Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Alfonso Nykos-Niliūno GIESMIŲ GIESMĖS VERTIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
"Giesmių giesmė" yra Senojo Testamento mįslių mįslė. Ši knyga yra sunki suprasti bei aiškinti, sunki ir išversti iš hebrajų į kitas kalbas. Tačiau ji yra ir masinanti knyga. Tiek daug apie ją rašyta! Tur būt, nėra Senajame Testamente kitos knygos, kuria būtų tiek daug domėtasi.
Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas "Aiduose" (1975, Xr. 8) davė mums naują lietuvišką "Giesmių giesmės" vertimą. Vertimo "pirmoji redakcija", — sako jis, — buvo išversta (1950) iš lotyniško Vulgatos teksto, kuris, kaip žinoma, raidiškai imant, šiek tiek skiriasi nuo hebrajiškojo. Galutinėje redakcijoje (1970) vertimas koreguotas, priartinant jį prie hebrajiškojo originalo, tam reikalui naudojantis naujaisiais filologiniais komentarais" (Aidai, 1975, Nr. 8, p. 356).
Prieš bandant vertinti mūsų poeto "Giesmių giesmės" vertimą, pravartu įsijausti į du klausimus: 1. Kokia yra "Giesmių giesmės" tematika? 2. Ko lauktina iŠ "Giesmių giesmės" vertimo? Tada mums bus įmanoma pasidžiaugti mūsų poeto sėkme, pajusti vertimo trūkumus ir patį vertimą įvertinti.

"Giesmių giesmės" tematika
"Giesmių giesmės" tema yra meilė. Meilė, kuria mylimoji ieško mylimojo ir mylimasis mylimosios; meilė, kuria abu ieško sau vietos ateityje. Tyra, jutiminė, jaunatviškai aistringa. Mįslinga kaip jūra ir alkana kaip ugnis.

Knygoj meilės tema giliai paliečia keletą jautrių stygų jauno vaikino ir jaunos mergaitės meilės išgyvenime. Nors ir būdama mažučiu lyrinės poezijos rinkiniu, knyga randa vietos meilės pabudimui, mylimojo ir mylimosios aprašymui, viliojimui, aistros nuostabai mylimojo glėbyje, atsiskyrimo skausmui, džiaugsmui vėl vienas kitą suradus ir vestuvių šventimui. Nekalbama apie įsimylėjimą, bet apie meilę, kuri nuolat
"galinga, kaip mirtis.
Jos karštis — kaip ugnies,
kaip Viešpaties liepsna" (Gg 8:6). Knygoje negalima atsekti ryškių veiksmo bei pasakojimo gijų. Tik eilėraštį prie eilėraščio mezgant, sukuriama dramatiška nuotaika. Tėra tik du pagrindiniai veikėjai— mylimasis, kuris vadinamas "karaliumi" (žr. 1:4,12) bei "Saliamonu" (žr. 3:7.9) ir ne sykį pasirodo kaip "piemuo" (žr. 1:7-9); mylimoji (vertei^ vartoja žodį "mylimoji" 1:9 ir žodį "draugė" 1:15; 2:2.10.13; 4:1.7; 5:2; 6:4), kuri vadinama "Sulamita" (arba kadangi iš šulam miestuko — žr. 1 Kar 1:3;
2:21-22 /pagal arkivysk. J. Skvirecko 3 Kar 1:3; _ 21-22/, arba kadangi Ramutė, t. y. pagal Saliamono, Ramiojo/Taikiojo, vardą).

"Giesmių giesmės" tema yra taip sena kaip žmonija ir taip nauja kaip nūdienos vyras ir moteris Ja aidi pasaulinė raštija ir pats Šventraštis. Net Rojuje girdime: "Ji yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji bus vadinama Žmona, nes iš Žmogaus paimta. ... ir bus du viename kūne" (Prad 2:23-24-Ir Jėzus apie ją kalba (Mt 19:3-9; Mk 10:1-12: Lk 16:18). Laiško Efeziečiams autorius ją laiko didele paslaptimi (Ef 5:22-23). Ši tema banguote nubanguoja per Apokalipsę: "... išvydau šventąjį miestą — nau-J3J3 Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui" (Apr 21:2).

Pirminė "Giesmių giesmės" sąranga ir jos pirminis tikslas slepiasi nuo mūsų. Viena tik aišku: ji — daugelio meilės dainių kūrinys. Jos gimimo vieta — kaimo meilės poezijos staklės senojoje Palestinoje. Taigi, susiduriame su meilės poezija — kaimo meilės poezija, — apdainuojančia pačią galingiausią jėgą žmonijoje, kuri jungia ne tik vyrą su moterimi, bet ir veda į šeimą, įprasmindama žmogiškosios būties vienatvę ir prigimtį, dieviška liepsna paliesdama giliausias vyro ir moters gelmes.

Pasakojama, kad Tomas Akvinietis, jau būdamas visai prie mirties, buvo dar paprašytas slaugų vienuolių išaiškinti jiems "Giesmių giesmę". Tomas Akvinietis atsakęs: "Duokite man Bernardo dvasios, ir as" padarysiu tai, ko prašote". Bernardas iš Clairvaur, kartu su pačiais seniausiais žydijos ir krikščionių egzegetais, duoda raktą į šią mįslių mįslę. Jo knyga, 86 pamokslai apie Saliamono giesmę, įsišaknija abiejuose Testamentuose, bandydama suvokti Dievo meilę žmogui, — jos plotį, aukštį, gylį. Iš tikrųjų, negalima statyti sienos tarp dieviškosios ir žmogiškosios meilės. Moterystės santykis yra tapęs abiejuose Testamentuose Dievo meilės žmogui palyginimu ir simboliu. Tiesa, Dievo vardas "Giesmių giesmėje" nėra minima-, tačiau Viešpats kaip Mylimasis ir jo Tauta kaip Mylimoji yra nuolatinė Šventraščio tema. Aprašydamas šį Dievo ir jo Tautos (Dievo ir žmogaus) ryšį vyro ir moters palyginimu, "Giesmių giesmės" autorius naudojasi Izraelio tikėjimo kraičiu. Pranašai Izaijas (Iz 5:1-7; 54:4-8), Jeremijas (Jer 2:2s,32) ir Ezechielis 16; 23) aprašo Dievo ir Izraelio Sandorą žodynu, paimtu iš moterystės. Pranašas Ozėjas Gomeros svetimavime mato Izraelio stabmeldystę, "Giesmių giesmės" knygos autorius, pasinaudodamas šiuo literatūriniu moterystės simboliu, sukuria idealaus Izraelio, išrinktosios Senojo ir Naujojo Testamento Tautos, paveikslą, kuriame eilėraščiu po eilėraščio išryškinama giliausias Dievo ir žmogaus santykio išgyvenimas.

Ko lauktina iš "Giesmių giesmės" vertimo?
"Giesmių giesmė" — labai savita Šventraščio knygų tarpe. Savita daugeliu bruožų. Vertėjui reikia su jais skaitytis. Reikia ne tik pažinti autoriaus pasaulį ("Wer den Dichter will verstehen, muss ins Dichters Landė gehen . . ."), šaltinius, stiliaus ir žodyno savitumus, bet ir įsijausti į autoriaus mintį bei jo poezijos sąrangą.

"Giesmių giesmė" panaudoja autoriaus krašto ir amžiaus margus meilės reiškimo bei vedybų papročius. Papročiai margi ir buitiniai, nes išreiškia patį jautriausią žmogiškosios būties poreikį. Jais išreiškiama abipusis vyro ir moters ieškojimas vienas kito ir ieškojimas drauge vietos ateityje. Kaip buvo šie meilės reiškimo ir vedybų papročiai sukurti Šventraščio žemėje? Vertėjui svarbu turėti mintyje, kad autorius naudojosi Palestinos meilinimosi ir vedybų folkloru. Dvasios įkvėpimu, autorius naudojosi marga ir buitine meilės poezija, kad išreikštų Dievo ir išrinktosios Tautos (Dievo ir žmogaus) santykį. Norint "Giesmių giesmę" suprasti, neužtenka padaryti jos mikroskopišką skrodimą, reikia skaitytis ir su jos visuma. Be to, "Giesmių giesmė" yra hebrajiškoje (ne lietuviškoje!) poezijos sąrangoje. Hebrajiškai poezijai yra savita minties paralelizmas eilutėse ir pabrėžtų skiemenų skaičius eilutėje. Poezija visai žmonijai arti prie širdies. Tačiau poezijos forma žmonijoje labai įvairi.

Šventraščio vertimui ir, apskritai paėmus, bet kokiam vertimui svarbu du bruožai: 1. vertimas turi būti ištikimas originalui ir tikslus, ir 2. vertimas turi būti patrauklus ir lengvai skaitomas.
Raidiškai verčiant, turima tikslų ir ištikimą vertimą, tačiau jis nėra patrauklus ir yra sunkiai skaitomas. Laisvai verčiant, turima lengvai skaitomą ir, gal būt, patrauklų vertimą, tačiau jis nėra nei tikslus, nei ištikimas originalui. Panašiai, kaip su gražia mergiote ar vaikinu. Kuo gražesnė, kuo šaunesnis, tuo daugiau pagundų būti neištikimai ar neištikimam!

Poeto Nykos-Nyliūno vertimas
Naujasis vertimas yra jautrus ir "Giesmių giesmės" tematikai, ir poezijai. Nyka-Niliūnas — poetas! Pagarba už drąsą ir padėka už naują vertimą. Daug kur kalba graži ir dalykas supoetintas. Pažiūrėkime iš arčiau į vieną kitą pavyzdį:
Mano mylimojo balsas!
Štai jis ateina,
Šokinėdamas per kalnus,
Liuoksėdamas kalvomis.
Mano mylimasis panašus į stirną
Ir į elnės jauniklį.
Antai jis stovi anapus mūsų sienos Tyko už lango
Ir žiūri pro pinučius (Gg 2:8-9) Nesunku pajusti, kad poetas vertėjas atpažįsta hebrajiškosios poezijos sąrangą ir gana tiksliai bei grakščiai perkelia eilėraščio prasmę. Arba vėl:
Tu užbūrei man širdį,
Mano sesuo ir sužadėtine,
Tu užbūrei man širdį
Vienu vieninteliu žvilgsniu,
Vienu savo karolių perlu.
Kokia žavinga tavo meilė,
Mano sesuo ir sužadėtine!
Kaip daug už vyną malonesnė tavo meilė,
Ir tavo kvepalų aromatas
Už visus kitus! (Gg 4:9-10) Ir čia hebrajiškasis paralelizmas grakščiai atkurtas ir vykusiai išreikštas. Mylimosios grožis mylimąjį šnekinte prašnekina:
Kokia tu graži, mano drauge,
Kokia tu graži!
Tavo akys tarytum balandžiai (Gg 1:15)
Galima gėrėtis ir pačios "Giesmių giesmės" širdies poetišku vertimu:
Uždėk mane kaip antspaudą sau ant širdies,
Kaip antspaudą ant savo rankos,
Nes meilė galinga kaip mirtis,
Pavydas nepermaldaujamas kaip Šeolas.
Jos karštis — kaip ugnis,
Kaip Viešpaties liepsna.
Vandenynai nepajėgė užgesinti meilės,
Nei upės jos paskandinti.
Jei kas ir visą namų lobį siūlytų už meilę,
Pelnytų tik panieką (Gg 8:6-7). Poetas Nyka-Niliūnas vykusiai išnaudoja žaismingą lietuviško veiksmažodžio lankstumą. Užtat jo vertime gaunamas plaukimas, kurio nerandama kitose kalbose.
Sakoma, kad ir saulė turi dėmių. Krinta į akis šis tas ir poeto Nykos-Nyliūno vertime. Apybraižos rėmuose reikia pasitenkinti keletą pavyzdžių.
Akysna puola raidiškas vertimas:
Su kumele, pakinkyta į faraono vežimą,
aš lyginu tave, o mylimoji (Gg 1:9) Hebrajiškame tekste mylimasis palygina mylimosios grožį su puošnia faraono vežimų apranga. Arkliai, — kumelės ar žirgai, — tėra tik jų aprangos dalis. Naujajame vertime, norint ar nenorint, kumelė pirmauja. Lietuviškai tai ne koks komplimentas mergaitei! Verčiant ne žodį, o prasmę, būtų kur kas tiksliau sakyti "su žirgais". Raidės, o ne prasmės vertimas jaučiamas ir lietuviškai grubokame "aš sergu iš meilės" (Gg 2:5 Mūsų kalboje, berods, alpstamą iš meilės.
Pasitaiko ir netikslaus vertimo:
Mūsų namo sijos kedro,
Sienų apmušalai kipariso (Gg 1:17) "Sienų apmušalai" hebrajiškame tekste yra "gegnės". — gegnė, viena iš dviejų galais sudurtų storų karčiu stogui prilaikyti. Arba Mano mylimasis yra mano, ir aš esu jo;
Jis gano savo bandą lelijose (Gg 2:16) Hebrajiškame tekste "bandos" nėra. Jame norima pasakyti, kad jis — mylimasis — ganosi lelijose.
Kur-ne-kur tas pats hebrajiškas žodis verčiamas skirtinga prasme. Vienas jų itin svarbus: "mylimoji" iGg 1:9) tampa "draugė" (Gg 1:15; 2:2.10.13; 4:1.7; 5:2). Draugė neturi mylimosios patrauklumo mylimajam.
Jautrumas hebrajiškos poezijos paralelizmui ne visur pakankamas. Kai kada net liepiamoji nuosaka su praeitimi rikiuojama:
Veskis mane su savim, bėkim!
Karalius įsivedė į savo kambarius . . . (Gg 1:4) Hebrajiškame tekste abi eilutės yra viena kitai paralelės ir yra liepiamojoje nuosakoje:
Veskis mane su savim, bėkim!
Įsivesk mane, karaliau, į savo kambarius . . ."

Perdaug naudojami asmeniniai įvardžiai. Hebrajiškasis veiksmažodis savo veiksnį išreiškia prefiksu ir galūnės kaita. Tik veiksnį dėl kokios nors priežasties norint pabrėžti, vartojamas asmeninis įvardis. Lietuvių kalba, berods, dar mažiau mėgsta asmeninius įvardžius. Pavyzdžiu gali būti Gg 3:1-5. Čia įvardis : viršija net eilučių skaičių. Hebrajiškame tekste įvardis tėra tik veiksmažodžio prefikse ir galūnės kaitoje. Tą patį reikia pasakyti ir apie Gg 5:3.
Poetas A. Nyka-Niliūnas sakosi vertimą pataisęs, "priartinant jį prie hebrajiškojo originalo, tam reikalui naudojantis naujaisiais filologiniais komentarais". Čia vertėjas nejučiomis gali patekti į didžiulę bėdą. Mat, tampa bitute. Skrenda nuo vertimo prie vertimo, užmiršdamas apsispręsti, kuris jų artimiausias originalui. Vertimas tampa netiksliu ir neištikimu, nes jau nebever-čiamas originalas, bet vertimai.

Trumpos apybraižos rėmuose nėra įmanoma atkreipti dėmesį į kiekvieną tariamą vertimo dėmelę. Be to, iškeltos dėmelės yra matytinos vertimo visumoje. Turėtų būti aišku, kad poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas mums pateikė nepalyginti tikslesnį ir patrauklesnį "Giesmių giesmės" vertimą, negu bet kada turėjome. Užtat jam ir turime lenkti galvą. Kartu norėtųsi jį paskatinti, kad savo vertimą dar tobulintų, kiek tai įmanoma.


Nijolė Vedegytė - Palubinskienė - Artėjantis peizažas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai