Pasibaigęs karas įgalino Vokietijoje atsigauti karo metu supančiotam menui su visomis jo apraiškomis. Mūsų tremtiniai, ypač gyvenę miestuose, gerai prisimena Gobbelso įsakymą, kuriuo 1944 m. rugsėjo m,,,Totalinio karo labui“ uždaryti visi teatrai. Metus priverstinai tylėję, Vokietijos teatrai 1945 m. rudenį prabilo keleriopai spalvingesniais balsais. Keturių okupantų globon atsidūrę Vokietijos teatrai, nors pradžioje be didelio noro, tačiau palyginti gausiai ėmėsi statyti savo okupanto parašytas pjeses, dramas, tragedijas, net trilogijas. Publika pradžioje kiek pasyviai, bet toliau vis su didesniu dėmesiu reagavo į tuos pastatymus, kurių ji trečiojo Reicho dėka, be mažų išimčių, negalėjo matyti, atseit, negalėjo ir naudotis dvasiniais Vak. Europos turtais. Kiek laiko praslinkus, vokiečių scena ir pati publika apsiprato su mintimi — vokiškojo teatro repertuaras be JAV, anglų, prancūzų ar rusų dramaturgų veikalų apsieiti negali. Dar daugiau — metus žvilgsnį į kai kurių teatrų repertuarą pastebi net daugiau užsieniečių vardų, kaip vokiškųjų. Ne be to, kad vokiečiai nekultyvuotų savųjų, ypač klasikų. Jau ir mes iš patyrimo žinome, ką mums okupacijos metu reiškė scenoje tartas ar knygoje paskleistas Maironio, Krėvės, Vaižganto žodis. Tas pats ir šių dienų Vokietijoje — nerasi čia teatro, neatidavusio kiekvieno sezono metu duoklės Goethei, Schilleriui ar Hauptmanui. Vis dėlto, keletas pirmųjų užsienių dramaturgų veikalų tiek teatralus, tiek ir plačiąją teatrinę visuomenę įtikino, kad šiuose, anot Gobbelso propagandos „supuvusiuose Vakaruose“ teatro srity nesunku rasti tikrų deimančiukų — esama stiprių dramaturgų, sugebančių teatrų srity ne tik žongliruoti įprastomis idėjomis, bet ir atidengti naujų pasaulių ir vaizduojamų įvykių, idėjų ir dramaturgijos konstrukcijos srityse. Tad ir nenuostabu, kad jei žodis „užsienietis“ nenoriai tariamas šiaip vokiečių, tai teatre pamatyti užsieniečio parašytą pjesę vokietis eina su tikrai dideliu dėmesiu.

Priešvaliutinis laikotarpis iš viso buvo palankus dvasinėms gėrybėms plisti. „Panem et circenses!“ (duonos ir pramogų) — šaukdavo romėnai. Panašiai ir pokarinėje Vokietijoje. Abejotina, ar būdavo kada nors vokiečių teatrai taip gausiai lankomi kaip pirmaisiais trejais pokariniais sezonais. Pigi ir nesunkiai įgyjama markė įgalino, žinoma, teatro pastatymus pamatyti ir tokiai publikai, kuri lig šiol teatro menu ir mažiau domėjosi. Visuomet gausi auditorija turi ir savo neigiamų pusių — teatras mažiau berūpinasi pastatymu kokybe. Iš čia ir skubiai statomų ir dažnai permenfcai įsigilintų veikalų skaičius. Tačiau kaip bekalbėsime, per tuos trejus metus stebėti ir sekti tų teatrų gyvenimą tikrai buvo įdomu. Juk visų keturių zonų teatruose lyg veidrody atsispindėjo trijų didžiųjų Vakarų valstybių ir Rytų valstybės teatrinė kūryba, ne visuomet pati naujausia, tačiau pakankamai ryškų vaizdą suteikianti apie paskirų kraštų teatrines aspiracijas, linkmes ar net avangardinius laimėjimus. O jei prisiminti nelaimingąjį politiškai ir ūkiškai Berlyną, tai kultūriniu požiūriu jis dažnai spaudos vadinamas rojumi — tiek kondensuotai ir mažam plote čia kunkuliuoja įvairiaspalvės keturių okupantų meno apraiškos. Panašu ir filmos srityje — tik čia, turint galvoje dažnai kino pasauly vyraujančius labiau finansinius, kaip meninius aspektus, tas vaizdas apie kurio nors okupanto filminę kūrybą nebuvo tiek ryškus, kaip teatre. Tačiau ir kino lankytojui buvo ir yra pakankamai progų pažinti tą filminę „terra incognita“. O ji, palyginus su vokiečių tos srities kūryba, pasirodė besanti ne tik lygiavertė, bet dažnai savo menine, vaidybine, režisūros puse, nekalbant jau apie technikę, dar pranašesnė už vokiškąją.
Ne mūsų uždavinys nagrinėti visą trijų metų vokiečių teatrų veidą. Pakaks čia nužymėti svarbiausius, būdingiausius Vokietijoje buvusius pastatymus, daugiau išskiriant Stuttgarto ir Tūbingeno teatrų — kuriuos teko labiau sekti — pastatymus.

Jei kas paklaustų, koks gi šiuo metu žinomiausias Vokietijoje užsienio dramaturgas, atsakymas būtu vienintelis — Thornton Wilder. Šių eilučių autoriui Wilderį teko pirmą kartą pažinti dar prieš 9 metus Varšuvoje — tuo metu lenkų pastatyta „jo žymiausia pjesė ,,Mūsų mažasis miestas“ (Our little town), susilaukusi didžiulio susidomėjimo, bet ne-per gausios publikos. Jau tada, dar prieš Antrajam pasauliniam karui prasidedant, Wilderis pasirodė teatro revoliucionieriaus vaidmeny. Mes nematome jokios uždangos, kostiumų, dekoracijų, scenoje vos pora suolų ir įspūdis — gilus. Atsižadėdamas tradicinių scenos taisyklių, dvasinėje srityje Wilderis tačiau laikosi visų tradicijų, jis pasireiškia kaip gilus humanistas, moralės skiepytojas, net poetas. Žiūrovą jis pagauna savo paprastumu, kasdienio žmogaus gyvenimo ritualo pavaizdavimu, savo drąsia alegorine forma žmonijos problemų iškėlimu. Šiuo pastaruoju atžvilgiu ypač įdomus jo antrasis dramos kūrinys „The skino four teeth“ (vok. „Ir vėl mes išsigelbėjome“ ) — JAV pirmą kartą pastatytas 1942 m. Čia autorius per trejetą veiksmų kelia vieną aktualiausių žmogaus gyvenimo ir prasmės problemų. Tiesioginio atsakymo, į tai autorius neranda, tačiau jis atsako netiesioginiai, pavaizduodamas, kaip nepaisant pačių didžiųjų žmonijos katastrofų, žmogus vis dėlto išvengia visų pavojų. Wilderis — vienas originaliausių dramaturgų pasauly ir nenuostabu, kad jo dramas vokiečių teatrai į savo repertuarą įtraukia pirmoje eilėje. Ir čia braunasi mintis — kaip būtų buvę įdomu, jei mūsų tremties teatralai vietoje nuvalkioto „Skambučio“ ar iš archyvo ištraukto „Žmogus, kurį užmušiau“ būtų į savo repertuarą įtraukę ką nors iš naujosios pasaulinės dramaturgijos, kad ir tą patį Wilderį, kurio „Miestas“ reikalauja taip paprastų pastatymo priemonių. Kitas JAV dramaturgas, dar iš seniau vokiečiams ir mums pažįstamas (Kauno teatre Jakševičiaus pastatyti „Marko milijonai“ ) — Eugene O'Neill. Pokarinėje Vokietijoje pradėti stalyti jo dar čia nematyti veikalai — komedija „Oh, Widerness“ ir trilogija „Mourning becomes Electra“ (Elektra turi dėvėti gedulą). Ypatingai šioji pastaroji tiek savo forma, tiek problematika yra užtarnautai patraukusi ne tik teatralų, bet ir plačiosios publikos dėmėsi. O' Neill pasirodė esąs nemenkesnis problemų mėgėjas už Wilderį. Ir savo, daugiausia šeimos gyvenimą liečiančias problemas jis įvelka į sunkius, pasakyčiau, psichoanalitinius rūbus— tai lyg Freudas scenoje. Tačiau įdomiausia, kad O'Neill, bene pirmasis iš dramaturgų, savo dramai panaudojęs, antikinę medžiagą. Jo herojai veikia USA pietuose, pilietinio karo metu 1865 m. ir jų psichiniai pergyvenimai (meilė, neapykanta, atgaila) nedaug atitolsta nuo antikinių graikų tragedijos herojų — Elektros, Aigisto, Oresto — sielos pergyvenimų. O'Neill trilogija šiuo metu keliauja po įvairias scenas ir visaip vertinama. Penkias valandas stebėti freudiškai narpliojamą šeimos dramą, nors ir itin gerai vaidinamą (kaip tat buvo Stuttgarto Kammerteatre), — ne visiems įkandamas dalykas. Tačiau viena tenka pripažinti — JAV žmonių gyvenimo pavaizdavimas antikinės dramos forma — itin įdomus teatro reiškinys.

Nenuostabu, kad atsirado ir pasekėjų. O'Neill savo trilogiją parašė 1931 m., gi žymiai vėliau iškilęs prancūzas Jean Anouilh antikos pasaulį kaip rėmus moderninio gyvenimo dramai panaudojo net keliose pjesėse — žinomiausios jų „Antigona“ ir „Ėuridika“. Iš prancūzu rezistencinio judėjimo išaugęs, palyginti dar jaunas Anouilh antikinei medžiagai stengiasi suteikti naują prasmę ir dažnai, nesivaržydamas anachronizmų, sieja realų pasaulį su transcedentiniu. Autorius yra davęs visą eilę ir kitų dramų — įdomus jo „Keleivis be b a g a žo“ (kare atminties netekusio žmogaus painiavos pokariniame gyvenime) ar viena paskutiniųjų jo dramų „Pakvietimas į pilį“. Anouilh neabejotinai bus viena įdomiausių teatro asmenybių pokarinėje Europoje.

Antika, senovės pasaulis, tarytum persekioja Europos dramaturgus. Šit šioji antika raudonu siūlu driekiasi ir mirusio jau Jean G i r a u d o u x dramatinėje kūryboje. Ir jo dramos tvirtai laikosi vokiečių teatro repertuare ir, be to, atvežamos parodyti Paryžiaus gastroliuojančių teatrų. Tik jo kūrybos kitas pobūdis — mažiau jis gilinasi į sielos gelmes, kiek imasi prancūziškai lengvo žodžio žaismo. Tai tipingas prancūzų intelektualas, kurio kūryba vokiškajai publikai sunkiai įkandama dėl savo prancūzų „esprit“, tikrai poetine forma išreikštos ironijos ir parodoksališkai nuspalvinto skepticizmo. Šit jo drama „Trojos karas neįvyks“ — tokios dramos, politikos bruožais atmieštos pavyzdys. Kitos jo pjesės — Stuttgarte pastatyta ir dabar Miunchine statoma „Undinė“, „Elektra“ ir „Amphitrion 19 3 8“ — irgi pasižymi prancūzišku sąmojingumu ir daug kur statomos Vokietijoje.

Jei kalbame apie antikinio pasaulio idėjų, personažų ar tik dramos konstrukcijos madon išvirtusį panaudojimą naujosios Europos dramaturgijoje, tai negalime nepaminėti ir egzistencialistų judėjimo Prancūzijoje tėvo — Jean — Paul S a r t r e'o bei kito šios srovės dramaturgo Albert C a m u s. Ir jie savo pjesėse naudojasi antikine medžiaga ir kelią problemas, kurios šių dienų dvasiniai pavargusioje Europoje kamuoja ne tik egzistencialistus. Vokiečių teatrai pastatė senesnę Sartre pjesę — „Les m o u c h e s“ (Musės), kurioje madingasis Paryžiaus filosofas iškelia savo pagrindinę tezę: žmogus yra laisvas ir jis save bei savo egzistenciją formuoja laisvai savo veiksmų sprendimu. Tenka abejoti, ar vokiečių publiką galėjo įtikinti šis hipermodernizmas antikiniuose rėmuose. A. Camus drama „Caligula“ su savo nepažabojamo individualizmo iškėlimu publiką sudomino gal pirmoje eilėje savo abstraktinio stiliaus dekoracijomis ir stipria vaidyba. Reikia pripažinti — vokiečių teatras, nors ir ne visuomet susilaukdavo reikiamo publikos įvertinimo, tačiau moderniosios dramaturgijos kūrybą pastatydavo tikrai rūpestingai: pradedant gražia vertimo kalba, geru pastatymu, baigiant dažnai virtuozine paskirų aktorių vaidyba (Dūsseldorfe Gust. Grūndgens, Stuttgarte P. Hofmann ir kt.).

Be naujosios dramaturgijos, vokiečių teatrai nemaža parodo ir senesnių autorių kūrybos. Iš prancūzų publikos skoniui atrodo artimos R o m a i n Rolland'o dramos:..Meilės ir mirties ž a i s m a s“ ir „A t e i s laikas“. Pacifizmas scenoje — pokario Vokietijoje priimamas jei ir be didelio entuziazmo, tai vis dėlto su dėmesiu. Gi jei scenoje pavaizduojama anglosaksų žiaurus elgesys su okupuotais gyventojais — dramos sėkmė užtikrinta, kaip tat teko pastebėti Stuttgarto avangardistinio pastatymo „Naujajame Teatre“. Įdomu, kad JAV zonoje taip tolerantiškai leidžiama publikoje įaistrinti jos jausmus okupanto atžvilgiu. Ar būtų tat įmanoma sovietų zonoje? Paul Claudė Vi s taip pat nepamirštamas — jo „Šilkinis Batelis“, nepaisant jo ne tik sunkios problematikos, bet ir be galo didelių reikalavimų pastatymui — statomas ne vieno teatro. Publika pratinama prie Vak. Europos dramaturgijos, o jos tarpe, kaip ir iš „Batelio“ matyti, esama tikrų šedevrų. Jais, tiesa, nelaikytume Marcei Pagnol'io pjeses: „Cesar“ (vokiškai „Sūd-frūchte“) ar „Marius“ (Zum goldenen Anker), tačiau Pagnol savo teatrališ-kumu, lengvumu ir meistriškom pietietiškųjų prancūzų tipų apybraižom yra malonus svečias visos Europos teatruose. Bet ar šis, palyginti dar jaunas prancūzų akademikas būtų lengvai prieinamas vokiečių publikai — tektų abejoti. Kalti čia patys vokiečiai — toli jiems ligi prancūzų lengvumo supratimo, taip svetimo jiems Įprastinei hauptmaniškai ar goethiškai „sunkiajai artilerijai“.

Anglų pasaulio naujoji dramaturgija taip pat veržiasi į vokiečių sceną. Tik čia ji jau mažiau randa supratimo. Daug kur anglų zonoje ir Miunchene statyta T. S. E ll i o t, šiemetinio Nobelio premijos laureato, drama „Nužudymas katedroje“ (vargiai priimtinas teatro ir bažnyčios suplakimas) ar John v a n Druten „Balandžio daina“. Žymiai didesni pasisekimą turi J. B. Priestley savo „Ispektorium, kuris ateina“ (An inspector Calls). Iš senesniųjų dramaturgų M. Somerset — M a u g h a m užtarnautai pagarbiai statomas ir vertinamas žiūrovų — jo „Šventoji liepsna“, atrodo, dar ilgai laikysis geležiniame teatrų repertuare — tiek ji stipri savo psichologine puse, puikiu dialogu ir klasikine scenos technika.

Shakespeare ir Shaw — šit du anglų vardai, kurie atsveria visus britų naujosios dramaturgijos silpnumus, lyg granitas yra įsibrėžę į teatrų repertuarą ir dažnai savo žodžio ir minties gaivalingumu nukonkuruoja visą Vak. Europos modernistų plejadą. Šekspyre, anot vokiečių dramaturgo dr. E. L. Stahl, vokiečiai surado savo vidujinio išsilaisvinimo išraišką. Tad nenuostabu, kad patys pirmieji karui pasibaigus teatro pastatymai buvo — Šekspyro. Kareiviai 1945 m., porai savaičių praslinkus po kapituliacijos, Berlyno griuvėsiuose suvaidino paskiras scenas iš „Vasaros nakties sapno“, gi rugpjūčio mėnesį gražioje Tūbingeno rinkos aikštėje pasirodė „Romeo ir Julija“. Ir nuo tada Šekspyras triumfaliai žengia per visą Vokietiją. Jei 3 Reicho laikais teatrams leista statyti Šekspyrą ne daugiau vienos dramos per metus, tai šiuo metu dažnas teatras pastato 2—3 jo veikalus per sezoną. Toks Tūbingenas, pvz., lig šiol yra pastatęs 6 Šekspyro tragedijas bei komedijas ir dar numato pastatyti porą. Nebūtų čia vietos skaičiuoti visą Šekspyro kūrybą, spinduliuojančią visu savo grožiu teatruose — pakaks paminėti, kad daugiausia statomas „Hamletas“, „Otelio“, „Makbetas“, „Vasaros Nakties Sapnas“ ir kt., nesibaidomą ir kitų, mažiau pažįstamų dramų, kaip „Richardas II“ ar „Užsispyrusios tramdymas“. Pastatymo vertė? Įvairi — rūpestingiausiai pasirodė šiaurės Vokietijos teatrai, pietuose — silpnesnis lygis. Vis dėlto viena reikia konstatuoti — nepaprasta teatrų meilė Šekspyrui. Net vidutinio pajėgumo, su pora stipresnių pajėgų teatras, Tūbingeno — Reutlingeno, vis dėlto laiko savo ambicija „išvežti“ sunkiausius Šekspyro kūrinius, nors ir autoriaus sužalojimo sąskaiton, kaip tat įvyko šį rudenį minėtame teatre su 18 amž. Būrgerio gerokai perdirbtu „Makbetu“. Tas Šekspyro kultas šiuo metu žydi ne tik Vokietijoje — tas pats jo tėvynėje, JAV, Prancūzijoje (neseniai Paryžiuj pastatyti net 3 „Hamletai“, kurių įdomiausias bene bus J. L. Barrault suvaidintas ir Andrė Gide perdirbtas teatrui), net Sov. Sąjungoje, kur esą jis išverstas į 27 kalbas ir prieš Antrąjį pasaulinį karą statytas 210 teatruose. Kaip aiškinti šią 17 amž. dramaturgo sėkmę moderniškoje scenoje? Klasikai juk dažnai atbaido publiką. Atsakymas čia paprastas — Šekspyras lieka Šekspyru. Jo kūrinių personažai, jo meistriškas žmogaus sielos, jo aistrų iškėlimas, kad ir antikinėje formoje, tiesiog simbolizuoja mūsų gyvenamojo amžiaus charakterius, lyg veidrody atspindi ne vieną mūsų laikų valdovą ir pilkąjį žmogų. Tad nors ir paradoksalu, bet Šekspyras yra virtęs moderniu dramaturgu. Jis viešpatauja scenoje, jis — neįtikėtinas dalykas — pavergia ir filmų publiką savo „Henriku V“, „Hamletu“ (anglų L. Olivier didieji pastatymai) ar „Makbetu“ (JAV O. Welles past.).

B. S h a w, nežiūrint jo 92 metų, tvirtai laikosi gyvenime ir nemažiau tvirtai scenoje. Vokiečių teatrai irgi lenktyniuoja statydami jo dramas ir dažnai be didelės nuovokos. Jei Šekspyro visi ar beveik visi kūriniai statytini scenoje, nepasakytume to apie Shaw. Pvz. jo „Didvyriai“ ar „Majoras Barbara“, neseniai rūpestingai pastatytas Stuttgarte begali sudominti žiūrovą ne savo pasenusia tematika, bet kaip paprastai įmantriu šio ciniko sąmojum. Jau įdomesnis buvo „Amerikos Imperatorius“ (politinė demokratijos satyra) ir vis nenustojanti savo vertės „C a n d i d a“, pernai vykusiai pastatyta Stuttgarto ir Tūbingeno teatruose.

Kitų tautų dramaturgai — retesni svečiai. Iš rusų vakarinėse zonose dažniau teatre gal sutiksi L.Tolstojų su jo „Gyvuoju lavonu“ (nors ir geros vaidybos, tačiau vargiai besuprantamą vokiečių publikai), rečiau — A. Čechovą — jo „Vyšnių sodas“ ar „Žuvėdra“ blyksteli scenoje ir greitai išnyksta. Tuo tarpu rusų zonoje rusiškųjų ar sovietinių dramų statymas — pareiga. Be to paties Tolstojaus, Čechovo, sovietai ypatingai prakiša savo standartinę antiamerikietiškąją L. Simonovo pjesę „Rusų klausimas“. Bet kaip tenka patirti, šis dirbtinos kūrybos vaisius vokiečių visuomenės vertinamas neigiamai, o apie jo pastatymą Vak. Vokietijoje ir iš viso Europoje (be satelitinių kraštų) nėra ir kalbos. Skandinavai — ir prieš karą ir po jo — neišvengiami vokiečių teatre. Tad Strindbergas su Ibsenu įeina į kiekvieną teatro repertuarą. Mums suprantamas vokiečių pamėgimas matyti scenoje šių autorių dramas — žymiai jos artimesnės vokiečių sielai ir aiškiai mieliau žiūrimos už tokį Anouilh ar Giraudoux. Tačiau ir čia, kaip ir Shaw atvejuje, statoma be pasirinkimo. Pvz., niekas neginčys, kad ypač Strindbergo kai kurios pjesės („Mirties šokis“, „Velykos“ ) psichologinės naštos svoriu labai atgyvenusios savo amžių ir mūsų laikų žiūrovui sunkai pakeliamos, gi jas nuo visiškos nesėkmės begali išgelbėti tik paskirų aktorių meistriška vaidyba. Ibsenas mažiau teturi tų pavojų ir jo „Laukinė antis“, „Šmėklos“ ar „Visuomenės Priešas“ publikai teikia tikrą teatralinį malonumą.

Pačių vokiečių kūryba teatruose — beveik stelbiama užsieniečių. Be klasikų — Goethės, Schillerio, H a u p t m a n n o, H olderlino, L e s s i n g o su jo „N a t a n u“ ar „E. Galotti“, Hebeiio — vokiečių teatrai labai nedaug teparodė moderniosios vokiečių dramaturgijos pavyzdžių. Įdomesnė buvo viena B o r c h e r t o karo meto padarinių pjesė „Kitoje durų pusėje“ — švystelėjimas vokiškojo egzistencializmo scenoje. Šiaip gi teatrai tenkinosi žydo Werfelio drama „J a k u b o v s k i s ir pulkininką s“, W o 1 f o „Daktaras M a mlock“ ir pan. lig šiol 3 Reiche uždrausta kūryba. Prie šios kategorijos tektų priskirti ir B. Brechto pagal anglų John Gay paruoštą „Valkatų operą“ — „D r e i g r o s c h e no p e r“. Hitlerio griežtai uždrausta šioji „opera“, aišku, dabar triumfaliai statoma. Publiką vilioja čia ne tik padugnių gyvenimo vaizdavimas, ne tik slidžiai pavojingos dainos (refrenas: „pirma valgis, po jo seka moralė“ ), bet ir tikrai stilingas pastatymas Stuttgarto Naujajame teatre.

Naujoji vokiečių dramaturgija atgijo tik su Carl Zuckmayerio „D e s T e u f e l s General“ (Velnio Generolas), 1945 m. Amerikoj parašyta karo meto pjese. Pirmą kartą Europoje ji pastatyta 1946 m. gruodžio m. Zūriche ir tik 1947 m. rudenį vokiečiai išdrįso ją parodyti savo visuomenei. Pradėjusi nuo Hamburgo, šioji pjesė dabar statoma beveik kiekviename mieste. Publika veržiasi teatran nepaisant trūkstamų Dmarkių. Apie pastatymą rašomi ilgi straipsniai ir iš viso drama plačiai komentuojama. Netenka abejoti, kad tai meistriškai parašyta pjesė ir ji jos autoriui teikia garbę. Jis tą „Generolą“ rašydamas tikrai turėjo idealistinių sumetimų — vaizduodamas vokiečių karo meto aviatorių gyvenimą, kariškių ir SS trynimąsi, drauge norėjo iškelti Vokietijos rezistencijos apraiškas — lėktuvus gadinę, inžinieriai norėję tuo būdu sutrumpinti pragaištingąjį karą ir sukliudyti Hitlerio laimėjimą. Tokiems vyrams tektų statyti ateities Vokietijoje paminklai, gi jaunimas turėtų juos laikyti savo idealu. Toks buvo šio vokiečio rašytojo, JAV piliečio, tikslas. Ar jis pasiektas? Į tai galima būtų atsakyti kitu klausiamu — kas sudaro dabar  vokiečių teatrų publiką — ar ne to paties,,Velnio“ general-direktoriai, agentai ir smulkūs agentėliai? Kaip išaiškins eilinis žiūrovas aviacijos sabotažininkų veiksmus? Kaip idealistinį darbą geresnės Vokietijos labui? Nieku būdu. Greičiau kaip,,Dolchstoss“ legendą. Tokiu gi atveju, aišku, dramos kūrinys visai nebetenka savo raison d'ėtre. Tačiau kaip nekalbėsime, vis dėlto „Velnio generolą“ tenka pokarinėje Vokietijoje laikyti reikšmingiausia ir literatūriškai bei teatrališkai vertingiausia aktualiosios dramaturgijos pjese. Scenos apipavidalinimas ir vaidyba visų teatrų stengtasi duoti tikrai aukšto lygio, nors tas pastatymas, pagal teatrų pajėgumą, ir žymiai svyravo. Pvz., trys matyti spektakliai Ulmo, Stuttgarto ir Tūbingeno teatruose davė visiškai skirtingus vyr. vaidmens — generolo Harras tipus. Ar teatruose atsiras daugiau tokio masto aktualių dramų, iškeliančių viešumon dar vis aktualias politikos ir pasaulėžiūros problemas — abejotina. Gal jų duos tas pats emigrantas, tačiau iš Vokietijoje gyvenančių rašytojų vargiai galėtume susilaukti tiek pilietinės ir net žmogiškosios drąsos.
Vokiečių dramaturgai imasi mažiau pavojingų temų ir su malonumu pasineria į lengvo, nepretenzingo žanro kūrybą. Geriausias čia būtų pavyzdys - žinomojo aktoriaus — komiko — Theo Lingeno ir Gribitzo sukurtoji komedija „Theophanes“, spėjusi su pasisekimu apkeliauti Mūncheno, Tūbingeno ir kitus teatrus. Čia vėl stengiamasi pasekti Vakarų dramaturgus, modernaus gyvenimo situacijas įvelkant į antikinius rėmus — čia tos pastangos, tiesa, nebe naujos, prisimenant kad ir 1946 m. statytą F. Michael'io „antikinę“ komediją. „Iškyla su damomis“. Daug humoro, sąmojaus ir lėkštas turinys — tat ir visa, kas randama šiuose nevykusiuose sekimuose. Užtat ir publika, po pradinio susidomėjimo, vis labiau atsigrįžta į savo nemirtinguosius klasikus ar kitus senesnės datos dramaturgus, pvz., kad ir į tokį L. T h o m a su jo nenusibostančia, nors jau 40 m. sulaukusia satyrine „Morale“.

* * *

Pažvelgę dabar į kino pasaulį, susidursime su panašiu reiškiniu — ir čia žiūrovas, žiūrint kurioje zonoje jis gyventų, turi geros progos pažinti savo okupantų filminę kūrybą. Aplamai, tektų pabrėžti, kad norint gerai susipažinti su JAV ir Europos filmomis, jų menine verte bei naujomis kryptimis, tektų vykti į Paryžių ar Londoną, nes tik juose galima pamatyti ne tik mums pažįstamų kraštų, bet ir italų ar meksikiečių filmas, gi jos ypač pokariniu metu toli savo meniniu pajėgumu praneša kitų tautų filmas. Pirmoje eilėje — Italija su savo nepalyginamuoju rež. R. R o sseilini. Jis yra naujojo realizmo filmoje puoselėtojas ir savo filmas pastato nepaprastai sugestyviai. Teko matyti jo „Romą — atvirą miestą“ ir „Paissą“. Abi filmos liečia vokiečių okupaciją ir abi pagauna žiūrovą savo meistriška režisūra, realizmu, visų filminių priemonių reikiamu panaudojimu. Įdomios pasaulinio įvertinimo susilaukusios jo filmos „Vokietija O m e t a i s“ ir „Amore“. Aišku viena — italai pokario. Europoje įkopė į filminio meno viršūnes ir čia anglai su prancūzais gali iš jų net pasimokyti, jau nebekalbant apie vokiečius.

Anglai, ilgą metą buvę atsilikėliai filmų srity, karo metu ir ypač po jo taip pat pradėjo rodyti stebuklus. Jų A r t h u r Rank'as, pasiėmęs beveik diktatoriškai tvarkyti filmų reikalus Anglijoje, nepaisydamas išlaidų, paleido į pasauli tikrai dėmesio vertas filmas, neretai ir tikrus meno kūrinius. Tiesa, pasakiškas pinigų sumas kaštavusį spalvotoji „Cezaris ir Kleopatra“ (vis dėlto, be savo neigiamų pusių, labai geros vaidybos ir pastatymo) nors ir nesužavėjo žiūrovų, tačiau visos kitos filmos leidžia susidaryti įspūdžiui, kad anglai savo filmų kūryboje šiuo metu yra įžengę į labai gerą kelią — jie aiškiai yra atsisakę hollywoodinių tradicijų, eina savais, naujais keliais ir jei seka ką, tai nebent prancūzus. Visa eilė filmų tai patvirtina — pakaks čia paminėti "Paskutinįjį šydą“, puikią spalvotą komedijinę filmą iš „dvasių“ pasaulio „Blith S p i r i t“, ar Dikkenso romanų filmas „G r e a t expect ations“ (pavyzdingas epochos pavaizdavimas), „Oliverį Tvistą“ ir kt. Paskirai reiktų paminėti reto stiprumo vaidybiniu ir pastatymo atžvilgiu „Odd man out“ (Atstumtieji) su vienu pačių stipriųjų britų aktorių James M a s o n. Tai filmą (iš airių partizanų kovų, pgl. Green romaną) viena geriausių pokariniu metu. Vokietijos bizonoje pradėtos rodyti ir kitos garsiosios, tikrai garbę anglams teikiančios filmos, kaip spalvotoji surrealistinė filmą ,,A Maller of life and death“, „Nuotykiai Brazilijoje“, „Juodasis N a r c i s a s“, ar vaikų gyvenimo epopėja „Hue and C r y“, — visos jos verčia net daryti išvadą — publika gali nustoti domėtis JAV pagamintomis filmomis — tiek jos atsilieka, be mažų išimčių, nuo angliškųjų. Pagaliau britų — JAV trynimasis filmų srity (JAV net imta boikotuoti britų filmas) šį tą pasako apie amerikiečių baimę netekti Europos rinkų ir jų nerimą dėl nuolat stiprėjančios anglų filminės kūrybos.

Ir iš tikrųjų, JAV filmų derlius Vokietijoje — gana menkas. Kažin kodėl, gal finansiniais sumetimais; amerikiečiai į vokiečių rinką pasiuntė visą eilę menkaverčių, senesnės gamybos filmų ir tik. keletą vertingesnių. Žinoma, žiūrovų Rmarkių laikais nestigdavo, tačiau jų nuomonės apie JAV filmas, nepasakytume, kad būtų geros. Iš Hollywoode kasmet dabar pagaminamų 300 filmų neabejotinai bent 10% tikrai turėtų būtį vertingesnių, tačiau, deją, į užsienius siunčiama ne tik pačios geriausios. Iš Vokietijoje pasirodžiusių geresnių filmų tenka pirmoje eilėje pamintėti filmas su garsiąja švede, Ingrid Bergmann, neabejotinai garbingai einančia savo nepamirštamos tautietės Gretos Garbo pareigas ekrane. Lapkričio 11 d. New-Yorke buvo didelis meno įvykis —įvyko naujausios Bergmann filmos „Joan d'Arc“ — Orleano mergelės — premjera. Gi Vokietijoje matytos „Šv. Marijos varpai“, „Gaslight“, „Supančiotieji“,,,D r. Jekyll and M r. H y d e (pgl. Stevensono novelę) — tai vis, nors dažnai banalaus turinio, bet pastatymo ir ypač vaidybos požiūriu tikri deimančiukai. Taip pat ir „Bernadetos giesmė“ — pgl. pagarsėjusį F. Werfelio romaną apie Lourdo stebuklus — pirmaeilės vaidybos (Jennifer Jonės Bernadetos vaidmeny) ir pastatymo kūrinys, nors ir nedarąs tiek stipraus įspūdžio, kaip pati knyga. Visais požiūriais įdomi paskutinioji Chaplino filmą „Mr. Verdoux“ (genialusis komikas naujam pavidale), puikiai R. Millando suvaidintas „Prarastasis savaitgalis“, nuostabios savo meistriškumu Walt D i s n e y ' a u s pieštinės filmos (kad ir jo stirniuko romanas „Bambi“, bet tai ir beveik viskas. Daugiau kaip 3/4 kitų filmų — masinė gamyba. Kalbama apie Hollywoode vykstančią filmų krizę — tai gali būti.

Krizė palietė ir Prancūzijos filmų gamybą. Visai nustelbta okupaciniais metais, ji pokario metu nuostabiai greitai atsigavo ir pastaraisiais 3 metais davė visą eilę vertingų kūrinių. Prancūzai vėl atskleidė savo gerąsias filmines tradicijas ir nepalyginamus šioje srityje ypatumus (meistriškas operavimas šviesomis, šešėliais ir perspektyva, sugebėjimas sukurti subtilią nuotaiką, natūrali vaidyba, triukų vengimas ir t.t.). Režisierių — Renoir, Clair, D u y i v i e r (šie trys daugiausia dirba JAV), Carnė, D e 1 a n o y, mirusio F e y d e r — rankose ir menkoko siužeto filmą virsta į pasigėrėtiną estetiniu atžvilgiu kūrinį. Ne be to, kad prancūzams netrūksta ir pirmaeilių filmos pajėgų, kaip P i e r r e 'B 1 a n c h a r, M. S i m o n, J. Marais, J. L. B a r r a u 11, M. Morgan, V. Romane e, E. Feuillere ir visa eilė kitų. Vertos paminėti tokios filmos kaip „Les e nfants du P a r a d i s“, „Pastoralinė s i m f o n i j a“, meistriškos P. F r e s n a y vaidybos,,M r. Vincent“ (Šv. Vincento a Pauli veikla), „La c h a r t r e u s e d e P a r m e“ (plg. Stendalį), „L e d i a b 1 e a u corps“ ir neseniai baigta R. Kryžiaus kūrėjo veiklą vaizduojanti „D'homme a h o m m e s“ su J. L. B a r r a u 11. Dažna filmą prancūzų zoną aplanko tuoj po premjeros Paryžiuje. Filmą — galingas veiksnys, tad ir nenuostabu, kad prancūzai tiek savo filmomis, tiek Paryžiaus teatrų gastrolėmis savo zonos miestuose atlieka nemažos kultūrinės ir drauge politinės reikšmės vaidmenį.

Šios kultūrinės reprezentacijos lyg ir šešėly atsiduria pokario metu vos iš vystyklų teišėjusi pačių vokiečių filmų kūryba. Nedrąsiai pradėjusi pirmuosius žingsnius (Berlyno sovietų sektoriuje), šioji kūryba trečiaisiais metais kiekybiškai pasiekė jau gana daug. Šiuo metu, pvz., į rinką paleista jau per 40 filmų. Jei pažiūrėsime tačiau į vokiškųjų filmų kokybinę pusę, tai vaizdas nebus džiuginantis. Vokiškoji filmą blaškosi, į ieško kelių: — tokiais žodžiais galima nusakyti visą pokarinę jų filmų gamybą. Pirmiausia jie metėsi į vad. griūvėsimų, (Trūmmerfilme) filmų gamybą — visoje eilėje jų stebime griuvėsius,, grįžtančius belaisvius, juodosios rinkos ir jos „valymo“ vaizdus ir pan. Publikai tiek įgriso tie griuvėsiai filmose, kad jie net švilpimais protestuoją - ir mieliau žiūri kelintą kartą jau matytų prieškarinių filmų, kurių, ekranuose dar daug rodėsi. Kai kurie, gamintojai, ypač anglų zonoje, susigriebę ėmėsi statyti filmas dalyvaujant aktorių „atžalynui“ ir čia jiems pavyko šį tą pasiekti. Kita filmų grupė — žydų golgotos 3 Reicho metu išryškinimas — čia irgi pasiekiama gražių rezultatų (Ilgas Kelias), tačiau kaip tokias filmas priims vokiškoji publika? — Ir čia pasirodė, kiek daug reiškia geras, žinąs savo amatą ir reikiamai suprantąs filmos reikalavimus režisierius. Vokiečiai šiuo metu t tokių turi bene vienintelį — tai Helnmut K a u t n e r. Jo pastatytos ar b vadovaujamos filmos „In jenen Tagen“, „Film ohne Titel“ ir „Der Apfel fallt ab“ įdomios visais atžvilgiais. Ypač pirmoji jų, originaliai pavaizduodama auto istoriją nuo Hitlerio įsigalėjimo pradžios ligi galutino žlugimo paskirais epizodais patiekia itin vykusių režisūriškai — vaidybinių gabalų. Tačiau aplamai paėmus, vokiškoji filmą dar toli atsilieka nuo savo, užsieninių kolegių. Karas ją sukrėtė ne tik finansiškai (tai atsiliepia į pačią filmos žaliavą, skurdų pastatymą), bet ir moraliai. Tad ir sunku iš jos, bent šiuo metu, tikėtis stipresnės, nebanalios idėjinės pusės ar efektingesnio,“ italų Rossellinio, amerikiečių „Wylerio ar Fordo, anglų Reeds ar Powell, ar prancūzų Carnė ar Clair lygio pastatymo bei patrauklesnės vaidybos.

Toks Vokietijos teatrų ir šiuo metu filmų pasauly atsiradusių naujovių vaizdas. Galbūt jis ne visai pilnas, gal būtų galima rasti dar ir kitų pokario meto teatrinės dramatugijos ar filminės kūrybos aspektų. Tačiau autorius, būdamas eilinis teatro ir kino mėgėjas, šiose skiltyse davė tokį aprašomąjį vaizdą, koks jam buvo įmanomas patiekti, sekant tiek Vokietijos, tiek Vak. Europos tikrai įdomias apraiškas šiose meru srityse.