Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUBAJATAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   

1.
Draugystė tai širdžių giesmė, ištikimybei skelbt sutverta.
Draugystė nuodėmes atleidžia, nuo kojų velnią kerta.
Kodėl žmogus tą dvasios puotą, tą šlovingą giesmę,
Paverčia į beprasmiškai maurojančių galvijų tvartą?

2.
Žvelgiu aš į tave su šypsena graudžia, jaunuoli,
Nes nežinau, kaip tu paklosi savo dalios guolį.
Jaunuoliško puikumo negana. Būtis yra tvirtovė.
Būtis — tai valkatų ir niekšų apgulta Apuolė.

3.
Kas tu, žmogau, kyląs į vėtrų draskomą palaukę?
Basa, nuoga būtis, kurios klaiki nežinomybė laukia.
Ar būsi tu išminčius, ar prekijas, ar klastinga pantera —
Mirtis jau gimstant tau užmovė savo kaukę.

4.
Geriam vandenį ir orą, nes visad esam alkani.
Laimės ilgesį ir mylimų aistras sudeginam ugny.
Žemė gi paims, kas jai priglausti skirta . . .
Kas gi čia beliks? Viena kita raidė, įbrėžta akmeny.

5.
Nebėk, nelėk, širdie! Perdaug tu sielvarte vaitojai.
Dabar matai — ir meilėj slypi žudantys pavojai.
Gana tų sutemų! į giedrą laimės dangų kilk!
Laisva tu būsi, kaip tada, kai iš visų nesąmonių kvatojai.

6.
Kokia nauda savy paklysti? Bet ir klaidoj tu išdidi!
Tad lėk fantazijos erdvėm! Šviesa tokia didi!
Ir, jeigu tik ieškosi, tiesą greit pati regėsi:
Meilės žydintį stebuklą tu beprasmiškai žudai širdy.

7.
Ar tau negaila tų nesandoroj sudegusių dienų?
Tu kartą gyveni, ir aš tik kartą gyvenu!
Priimki meilės glūsnį, tarsi Dievo duotą kraitį,
Brandintą ilgesy, aplaistytą širdies liepsnojančiu vynu.

8.
Mes paikai prabėgom laimės daug stočių:
Kaip dėl to tavęs ir net savęs aš nekenčiu!
Betgi ne kita, o tu man atnešei jaunystės ugnį...
Dėkui tau už meilės lašą ir už ežerą kančių.

9.
Dieve, tu ir vėl metei į mano sielą burtą!
Plėšosi kančia many, tik tavo rankomis užkurta.
Ak, nuvesk mane saulėlydin, kur meilė amžina, —
Priimsiu tai kaip dovaną, kaip didį tėvo turtą . . .


10.
Tu niekad nebandei, nekankinai manęs piktai,
Gal būt, ir mano sielą Tu priimsi ten, kažkur aukštai.
Už ką dabar širdy sukėlei tokią rūsčią audrą? . .
Regi, aukštyn apvirto kojom žmonės ir daiktai.

11.
Saulės ašara, išbėgusi į lanką,
Kelia į Tave žiedelį savo menką . . .
Tu pagirdyk ją rasos tyru perlu —
Ji gi ne žmogus — ir lašo jai užtenka.


12.
Einu tolyn. Išlėkčia šilimon su būreliu žąsų.
O, kaip smagu pakilti į stebuklus debesų!
Bet aš nuo kelio spardau grumstą paskui grumstą,
Pamiršęs tobulai, kad žemės grumstas pats esu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai