Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ST. SANTVARO DEIMANTINĖ SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Dalykiškai imant, laiko tėkmė yra lygi. Bet subjektyviai ją skirtingai pergyvename. Be galo, rodos, lėtai laikas slenka, kai tuščiomis jį leidžiame nuobodžiaudami. Kai tačiau gręžiamės praeitin, atrodo, taip sparčiai laikas skrieja, kad lyg jo tėkmės nė nepastebime. Tik neseniai, rodos, šiame žurnale buvo įdėtas straipsnis "Ir Stasys Santvaras perkopė 70 slenkstį". Šį straipsnį žymėjo tik inicialai: J. B. Tai buvo prof. Juozo Brazaičio rašytas žodis. Juozo Brazaičio, nors pusantrų metų jaunesnio, nebeturime savo tarpe: nebegalime į jį kreiptis, kad vėl pasveikintų savo bičiulį naujos — šį kartą deimantinės — sukakties proga.

Prisimename prieš penkerius metus J. Brazaičio rašytą straipsnį apie St. Santvarą ne tik tam, kad paskatintume žurnalo nuolatinius skaitytojus iš naujo tą straipsnį paskaityti. J. Brazaitį ir St. Santvarą siejo ne tik artima bičiulystė, bet ir tai, kad kaip tik ypačiai J. Brazaitis įvertino S t. Santvaro kūrybą ir į ją atkreipė savo studentų ir aplamai visuomenės dėmesį.

Stasys Santvaras į mūsų literatūrą atėjo, sakytume, nejuntamai ir vienišai. Savo poeziją pradėjo nuo 1921 m. periodikoj skelbti, 1924 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu "Saulėtekio maldos", išspausdino porą draminių kūrinių (1923, 1926). Tačiau didesnio dėmesio šie pirmieji žingsniai nesukėlė. Autorius lyg liko mūsų literatūrinio gyvenimo paraštėje, juoba, kad nedalyvavo jokiame literatūriniame sąjūdyje: nei keturvėjinin-kuose, nei piūvininkuose, nei graniti-ninkuose, nei, Dieve gink, trečiafron-tininkuose. Gal būt, dėl to, kad kaip tik tuo metu, kai kūrėsi ir žlugo tie sąjūdžiai, jo nebuvo Lietuvoj — 1927 - 32 m.Jis tęsė muzikos ir dainavimo studijas Milane, Italijoj. Bet greičiausiai jeigu jis ir nebūtų tuo metu buvęs už Lietuvos, vargu ar būtų jį sugundęs kuris atskiras literatūrinis sąjūdis. Kiekvienas sąjūdžių paprastai yra kovingas, o St. Santvaras iš prigimties yra vidurio žmogus, jautrus, bet taikus.

Į poeziją St. Santvaras grįžo lyg vėl iš naujo — po ilgos pertraukos, kai jau buvo įsitvirtinusi Aisčio -Brazdžionio - Miškinio - Nėries karta. 1936 m. išėjo jo eilėraščių rinkinys "Pakalnių debesys", o ypačiai palankiai buvo sutiktos jo "Giesmės apie saulę ir sielą" (1939). Nors tik metais kitais vyresnis už minėtosios kartos ryškiuosius atstovus, St. Santvaras savo poezijos simbolistiniu polinkiu artimesnis liko vyresniųjų Putino -Sruogos - Kiršos kartai, teisingiau tariant, tarp tų dviejų kartų užėmė lyg tarpininko vietą. Aplamai nėra dėkinga tokia tarpinė pozicija, nes vienu atžvilgiu atrodai lyg įpėdinis, o antru — lyg konservatyvus. Tačiau "Giesmių apie saulę ir sielą" autorius pasiekė tokio savitumo, kuris jam suteikė mūsų literatūroje savą vietą.

Pasitraukus nuo sovietų į Vakarus, St. Santvaras jau buvo žinomas respektabilus poetas. Susikūrusi Lietuvių rašytojų draugija jį pakartotinai išsirinko savo pirmininku. Parodęs ir organizacinį sumanumą, ir didelį taktą, jis šioje draugijoje neturėjo jokios opozicijos: visi lygiai pripažino jo, kaip pirmininko, autoritetą. Tačiau tuo metu viešumon žengė jau nauja karta. O kaip prof. J. Brazaitis savo prieš penkerius metus rašytame straipsny priminė, naujai generacijai yra įprasta kovingai ateiti, su kritišku nusiteikimu. Ir taip jau susiklostė, kad St. Santvaras, vienas iš pirmųjų, jau 1945 metais, išleidęs savo poeziją (Laivai palaužtom burėm), tęsiant J. Brazaičio žodžius, naujosios generacijos labiausiai pasirinktas "nuvertinimo taikiniu" buvo St. Santvaras. Bet visa tai jau praeitis: kaip pats J. Brazaitis pažymėjo, naujajai generacijai įsitvirtinus, jos "atstovų kritika St. Santvaro atžvilgiu daipsi santūresnė ... to rūstaus atšiaurumo jau nebebuvo" (Aidai, 1972, Nr. 5, p. 254).


Be abejo, tas "rūstus atšiaurumas", su kuriuo buvo sutiktas St. Santvaro pirmasis pokarinis leidinys, turėjo jautrų poetą stipriai įskaudinti. Gal - dėl to jis vėl lyg buvo pasitraukęs iš viešumos — tik po keturiolikos metų išleido savo poezijos rinktinę

"Atidari langai" (1959) ir jau netrukus naują rinkinį "Aukos taurė (1962). Šios knygos nebebuvo "rūsčiai" sutinkamos.

Kai Bostone 1972 gegužės 27 (kaip tik gimimo dieną) buvo surengtas St. Santvaro 70 metų sukakties iškilmingas minėjimas, jo kūrybai aptarti iš Montrealio atvyko žemininkų - lankininkų kartos poetas Henrikas Nagys. Naudodamasis dviejų S t Santvaro poezijos knygų antraštėmis. H. Nagys taikliai jo poetinę kūrybą aptarė atidarais langais į saulę ir sielą — akcentavo jos šviesumą.

Savo laiku J. Brazaitis, apžvelgdamas nepriklausomos Lietuvos literatūrą, buvo aptaręs St. Santvarą drauge su P. Vaičiūnu. Taip būtent rašė: "Stasys Santvaras, pradėjęs nuo migloto simbolizmo, ilgainiui išniro į konkretumą ir buvo artimas Vaičiūnui savo idealizmu, bet skirtingas nuo jo savo melancholiška nuotaika; Vaičiūnui būdinga 'saulė', San-tvarui — 'pakalnių debesys" (Aida:. 1968, Nr. 2, p. 65).

Iškart H. Nagio ir J. Brazaičio žvilgsniai gali pasirodyti nesutariantys: pirmasis akcentavo St. Santvaro šviesų saulėtumą, antrasis — melancholišką nuotaiką. Iš tikrųjų šiedu žvilgiai nėra nesutaikomi. Santvar: šviesumas — tai ne vaičiūniškas optimizmas, o greičiau šviesos ilgesys patyrus tikrovės tamsumą. Santvaras brendo atsikuriančios Lietuvos entuziazmo metais, savanoriu dalyvavo laisvės kovose ir Klaipėdos krašto sukilime, tarnavo valstybinėse įstaigose, kai trūko joms žmonių. Pakilus idealistinis patriotizmas jam buvo natūralus nusiteikimas. Bet užtat jis ir negalėjo nepergyventi vis labiau atsiveriančios prarajos tarp idealo ir tikrovės. Tai ir yra pagrindas, dėl ko neišsižadamą jo šviesumą gaubia melancholiški šešėliai. Kaip teisingai pastebėjo jaunosios kritikos atstovė prof. V. Skrupskelytė, Santvaro "lyrika dvelkia elegiška nuotaika, neišsipildžiusių troškimų liūdesiu (pabraukta mano. — J. Gr.), bet taip pat ir šiltu atvirumu kitam žmogui" (Lietuvių poezija išeivijoj 1945 - 1971, p. 10).

Paprastai St. Santvarą tituluojame poetu, bet jis drauge yra dramaturgas ir aplamai teatro žmogus. Iš jo dramų Kauno valstybiniame teatre buvo statyti "Žvejai" (vaidinti ir Lat-. vijoj bei Estijoj) ir "Kaimynai". Taip pat jis sukūrė libretus kelioms operoms: "Pagirėnai (muzika St. Šimkaus), "Eglė žalčių karalienė" (atsiremdamas M. Petrausku, muziką perkūrė J. Karnavičius), "Atlantida" (liko rankrašty), be to, J. Pakalnio baletui "Sužadėtinė". Jau išeivijoj sukūrė dar du libretus: Chicagos lietuvių operos 1969 m. pastatytai J. Gaidelio "Danai" ir 1976 m. pastatytai V. Marijošiaus "Priesaikai" (pagal B. Sruogos "Milžino paunks-mę"). Jis yra autorius ir kantatų "Kantata apie Lietuvą" ir "Kovotojai", kurioms muziką sukūrė J. Gaidelis. Porą metų (1932-34) Kauno valstybinėj operoj St. Santvaras reiškėsi kaip solistas, o vėliau buvo paskirtas jos dramaturgu — rūpintis libretų vertimais ir lietuvių kalbos tarties prižiūrėjimu. Išvertė į lietuvių kalbą keliolikos operų libretus ir kelis jų vertimus iš naujo perdirbo, išvertė apie šimtą atskirų operinių arijų ir šiaip dainų. 1943 m. pradžioj paskirtas Kauno Jaunimo teatro direktoriumi, perreformavo šį teatrą į Jaunąjį dramos teatrą ir rūpinosi jaunųjų aktorių ugdymu. "XX Amžiaus" dienraštyje (1936 - 40) drauge su J. Brazaičiu paskelbė keliasdešimt operos spektaklių ir koncertų recenzijų. Viską sudėjus, St. Santva-ro įnašas į mūsų teatrinį gyvenimą yra žymus.

Daugelis poetų yra individualistai, kurie vengia "minios" ir kasdienos. Priešingai, St. Santvaras, nors ir būdamas jautrus tokiame reiškime-si neišvengiamiems konfliktams, visada buvo ir visuomeniškai veiklus. Pirmiausia, žinoma, plunksna. Studijuodamas Italijoj, penkerius metus buvo nuolatinis "Lietuvos Aido" korespondentas. Jau čia ilgokai priklausė "Dirvos" redakciniam kolektyvui. Yra bendradarbiavęs daugely laikraščių. Tad galime apie jį kalbėti ir kaip publicistą. Daugiausia (ar beveik išskirtinai) rašė kultūrinėmis temomis ir būtent, galėtume sakyti, su "vaižgantišku" nusiteikimu, ieškodamas kuo galima pasidžiaugti (gal tik porą kartų polemikose parodė, kad ir jis gali "smogiškai" prabilti).

Be gausaus bendradarbiavimo Lietuvių Enciklopedijoj teatro ir italų literatūros klausimais, reikia pažymėti bent du didesnius jo darbus: šiame žurnale paskelbė plačią studiją apie poetą Mykolą Vaitkų ("Milžinų paunksmėje brendęs rašytojas", Aidai, 1964, Nr. 4, 5, 7, ir 8) ir K. Bradūno redaguotoje knygoje "Lietuvių literatūra svetur (1968) skyrių "Dramaturgija tremtyje" (p. 300-394).

Prieš penkerius metus rašydamas apie St. Santvaro tuometinę sukaktį, J. Brazaitis savo rašinį baigė tokiais žodžiais: "Galima pasidžiaugti, kad Santvaras tebesijaučią visuomenei naudingas ir kad 70 metai nei jo energijai, nei jo nuotaikai nėra slenkstis, kuris verčia sustoti ir pasakyti: gana, pakaks . . .". Šiuos žodžius galima pakartoti ir dabar, jam peržengiant jau 75 metų slenkstį Anaiptol nesijausdamas išsisėmęs. S t Santvaras ir toliau atsideda poetinei kūrybai. Kaip iš pereitame numery duoto jo poezijos pluošto matyti, jis įkvėpimo ieško ne senatvės refleksijose, bet gaivalingos jaunatvės temose. Ir toliau jis lieka visuomeniškai judrus ir paslankus Bostono lietuvių gyvenime. O kadangi jis yra artistiškai geras kalbėtojas, jis dažnai vyksta su paskaitomis ir į kitas mūsų kolonijas.

Visi geri linkėjimai Stasiui San-tvarui, kad ir toliau jis savo kūrybiniu ryžtu liudytų savo abejingumą laiko tėkmei — rodytų, kad dvasinė jaunystė ne nuo metų priklauso.
J. G.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai