Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prez. A. Smetonos kalbos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
ANTANAS SMETONA: Pasakyta parašyta. Kalbos ir pareiškimai II: 1935-1940. Sudarė Leonas Sabaliūnas, spausdinti parengė Vincas Rastenis. Išleido Lietuvių Enciklopedijos leidykla su korp. Neo-Lithuania filisterių kolektyvu. Boston-New York, 1974. 350 psl., 10 dol.

Šis leidinys, galima sakyti, buvo mūsų visuomenės gana abejingai sutiktas. Nesukėlė jis polemikos, bet nesukėlė ir didesnio susidomėjimo.

Nors nepriklausomybės dvidešimtmetis (aišku, ne pati nepriklausomybės mintis!) priklauso jau istorinei praeičiai, bet vis senos jo kovos dar kovojamos su tokia aistra, lyg būtų jos vedamos betarpiškoje dabartyje. Pakakdavo kam nors kuriuo nors atžvilgiu kritiškai pasisakyti dėl tautininkų režimo, tuojau pasigirsdavo pasipiktinimas, kad šmeižiamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Iš antros pusės, pakakdavo palankiau atsiliepti apie kurį nors to režimo žmogų (pvz., paminint jo amžiaus sukaktį), tuojau išgirsdavai priekaištų, kad esi užmiršęs, kokių neteisybių tas režimas buvo padaręs.

Šis buvusio respublikos prezidento A. Smetonos kalbų rinkinys nebesukėlė tokios polemikos. Gal būt, taiu ženklas, kad pradedame blaiviau žvelgti — nebe poleminiu, bet istoriniu žvilgiu vertinti tai, ką laiko tekmė jau istorijon nunešė.

Antra vertus, šis leidinys nesukėlė ir didesnio susidomėjimo. O dėmesio knyga yra verta, nes daugiau ar mažiau ji dokumentuoja, kaip į to meto problemas žvelgė (ar prieš jas užmerkė akis) respublikos prezidentas, kuris jautėsi esąs ir tautos vadas. Istoriniu žvilgiu tai lygiai visus domina — ir to režimo šalininkus, ir jo priešininkus. Nepriklausomos Lietuvos istorinių studijų itin stokojame, griežčiau tariant, visai neturime. Šis rinkinys bus vienas šaltinių tiems, kurie šį mūsų istorijos tarpsnį studijuos.

Dabar išleistasis A. Smetonos kalbų rinkinys pažymėtas kaip II tomas. Ta pačia antrašte Pasakyta parašyta svarbesnės prez. A. Smetonos 1927-34 metų kalbos buvo išleistos 1935 m. Dabartinis rinkinys apima jo 1935-40 metų kalbas. Tų kalbų sukaupta 101 (tik dviejų kalbų neaptikta to meto spaudoj — gal jos ir nebuvo išspausdintos). Pirmoji kalba pasakyta 1935 sausio 5 (Tautininkų sąjungos suvažiavimui), paskutinė — 1940 gegužės 18 (Darbo Rūmus atidarant). Paskirais metais tos kalbos taip pasiskirsčiusios: 1935 _ 14? 1936 _ 17, 1937 — 27, 1938 — 24, 1939 — 15, 1940 — vos 4. Būdinga, kad juo augo valstybei grėsmė, juo mažiau buvo kalbų (nuo karo pradžios 1939 ligi sovietų invazijos 1940 pasakytos 9 kalbos).

Kalbų apimtis įvairi: kai kurios apima net iki 14 puslapių, o kitoms pakanka ir vieno puslapio. Jos sakytos įvairiai auditorijai ir įvairiomis progomis: seimui, kariuomenei, tautininkams, šauliams, skautams, jaunalietuviams ir kt. Tik pagrindinė mintis tų kalbų kone visur ta pati. Tiesa, bandyta jas te-matiškai suskirstyti. L. Sabaliūno žodžiais, "kalbos suskirstytos panašiais skyriais, kaip ir pirmajame rinkinyje, kaikurių skyrių net pavadinimus perėmus tuos pačius" (7). Šiapjau atrodo, kad geriau būtų buvę visas tas kalbas pateikus chronologine eile: lengviau būtų matyti, kiek buvo suvokiama laiko įvykių reikšmė. Gerai tai, kad duotas chronologinis tų kalbų sąrašas.

Visose kalbose aidi viena pagrindinė mintis: autoritetinio režimo grindimas tautine vienybe. "Demokratizmas" vis kritikuojamas. Kritikuojamos ir partijos. Vienoj kalboj jaunalietuviams netgi taip nukalbama: jaunalietuviai turi priešų "iš dešinės ir iš kairės", būtent, "pradėjus komunistais ir baigiant šeiminėmis partijomis" (39). Lyg jau nebūtų buvę skirtumo tarp šių dviejų "priešų"! Norintiems Lietuvoj grįžimo į demokratinę santvarką taip atsakoma: "Daug kas (reikia tai pabrėžti — J.G.) norėtų atgaivinti buvusį seimą. Bet ar mūsų tauta su juo neatsidurtų vėl netvarkon. iš kurios buvo išgelbėta savo laiku? . . . Argi nebūtų pavojinga vėl atkristi demagogijos kratinin, kuris sunaikintų priaugusį tautiškos kultūros lobį" (46).

Daug kartų pasisakoma prieš demokratines partijas, bet savoji partija, būtent tautininkų sąjunga, nelaikoma partija: "Ji vertina reikalus ne iš dalies, o iš visumos, taigi ji šiuo atžvilgiu liberalinėms partijoms ne konkurentas, o antipodas" (84). O pats pagrindinis — "ir tai svarbiausias skirtas" — tautininkų sąjungos nuo partijų yra tas, kad ji yra "talkininkė vyriausybei, einančiai tautinės vienybės gairėmis", kad "ji pasiduoda valstybės Vado ir tam tikrais atvejais jos skirtų jai vadų sprendimams", kad joje vyrauja "autoritetinė santvarka". Todėl tautininkų sąjunga, "ar ją kas partija laikytų", yra organizacija, kuri pati "politiškai auklėjasi" ir kuri "auklėja visuomenę tautinės vienybės idealui" (visos citatos iš D. 84).

Suprantama, būdamas tokių įsitikinimų, prezidentas neturėjo nieko daugiau tautai pasakyti, kaip raginti ją "pasitikėti laivo kapitonu, jo vairininku" net ir tada, kai 1938 metų pabaigoj drumstėsi tarptautinės politikos dangus. "Tad ir dabar, kai visas pasaulis nerimsta, kai niekur nėra tikro rytojaus, reikia visiems atsiminti, kad audros metu tenka būti savo laive kantriems, ramiems ir pasitikėti jo vairininku" (134 . Tą patį jis kartojo ir tada, kai jau II pasaulinis karas prasidėjo: "Reikia pasitikėti laivo kapitonu, jo vairininku .. . Atsidėkite vien tais, kurie stovi prie valstybės vairo . . .
Taigi būkite ramūs ir kantrūs!" (143). Jeigu jau 1935 m. pats prezidentas turėjo pripažinti, kad "daug kas" nepasitiki jo autoritetiniu režimu, juo labiau šis nepasitikėjimas buvo išaugęs vėlesniais metais. Anksčiau cituotieji prezidento svarstymai apie tautininkų sąjungos skirtumą nuo demokratinių partijų, dėstyti šios sąjungos 1940 sausio 5 suvažiavime, greičiau tik liudijo tai, kad vis skelbtoji tautinė vienybė tikrovėj nesikū-nijo kaip tik dėl tokio jos grindimo viena politine srove. Tokiomis aplinkybėmis vargu ar tauta buvo parengtąją laukiančiam likimui.

Daug kiltų klausimų dėl paskutinio respublikos prezidento pasirinkto kelio tautai vadovauti. Bet dabar tai objektas nebe polemikai, bet istorinei to laikotarpio analizei. Ir šio rinkinio parengėjai, ir jo leidėjai atliko naudingą darbą. Ypač tai nelengvas darbas buvo L. Sabaliūnui, iš įvairių bibliotekų išžvejojusiam visą šio rinkinio medžiagą.

Korektūros klaidų likę, bet "normaliai", nedaugiau, negu paprastai mūsų leidiniuose, gal net mažiau. Reikia specialiai atkreipti dėmesį į vienos pavardės nelaimingą iškreipimą: 27-me puslapy minimasis Stūrmer, kaip matyti iš ten pat minimo jo veikalo, yra vokiečių filosofas Max Stirner (gal būt, korektūros klaida buvo įsivėlusi jau į perspausdinamąjį tekstą). Beje, atrodo, klaidingai duota ir to filosofo veikalo antraštė (ne Ich und mein Einziger, bet Der Einzige und sein Eigentum\ bet čia jau, atrodo, bus suklydęs pats A. Smetona.
J. G.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai