Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DEGANTIS KRŪMAS PDF Spausdinti El. paštas
SIGRIDA UNDSET, 1885—1949
 
„Sigrid Undset buvo Norvegijos spindesys. Ji išgarsino savo kraštą visame pasaulyje“. Šiais žodžiais š. m. birželio 10 d. Norvegijos paralamento pirmininkas Natvig Pedersonas parlamento posėdy užbaigė savo kalbą, kurios parlamento nairai išklausė atsistoję. Tą pačią dieną norvegų rašytojų draugijos pirmininkas Hans Heibergas spaudai tarė: „Sigrida Undset niekada nesukurs savos mokyklos norvegų literatūroj. Jos stiprybė ne išviršiniame stiliuje, kurį būtų galima pasekti. Jos kūrybos didybė buvo garbingas savęs tardymas ir gilus moteriškas pažinimas. O tokį junginį tegali sukurti tik genijus.“ Velionės kolega, 80-metis Peter Egge, ilgametis norvegų rašytojų draugijos pirmininkas iš savo giliai sujaudintos krūtinės atsiduso: „Ji buvo vieniša, kaip kad genijai visada vieniši būna, nežiūrint draugų ir pasaulio pritarimo. Ji kovojo vidinio fronto kovą su savo tylių pralaimėjimų skausmu ir paslaptingų laimėjimų didingumu. Toji kova buvo jos genijaus sąlyga.“

*

„Varpai, valandėlę patylėję, vėl pradėjo gausti, o jų dūžiai dabar buvo tokie stiprūs, jog atrodė tartum ledas per nugarą slinktų“...

Tai buvo tą tamsų, šalnos nubaltintą rudens rytą, kada Kristina Lavranso duktė pirmą kartą atvyko į Hamarą ir ant tėvo plačių pečių buvo įnešta į bažnyčią pabučiuoti auksinės dėžės su šv. Tomo relikvijomis. Bet birželio 16 d., kada „Kristinos Lavranso dukters“ autorės karstas tame pačiame Hamare buvo nešamas ne į tą didžiąją vidurinių amžių katedrą, bet į nedidelę šv. Torfino koplytėlę, nuotaika buvo kitokia: koplytėlės varpų trapus skambesys paskęsdavo vargonų preliudijoj, o šiltas vasaros vėjelis žaidė aplink. Tas dabar norveguose taip svetimas pamaldumas, taip giliai kadaise įsišaknijęs žmonėse tos epochos, iš kurios Sigrid Undset pačią stipriausią medžiagą sėmė, persunkė paskutines jos valandas šioje žemėje. O to pamaldumo ji pati troško: maldos ir mišių už jos vėlę, išlaisvintą iš sąmoningai pasirinktos vienatvės. Gedulingas mišias laikė pats norvegų vyskupas Mangers, o per ilgas mišių ceremonijas garbingų svečių suoluose tik jos sūnus Hans vienintelis visą laiką išklūpėjo... Suskamba altoriaus varpeliai, Pakėlimas, vyskupas konsekruoja duoną ir vyną... ir vėl iš tolimų laikų glūdumos girdėti pačios Sigridos Undset balsas: „Aš ilgiuosi tos senos bažnyčios, ant uolos pastatytos, kuri niekada nesakė, kad daiktas yra geras tik dėlto, kad jis senas; priešingai, sakramentui naudoja ji vyną, kurs geriausias tada, kai jis senas, ir duoną, kuri geriausia tada, kai ji šviežia“.

Aštuonių Norvegijos rašytojų garbės sargyba išneša rašytojos karstą paskutinei šioje žemėje dar likusiai dviejų valandų kelionei į Mesnalio mažytę medinę koplytėlę ten toli aukštai miškuose, netoli jos tėviškės Lillhammer. Hamare plevėsuoja ant pusiau stiebo nuleistos vėliavos; o tų vėliavoms stiebų daugybė, nes miestas švenčia 900 metų jubiliejų. Tačiau daug didesnį įspūdį darė tie iš eglišakių ir melsvų alyvų nupinti kryžiai, išstatyti kelių mylių pakelėj į paskutinę poilsio vietą, kur Mesnali kapinaitėse laukia iškasta duobė šalia ten palaidotų dukters ir sūnaus. Paskutinieji šlakstytuvo lašai, paskutinieji smilkytuvo dūmai... ir toli uolynais ir žaliais, kaip smaragdas, šlaitais nuaidi norvegų himno žodžiai: „O, mes mylime tą šalį“.

Sigrida Undset nebuvo jau toks plačiai publikai akinantis menininkas: jos kalba — tikrai reikia stebėtis — dažnai nemeniška, beveik visai be blizgesio, o jos romanuose labai nedaug didingų ir stilistiškai apdirbtų vietų. Ji niekada nepasiekė tokio kalbos žėrėjimo, kaip Knut Hamsunas, bet ji vis dėlto buvo didesnis autoritetas negu kuris nors kitas šiaurės rašytojų. Ta jos stiprybė glūdėjo nepaprastame ir retai sutinkamame literatūriniame jausme. Ji sugebėjo sujungti natūralizmo aplinkos ir jos galybės pažinimą su mistine gyvosios dvasios patirtimi. Sigrida Undset priklauso nedaugeliui šiaurės rašytojų, pajėgusių nutiesti tiltą tarp mistikos persunkto 14-tojo amžiaus ir 19-tojo amžiaus natūralizmo. Užtat ji savo romanus galėjo kurti tikrųjų žmogiškų aplinkybių perspektyvoje.

Sigridos Undset jaunas Pegasas sužvingo gana aštriu to laiko impresionistiniu natūralizmu, visai dar neturėdamas jokio supratimo, kad pasauly ir malonės esama. Pradžioj rašytoja daugiausia vaizdavo norvegų sostinės smulkiąją miesčioniją (Sigrida buvo baigusi prekybinę gimnaziją ir pati ištisą dešimtį metų išdirbo įstaigoj). Pagrindiniai personažai buvo moterys, o kontrastas tarp pilkos kasdienybės ir neaiškaus ilgesio, erotinių polinkių bei svajonių buvo jos pirmųjų mėginimų centriniai motyvai. Bet šitie pirmieji žingsniai jau iš karto (debiutinis romanas „Ponia Martha Oulie, 1907) užtikrino rašytojai garsią ateitį. Dar vieną žingsnį pirmyn Sigrida Undset pažengė savo antroje „Laimingojo amžiaus“ knygoje (1908). Čia realistinis vaizdavimo menas jau pilnai subrendęs — tiesiog stebėtis reikia tiek jos išviršiniu, tiek psichologiniu vaizdavimo meistrišku taiklumu. Nedaug kas tepajėgė taip įtikinančiai pavaizduoti tą liūdną ir slegiančią miestiečio kasdienybę, ypač moterų likimą aprašant. Iš tos pilkos natūralistinės jaunų dienų kūrybos šiek tiek perspektyvų išlikti turįs jos romanas yra „Jenny“ (1911), parašytas po ilgesnio viešėjimo Prancūzijoje ir Italijoje. Tai pirmoji knyga, ėmusi garsinti Sigridos Undset vardą. Ta pačia natūralizmo spalva nušlakstyti yra ir sekantieji jos kūriniai — tiek novelių rinkiniai „Neturtingas likimas“ (1912), „Užburto veidrodžio šukės“ (1917), „Protingosios mergaitės“ (1918), tiek „Pavasario“ romanas (1914), kuriame rašytoja pabrėžia, kad moteris, kaip žmona ir motina, turi pirmiausia namams ir šeimai atsiduoti. Romane ūžiančia srove teka jaunystės jausmai ir konfliktai, pavasario nakties audringas dangus gaubia visą istoriją: dangus mėlynas, tamsus neramus, bet šviežus ir savyje slepiąs ateitį.

Tuo tarpu Sigrida Undset auga dvasioje. Perėjimas į katalikybę 1924 m., katalikų tikėjimo pažinimas at-gimdo ją kaip menininkę. Galinga gyvenimo srovė išsiveržia iš tų naujų pergyvenimų, kurie pagilino, pagražino, paįvairino jos pirmykštį pažinimą: nusižengimas ir padarytos klaidos sunkina gyvenimą, bet nusidėjėlis gali pasitaisyti, susitepęs gali būti vėl nuvalytas, užkietėjėlis — suminkštėti. Pažinimas, kad po šio gamtinio gyvenimo yra kitas, dar labiau pagilino Sigridos Undset psichologinius gabumus. Ir jos stilius darosi tvirtesnis bei tikresnis, įvykiai įgauna daug ryškesnę spalvą, personažai gilėja ir platėja, perspektyva žvelgiant ateitin — daug didesnė ir gilesnė. Visa tai nebuvo tik istorinė nuotaika. Rašytoja visiškai tikėjo, kad žmonės šiaurėje dabar pasidarė daug mažesni, pilkesni, labiau išpūsti. Didesnę to susmulkėjimo dalį ji priskyrė šiaurietiškam protestantizmui.

Katalikiškoji pasaulėžiūra jau gana ryški jos vidurinių amžių romanuose: „Kristina Lavranso duktė“ (1920—1923), „Olavas Audunsonas iš Hestvikino“ (1925) ir „Olavas Audunsonas ir jo vaikai“ (1927). Bet ir šituose romanuose Sigrida Undset lieka tokia pati be pasigailėjimo, kaip ir jos natūralizmo budrūs pesimistai. Niekas kitas taip be iliuzijos neįžvelgė į žmogaus negarbę, kaip Sigrida Undset, nes ji nepaleidžia savo personažų tol, kol jie neišmėgins visos gyvenimo gėdos ir smūgių kartėlio; o dėl tų žmonių ji nė kiek nesijaudina. Ji neglosto savo personažų visokiomis užuojautomis, neleidžia jų pro kančias praeiti, bet priešingai — verčia perbristi visų kančių klanus.
Kristina Lavranso duktė nemėgina savo kančios išvengti, nes ji žino, kad toji kančia jai skirta aukštesnės jėgos, kuri jai tik gero nori, kuri kitokiu būdu negali išgelbėti jos atžagarios, išdidžios ir pasididžiuojančios sielos. Nedaug yra veikalų pasaulinėje literatūroje, kur moters pergyvenimai būtų taip giliai ir taip vispusiškai pavaizduoti kaip „Kristinoje Lavranso Dukteryje“, tame centriniame Sigridos Undset kūrinyje. Jos vaizduojamų moteriškų personažų portretai, lyg tie vėlybo renesanso freskai, pilni gyvo konkretumo, individualaus gyvenimo pilnumo — nesvarbu, ar modeliai buvo jauni, ar senatvės išvagotais veidais, ar jau mirties paženklinti žmonės. Bet šitie moters pergyvenimai nelieka vien tik moterų pasaulyje — juose telpa ir vyro, ir tėvo, ir sūnaus pasaulis. Meilę tarp vyro ir moters, moterystę, motinystės instinktą Sigrida Undset pavaizdavo su tokiu ekstatišku intensyvumu, su tokia tikrybe, teisybe ir protingumu, kad šitaip pavaizduoti tegali tik kūrėjas, pats tuos dalykus pergyvenęs.
Kiti du viduramžiniai romanai savo turtinga fabula bei charakterių pavaizdavimu nėra menkesni už „Kristiną Lavranso Dukterį“, nors juose ir trūksta tos lyrinės sultingos jėgos, narpliojant meilės istoriją.

Sigridos Undset viduramžinių romano atatikmena šiems laikams yra jos dvilypis romanas „Gymnadenijos“ (1929) ir „Degantis krūmas“ (1930). Tuodu romanu — tai Sigridos Undset atsivertimo istorija, perkelta į vyriško personažo, Pauliaus Selmerio, pergyvenimus ir patyrimus. Tai gilūs išvidinio gyvenimo romanai. „Gymnadenijos“ ir „Degantis krūmas“ yra unikumas moderiojoj šiaurės literatūroje, nes tais romanais Sigridai Undset pavyko padaryti net tai, kas nepasisekė pačiam Ronaldui Fangenui, taip pat norvegui, tam iš pradžių dideliam liberalinio humanizmo garbintojui, paskui įkyriam to paties humanizmo priešininkui ir grupinio religinio judėjimo (oxfordistų) bei krikščioniškosios pasaulio revoliucijos skelbėjui. Būtent, jam nepavyko pavaizduoti moderniojo žmogaus raidos nuo ateizmo lig įtikėjimo į vieną asmeninį Dievą, nepavyko atskleisti malonės prasiveržimo tokio žmogaus sieloje ir pavaizduoti taip, kad procesas būtų suprantamas bei patikimas net ir tam, kuris pats tų dalykų nėra patyręs.

Bet dvilypį Sigridos Undset romaną reikia įterpti taip pat į daug didesnį idėjinį sąryšį. Tame romane reiškiasi ne vien tik atsiskaitymas su 19-tojo amž. pabaiga, bet ir apskritai su subjektyvizmu. To subjektyvizmo filosofiniu pagrindu nėra vien tik Julijos Selmer, Pauliaus motinos, pasaulėžiūra, bet taip pat Pauliaus svainio Halsteino liberališkoji krikščionybė bei jo dėdės Abrahamo, taip pat pastoriaus, ortodoksinis liuteriškumas. Visuose šituose atvejuose, žinoma, daugiau ar mažiau, principai yra pritaikyti žmogui, o ne žmogus principams. Dėdės Abrahamo protestantiška ortodoksija stato pačius didžiausius tiesioginius ir objektyvius reikalavimus atskiro žmogaus gyvenime, bet ji atstovauja tik pagal „šiauriečio žmogaus“ kurpalių pagamintą krikščionybę. Paulius kaip tik ir jieško objektyvumo, bet tokio, kuris galiotų visiems žmonėms ir visiems laikams. Todėl religija negali jam duoti priimtino atsakymo į jo klausimą tol, kol jis nesutinka jos katalikiškoje formoje. O katalikiškoji Bažnyčia jam davė aiškų atsakymą, kuris yra lyg sujungtos grandys grandinėje, — atsakymą, turintį objektyvinės galios ne vien tik šiaurėje. Bet ši galia pareina, žinoma, nuo paties išeinamojo taško, ir todėl Pauliaus giliausia problema yra ta, ar jis pajėgs įtikėti į asmeninį Dievą, kuriam rūpi kiekvieno žmogaus siela.

„Gymnadenijų“ ir „Degančio krūmo“ tiesiogine tema galima laikyti ir mistiško prado atsiskleidimą Pauliaus Selmerio sieloje. O tatai reiškia, kad romanas, nežiūrint jo išviršinės natūralistinės aparatūros, vaizduoja antgamtybės augimą modernioje sąmonėje. „Jis pats visai neegzistavo; vienintelis kas jame ir visame kame teliko, buvo Dievas“. Tokios frazės krikščioniškuose romanuose dažnai būna negyvos, bet Sigrida Undset savo personažus (tiek vidurinių amžių, tiek mūsų laikų) taip negailestingai plaka, jog bet koks skaitytojas, net ir pats radikaliausias, priverstas sutikti: tai tiesa, tai mano paties gyvenimas! Sigrida Undset išdrįso pavaizduoti nuodėmę taip natūralistiškai aštriai, kad jai pavyko taip pat įtikinti savo skaitytojus, jog malonė yra taip pat tikrovė tų vaizduojamųjų žmonių gyvenime. Taigi, ką reiškia pasauly tos paskiros, mažytės, baltos, kvepiančios laukinės orchidėjos (gymnadenijos), kuriomis Paulius, dar gimnazistu būdamas, iš karto apsivylė, prieš tą tikrovę, tikrovėje degantį krūmą — prieš tuos dalykus, kurių nematome.

Religija ir morale yra pagrįstas taip pat Sigrid Undset romanas „Ida Elisabeth“ (1932). Ten, kaip ir „Pavasaryje“, ji vaizduoja moterį, kuri dėl šeimos paaukoja savo meilės laimę. 1934 m. pasirodo pirmoji dalis Sigrid Undset vaikystės atsiminimų „Vienuolika metų“ (bet jų tęsinio nebesulaukta; greičiausiai vokiečių okupacija 1940 metais tai sutrukdė). Dėl tos pačios priežasties nepasirodė ir 1939 m. išėjusio romano „Madame Dorothea“ tęsinys.

Šio romano siužetas paimtas iš 18-tojo amž. Norvegijoj. Pirmoje romano dalyje matome Madame Dorothea, vyro paliktą vieną su septyniais vaikais (persiskyrusios poros yra gana mėgiamas Sigridos Undset motyvas). Kokia būtų buvus Madame Dorotheos ir jos septynių vaikų ateitis, taip ir nebeteko sužinoti. O kaip iš pirmosios dalies matyti, buvo apmesta išvystyti ją į naują didelę giminės kroniką.

Vokiečiams 1940 metais balandžio 9 dieną okupavus Norvegiją, Sigrida Undset per uolynus, kulkoms zvimbiant, pabėgo į Švediją, o paskui per Rusiją, ir Japoniją nuvyko į Ameriką. Ji apsigyveno nedideliuose dviejuose kambarėliuose viename niūriame Brooklyno pensionate. Geriausiai visoje Amerikoje ji jautėsi vienoje indėnų kiltyje, kuri ją net savo. garbės vadu buvo išrinkusi. Rašyti ji beveik nebepajėgė: tėvynės skausmas ir ilgesys slėgė jos širdį; nemažą motinišką skausmą ji jautė netekusi savo vyriausiojo sūnaus, žuvusio norvegų laisvės kovose su vokiečiais; neramumo kėlė ir antrasis sūnus, įstojęs savanoriu į anglų aviaciją; dukters, kurią liga jau anksčiau buvo paženklinus, ji buvo netekusi 1939 m. Tačiau nežiūrint tėvynės meilės, ir motiniško skausmo Sigrida Undset vis dėlto parašė porą knygelių ir Amerikoj būdama: „Vėl į laisvę“ ir „Laimingosios dienos Norvegijoje“. Si paskutinioji yra parašyta amerikiečių vaikams ir vaizduoja jos trijų vaikų gyvenimą namie Lillhammere.

Sigridos Undset asmenybė kartu ir žavėjo ir gąsdino. Ji buvo labai izoliuota, daugiausiai tylėdavo, o jeigu žodžiai ir prasprukdavo, jie būdavo islandiškai lakoniški ir taiklūs. Ji buvo nepaprastai gabi nunuoginančiai, tiesiog žudančiai satyrai, kurią ji gana meistriškai apvaldydavo. Bet jeigu jau reikėjo jai kur išeiti kur savo žodį tarti kasdieninio gyvenimo debatuose, ypač nagrinėjant vedybinius ar seksualinius klausimus, arba jei reikėdavo tarti žodį apie nacizmą, jos polemika įgaudavo tokį lig šiol čia šiaurėj nežinomą aštrumą, kad klausimuose menkai nusimanančiam atrodydavo, jog Sigrida Undset yra pirmos rūšies cinikė. O cinike ji niekada nebuvo. Jos likimas buvo taip skausmų ir kančios prisotintas, jog nuostabu, kad ji nesuklupo, o savo darbą toliau tęsė. Iš tos jos rūsčios asmenybės tyliai tekėjo meilė ir rūpestingumas. 1928 metais gautą Nobelio premiją ji paskyrė silpnapročių vaikų prieglaudai įrengti, kai tuo tarpų pragyvenimo klausimas jai pačiai buvo tragiškai aktualus. Elgetauti žmonėse užuojautos jai buvo svetima. Ji viena ant savo pečių nešė skausmų ir kančios naštą, kurios atitikmenos pasauly reiktų tikrai pajieškoti. Visa tai dar labiau aštrino jos pikto ir niekšiškumo pažinimą, tačiau skausmas čiulpė iš jos daugiau jėgų negu kad jų jai reikėjo. Šių metų birželio 10 dieną iš šios sąmoningai pasirinktos vienatvės išsivadavo jau gana pavargęs genijus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai