Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Stasys Šimkus ir Klaipėdos Muzikos mokykla (1923-1930) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIS ŠIMKUS   
I
Į savo pasirinktą muziko profesiją Stasys Šimkus visada žiūrėjo labai rimtai. Jis nepakentė meno diletantų, nors ir gabių, ir lengvapėdiškos pažiūros į muziko specialybę. Savo mokiems jis visada sakydavo: "Būti įsivaizduotu muziku ir tikruoju yra du skirtingi dalykai. . . Susikaupkite, pralavinkite protą, sušildykite sielas, būsit geri muzikai."1

Tokias pažiūras jis pirmiausia priskyrė savo motinos ir pirmojo muzikos mokytojo, Juozo Naujalio, įtakai. Motina, anksti pastebėjusi savo jauniausio sūnaus gabumus, jau nuo pat vaikystės pradėjo jį raginti siekti mokslo. Berniukui teturint dar tik dešimt metų, ji 1897 m. nuveža jį į Kauną ir atiduoda "daraktoriui" Juozui Naujaliui į jo vedamą vargonininkų-chorvedžių mokyklą. Ši vyskupo Paliulionio laikais prie Kauno katedros įsteigta mokykla buvo Naujalio pavyzdingai rimtai ir stilingai tvarkoma. Visi mokiniai, be tiesioginių pamokų, privalėjo dalyvauti katedros chore, tuo būdu gaudami progos betarpiai susipažinti su čia nuolat atliekamais Palestrinos, Orlando di Lasso, Vittorios, Suriano ir kitų gilios ir išdidžios bažnytinės muzikos kūrėjų veikalais.

Baigęs Naujalio mokyklą, jis išeina į pasaulį nuzikos "valgyti duonos" teturėdamas vos trylika metų. Iš pradžių vargoninkauja Čiobiškio, Kriokialaukio, Žodiškio ir Skirsnemunės parapijose. Tačiau ilgai kaimo muzikanto padėtimi nepasitenkina. 1908 m. Stasys Šimkus jau Varšuvos muzikos institute, po to Petrapilio konservatorijoje. Net ir čia baigęs formalias muzikos studijas, jis kur bebūdamas vis dar siekia kiekviena pasitaikiusia proga pasitobulinti savo profesijoje. Jį randame New Yorko Julliard muzikos mokykloje, Berlyne pas prof. M. Schillingsą, Leipcige pas pro f. Z. Karg-Ellertą. Dar vėliau, išsirūpinęs specialius leidimus, jis praleidžia ilgas valandas pasaulinio masto Vienos, Milano Scalos, Romos ir Paryžiaus operos teatrų repeticijose, siekdamas giliau susipažinti su jų dirigentų ir technikinių vadovų metodais.

Jau daugeliui metų praėjus po pamokų pas Naujalį, Stasys Šimkus vis dar tebetvirtino, kad "toji jaunystėje įskiepyta giliajai muzikai meilė ir pagarba ir šiandien mumyse stipriai veikia, gal todėl, kad J. Naujalis į mūsų jaunas širdis įdėjo tą kerinčią ir žavinčią sėklą. Gal todėl mes ir šiandien taip giname tyrąją muziką . . . Čiurlionis, Sasnauskas, Naujalis mums jau sudaro net tradiciją."2 Vertindamas kai kuriuos savo kartos Lietuvos muzikus, jis užrašuose pastebi: "Pas Naujalį nebuvęs — mažai ko vertas . . , Naujalis savo specialybėje buvo visuomet aukštumoje!"3

Nenuostabu tad, kad 1920 m. vos sugrįžęs iš Amerikos į Lietuvą ir iš pradžių apsistojęs jo pamiltame Vilniuje, tęsdamas čia M.K. Čiurlionio pradėtą darbą ir remiamas Lietuvos Meno kūrėjų draugijos, Šimkus pirmiausia susirūpina įsteigti profesinio lygio muzikos mokyklą. Netekus Vilniaus, jis šia veiklą perkelia į Kauną. Matydamas karo nuteriotos tėvynės materialinius bei kultūrinius nepriteklius, o ypač visų sričių specialistų trūkumą, jis įtikinėja: "Kaip visur, taip ir muzikoje, tik per gerą mokyklą tauta gali pakilti."4

Čia tačiau jam iš karto teko susidurti su skirtingomis nuomonėmis. Tuo pačiu laiku apie jau caristinėje Rusijoje pagarsėjusį tenorą Kiprą Petrauską susitelkė grupė iš Rusijos sugrįžusių dainininkų ir kitų muzikos veikėjų, kurie užsibrėžė įsteigti Lietuvoje operos teatrą, kuriame jie galėtų savo meną kultivuoti. Jiems atrodė, kad muzikos mokykla galinti palaukti. Lietuvai operos teatras esąs svarbesnis. Jis įrodytų pasauliui, kad naujoji Lietuva yra kultūringa valstybė, verta pripažinimo, ir reprezentuotų ją prieš užsienį.

Šimkus operai iš esmės nesipriešino, jis pats. dar Amerikoje būdamas, buvo pradėjęs rašyti lietuvišką tautinę operą. Tačiau, suprasdamas jaunos valstybės finansinio pajėgumo ribotumą, jis bandė žvelgti į muzikinės kultūros valstybės lėšomis vystymo planus iš kitos perspektyvos. Jis savo pažiūras apibūdino taip: "Po karo, 1920 m., Lietuvos muzikams grįžus tėvynėn, kilo klausimas kas tuojau darytina muzikos organizavime? Daug kieno norėta tuojau įkurti operą. Aš buvau tos nuomonės, kad, įkūrus operą, didžiausioji dalis muzikai skiriamų lėšų nueis jai, operai, o pagrindinis muzikos judėjimas nepajėgs tinkamai plėštis. Stovėjau už tai, kad būtų tuoj įkurta aukšto muzikos lygio konservatorija, iš kurios per keletą metų susiformuos opera, simfonija ir visam kitam muzikos darbui reikalingi darbininkai. Operos įkū-

Stasio Šimkaus simfoninis orkestras

rimas, tikrinau, tiktai susivėlintų keleriais metais, užtat ji išaugtų iš tautos šaknų, o paskui visur turėtume savąsias muzikos jėgas."5

Nusvėrė operos šalininkai, nors tokiam užsimojimui kvalifikuotų daugelio sričių specialistų, išskyrus keletą dainininkų, beveik nebuvo. Jų vietoje, ypač orkestre, daugelį metų teko pasitenkinti iš kavinių skolintais muzikantais bei muzikos mėgėjais ir, bent iš pradžių, nepatyrusiais dirigentais.

Nukreipus pagrindines muzikines pastangas į operą, Šimkus, matydamas, kad tuo laiku jo trokštamos muzikos mokyklos nepavyks įgyvendinti, nusprendė laikinai iš Lietuvos pasitraukti ir 1921 m. vasarą išvyko su šeima Vokietijon, iš pradžių j Berlyną, vėliau į Leipcigą, ten pasitobulinti kompozicijoje pas tuo laiku pragarsėjusius naujo-viškesnių muzikos pakraipų pedagogus prof. M. Schillingsą ir Z. Karg-Ellertą.

II
Po I pas. karo atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir laikinai pavedus jį prancūzų protekcijon, Lietuvos vyriausybė atsiuntė Klaipėdon konsulo teisėmis neseniai iš Amerikos sugrįžusį Joną Žilių rūpintis čia gyvenančių lietuvių reikalais.

Žilius, laisvai kalbėdamas vokiečių, prancūzų bei anglų kalbomis, Klaipėdoje tuojau užmezgė draugiškus ryšius su prancūzų okupacinėmis įstaigomis ir su vietine vokiečių inteligentija. Jis kiek galėdamas siekė įsigyti vietinių gyventojų palankumo, kad tuo sumažintų priešinimąsi lietuvių pastangoms išgauti iš santarvininkų Klaipėdos krašto pripažinimą Lietuvai.

Šimkus ir Žilius buvo artimiau susidraugavę dar Amerikoje. Tad ir dabar Žilius, sužinojęs, kad Šimkus ruošiasi iš Leipcigo grįžti Lietuvon, pasiūlė jam savo vadovaujamame konsulate kultūriniams reikalams sekretoriaus vietą. Šimkus, tuo laiku nesitikėdamas Lietuvoje savo veiklai palankesnių sąlygų, sutiko. Žilius ši apsisprendimą dar palengvino, pažadėdamas jam čia padėti su muzikalių Klaipėdos gyventojų sluoksnių parama įsteigti muzikos mokyklą.

Klaipėdoje jau buvo prasidėjęs gana gyvas lietuvių judėjimas. Matydami lenkų spaudimą į santarvininkus atiduoti kraštą Lenkijai ar bent paskelbti laisvu miestu, kaip Dancigą, jie pradėjo planuoti prisijungti prie Lietuvos. Ši veikla baigėsi 1923 sausio 15 Kauno vyriausybės "palai-


Klaipėdos muzikos mokykla

mintu" sukilimu. Mano asmeniški prisiminimai iš sukilimo negausūs ir neįspūdingi. Prisimenu tik, kad vieną parytį mieste nuskambėjo keletas šūvių ir kitą dieną tėvai pasirodė nepaprastai linksmi ir laimingi. Tomis dienomis į mūsų butą |radėjo lankytis daug svetimų žmonių, kurie užsidarę su tėvu vis kažką lietuviškai kalbėdavo. Mums vaikams tačiau buvo įdomiausia, kai mama tomis dienomis vis oagamindavo krepšelį šilto maisto ir mes visi nešdavome jį prie netoliese esančios Dangės upės tilto, prie kurio tarp smėlio maišų buvo įsitaisę kažkokie apšiurę lietuviškai kalbą ginkluoti vyrai. Jie už maistą nuoširdžiai padėkodavo ir kibdavo valgyti.

Lietuvių santykiai su vietos vokiečiais ir po sukilimo daug nepasikeitė. Daugelis vokiečių inteligentų bijojo lenkų ir nevengė lietuvių. Tuo laiku Šimkus susidraugavo su miesto didžiausios liuteronų šv. Kotrynos bažnyčios kantorium Alexander Johow. Johovas (kaip jis netrukus pasidarė lietuvių tarpe žinomas) buvo išmokslintas vokiečių muzikas, atkviestas į Klaipėdą iš Berlyno dar 1892 m. Jis buvo taktiškas ir kultūringas asmuo, pats komponavo muziką, vadovavo nemažam chorui ir kasmet savo bažnyčioje ruošdavo didžiulius klasikinės muzikos koncertus, pats juos diriguodamas.

Neužilgo, politinei padėčiai kiek aprimus, Šimkus pradėjo judinti jam rūpimos muzikos mokyklos steigimo reikalus. Tuo laiku jis nebuvo vienintelis tokios idėjos šalininkas. Tada dar Amerikoje gyvenęs kompozitorius Mikas Petrauskas savo 1923 birželio 2 laiške Vyriausiam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui taip pat patarinėjo įsteigti Klaipėdoje muzikos mokyklą, pridėdamas: "Jei tą mano pasiūlymą paremtų, tad aš perskelčiau iš Amerikos Lietuvon — Klaipėdon ir ten darbuočiaus muzikos menui,"6

Šimkaus muzikos mokyklos planams pritarė ir Johovas, Būdamas Klaipėdoje žinomas pedagogas, jis netgi apsiėmė suorganizuoti būsimai mokyklai vietos vokiečių paramą. Tuo tikslu, atsižvelgiant į krašto gyventojų sudėtį, suorganizuota muzikos mokyklos kuratorija iš trijų lietuvių ir trijų vokiečių. Direktorium numatytas Stasys Šimkus, o antruoju direktorium A. Johovv. Steigiamą mokykla globoti apsiėmė Jokūbo Stiklioriaus vadovaujama "Aukuro*' draugija tautos kultūrai kelti Klaipėdos krašte. Taip užsitikrinus platesnį visuomeninį pagrindą, gauta iš krašto direktorijos, tada V. Gailiaus vadovaujamos, sutikimas išnuomoti mokyklai erdvius 24 kambarių ir 300 vietų salės namus Palangos gatvėje, anksčiau naudotus karininkų klubui, Klaipėdos miesto valdyba ir Kauno švietimo ministerija paskyrė mokyklai pašalpas ir dar paskolino ar padovanojo reikalingų instrumentų bei baldų.7

Taip 1923 rugsėjo 30 išsipildė Stasio Šimkaus troškimas —jo vadovybėje atidaryta Klaipėdos Muzikos mokykla, nors pradžioje ir ne tokio masto, kaip buvo siekta. Tada mokykloje veikė tiktai fortepijono, dainavimo, smuiko, vargonų ir bendrųjų muzikos dalykų klasės. Jau pirmaisiais metais šioje mokykloje mokėsi 114 mokinių.

Šimkaus santykiai su Johovu nuo pat jų bendro darbo pradžios buvo nuoširdūs ir draugiški ir tokiais išliko iki pat mokyklos uždarymo. Johovas, nors ir būdamas Šimkui griežtai priešingo būdo, jį gerbė kaip muziką, gerai suprato jo siekius ir jį visada palaikydavo. Jis išbuvo mokyklos vicedirektoriaus ir mokytojo pareigose iki pat galutinio Šimkaus iš Klaipėdos išvykimo 1930 m. Po to jis netrukus atsisakė iš pareigų ir grįžo į Vokietiją. Savo inteligentišku ir taktišku būdu Johovas labai daug muzikos mokyklai pasitarnavo. Jis visada nuoširdžiai ir su entuziazmu aprašinėdavo mokyklos veiklą vietiniuose vokiečių laikraščiuose, dėl to ši mokykla ir pats Šimkus ilgą laiką vokiečių buvo labai palankiai traktuojami, nežiūrint vis didėjančių griežtų priešingumų tautiniuose ir politiniuose reikaluose.
Tačiau siauro masto mokykla Šimkaus patenkinti negalėjo. Jis jau iš pat pradžių turėjo didesnių planų. Tada vienintelis Lietuvoje simfoninis orkestras buvo Kauno operoje, ir tas pats menko skaičiaus ir dar silpnesnio pajėgumo. Profesiškai paruoštų instrumentalistų nei Kaune, nei Klaipėdoje beveik nebuvo. Klaipėdoje kurį laiką veikęs vokiečių operetės orkestras 1924 m. buvo miesto valdybos dėl lėšų stokos paleistas, ir negausūs jo muzikantai išvyko Vokietijon.

Be simfoninio orkestro buvo neįmanoma bet kokia žymesnė muzikinė veikla. Be orkestro nebuvo galima atlikti jokio didesnio muzikos veikalo ar pastatyti operos. Todėl Šimkus tuojau pradėjo siekti kokiu nors būdu kuo greičiausiai Lietuvai paruošti kompetentingų muzikų-instrumentalistų, kurie galėtų sudaryti simfoninį orkestrą ir kitus savo instrumento mokyti.

Iš plačios prieškarinės veiklos turėdamas nemaža pažinčių vyriausybės sluoksniuose, jis pradėjo įtikinėti Kauną, kad tautiniam prestižui ir kultūrinei reprezentacijai Klaipėdos krašte esanti muzikos mokykla turėtų būti praplėsta ir suvalstybinta. Jis pasiūlė šiai mokyklai mokinius parinkti plataus konkurso keliu ir gabiausius apgyvendinti bendrabutyje, duodant jiems valdiškas stipendijas mokslo bei pragyvenimo išlaidoms padengti. Jis rašė: "Tautoms talentus gamta dalina labai šykščiai ir jiems gimti pasirenka lygiai kaip turtuolio rūmus, taip ir varguolių bakūžes, o kadangi bakužių esama šimteriopai daugiau, tai jose esama ir gabumais apdovanotų jaunuolių šimteriopai daugiau. Reikia tad tokiems jaunuoliams sudaryti palengvinančias sąlygas, ir iš tokių galima pagreitintai sulaukti muzikos srities specialistų, kurių (dabartinėje Lietuvoje) toks trūkumas jaučiamas."8

Ši akcija pavyko ir 1924 m. buvo gautas sutikimas Klaipėdos Muzikos mokyklą praplėsti, paskiriant daugiau lėšų iš Kauno. Be to, Klaipėdos Krašto direktorija dar sutiko pavesti mokyklai netoli miesto esantį Bachmano dvarą su nemažais rūmais bendrabučiui įrengti. Taip pat sutiko mokyklos rūmams mieste pristatyti dar trečią aukštą, tuo padidinant klasių skaičių.

Netrukus Lietuvos laikraščiuose pasirodė pranešimai, kad Klaipėdoje įvyks konkursiniai egzaminai atrinkti gabiems ir norintiems muzikos mokytis jaunuoliams. Egzaminai paskirti birželio 30 ir liepos 1 dienomis, į juos užsirašė virš 350 įvairiausių kvalifikacijų kandidatų.

Šiuos plačiai per Lietuvą nuskambėjusius egzaminus konkurso komisijoje dalyvavęs dramaturgas-poetas Balys Sruoga taip aprašė: "Kas besakyti — berods tai buvo ouginanausi kvotimai iš visų iki šiol Lietuvoje buvusių. Susirinko vyrai, ne bet kokie! Susirinko iš visų Lietuvos kampelių, norį muzikantais būti! O muzikantas — iš pat pradžios — ypatingas daiktas. Jo ir temperamentas kitoks, negu paprastųjų piliečių. Jo ir dūšia susideda ne iš tiesių linijų, bet iš suraizgiotų kabliukų, jo ir žodis ne žodis — tiktai garsų kombinacija. — Susirinko iš vakaro, kiti atvyko, atvažiavo, pėsti atidrožė dar anksčiau. Apgulė jaukų muzikos mokyklos rūmą, kaip pavasario bitės, besiveržiančios į rudenio avilį. Bitės, kaip bitės, žinoma, burbuliuoja. Ir muzikos mokykla ūžia kaip avilys. Ryto metą — dar garsiau. Nuo stoties, nuo tilto pakraščių traukia berneliai su smuikais, su besetlijomis, su dūdomis, su triūbo-mis Muzikos Mokyklos linkui — nor muzikantais būti."9 Kito egzaminų komisijos nario J. Žilevičiaus žodžiais: "O jų ten visokių būta — ir labai gabių, ir visai neraliuotų, ir gerokai pasirengusių, ir visai netašytų."10

Savo tų dienų kelionę į Klaipėdą vėliau Lietuvoje plačiai pragarsėjęs chorvedis Antanas Ilčiukas taip aprašė: "Darbavausi vargonininku, bet darbas, reikia prisipažinti, nesisekė . . . jaučiausi nieko nemokąs. Ir štai aš važiuoju į Klaipėdą. Rokiškyje į mano vagono kupe įsėdo du vyrukai su smuikeliais. Pasirodo ir jie važiuoja į egzaminus, į tą pačią S. Šimkaus mokyklą. Panevėžyje ir Radviliškyje įsėdo dar daugiau jaunimo iš vidurio Lietuvos ir Žemaitijos . . Klaipėdoje Ilčiukui užpildžius pareiškimą, Šimkus pasveikinęs jį ir pasakęs: "Būsi trys šimtai penkiasdešimt pirmas!"11

Iš šio entuziastingo būrio kandidatų mokyklos mokytojų ir Kauno atstovų komisija išrinko 72 gabiausius ir daugiausia pasiryžimo parodžiusius.

Kaip jau minėjau, Šimkaus pirminis tikslas buvo paruošti iš šių naujai priimtų mokinių muzikus instrumentalistus simfoniniam orkestrui. Muzikos mokykloje kompetentingas pedagogų sąstatas buvo sudarytas jau 1923 m., įskaitant ir žymųjį Prūsijos lietuvių filosofą Vydūną ir teatrologą Balį Sruogą, kurie dėstė pedagoginius ir estetikos dalykus. Savo laiške muzikui J. Bendoriui (1923.XI.7) kuris, matyt, Leipcigo teiravosi apie galimybes atsikelti Klaipėdon. Šimkus rašė: "Visas mano darbas eina gerai. Mokinių turiu 114 žmonių. Tarp jų yra gana toli pažengusių. Keletas yra didelių talentų. Man linksma ir tai, kad 52% mokinių yra lietuviai. Iš visos Lietuvos kampų kaip ubagai pas mus atkeliauja. Mokytojus dabar turiu visus . . ."12

Tačiau išplėstai mokyklai reikalingų įvairių sričių instrumentalistų specialistų tuo laiku nei Klaipėdoje nei Lietuvoje nebuvo. Stasio Šimkaus tačiau ir tai nesulaikė. Jis nieko nelaukdamas išsirengė į Prahą ir ten prisikalbino tada Europoje plačiai žinomo kamerinio ansamblio, pasivadinusio "Čekų noneto" vardu, visus devynis narius Klaipėdą mokytojauti. Šie pirmaeiliai čekų muzikantai 1924 rugpiūčio 10 jau buvo Klaipėdoje.

Išsprendus mokytojų problemą, mokykloje tuojau užvirė darbas. Iš toliau atvykę mokiniai buvo apgyvendinti Bachmano dvare, kur jie turėjo kasdien nustatytą laiką lavintis savo instrumento valdyme. Kiekvienam studentui buvo skiriama 75 litai mėnesiui.

. . Pinigų į rankas jie negaudavo, o būdavo aprūpinami maistu, butu, kuru ir buvo apskalbiami.
Jau kitais metais po čekoslovakų mokytojų atvykimo Šimkus prie mokyklos suorganizavo simfoninį orkestrą, kurį pavadino "Klaipėdos kapela". Jame privalėjo dalyvauti 42 pažangesnieji instrumentalistai mokiniai ir 15 jų mokytojų. Po ilgų valandų bendro ir atskiromis instrumentų grupėmis lavinimosi pirmieji naujosios kapelos pasirodymai buvo daromi savoje mokyklos salėje kviestiniams svečiams ir mokyklos draugams. Tačiau netrukus, grojikams ir pačiam orkestro vadovui įgijus daugiau patyrimo, 1925 gegužės mėnesį įsidrąsinta surengti jau viešą koncertą mieste vadinamojoj Schuetzenverein salėje, vėliau lietuvių tarpe pagarsėjusioj Šaulių salės vardu.

Mokyklos vicedirektoriui Johovui nuoširdžiai paraginus vokiečių laikraštyje, į koncertą atsilankė nemaža muzikos mėgėjų vokiečių ir, žinoma, beveik visa vietos lietuvių inteligentija. Koncertas vėlesnių laikų standartais gal ir nebuvo ypatingai aukšto lygio, tačiau simfoninės muzikos seniai ar ir visai dar negirdėjusiai publikai patiko ir buvo priimtas su dideliu pasitenkinimu. Lietuviams ir vokiečiams bendrai skatinant, netrukus nutarta tokius koncertus rengti reguliariai, ir jie greitai tapo šviesia Klaipėdos kultūrinio gyvenimo tradicija. Per eilę metų į šiuos koncertus taikiai susirinkdavo vis didėjantis lietuvių ir vokiečių būrys. Aštuntas koncertas sutraukė tiek žmonių, kad jie netilpo jau žymiai erdvesnėje Luizės gimnazijos salėje. Net Klaipėdos vokiečių oficiozas "Memeler Dampf-boot", kuris apskritai lietuvių atžvilgiu visada laikėsi labai rezervuotai, muzikos mokyklos orkestrą pradėjo vadinti "mūsų Klaipėdos orkestras", o jo vadovą "unser Schimkus".

Tiems laikams būdingą atsitikimą aprašo savo atsiminimuose žinomas lietuvių žurnalistas Antanas Bružas, kelis metus Klaipėdos muzikos mokykloje dirbęs reikalų vedėju:
Paskutinį šimtmetį Klaipėdos kraštas buvo planingai vokietinamas . . . Labai veiksminga tam priemone buvo Gesangverein — Dainos Sąjunga. Valdžios ir būrio turtuolių mecenatų remiama, ji visame krašte steigė ir išlaikė (vokiškus) chorus . . .

1926 metais Gesangverein iškilmingai minėjo jau 75-ių metų savo sukaktį. Be ko kita, Smiltynės kurhauze buvo surengta didelė puotą. Į ją susirinko septyniasdešimt penki frakuoti vokiečiai mecenatai. Iš lietuvių esant vertą tokios garbės pripažino tiktai konservatorijos direktorių. Kvietimą Šimkus priėmė, nuplaukė į Smiltynę laivu, kuris vakare nuo dvidešimt trečios valandos nebekursuoja. Kai kitą dieną dešimtą valandą direktorius dar nebuvo grįžęs, nuvažiavau pažiūrėti, kas dedasi kurhauze. Sutiko mane du stori, gerokai "pavargę*' ponai. Jų pavilginti liežuviai buvo lankstūs, ir juodu pakaitomis tuojau man išklojo:
— Matote, Herr Briušas, kas nutiko. Iš pradžių mes visi gražiai, linksmai vaišinomės, stovėdami prie vieno ilgo stalo. Paskui susėdome po keturius prie atskirų staliukų. Herr Šimkui iš dešinės sėdėjo kultūros žmogus A, iš kairės — literatūros *mogns R, o oriešais jį — tas neraliuotas fabrikantas Šultė (pavardė netikra).
Pasirodo, tam Šultei, nors jis dar nebuvo nusilesęs, išsprūdo kipšo pagundyti žodžiai:
— Litauer sind Asiaten. Šimkus jį įspėjo:
— Ich bin ein Litauer!
— Po valandėlės, — pasakoja toliau "pavargę ponai" —, Herr Šultė pakartojo įžeidimą, o Herr direktorius įspėjimą. Abudu tais pačiais žodžiais. Tas Šultė, žinoma, tuo įžeidė ir visus azijatus. Jo laimei, nė vieno jų čia nebuvo, bet buvo vienas lietuvis, ir dar koks lietuvis .. . Todėl, kai velnias įkvėpė Šultei drąsos ir kvailybės trečią kartą ištarti "Litauer sind Asiaten", Herr Šimkus pakilo nuo kėdės ir pylė jam antausį, nuo kurio šis išsitiesė ant grindų . . . Na, Herr Briušas, Jus pažįstate Herr Šimkų, tai patikėsite, kad nuo jo delno lengva išsitiesti ant grindų?
Aš pasakiau, kad tikiu, o juodu varė toliau:
— Herr direktorius, linktelėjęs galva į kairę ir į dešinę, nužingsniavo į rūbinę pasiimti palto — jis dar būtų suskubęs į paskutinį laivo reisą. Tuo metu visa salė pakilo, tuojau visi sužinojo, kas atsitiko, ir visi pripažino: Šultė kaltas! Tuo tarpu vieni šokome sulaikyti Herr Šimkų, kiti pakėlė Šultę ir tinkamai jį paskatino atsiprašyti. Tas ir atsiprašė.
. . . Kai susiradau S. Šimkų, jis atrodė gerai, tarytum nebūtų praleidęs naktį be miego. Sutiko mane šypsodamasis ir sako:
— Matote, čia kiek įkliuvau į velnio buhalteriją . . . Patelefonuokite mano žmonai, kad mudu netrukus grįšime.13
Perėmęs mokyklai skirtus rūmus, Šimkus su šeima iš pradžių apsigyveno tenai esančiame bute. Tačiau vėliau padidėjus mokinių skaičiui ir pradedant trūkti vietos klasėms, jis išsikėlė gyventi į antroje Kuršių Marių pusėje esančio Smiltynės Dusiasalio beveik pačiame gale nusipirktą namelį su gražiu sodu. IŠ miesto patekti į Smiltynę buvo galima tiktai keltuvo laivu, kuris kursuodavo nustatytomis valandomis. Nuo laivo prieplaukos iki namų reikėdavo dar apie pusę valandos pėsčiam eiti. Namas buvo nepaprastai gražioje vietoje; iš vienos pusės matėsi visas Klaipėdos uostas su iš jūros įplaukiančiais laivais, o kitoje pusėje buvo pušynėlis, kuriuo paėjus apie dešimtį minučių buvo Baltijos jūra su aukštomis smilgomis apaugusiomis kopomis. Namą supo daugybe alyvų krūmų apaugęs sodelis, kuriame Šimkus, besiruošdamas kur kurti ir apie ką nors begalvodamas, labai mėgo vaikščioti. Jis iš viso negalėdavo ilgiau nusėdėti vienoje vietoje ir todėl beveik kiekvieną dieną niekieno netrukdomas išeidavo ilgas valandas pasivaikščioti. Smiltynės pietinis galas (vokiečių vadinamas Suederspitze) tam nepaprastai tiko. Šimkaus namas buvo vienas iš paskutinių pusiasalio gale ir toliausiai nuo miesto. Be poros kaimynų, vasarą ten dar maišydavosi šiek tiek vasarotojų, bet kitais metų laikais tik retkarčiais galėjai sutikti kokį užklydusį svetimą žmogų. Pušynas, pajūriai ir į jūrą išsikišęs uosto molas būdavo visiškai tušti norinčiam ramybės ir vienumos.


Klaipėdoje praleisti 1922-1926 metai Šimkaus gyvenime buvo vieni laimingiausių, nors kūryboje tais metais, užsiėmęs muzikos mokyklos reikalais, jis nedaug padarė. Muzikos mokykla ir naujasis simfoninis orkestras Šimkaus pasirinktų gerų užsienių ir lietuvių pedagogų dėka darė greitą ir pastebimą pažangą. Po sėkmingų pirmųjų orkestro pasirodymų Klaipėdoje, Pagėgiuose ir Šilutėje netrukus pradėta organizuoti išvykas į tolimesnius Lietuvos miestus-miestelius, kurių daugely simfoninės muzikos beveik niekas dar nebuvo girdėjęs. Ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje, Radviliškyje, Tauragėje, Marijampolėje ir kitur kasmet pradėjo skambėti Haydno, Mozarto, Beethoveno, Schuberto, Wagnerio, Čiurlionio ir kitų klasikų muzika. Klaipėdiečiai muzikantai visur buvo entuziastingai sutinkami ir laukiami. Stasio Šimkaus vardas ir vėl skambėjo visoje Lietuvoje. Tą laikotarpį dabartinių laikų muzikologė P. Žostautaitė taip vertina sekančiai: "Klaipėdos muzikos mokyklos plati koncertinė ir visuomeninė veikla išjudino sustingusį Klaipėdos krašto gyvenimą, ji tapo jo centru ir išgarsėjo ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. 1924-29 m. Klaipėdos krašte suintensyvino savo veiklą Klaipėdos lietuvių jaunimo draugijos — Priekulėje "Viltis", Rūkuose Ąžuolas", Šilutėje "Daina", Kairiuose "Gintaras" ir kt. Draugijos organizavo chorus. 1924-1929 m. Klaipėdos krašte buvo suorganizuota iš viso 20 chorų, kuriuose dalyvavo apie 1000 dainininkų."14 Tiems chorams vadovauti buvo kviečiami Klaipėdos muzikos mokyklos mokiniai: Pakalnis, Marijonus, Kačinskas, Stepas Sodeika, Mikulskis, Švedas, Bertulis, Andriulis, Vacbergas, Četkauskas, Giedraitis ir kt. Mokyklos auklėtiniai atliekamu nuo mokslo laiku važinėdavo po kraštą chorų repeticijoms. Atostogų metu muzikos mokyklos mokiniai rinko tautosaką, liaudies instrumentus, užrašinėjo liaudies dainas ir jų melodijas.

Tokia mokyklos veikla susilaukė dvejopų reakcijų. Iš vienos pusės, nuolat plintantis Klaipėdos muzikos mokyklos garsas pradėjo erzinti tuolaikinio Kauno muzikos gyvenimo vadovus, kurie stokodami Šimkaus ugningo veržlumo, vedė daug sėslesnį gyvenimą laikinosios sostinės pavėniuose. Juos dar pakurstė kai kurie pačios Klaipėdos mokyklos mokomojo ir administracinio personalo nariai, kurių kelius su Šimkum buvo perbėgusi "juoda katė". Kauniškiai pradėjo daryti į vyriausybę spaudimą aptramdyti Šimkaus užsimojimus. Jie pradėjo tvirtinti, kad, kreipdamas per didelį dėmesį į orkestro lavinimą, Šimkus trukdo mokiniams metodingai mokytis. Esą jis gaišinąs valstybinėmis stipendijomis išlaikomų studentų laiką, vežiodamas juos po kraštą koncertuoti.

Iš antros pusės, pats Šimkus, paskatintas pradinių pasisekimų, pradėjo darytis kiek nekantrus ir iš dar gerokai žalių mokinių ėmė reikalauti vis didesnės ir greitesnės pažangos savo instrumento grojime, kartais mažiau kreipdamas dėmesio į teoretinius dalykus Jis vis žadėjo, kad orkestrui sustiprėjus ir į šiuos dalykus bus atkreiptas tinkamas dėmesys. Oponentai gi laikėsi nuomonės, kad muzikos mokyklos pirminė užduotis turėtų būti ruošimas gimnazijoms muzikos mokytojų ir naujų chorvedžių, nes tokių muzikų labiausiai trūkstą. Jie įtikinėjo, kad dideli instrumentalistai — specialistai baigę mokslą neturėsią ką veikti. Kilo tada pragarsėjęs ginčas dėl "siaurų" ir "plačių" muzikinių specialistų ir jų reikalingumo. Muzikos mokykloje susidarė slogi atmosfera.

Netrukus į šiuos ginčus buvo įtraukti ir mokiniai. 1926 m. rudenį 80 studentų pateikė savo direktoriui reikalavimus ir atsisakė eiti į pamokas. Reikalavo plačiau dėstyti solfedžio, teoriją, harmoniją, privalomąjį fortepijoną, rūpintis bendru lavinimu ... Šį streiką pavyko, daugiausia mokyklos administratoriaus žurnalisto A. Bružo pastangomis, palyginus neskausmingai likviduoti. Bružo žodžiais: "Deja, beveik vienpusišku studentų nuolaidumu".15 Šimkus betgi ir toliau savo studentams duotus pasižadėjimus vykdė lėtokai. 1927 pavasarį kilo antras panašus studentų streikas. Šį kartą streiko į-kvėpėjai tačiau jau buvo užsitikrinę iš anksto švietimo ministerijos pagalbą. Šimkus buvo oficialiai iš direktoriaus pareigų atleistas ir jo vieton paskirtas Juozas Žilevičius, teoretinių dalykų ir muzikos istorijos dėstytojas.
Šimkus su šeima netrukus iš Klaipėdos persikėlė į Kauną, kur netoli miesto esančioje Aukštojoje Fredoje, greta neseniai įsteigto valstybinio Botanikos sodo, inžinierius Stasys Čiurlionis (kompozitoriaus M. K. Čiurlionio brolis) ruošėsi parduoti savo paties neseniausiai pasistatytą namą su nedideliu keturių hektarų ūkeliu. Šimkui ši apylinkė patiko dėl jos ramybės, greta esančio didžiulio botanikos sodo ir artumo nuo miesto. Ilgai negalvojęs, jis pardavė namus Klaipėdos Smiltynėje, nusipirko Čiurlionio namus ir čia apsigyveno.

Deja, tada ramiame laikinosios sostinės kultūriniame gyvenime Šimkaus visada grandioziškų muzikinių planų sklidinai dvasiai nebuvo lengva pritapti. Kauno konservatorijoje ir operoje gyvenimas ir veikla jau buvo įėję į saugias ir rutini?-kas vėžes. Vietos žymieji muzikai ir kitokių pakraipų menininkai buvo saugiai įsitvirtinę sau tinkamose pozicijose valstybės lėšomis išlaikomų organizacijų rėmuose. Visi buvo sotūs ir patenkinti. Todėl netikėtai Kaune atsiradęs Šimkus buvo sutiktas su nepasitikėjimu. Žinodami jo įtaką aukštų valdžios pareigūnų sluoksniuose bei jo pragarsėjusius tradicijų nepaisančius planus ir metodus, daugelis tuojau pakėlė ausis, klausydami iš kur dabar vėjas papūs, ir pasiruošė gintis.

Tada tačiau netrukus taip pasitaikė, kad Chicagoje dar nuo I pas. karo laikų tebeveikiąs anksčiau jo vadovautas "Birutės" choras, sužinojęs, kad Šimkus paliko Klaipėdą, pakvietė jį vėl atvažiuoti Amerikon pabandyti atgaivinti čia benyks-tančią lietuviškąją veiklą. Šimkus kvietimą priėmė irtais pačiais metais išvyko antru kartu Amerikon.

IV.
Ameriką šį kartą Šimkus atrado jau nebe tokią, kokią buvo palikęs po I pas. karo. Čia iau nebebuvo lietuvius tada jaudinusio ir vienijusio troškimo atgauti Lietuvai laisvę ir padėti jaunajai valstybei atsistoti ant kojų. Laiške poetui Liudui Girai 1927-jų metų Ameriką Šimkus taip aprašė: "Per 10 metų uždrausto įvažiavimo, amerikoniza-cijos malūnas baigia visus svetimšalius suameri-koninti. Tikro lietuviško jaunimo dabar jau kaip ir nėra. Tie, kurie prieš dešimtį metų skaitėsi jaunimu, dabar pradeda jaustis "seniais". Iš Lietuvos jaunų nebeatvažiuoja; Amerikoj gimusio jaunimo 90% Lietuvai ir jos idėjoms yra žuvę . . . Idėjinis gyvenimas yra apmiręs. Visi rūpinasi savo reikalais ir krauna dolerį prie dolerio. Vaičkus, Vanagaitis, Babravičius, Pilka — visi skursta."16

Vietoje 1915-1920 metų entuziazmo visur buvo jaučiama Lietuvoje vykstančių partinių susiskirstymų ir rietenų atspindžiai. Tame pačiame laiške jis pastebi: "Visi čia baisiai nekenčia dabartinės Lietuvos valdžios. Mat demokratiškoje valstybėj išsivystę, nori kad demokratiška būtų ir Lietuva. Daug kas įtaria mane "smetonininku" esant. Čionai kiti net kavą geria juodai, kad nevartoti . . . smetonos."17

Be abejo, aplinkybės buvo žymiai pasikeitusios, bet gal nemažiau buvo pasikeitęs ir tų žodžių autorius. Po studijų Vokietijoje, ilgoko profesinio darbo su pirmaeiliais užsieniečiais pedagogais Klaipėdoje ir aiškaus muzikinio subrendimo vėlesnėse savo paties kompozicijose daug kas galėjo ir jam kitaip pasirodyti, nei pirmiau. Nors finansinių atžvilgiu Šimkus Amerikoje ir negalėjo skųstis dėl, jo paties žodžiais, "iš seno išsidirbto gero vardo" senesniosios amerikiečių lietuvių kartos akyse, Amerikoje prisitaikyti jis negalėjo ir antru kartu. Pabuvęs nepilnus metus Chicagoje, jis ir vėl nusprendė grįžti Lietuvon.

Europon pasitaikė plaukti laivu su amerikiečių ekskursija tiesiai į Klaipėdos uostą. Čia jo laukė maloni staigmena: ant krantinės stovėjo su didele rožių puokšte gausus būrys buvusių "sukilėlių" muzikos mokyklos mokinių ir pedagogų, dar tik prieš metus protestavusių prieš jo mokymo metodus ir tvarką mokykloje. Padirbėję anksčiau "revoliucionierių" pusėje buvusių vadovų įvestoje tvarkoje, dabar visi vienbalsiai maldavo: grįžk į savo mokyklą, be tavęs darbas pasidarė nebena-šus ir nebėra senojo entuziazmo.

Su tokiu padėties įvertinimu, matyt, sutiko ir švietimo ministerija. Ji Šimkų tuojau pakvietė grįžti vadovauti Klaipėdos mokyklai. Jis sutiko, tačiau jau be pirmykščio užsidegimo. Atrodo, kad jau nebe-planavo Klaipėdoje pastoviai pasilikti. Šeimos iš Kauno jau nebekėlė. Pradėjo nuolatos važinėti tarp Kauno ir Klaipėdos, laikydamas Birutės kaimą pastovia gyvenimo vieta.

Direktoriui ir mokiniams atradus bendrą kalbą, mokykloje užvirė darbas iš naujo. Šiame 1928-1930 laikotarpy Klaipėdos simfoninis orkestras pasiekė aukščiausio savo lygio. Greitai ir vėl pradėta plačiai koncertuoti po Lietuvą, nors Šimkus dabar jau tiek ir nebespaudė mokinių koncertų repeticijomis. O iš kitos pusės, dabar jau niekam neatėjo į galvą tuo skųstis.

Kauno operos simfoninis orkestras tada vis dar tebesirėmė senstančiais svetimtaučiais ir daugiausia laisvu laiku restoranuose grojančiais muzikantais. Todėl Šimkus negalėjo atsisakyti pagundos parodyti Kauno publikai, kaip jų opera turėtų skambėti ir pasiūlė atlikti vieną operą su savo orkestru ir Kauno solistais. Kiprui Petrauskui šią mintį užtarus, toks pastatymas įvyko 1930 pavasarį. Pasirinkta Verdi "Aidos" opera, kurioje buvo ypatingai įspūdingų vietų orkestrui su įvairiausiomis triūbomis ir mušamaisiais instrumentais. Spektaklyje dainavo Kipras Petrauskas, V. Grigaitienė, Antanas Sodeika, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė ir kiti. "Aidos" iškilmių maršas pirmą kartą Kaune suskambėjo grojamas didžiulio, vos į Kauno teatro "rūsį" sutelpančio, orkestro. Pastatymas praėio su dideliu entuziazmu ir buvo publikos gražiai priimtas.

Vis beplečiant mokyklos veiklą, pradėta prašyti daugiau valdiškų lėšų, o švietimo ministerija, priešingai, teisindamasi kraštą užpuolusia sunkia ekonomine padėtimi, skiriamus kreditus pradėjo mažinti. Jau 1928 m. ministrų kabinetas pavedė švietimo ministerijai Klaipėdos mokyklos veiklą susiaurinti. Tais metais teko atsisakyti daugelio užsieniečių mokytojų, iš Klaipėdos išvyko ir garsusis "Čekų nonetas". Tai buvo didelis nuostolis mokyklai.

Be ekonominių sunkumų, Klaipėdos lietuviškąją muzikos mokyklą pradėjo užpulti ir kitos bėdos. Kaip jau minėta, dalis gabesnių mokinių, jau gerokai prasilavinę muzikoje ir sekdami savo nerimstančio direktoriaus pavyzdžiu, platokai išskleidė nuosavos veiklos sparnus. Energingesnieji vedė visą eilę Klaipėdos apylinkių chorų, rengė vietines dainų šventes, koncertus ir kitokius parengimus, aišku, viską darydami su labai ryškiu lietuviškai patriotišku atspalviu. Tai pradėjo vis daugiau ir daugiau erzinti vokiškąjį elementą, tada jau pradė-lusį kelti galvą, besekant Vokietijoje kylantį nacių judijimą. Anksčiau buvę nors ir ne perdaug nuo-iidūs, bet mandagūs ir korektiški lietuvių ir vokiety inteligentų santykiai pradėjo įsitempti. Vokiečių vadovaujama krašto direktorija ir miesto valdyba r radėjo daryti pastangas mokykla atsikratyti.

Įdomus tuo klausimu Klaipėdos krašto gubernatoriaus A. Merkio susirašinėjimas su švietimo ministru, neseniai tik paskelbtas Lietuvos Mokslų Akademijos darbuose. Švietimo ministras, 1930. VI.23 raštu atsakydamas gubernatoriui, rašė, kad muzikos mokyklos kreditų klausimą spręs tada, kai sužinos, kiek pašalpų skirs krašto direktorija ir miesto savivaldybė. O 1930.VII.4 rašte ministrui gubernatorius nurodė: "( . . kad krašto direktorija nei miesto magistratas tyčia neduos pašalpų muzikos mokyklai, kad panaikinus šią įstaigą". Toliau jis įrodinėjo, kad laukti paramos iš direktorijos ir magistrato, kuriuose įsitvirtinę vokiečiai nacionalistai, nėra prasmės, nes jie laukia progos atidaryti savo mokyklą. Ir iš tikro direktorijos pirmininkas O. Kadgynas 1930.VI.19 raštu pareikalavo grąžinti direktorijai muzikos mokyklos patalpas.18

Nors žinomosios Klaipėdos krašto lietuvių draugijos "Lietuvių darbininkų susivienijimas", "Aukuras", "Santara", "Duonelaičio" ir kitos net ir bendru 1930.VI.9 raštu prašė gubernatorių imtis priemonių mokyklą išlaikyti, Lietuvos vyriausybė nebesiryžo eiti į tolimesnius konfliktus su vokieti-: įkais ir įsakė mokyklos kursą baigiantiems mokiniams išduoti diplomus ir mokylą uždaryti.

Didelė Klaipėdos orkestro dalis buvo tuojau priimti į Kauno operą. Kiti gavo darbus valstybės radiofone, dėstytojais Kauno konservatorijoj, o likusieji pasiskleidė po visą Lietuvą mokytojais gimnazijose, mokytojų seminarijose, chorų vadovais, mgonininkais ir panašiai. Taip lemtingai išsipildė Stasio Šimkaus jaunystės troškimas atgaivinti ir pakelti muzikos meno lygį ir supratimą savo tėvynėje.

Pats Šimkus, pergyvenęs ilgus metus jo puo¬selėtos institucijos išdraskymą, sunkia širdimi galu¬tinai grįžo į Kauną, kur netrukus jis taip pat buvo pakviestas dirigentu į operą. Jis dabar jau pastoviai apsigyveno Birutės kaime, kur sukūrė "Pagirėnų" operą ir išgyveno iki mirties. Dabar šiuose namuose įrengtas muziejus kuriame stovi jo pamėgtas Bluethnerio fortepijonas, kai kurie baldai, išdėstyti rankraščiai, gaidos, ruoštų koncertų reklamos . . .
Prie namo prikalta marmurinė lenta su užrašu: "Čia gyveno ir kūrė kompozitorius Stasys Šimkus 1927-1943".
9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18.
1. Centrinio Valstybinio Archyvo (CVA) F. 391, ap. 7, b. 5470. Cituota iš D. Palionytės knygos "Stasys Šimkus. Straipsniai, dokumentai, laiškai", Vilnius 1967, p. 20.
2. Prie A.A. Naujalio kapo (Palionytė, p. 200).
3. CVA, F.47, ap. 1, b. 36 (Palionytė, p. 199)
4. Palionytė, p. 218.
5. XX Amžius, 1936.XII.11, Nr. 144, (Palionytė, p. 214)
6. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, A serija. 3 52)1 (1975) p. 90 (toliau LTSR MAD)
7. Ibdm., p. 91
8. Raštas švietimo ministrui Jokantui 1925.IV.26 (Palionvte p. 157)
9. Muzikos Menas, 1924, Nr. 7
10. Draugas, 1974.VIII.3l, Nr. 204 (35)
11. Lyg antrasis tėvas (Palionytė, p. 427).
12. Palionytė, p. 317.
13. Iš Motiškių bakūžės samanotos (Palionytė, p. 382-
14. LTSR MAD, p. 95.
15. iš Motiškių . . . (Palionytė, p. 381).
16. Palionytė, p. 328.
17. Ibdm.
18. LTSR MAD, p. 96


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai