštija, siekusia "nuo marių iki marių", bet — kodėl ji vėliau taip sunyko? Kaltinama Liublino unija. Bet kodėl ir pati jungtinė valstybė, užuot klestėjusi, vis tolydžio silpo, kol pagaliau kaimynai ją pasidalijo? Į šį klausimą ir atsako K. Avižonio veikalas, konkrečiai pavaizduodamas tos jungtinės Respublikos, vadinamosios Žečpospolitos, vidaus santvarką.

Kai Vakarų Europoj stiprinosi absoliutizmas, o Rusijoj įsigalėjo pastovi carų Romanovų dinastija (nuo 1613 išsilaikiusi ligi pat 1917 revoliucijos), Žečpospolita vis giliau grimzdo į anarchiją "aukso laisvės" vardan. Buvo tai aristokratinė respublika (nebajorai nebuvo laikomi nė piliečiais). Ir įstatymų leidimas, ir jų vykdymas, ir teismas, žodžiu tariant, visa krašto valdžia buvo bajorų rankose. Renkamasis bendras karalius ir lietuvių didysis kunigaikštis, K. Avižonio žodžiais, buvo tik samdinys, kurį bajorai panorėję galėjo atstatyti, bet kuris neturėjo teisės nė atsistatydinti. Naujo valdovo rinkimai buvo vis nauja proga bajorams išsiderėti daugiau valdžios, vis labiau stiprinti savo politinę padėtį. Rinko svetimtaučius, kadangi "užsienietis bajorams buvo tuo patogesnis už saviškį, kad rinkimų metu iš jo buvo galima dar daugiau teisių ir laisvių išsiderėti ir kad toks užsienietis savaime labiau davėsi valdomas ir patariamas, kaip nepažįstąs vietos teisių ir papročių" (p. 53). Nebuvo paisoma to, kad tuo būdu į varžybas dėl Lietuvos ir Lenkijos sosto buvo įtraukiamos svetimos valstybės.

Nors bajorija Vazų laikais tapo neribota Žečpospolitos valdovė, bet valstybingumo ji vis labiau stokojo — valstybę laikė tik priemone savo egoistiniams tikslams. Jokių reformų, nors ir kiek gyvenimo reikalaujamų, nebuvo galima pravesti ir dėl keblios įstatymų leidimo procedūros, ir dėl įprastinio chaoso seimų posėdžiuose, ir ypačiai dėl "liberum veto" — teisės vetuoti daugumos sprendimus. Kiekviena naujovė tiesiog buvo laikoma žalinga — "nihil novi" buvo paversta principu. Nors administracijos aparatas buvo didelis, bet "tikros vykdomosios valdžios kaip ir nebuvo" (p. 241). Teisiamoji valdžia taip pat buvo tokia silpna, jog patys bajorai su ja nesiskaitė. Valstybės iždo reikalai liko apleisti dėl bajorų nenoro apsidėti mokesčiais. Menkai bajorai rūpinosi ir krašto saugumu. Bajorai taip apribojo valdovo teises, kad net defenzyvinių karų vedimas buvo labai suvaržytas ir kad net karo laimėjimai likdavo tinkamai neišnaudoti. Įsigalėjo "kažkokia bajorų apatija ir neribotas pacifizmas" (p. 373): nesirūpindami jokia užsienio politika, jie stengėsi kiekviena kaina išlaikyti taiką, kad tik galėtų ramiai savo gerove džiaugtis. Karinė bajorų dvasia taip išblėso, kad senuosius visuotinius šaukimus į karą ėmė pakeisti samdytinė algininkų kariuomenė. Nors atskiri didikai turėjo stiprių pilių su savo privatinėmis kariuomenėmis, bet pati valstybė buvo militariškai silpna, stokodama būtinos centralizacijos. Vazų laikotarpio pabaigoje svetimieji galėjo Žečpospolitoje jaustis "kaip namie", nes "kraštas atrodė be jokios tvarkos ir šeimininko". Net pačią Lietuvos sostinę Vilnių rusai 1655 m. užėmė be mūšio!

Iš vadovėlių aplamai žinome, koks nelemtas buvo Žečpospolitos rėmimasis "aukso laisve", kuri iš tikro reiškė tik anarchiją. Bet kiek tokio vadovėlinio žinojimo esama menko, akivaizdžiai pajuntame, beskaitydami K. Avižonio veikalą. Remdamasis gausia medžiaga, sutelkta iš archyvų, autorius vaizdžiai nupiešia mūsų su lenkais bendros istorijos pirmąjį šimtmetį po Liublino unijos. Knyga parašyta su mokslo veikalui prideramu objektyvumu, metodingumu ir sistemingumu, bet drauge ji parašyta taip paprastai ir tokia sklandžia kalba, kad šis mokslo veikalas yra prieinamas kiekvienam šviesesniam skaitytojui — tiesiog pagauna skaitytoją, lyg tai būtų įdomios intrigos romanas.

Rekomenduotina šį K. Avižonio veikalą įsigyti ir tiems, kurie apskritai labiau mėgsta ne skaityti, bet "veikti". Nemažai esame linkę istoriją "mokyti", bet pravartu kartais ir iš jos pasimokyti. Kaip mokslo veikale, K. Avižonio knygoj nėra jokio didaktinio pamokslavimo. Tačiau patys joje gyvai atvaizduojami XVI-XVII a. bajorų nusiteikimai nejučiomis kreipia skaitytojo dėmesį ir į dabarties "bajoriškas" apraiškas. Ar ne tos pačios "aukso laisvės" ilgesiu gyvena amerikiečiai? Ir mūsų pačių išeiviniame gyvenime su kaupu turime "bajoriškumo"!

Pirmajame knygos leidime buvo duota jos santrauka vokiečių kalba 519-544), šiame leidime dar pridėta santrauka ir angliškai (545-566). Be to, knygos pradžioje duodamas R. Krasausko neilgas, bet rūpestingai parašytas įvadinis straipsnis "Konstantinas Avižonis ir jo moskli-riis palikimas" (IX-XXII).

Perspausdintasis veikalas pradeda K Avižonio rinktinių raštų išleidimą. Kitus du ar tris tomus suda-lys K. Avižonio dar nespausdintos studijos ir straipsniai iš istorijos mokslo žurnalų. Kaip leidėjų žodyje pažymima, šio užsimoto darbo iniciatorė, bendradarbė ir rėmėja yra dr. Angelė Avižonienė. Savo lėšomis ji apmokėjo ir šio tomo spaustuvės išlaidas.

2. A. Jakšto "Užgesę žiburiai"
PREL. ALEKSANDRAS DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS: Užgesę žiburiai. Biogra-: u ir nekrologų rinkinys. LKMA, Roma 1975, XVI+502 psl., 16 dol.
Lietuvoj ši knyga buvo išleista 1930 m. kaip LKMA pirmasis leidinys pagerbti jos pirmininką 70 Dėtų sukakties proga.

"Visuomene, atmink, kad esame turėję didį darbininką, didį rūpintojėlį, krikščionį mokslininką publicistą, tą tretį šalia dr. Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus!" (p. XVI). Tokiais žodžiais J. Tumas-Vaižgantas baigia knygos pradžioje duodamą A. Dambrausko-Jakšto darbų apžvalgą. Šiandien, tur būt, reikia pripažinti, kad A. Dambrauskas-Jakštas nepasiekė tokio oficialių simbolių rango, kaip "Aušros" redaktorius Basanavičius ir "Varpo" redaktorius Kudirka. Greičiau po jų standartiškai trečiuoju prisimenamas pats J. Tumas-Vaižgantas kaip "Tėvynės Sargo" redaktorius. A. Dambrausko-Jakšto vardas susijęs su kultūros žurnalu "Draugija", pradėta leisti 1907 m., jau atgavus spaudos laisvę. Galėtume sakyti, kad A. Dambrauskas atėjo lyg pavėlavęs įsirikiuoti į tautinio atgimimo oficialiuosius simbolius.

Betgi visi tokie oficialūs eilėn rikiavimai yra reliatyvūs. Nors "Draugija" pasirodė jau tuo metu, kai lietuviškos spaudos nebestokojo, ji turi išskirtinę vietą kaip pirmasis pastoviai išsilaikęs kultūros žurnalas. Svarbiausia, A. Dambrauskas-Jakštas varė tokius plačius darbo barus įvairiose srityse, kad iš tiesų galima jį lyginti ir su Basanavičiumi, ir su Kudirka. J. Tumas-Vaižgantas pagrįstai savo straipsnio pradžioje rašė: "Jei būtų galima pramanyti tokios ypatingos svarstyklės pilietiniams nuopelnams sverti, tai, mano išmanymu, ant dviejų lėkščių sukrauti visokeriopi Basanavičiaus ir Dambrausko nuopelnai dažnai svyruotų. Kun. Dambrauską ir jo rolę lietuvių kultūros istorijoje aš leidžiu lygiomis su Basanavičium; tai mažiausia. O kartais Dambrauskas būdavo net gyvesnis mūsų visuomenės nervas" (p. V).

Kaip įvairiose mokslo bei kūrybos srityse A. Dambrauskas-Jakštas dirbo, taip įvairaus pobūdžio yra ir jo raštai. Užgesę žiburiai apima jo rašytus biografinius straipsnius. Vieni jų rašyti kaip nekrologai, kiti — sukaktuvių progomis, dar kiti — be jokių specialių progų. Iš viso duodamos 37 biografijos — 22 lietuvių ir 15 kitataučių. Jų apimtis nevienoda — nuo dviejų ligi keliasdešimt puslapių. Pats autorius savo duodamąsias biografijas yra suskirstęs į rašytojų, mokslininkų ir visuomenės veikėjų skyrius, atskirai lietuvių (3-327) ir kitataučių (331-499). Suminėtosios kategorijos griežtai ne-imtinos: rašytojais vadinami ne tik grožinės kūrybos atstovai, bet aplamai rašto žmonės. Tarp "mokslo vyrų" taip pat yra tokių, kuriuos tenka greičiau laikyti "rašytojais" ar "visuomenės veikėjais".
Šių dienų skaitytojui kai kurie vardai jau bebus tik iš tolo girdėti ar net išvis nežinomi. Visi betgi jie savo laiku plušėjo mūsų kultūros darbe. Bus pravartu juos prisiminti nors iš biografinių duomenų. O kai kurios biografijos ir šiandien lieka aktualios kaip šaltiniai artimiau pažinti tiems "žiburiams", kurie dar mūsų atminime nėra užgesę.

Iš rašytojų išskirtinai minėtinas straipsnis apie V. Pietarį (3-64). A-Dambrauskas-Jakštas kaip tik ir paskatino V. Pietarį rašyti, susipažinęs su juo savo Rusijon ištrėmimo metu ir vėliau su juo palaikęs korespon-dencinį ryšį. A. Dambrausko šis straipsnis yra vienas iš svarbiausių šaltinių V. Pietario biografijai. Taip pat gana išsamus straipsnis ir apie J. Tumą-Vaižgantą (288-327). Iš poetų įdėtas kun. J. Šnapščio-Niar-galio nekrologas.

Įdomūs straipsniai apie Sibiro tremtinį, savamokslį gamtininką ir tautosakos rinkėją kun. A. Kašaraus-ką (1821-1882), vyskupą A. Baranauską kaip matematiką, kalbininką K. Jaunių, liaudies švietėją kun. J. Bal-vočių-Gerutį, kun. A. Kaupą. Tarp visuomenės veikėjų aprašyti vyskupai M. Valančius, M. Paliulionis ir G. Cirtautas. Trumpesnės biografijos J. Biliūno, kun. J. Katelės, kun. dr. S. Šultės, kan. K. Prapuolenio ir kitų.
Iš kitataučių svarbiausi straipsniai apie slavų filosofus VI. Solovjovą (365-394)irJ. M. Hoene-VVronskį (395-422). Abu šie filosofai yra įtakoję ir paties A. Dambrausko-Jakšto filosofinį mąstymą. Taip pat pažymėtinas straipsnis apie esperanto kalbos kūrėją L. Zamenhofą (443-488), kurį laiką gyvenusį ir Lietuvoje (Veisiejuose) ir vedusį žmoną kaunietę.

3. LKMA Suvažiavimų Darbai

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija perspausdino ir visų trijų Lietuvoj vykusių savo suvažiavimų (1933, 1936 ir 1939) darbus. Juos buvo redagavęs J. Eretas (II tomą drauge su A. Saliu). Perspausdinti fotomechaniniu būdu šie "Suvažiavimo darbų" tomai turi tiek pat puslapių, kiek jų turėjo ir pirmasis leidimas, būtent I tomas — 542, II tomas — 486, III tomas — 526 puslapius. Pirmieji du tomai dabar kainuoja po 12 dol., trečiasis — 10 dol.

Suvažiavimo darbų I tomo didesnė pusė skirta Juozo Ereto studijai "Katalikai ir mokslas" (1-288 kurioje istoriškai apžvelgiamas katalikų mokslinės minties kelias nuo pirmųjų krikščionybės amžių ligi dabarties. Iš kitų straipsnių ypač pažymėtini šie: J. Ambrazevičiaus

'Maironio vieta lietuvių religinėj literatūroj" (333-348), J. Pankausko  'Svarbesniosios srovės naujojoj psichologijoj" (291-320), Pr. Penkausko "Lietuvos istorijos versmių leidimas" (359-392). Įdomus pateikimas dviejų priešingų straipsnių apie O. Spanno universalistinę sociologiją: kai G. Valančius ją dėsto kaip "katalikams pilnai priimtiną", tai K. Amb-rozaitis tokią pažiūrą atmeta kaip "mažų mažiausia nesusipratimą".

A. Dambrauską-Jakštą (jam dedikuotas šis tomas) kaip mokslininką apibūdina Pr. Samulionis. Kiti straipsnių autoriai: K. Kochas, K. Jasėnas, Pr. Žadeikis, E. Turauskas, M. Ruginienė, J. Urmanas, Pr. B. Šivickis, A. Dambrauskas.

LKMA II suvažiavimo problemą — Šių dienų dvasios krizę — nagrinėja du pagrindiniai II tomo straipsniai: J. Ereto "Quid de nocte? Keliai ir etapai į šių dienų dvasios krizę" (3-44) ir St. Šalkauskio "Ideologiniai dabarties krizių pagrindai" (45-80). Teologijos sekcijos paskaitose rūpintasi katalikų religine būkle (V. Borisevičius) ir aplamai lietuvių doroviniu nuosmukiu (vysk. P. Būčys), specialiai abortų klausimu (St. Gruodis). Vysk. P. Būčys pateikė statistinių duomenų apie Lietuvos rusus stačiatikius ir sentikius. Išskirtini savo aktualumu sociologiniai straipsniai: Pr. Kuraičio apie nacionalizmą, Pr. Dielininkai-čio — organinę valstybę, St. Bač-kio — Pijaus XI socialines idėjas. J. Žagrakalys ir Pr. Sirenas diskutavo pozityvinės teisės ar teisės pozityvizmo krizę. A. Maceina dėstė moderniosios pedagogikos ideologinius pagrindus, O. Norušytė — dorinį auklėjimą šeimoje, O. Labanauskaitė — moterų darbo problemą. J. Totoraitis aptarė Sūduvos istorijos bruožus. A. Salio paskaita buvo apie kalbotyrą mokykloje, J. Ambrazevičiaus — naujosios lietuvių literatūros linkmes, J. Griniaus — prancūzų integralinę poetiką. Psichologijai atstovavo vysk. M. Reinio paskaita, išdėsčiusi neotomistinę pažinimo sampratą. A. Puodžiukynas apibūdino moderniosios fizikos pasaulėvaizdį. K. Pakštas nagrinėjo lietuviškosios erdvės klausimą. Buvo duoti M. Peč-kauskaitės (J. Tarvydas), A. Aleknos (Z. Ivinskis) ir J. Naujalio (K. Kaveckas) nekrologai. Sukaktuvininkai vysk. K. Paltarokas, St. Šalkauskis ir Pr. Dovydaitis pagerbti glaustomis biografijomis, bet išsamiomis jų raštų bibliografijomis.

III suvažiavime norėta "iš visokių atžvilgių nagrinėti poaušrinę Lietuvą ir tuo ko plačiausiai pasitarnauti mūsų lituanistikai". Žinoma, "idealiai išvesti tos linijos nepavyko", nes ne visos sekcijos lygiai galėjo rasti lituanistinių temų. St. Šalkauskis sprendė lietuvių tautos kultūrinio apsiginklavimo problemą. Iš teologų J. Vaišnora nušvietė kunigų kovą su rusifikacija, V. Borisevičius — vysk. M. Valančiaus veiklą ir kūrybą (doriniu atžvilgiu), V. Padolskis — Šv. Rašto vertimus į lietuvių kalbą, specialiai vysk. A. Baranausko. Psichologijos ir filosofijos sekcija pateikė šias nelituanis-tines temas: vysk. M. Reinys — rasė ir psichika, Pr. Kuraitis — tauta ir jos filosofija, J. Girnius — egzistencialinė filosofija. Iš pedagogų O. Norušytė svarstė šeimyninio auklėjimo padėtį, A. Šerkšnas — lietuvio šviesuolio šeimos pedagogiką. Be vargo lituanistinių temų rado kalbos ir literatūros sekcija: A. Ašmantas — iš romantiškosios į mokslinę kalbotyrą, J. Ambrazevičius — Jakšto ir Vaižganto jungas, VI. Kulbokas — Jakštas ir "Draugija", P. Būtėnas — A. Jakšto poetinis žodynas. A. Vaičiulaitis pateikė žinių apie Lietuvoj besilankiusį viduramžių poetą Machaut. Iš istorikų Z. Ivinskis apžvelgė Lietuvos istoriją romantizmo metu ir dabar, J. Totoraitis — lenkų išleistuosius Vatikano archyvo istorijos šaltinius. K. Šalkauskis kėlė įstatymų kodifika-cijos reikalą. F. Kemėšis ieškojo sprendimo socialiniam klausimui. K. Pakštas išsamiai išdėstė Lietuvos ribų problemą. Be to, duotos gamtininkų S. Kolupailos, Č. Pakucko ir Pr. B. Šivickio paskaitos. J. Žag-rakalio straipsniu paminėta tautinio veikėjo dr. D. Bukanto mirties 20 metų sukaktis. III suvažiavime pakeltieji į LKMA narius mokslininkus vysk. M. Reinys, K. Pakštas, J. Amb-brazevičius ir Z. Ivinskis pristatyti ir pačiame šio suvažiavimo darbų tome, duodant apie juos pagrindinius biografinius duomenis ir pateikiant jų darbų bibliografiją.

LKMA nebūtų galėjusi perspausdinti nei savo "Suvažiavimo darbų" pirmuosius tris tomus, nei savo pirmąjį leidinį — prel. A. Dambrausko knygą "Užgesę žiburiai", jei nebūtų pasisekę rasti šį reikalą su-pratusio mecenato. Visų šių stambių keturių veikalų perspausdinimo išlaidas apmokėjo Elena Mickeliū-nienė. Tai iš tiesų pagarbos verta mecenatė, kuri nesivaiko garbės, bet supranta, kaip svarbu paremti mokslinių knygų leidimą.

Mūsų šviesesniųjų tautiečių bibliotekose gražiai išsirikiavę Lietuvių Enciklopedijos tomai, bylojantys, jog ir išeivinėmis sąlygomis, sutelkus pajėgas, buvo galima ištesėti didelį užmojį. Šalia rikiuojasi ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinių tomai. Priskaičiuojant ir perspausdintuosius leidinius, ligi šiolei LKMA yra išleidusi "Suvažiavimo darbų" 8 tomus (4138 psl.), savo "Metraščio" 5 tomus (2450 psl.) ir atskirų autorių 8 veikalus (3432 psl.). Tad iš viso išleistas 21 tomas — 10, 020 puslapių! Tai įspūdingas darbas, nors, gal būt, dabar jis yra ir nedaugelio pastebimas. LKMA ilgametis pirmininkas ir drauge visų jos leidinių redaktorius prof. Antanas Liuima S.J., o taip pat jį paremia mecenatai atlieka reikšmingą darbą. Kaip Lietuvių Enciklopedijos, taip ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos tomai liks ateičiai mūsų mokslinės kūrybos svarbūs liudininkai.

Bet reikia, kad šito darbo vaisiais būtų kiek galima plačiau pasinaudojama. LKMA nėra komercinė leidykla, neveda savo leidinių reklamos ir neturi specialaus jų platintojų tinklo. Kur vietoje negalima gauti LKMA leidinių, jiems užsisakyti yra toks adresas: Re v. R. Krasauskas, LKMA reikalų vedėjas, Piazza della Pilotta 4, 00187 ROMA, Italy.

LKMA Suvažiavimo darbai VIII
Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo darbai VIII
. Paskaitos, skaitytos 1970 m. suvažiavime Toronte. Redagavo A. Liuima, SJ. Roma, 1974. XVI+ 596 psl., 20 dol.
Nagausiai sulaukiame mokslinių veikalų. Daug mažiau, negu būtų ii būtų buvę) galima laukti pagal turimas-mokslines pajėgas. Nepakan-ka skaitytojų minimumo, kad moksliai veikalai būtų įmanoma išleisti. Nors daug naujų intelektualinių pa-rzų sulaukėme, bet dauguma jų lietuviškai knygai ir aplamai spaudai yra abejingi (ne tik jaunosios kartos žmonės, bet jau ir dabarti-mės vidurinės kartos, kuri šiaipjau pajėgtų lietuviškai skaityti). Tokiomis sąlygomis mažesnės apimties moksliniams darbams pasitarnauja kultūros žurnalai (Aidai, Metmenys)-, Lituanistikos instituto suvažiavimų darbai, ypačiai gi Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos suvažiavimų darbai.

Kanadoje vykęs LKMA VIII suvažiavimas buvo turtingiausias ir paskaitų, ir sekcijų (beje, vyko ne 3 dienas, kaip paprastai, bet 6 dienas i. Vienuolikoj sekcijų skaitytos 39 paskaitos. Iš tų paskaitų spaudai negauta 5, tad šiame tome jų yra - Savo apimtimi VIII suvažiavimo tomas yra antrasis — už jį stambesnis buvo tik V suvažiavimo Chi-cagoj 1961 tomas (647 psl.), nors tame suvažiavime paskaitų buvo mažiau (23).

VIII suvažiavimo pagrindinė paskaita, skaityta atidarymo pilnaties posėdy, buvo J. Girniaus "Tauta kaip žmogiškoji tikrovė" (3-36). Ši paskaita kritiškai vertino tiek amerikinę, tiek sovietinę tautos sampratą. Baigiamasis pilnaties posėdis buvo skirtas paminėti kan. J. Tumo-aižganto 100 metų gimimo sukakčiai. Itin gyvai jo asmenį ir kūrybą apibūdino J. Aistis (37-50).

Teologijos sekcijos paskaitos šiame tome yra filosofinio atspalvio. A, Baltinio paskaita "Parapija — tautinio individualizmo puoselėtoja" 53-67) plėtoja šias tezes: a. lietuviškoji pasaulėžiūra — lietuviškosios parapijos pagrindas, b. parapija — lietuviškosios pasaulėžiūros išraiška, c. krikščionybė — lietuviškosios pasaulėžiūros įprasmintoja. A. Paplaus-kui-Ramūnui trumpu žodžiu įvesdinus į simpoziumą "Kolektyvizmas, individualizmas ir krikščionis", V.M. Cukuras kritiškai vertino individualizmą (75-83), o sekcijos vadovas Pr. Gaida-Gaidamavičius ryškino krikščionio poziciją tarp kolektyvizmo ir individualizmo (85-106). Visi trys pagrindiniai paskaitininkai kunigai yra ir filosofai. Tai savaime ir visą teologijos sekciją "filosofino".

Filosofijos sekcijai šiame tome atstovauja jaunesniosios kartos filosofai, pabrėžtina — pirmą kartą šioj sekcijoj reiškėsi vieni pasauliečiai. K. I. Skrupskelis analizuoja amerikiečių filosofo Josiah Royce (1855-1916) žmogaus sampratą (113-120). V.A. Mantautas imasi susekti VI. Pūtvio, šaulių ideologo, filosofinius pagrindus (121-127). Sekcijos vadovas J.L. Navickas ryškina Hėgelio fenomenologiją (129-142). V. Vyčinas dėsto mitinę etiką Heideggerio filosofijos šviesoje, bet pasiremdamas ir lietuviškąja medžiaga (145-161).

Literatūros ir kalbos mokslo sekcijoj trys pranešimai skirti kalbos, du darbai — literatūros mokslui. A. Klimas apžvelgia teorinės kalbotyros silpną padėtį lietuviuose (165-173). A. Senno "Lietuvių krikščioninimas kalbotyros ir tautosakos šviesoje" (175-179) iškelia, kad dar prieš Lietuvos krikštą lietuviai turėjo gudiškos kilmės bažnytinę krikščioniškąją terminologiją; XIV a. perimta ir vokiškos kilmės žodžių. W.R. Schmalstiego "A ąuestion without a clear answer" (181-188) svarsto baltų-slavų prokalbės klausimą, prileidžia tokios prokalbės galimybę, bet laiko klausimą taip pat "ore kybantį", kaip ir prieš šimtą metų. R. Šilbajoris analizuoja Donelaičio "Metų" struktūrą (189-198) ir prieina reikšmingą išvadą, jog be pagrindo įprasta autoriui priekaištauti, kad "iš tiesų visa jo poema — tai tik ant metų eigos siūlo suvertas eiliuotų pamokslų rinkinys. Arčiau teisybės būtų priešinga pažiūra, kad Donelaičio veikalo moralinė jėga išplaukia, kaip tai yra ir pas Tolstojų, visų pirma iš savitų meno dėsnių bei reikalavimų išpildymo" (p. 197). A. Vaičiulaitis pateikia kruopščiai surinktų žinių apie prancūzų rašytojo Stendhalio buvojimą Lietuvoj 1812 m. (201-216 žygiuojant ir grįžtant Napoleono armijoms. Nors Lietuva ir nepaliko žymesnių pėdsakų Stendhalio veikaluose, vis dėlto retkarčiais savo mintyse ir raštuose jis grįždavo į Lietuvą. Prie straipsnio pridėti 1812 metų trys Stendhalio laiškai prancūzų kalba.

Istorijos sekcijos vadovo J. Jakšto paskaita "Lietuvos aušrinė istoriografija" (221-238) apibūdina Basanavičiaus, Pietario, Maironio ir Šliūpo istorines pažiūras. R. J. Misiūnas svarsto Algirdo tikėjimo klausimą (241-251). Apžvelgęs turimus šaltinius, Misiūnas sprendžia, kad iš jų neįmanoma tikrai nustatyti Algirdo asmeninį tikėjimą; gal būt, gyvendamas Vitebske, Algirdas ir buvo priėmęs stačiatikių krikštą, bet vėl sugrįžo į pagonybę, kai tapo Lietuvos valdovu.

Architektūros ir meno sekcijos vadovas A. Kulpa-Kulpavičius apžvelgia lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijas (255-264), straipsnį iliustruodamas 4 brėžiniais. AJ. Kerelis meta žvilgsnį į lietuvių architektūrą nepriklausomybės metais, sovietinėje okupacijoje ir išeivijoje (265-270). Būtų buvę pageidautina, kad autorius nebūtų pasitenkinęs tik architektų katalogine registracija, bet pabandęs jų kūrybą ir apibūdinti. T. Valius pateikia dailininko Pr. Domšaičio biografiją ir aptaria jo kūrybą (271-278). Tai bene išsamiausia informacija apie šį Klaipėdos krašte gimusį dailininką, be-sireiškusį vokiečiuose, bet po II pas. karo įsijungusį ir į lietuvių dailės parodas. Duota ir vieno jo paveikslo nuotrauka. L. Urbono "Kelionė į pasąmonės gelmes" (279-2861. yra miglota ir perdėm asmeninė — apie savo paties kūrybą. Pridėtose dviejose įklijose duodamos jo 8 kūrinių nuotraukos — kukliau būtų buvę ne vien save eksponuoti.

Socialinių mokslų sekcijoj I.K. Lukoševičienės "Lietuvių socialinė veikla organizacijose" (289-312) yra santrauka studijos apie Montrealio lietuvių šeštadieninės mokyklos 127 abiturientų dalyvavimą organizacijose. Duomenys pailiustruojami dvidešimt viena lentele. Išvada nėra paguodžianti: "mokyklą baigus, nepaprastai auga skaičius tų asmenų, kurie niekur arba labai mažai kur dalyvauja" (p. 310). Bet reikia žinoti, kokia faktinė padėtis, ir ši studija šiam reikalui patarnauja. Sekcijos vadovo A. Musteikio "Akademinė ambasadorystė" (313-325) savotiškai panėši į Urbono "pasąmonės gelmes" autobiografinių intarpų apstumu ir daugiau daro ne akademinį, bet publicistinį įspūdį.

Psichologijos sekcijoj A.E. Šidlauskaitė svarsto neuropsichologijos ir asmenybės ugdymo klausimą (331-339). A. Paškaus "Logoterapija ir dabarties žmogus" (341-354) informuoja apie V. Franklio išplėtotą psichinių ligų gydymą prasmės pagalba, remiantis asmenybės teorija, kurioj žmogaus dvasinei dimensijai teikiamas pagrindinis vaidmuo.

Pedagogikos sekcijos vadovo A. Ra-mūno-Paplausko plataus mosto paskaita "Lietuvių pedagogika kryžkelėje" (359-386) skelbia pilnutinio humanizmo pedagogiką kaip "auštančio atominio bei kosminio amžiaus" pedagogiką. Teigdamas, kad "šių dienų pedagogikoje yra reikalinga kopernikiška revoliucija" (p. 377), paskaitos pabaigoje A. Ramūnas-Pa-plauskas pažymi, kad pilnutinio humanizmo pedagogikoje "esmę ir prasmę šių eilučių autorius yra iškėlęs ir ryškinęs po II pasaulinio karo" (p. 383). Su dideliu entuziazmu skelbiamas šis pilnutinis humanizmas tik mažiau konkrečiai jis išryškinamas. Šeimos ir mokyklos vaidmenį lietuvybės išlaikyme svarsto J. Gutauskas (387-396). J.A. Račkauskas apžvelgia Lietuvos ir Lenkijos Edukacinę komisiją ir jos įtaką kitų kraštų švietimo sistemoms (399-420). G. Procuta apibūdina mokytojo padėtį sovietinėje Lietuvoje (423-432).

Teisės, politikos ir ekonomikos sekcijoj buvo skaitytos trys paskaitos., bet išspausdintos tik dvi. S.A. Bačkis išsamiai aptaria Sovietų Sąjungos laikyseną nacijų bei tautybių atžvilgiu, specialiai turėdamas mintyje ir Lietuvą (435-455). J. Nor-kaičio paskaita "Ekonomijos dėsniai ir socialinė sritis" (457-464) kelia, kad ūkinės politikos klausimais skirtingos pažiūros ima suartėti, ieškant sintezės tarp individualinės iniciatyvos ir centrinės intervencijos.

Medicinos sekcijoj V. Pavilanis bando ryškinti gyvybės sampratą molekulinės biologijos šviesoje (469-474). Z. Danilevičius apžvelgia biologinių mokslų pažangą paskutiniame penkmety (477-489).

Gamtos ir tiksliųjų mokslų sekcijoj skaitytos 4 paskaitos, bet spaudai gautos tik dvi. Sekcijos vadovas Br. Povilaitis, remdamasis gausiais šaltiniais, svarsto moderniojoje biologijoje mutacijų reiškinio įvairias teorines problemas ir praktinius jų pritaikymus (493-513). P. Kaladė apžvelgia žmonijos didėjimo rūpestį ir informuoja apie sintetinio maisto galimybes (517-546).

Daug ir įvairių klausimų svarstoma šiame LKMA VIII suvažiavimo darbų tome. Išskyrus vieną kitą menkiau paruoštą ar mažiau pajėgaus asmens skaitytą paskaitą, aplamai LKMA VIII suvažiavimo darbai sutelkė vertingos medžiagos iš visų žinijos sričių.

Dauguma paskaitų aprūpinta ir santraukomis anglų, prancūzų ar vokiečių kalba. Kai kurie autoriai pridėjo prie savo straipsnių ir naudotosios literatūros bibliografiją.

Tomo redaktorius A. Liuima visas paskaitas suvienodino techniniu atžvilgiu: išnašos duodamos atitinkamuose puslapiuose, o ne po straipsnių.

Paties suvažiavimo aprašą (553-572) parūpino jo sekretorius kun. J. Staškevičius. Asmenvardžių bei vietovardžių rodyklę (573-595) sudarė prel. K. Razminas.

Korektūra kruopščiai atlikta kun. R. Krasausko dėka. Kažkokiu būdu — beredaguojant p. 138 išnašoj 9 Pr. Kuraitis paverstas Pr. Dovydaičiu. Turinyje kelioms paskaitoms nurodyti klaidingi puslapiai (p. XII).
Spaustuvės išlaidas apmokėjo LKMA įžymioji mecenatė El. Mic-keliūnienė, kuri tuo pačiu būdu yra parėmusi dar bent keturių LKMA leidinių pasirodymą.

LKMA Suvažiavimo darbai VIII rekomenduotini įsigyti visiems mūsų šviesuoliams. Visur spaudai pabrangus, ir LKMA leidiniai nebėra pigūs. Tačiau LKMA nariams daroma didelė nuolaida, berods, ar ne ligi pusės. Tai yra paskata įsijungti ir į pačią Lietuvių Katalikų Mokslo Akademiją.
J. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai