RUDUO Taip, taip! Kiekvieną naują rytą Kaip kūdikis, spurdėdamas džiaugsmu, Pamiršt imu, Kad tyloje senų namų Pavytusiu lapu nukrito Lyg paskutinė šio rudens šalna Sunkios prasmės pilna Būtis mana. Iš nebūties plačių kraštų Aš vis grįžtu Taku apžėlusiu ir pamirštu Ir nežinau, kad jau prie mano durų Ruduo; visi keliai pabjuro: Išskristi paukščiai pasikėlė. Menkutė saulės valandėlė Su vėju lekiančiais padangių debesiais Praeis, Kaip daugelis jau mūs praėjo Su tuo pačiu benamiu vėju, Nors niekas neskubėjo.
Ir man, ko man skubėti? Ant žibančios naktinės parugės Pavargęs laikas atsisės Ir palūkės. Rytuos aušra jau pradeda drebėti. O gal tai aš drebu? Gal mes abu Nuo ilgo nemigo naktų išbalę? Žiūrėk, ten pas Aukščiausią Valią Drabužiais išeiginiais pasirėdę Visi jie tyliai sėdi Kaip nuotakos vestuvių vežime. Ir mes eime Abu sykiu. Ruduo prie mūsų durų; Visi keliai pabjuro; Blyški aušra pro debesis iš lėto švinta; O ant laukų jau drėgnas rūkas sėda Ir į pėdą, Juodoj rugienoje giliai išmintą, Jau paskutinis lapas krinta. NAKTIS ILGA Naktis ilga. Dainuoki, žioge. O mėnuo slenka vis žemiau, žemiau. Į tolimą, į paliktą pastogę Mes nebegrįšim jau. Naktis ilga. Dainuoki, žioge. Pro langą atdarą kažkas pamoja Ir švystelia obels žiedu Trumpai, trumpai. Ir vienumoje Aš savo kelio nerandu. Naktis ilga. Dainuoki, žioge. Iš pievos kvepiančių pavėsių Visi naktigoniai tuojau nujos. Naktis ilga. Aš palūkėsiu. O tu dainuok, dainuoki, žioge! Nebepabudinsi tu jos... REQUIEM Jau daug naktų Pasibaigė, jau daug naktų, Kai tu Mane dar palikai čia pabudėti. O šiandien vėl žvaigždėti Mūs dangūs bąla busdami; Šventovė ūžia nerami Lyg vandenys pavasario upeliais. Diena jau kelias Ir tuoj, kaip šydas Jaunamartės, kalneliais išsiskleis. Giliais Dar miegančiais keliais Jinai ateis Pas tavo užremtas duris. O bokštuose varpai vėl tris, Tris ilgus ir sunkius kartus skardens. Tiktai akmens, To tavo liūdinčio, tamsaus akmens Jai niekas, niekas, neatris.
VIDUNAKTIS Vidunaktis. Nuo bokštų laikrodžiai jau ūkauja Nusvirę, Kaip mes po girią Kad šaukiamės paklydę. Ir žiburėti tvenkiniai Seniai, Seniai jau nebežydi. Vidunaktis. Tada kelies Tu Ir mūs alsavimu ak vaikštai taip lengvai Lyg varpomis viens kitą liestų Pribrendę mūs javai. Bet ten, kažkur manyj, Kažkur užu tamsos Užlūžta juodas Tavo kelias. Ir niekados, Tu niekados tenai neužeini. Tiktai naktis, tik laikrodžiai ten kelias Ir ūkauja žemyn nusvirę, Kaip mes kad šaukiamės po girią Paklydę. Ir žiburėti tvenkiniai Seniai, Seniai ten nebežydi.
GIESMIŲ GIESMĖ Sugrįžki, mano Mylimoji! Sugrįžki iš kalnų! Žieminę naktį prarymojęs Aš pasitikt tavęs einu. Pas mus jau mėlynuoja dienos. Kaip žiežirbos, Kaip žiežirbos purienos, Grioveliais nubarstytos. Upeliai blyksi lyg žuvytės Tarp šimtamečių akmenų Ir kepuraitėmis baltom iš tolo moja. Sugrįžk, sugrįžki, Mylimoji, Sugrįžki iš kalnų! Sugrįžo paukščiai pražiemoję Toli už vandenų Svyruojančių, girtų. Sugrįžk ir tu! Berželiai keliasi pavytę; Spurgai bijūnų kaip kojytės Balandžių rausvos švyti Darželio gilumoje. Kas jojo vartelius atskies? Sugrįžk, sugrįžki, Mylimoji, Aš pasitikt einu tavęs!
PANAKTINIS Tu rūpestingas Panaktini, Tu mano sodų Sarge! Kai šunes po dienos išvargę Suguls ir galvas panarinę Jieškosis poilsio šiauduose, Tu strėnas susijuosi Ir pasiėmęs rankon lazdą Apeisi sodą. Sustok ir paklausyk! Atrodo, Kažkas lyg plazda Ten, pas kraščiausią taką; Kažkas lyg žemę plaka Palūžusiu sparnu; Kažkas lyg čipsi Tenai už akmenų. Kai juos pralipsi, Drėgnam beržų liekne Atrasi tarp žolių Iškritusį mane Beplunksniu paukšteliu. Kai pasilenkęs imsi jį į saują, Būk atsargus: Jis žnaibys ir įleis nagus Tau ligi kraujo. Tu rūpestingas Panaktini, Tu mano sodų Sarge! Vėjingą naktį, naktį dargią, Kai ilsisi visi išvargę, Tu nešies prie krūtinės Mane besparnį, Tu senas, ištikimas mano Tarne. ELGETOS SONETAS Į mėnesieną, ak į mėnesieną Pasviro tylūs mūsų kelio gluosniai. O Tu atgniaužęs savo ranką dosnią Vis dalini tą būtį; ją, tą vieną, Vienintelę, kaip naktį sidabrinę, Tu žvaigždėms, mėnesiui ir žiogui duodi. O mes pavartėj galvas nunarinę, Nuo šalčio ir lietaus kaip stagarai pajuodę Vis stovime jau ilgus, ak taip ilgus amžius, Ir drebanti ranka kelintą Jau kartą vis pakyla ir paglamžius Varpelio tavojo virvelę krinta Atgal ir mąsto: Turbūt namie Tavęs nerastų. ŠEŠĖLIO SONETAS Tai mūs atodūsių paklydę vėjai Tave čia buvo užgesinę. Atėjo vakaras ir, sako, suspindėjai Lyg vabalėlis sunkiame kemsyne Tu mūs būtyj. Vidurnaktis artėja. Sugrįžo paukščiai nuo lizdų nutolę. Susiglaudė delnai pabaigę sėją. Žiogeliai šaukiasi po žolę. Ir aš kartu išeiti pasikėliau. Tiktai Tavęs, kodėl Tavęs man nematyti? Kažkas čia, sako, švyti; Kažkas čia pat prie mano kojų. Tai aš turbūt savu šešėliu Tave užstoju.
VELYKŲ RYTAS Ak rytmečiai! Ak rytmečiai tie tolimieji, Kada plačiai Lyg vandenys giesmė laukus užlieja Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą; Kai pirmutinė smilga Nedrąsiai stiebias pažiūrėti, Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti — Ne, ne: kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga. Ir Tu eini, Tu, Užmirštasis, tris kartus eini. O gluosnių mūs žiedai raini, Plaukuoti tarsi kirmėlaitės Ant Tavo tako susiraitę Ir nusižeminę vis renkasi prie kojų Lyg prieš savaitę Mes palmių Tau su mirtomis nebūtum kloję. Bet šiandien vėl Tu mus kvieti: Pagruodžiu dunda žingsniai mūs kieti. Jau tuoj, jau tuoj prinokusiom su dirsėm Ir mes nusvirsim — Visi mes paskutinio vėjo pakąsti Nusvirsim prieš Tave, auksinis Tu kviety! Ak rytmečiai! Ak rytmečiai tie tolimieji, Kada plačiai Lyg vandenys giesmė laukus užlieja Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą, Tada ir mes lyg pirmutinė smilga Nedrąsiai stiebiamės pasižiūrėti, Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti — Ne, ne: kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.
|