Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAKARAS SARGO NAMELY PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Šilbajoris   
Jonas Karvelis naujai išleido pirmąją A. Vaičiulaičio knygą, pasirodžiusią 1932 metais. Muzikalus jos pavadinimas Vakaras sargo namely, kaip ir anuomet, tebeskamba vaikyste ir burtais.

Viskas prasideda nuo kalbos, nuo vaičiulaitiško sakinio: "Tais metais visos avys vedė dvynukus, o mūsų miestely gyveno klebonas, kurs buvo gundytas ir po mirties rožėmis barstytu keliu nuvestas į dangų" (65 psl.). Jei vaikai rašytų metraščius, istoriją, tai jų galvose šitaip avis ir klebonas, pagunda ir rožė vienas kitą sektų su jiems visai aiškia ir paprasta logika. Suaugęs gi skaitytojas, šiek tiek nustebęs, pradeda įžiūrėti šiame sakiny autoriaus užslėptą šypseną: geras buvo ganytojas klebonas, jei tiek avelių radosi. O vaisingumas jų, ir rožės, ir pagunda tartum dar ir ką kitą primena, negu vien tik nekaltojo klebono kelionę dangun. Išeina lyg sakiny būtų šalia vienos pirmykštės plotmės dar kelios antrinės, kur subtilumai, užuominos vilioja akį, bet nenusistovi į visai aiškią, galutinę prasmių struktūrą.

Kiek žemiau toj pačioj vietoj skaitome, kad "kunigas per pamokslą apie septynių dangų grožybes šaukė taip maloniai, jog pats kipšas buvo sužavėtas". Ir vėl, sakinį praturtina tai, kas jame iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesiderina — apie grožybes įprasta tiktai kalbėti arba gal porinti. Be to, įdomu būtų išgirsti ką nors "maloniai šaukiant". O "sužavėtas kipšas" pasidaro patrauklus ir truputį juokingas, ne toks, kaip melodramoj sužavėtas demonas ar velnias.

Apysakoj "Kurapkos" Vaičiulaitis į vieną judesį suaudžia dvi skirtingas gyvybės apraiškas, nutiesdamas pavasarį ant žemės, tarytum seną gobeleną: "Kurapkos išsisklaidė kylančiuose želmenyse" (107 psl.).

Jis yra vienas iš nedaugelio mūsų autorių, kurie rašydami kartu lyg žaidžia. O ir ši knygelė skirta įvairių amžių vaikams.

Kada sakinys šitaip skatina vaizduotę, gali ir visa apysaka prieš akis pasikeisti — paprasti vaikigalių nuotykiai klostosi ties pačia pasakos riba ir kartais nejučiomis su ja susipina. Štai apsakyme "Mamos Marcelės sūris" strazdas medžio viršūnėje pavirsta į žėrintį pasakų paukštį:
Berniukas nu letentu takeliu žengė pro vyšnias ir obelis. Jam per petį permestas kabojo lankas, o rankoje sugniaužęs laikė strėlę. Pačioje kriaušės viršūnėje, atsigręžęs į saulę, čiulbėjo strazdas. Paskutinis jos spindulys nušvietė jo gūžį ir snapą. Paukštis traliavo taip gražiai, kad vaikas užvertė galvą — pasiklausyti jo giesmės (110 psl.).

Ir Juozukas su savo darbo lankeliu, mamos pasiųstas drobių saugoti, žengia pro vakaro spalvas tarytum burtų karalaitis, kuris galėtų nukreipti savo strėlę į paukštį ulbantį, ir prabiltų šis žmogaus balsu prašydamas malonės.

Panašiai apysakoje "Katriutė eini tarnauti" ir medžiai, ir paukšiai šneka mergytei suprantama kalba. ir mūsų nestebina, kad iš vaiko fantazijos atsidūrėme pasakų tikrovėje. Šiuo atveju Vaičiulaičio sukurta iliuzija remiasi tuo, kad iš palyginimo jis padaro poetišką metaforą, išleisdamas palyginamuosius žodžius. Parašyta: "Medžiai daros jai gyvi, lenkias aukštomis viršūnėmis šlama ir pagaliau prašneka" (11 psl) vietoj to, kad būtų pasakyta: "Katriutė galvoja, kad medžiai stovi kaip gyvi, lenkiasi aukštomis viršūnėmis ir šlama tarytum pradėtų kalbėti."

Keletas apysakų ištisai pereina į pasakos žanrą. Siužetai ir veikėjai ten daugiausia tradiciniai: raganos, milžinai, paklydusios mergaitės, įsimylėję meškinai, ir panašiai. Juos pažįstame iš visos pasakų literatūros, o taip pat ir iš vėlesniu Vaičiulaičio kūrinių. Tačiau viena pasaka, "Mašina mintims skaityti", nuo jų ryškiai skiriasi, būdama daugiau panaši į politinę alegoriją. Abstrakčioj šaly žiaurus valdovas visiems "kitaip galvojantiems" liepia nukapoti galvas, o kad žinotų, ką gal voja tie, kurie tyli, liepia išrasti mašiną, kuri išskaito žmonių mintis. Per ją jis ir pats galvą praran-nes, pasirodo, ir jis galvojo "kitaip". Iš visos pasakos dvelkia neatlaidus šaltis — joje tiek daug mirties, bet nėra nei pykčio, nei krauo: galvos krinta beveik automatiškai, kaip nuo manekenų.

Šitokia pasaka, nors ji, deja, labai panaši į mums gerai žinomą dvidešimtojo amžiaus tikrovę, savo žanro plotmėj, visos Vaičiulaičio knygos specialaus pasaulio plotmėj, pasilieka nuošali, svetima. Jau kartą į tą pasaulį įsikėlę, jame tūnantį blogį organiškiau pajuntame, kada jis prasisunkia pro gyvo sakinio audinius, kaip viena iš galimų, implikuotų prasmės plotmių. "Švelniausioj" savo formoj tai net ir nėra tikrai blogis, o daugiau komiška groteska, staiga "ne vietoj" prasikišus.

Štai apysakoj "Tešlinis žmogutis" linksmai rengiamasi Velykoms, bet iš virtuvės aprašymo neperdaug aišku, ar čia ruošiamas turtingas švenčių stalas, ar gal kokia baisi raganų puota: "Virtuvėj garo kamuoliai vertėsi į rasotas lubas. Puodai šniokštė, šnypštė, kunkulus mušė, putojo. Vanduo tiško ant įkaitusių rinkių ir čirškė. Malkos poškėjo, žarijos spragsėdamos šoko į aslą" (44 psl.). Net ir valgiai pradeda atrodyti kaip virtine išrikiuotos nekaltos aukos, kada jie visi "iš eilės, lyg kareiviai, laukė puodo ar pečiaus". Šitam liepsningam, garuojančiam sūkury viešpatauja teta Barbora (gal kada vaikų apsakyme pasiseks sutikti tetą Danguolę, ar tetą Audronę . . .), kuri, šalia sugebėjimo kepti ir virti, turi dar ir kitą, bauginanti talentą; ji "garsi, kad gebėjo viso kaimo naujagimius iš pirmos dienos atpratinti nuo verksmo". Kokiu būdu? Ar jiems užteko į ją, kaip į medūzos galvą, tik pasižiūrėti? "Jeigu jūs būtumėt matę teta Barborą!" rašo Vaičiulaitis. "Ant kaktos — dideli, kaip žirniai, prakaito lašai, ant nosies — akiniai tik su vienu stiklu, rankovės — aukščiau alkūnių!" Ir ji moka daryti iš tešlos dailiausių žmogučių, "tik ne rėksnių", tartum tai būtų užkerėtos raganų lėlės. Lipdydama vieną tokią galvą (visur — tik obuoliai, razinkos, cinamonai . . .), "teta Barbora taip biauriai nusikeikė, kad jos visa velykinė šun ant uodegos nuėjo . . ." Ir taip tarp liepsnų, garų, keiksmų yra lipdomi, sukami, kočiojami tešlinių žmogučių minkšti ir saldūs sąnariai, o į juos žiūri viena stiklinė tetos Barboros akis.

Bet čia, žinoma, viskas juokais. Rimčiau nuteikia tame vaikų pasauly slaptingai tūnanti grasa, ne tiek vaikiškų nuotykių pavojai, kiek jų niekada nepaliekanti baimė, pavyzdžiui, kad neprimuštų tėvas ar motina. Kiti vaikai nuo to ir bėgti greitai išmoko, ir žino pasuoles, užkampius, kur nuo lazdos ar diržo galima pasislėpti. Šmėkščioja šito švelnių spalvų pasaulio kampuose ir nepriteklius su duonos kriaukšle, ir net priespauda: "piemuo pabėgo". Ir staiga iš viso to susiformuoja tikra tragedija: svajotojas vaikutis jau niekada nebus kareiviu, nes iš už kampo trenkusi mašina jam sutriuškino kojas. Yra užtat šioje knygoje tamsi gija, grėsmingų "kalbos ženklų" virtinė: tėvelio diržas, piktojo milžino nasrai, medūzos akis, sulaužytos berniuko kojos, nulūžusi tešlinio žmogučio galva ir paskui, žiauriojoj karalystė}, krintančios galvos ir galvos. O vidury pievos, tarp gėlių, Dievuliui gražiai meldžiasi maža mergytė: "Tamsūs, juodi plaukai leidžiasi ant akių jai, mažajai Katriutei, ten ant kalnelio klūpančiai" (18 psl.).

Aišku, kad Vaičiulaitis teisus, nes visuomet žmonijos pasakos kvepėjo ne tik gėlėmis, bet ir krauju. Pačiose kūrybinės sąmonės šaknyse mitologinė žmonių vaizduotė visuomet atpažino ne tik pirmykščio grožio, bet ir pirmykščio siaubo formas. Tačiau vyraujanti apsakymų nuotaika yra linksma ir saulėta — ne tiek gal pačios vaikystės, kiek ją išsakančio žodžio šventė. Kai kurios mūsų čia iš praeities prikeltos, naujai aprengtos knygos turėtų gal geriau senų lentynų dulkėse ir pasilikti, bet Vakaras sargo namely turi išliekančią, lietuvišką žodį gaivinančią vertę. O tas žodis tai juk mūsų didžiausias turtas.
R. Šilbajoris



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai