Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCENTE ALEIXANDRE   
ŽEMĖ
                                                                 
Susijaudinusi žemė
išgarina vegetalinį
pasitenkinimą. Štai: gimė!
Žalias raudonis šiandieną iriasi
dar nauja erdve.
Ką talpina? Vieniša, savaime
tyra, niekas joje negyvena.
Vien tik pasaulio nebylus,
pirmagimis žavumas,
auksinėje šviesoje,
pakyla į erdves lengvas, skaidrus.
                                                                
ORAS
                                                                                                 
Dar labiau nei jūra, oras,
labiau beribis nei jūra, yra ramus.
Iškilus vaiskumo budėjimas be nieko.
Gal kurią dieną žemės pluta
galėjo tave jausti žmonišką. Nenugalimas
oras nežino, kad tavo krūtinėje gyveno.
Be atminimų, nemarus, oras švyti.

ĮSIURBTAS

Daugiau, daug daugiau
nei tai, ir mažiau
nei tai, ką turiu
šio auksinio rudens
ramų vakarą.
Mano gyvenimo artimas ašigalis,
priverstas pajungtas gyventi
tavyje,
smurtingoje buityje,
pasuktas
į tave, įsiurbiąs padare,
kur aklą mane laikai
giliausioje tyloje.

Ramus buvimas,
ramių ramiausias.
Kartais galvoju:
Ar gyvenimas vien tik tai?
Tas egzistavimas,
toks tikras,
tas egzistavimas,
toks konkretus,
uždaras,
užmirštas,
pakibęs?
Čia apkabinus tavo liemenį,
čia, įkvepiant egzistavimo
paslaptį. Čia, veidas prie veido,
kūnas prie kūno,
siela su siela.
Čia ramus,
čia
pritvirtintas, prikaltas . . .
Nežinau. Virpu,
kai iš lėto, lėčiausiai,
labai palengva ranka
persijoju tavo ryškų gyvenimą
ir tikrai paliečiu
kaktą,
tavo kaklą,
tavo lūpas, tavo plaukus.
Ir užmerkiu akis ir įkvėpuoju vien pasklidusią kvaptį.

Ar galima visad įkvėpti
rožes? Tartuos esąs
palaidotas ir laimingas
su tuo vienu lapeliu:
buvimu.
Save mėginu,
tave mėginu,
tave gniaužau, tave pajungiu,
tave sukurstau.
O, gyvenime
be dangaus!
O, gyvenime skliautuose!
uostant,
kvėpuojant, jaučiant labai lėtą kelionę
labai suskystinto kraujo, pilno
aklos kvapties,
meilės smilkalų,
sunkaus,
beveik negyvo tvinkčiojimo . . .

SUDIEV LAUKAM S

Aš nebesugrįšiu, mylimos atšlaitės, aukštieji kalnai,
grakščiosios, nubėgančios, ne atsisveikindamos
nutolstančios upės.
Nuo to baisingo akmens papėdės regiu slėnį,
Tolumoje besileidžianti saulė dar graži ir stipri,
geltono žėrėjimo gausa
sklidinai pripildo ramų slėnį.
Ir ten tolima išauksuota lyguma, kur visad žaliuoja
niekad nevystanti diena,
rodo savo nepavargstančią pilnybę beribėje
padangėje,
Visa gražu ir didinga! Pasaulis yra bekraštis,
Vien tik mano žmogiška akis ten tolyje atspėja ribą,
bėglesnę, savo putomis atstangesnę,
iškilniadienės jūros, kuri iš perlamutrais žėrinčio
dugno išsiveržia.

Stovėdamas ant šios iškilumos, pasikartoją kalnai,
aš jus stebiu,
kraujas mano būties, kurią išminkė jūsų akmuo.
Nesu skirtingas, ir jus myliu. Veltui šios greitų
ir atkaklių vėjų plunksnos,
kondoro sparnai ar ten apačioje
grakščių dagilių mažyčiai sparneliai,
švelniai švyti saulėje: akmuo,


man ramus, jums kalba, nerūpestingi drugeliai.
Man žolė stiepiasi į aukštumas, daųgiškesnė už paukštį.
Ir visa ši žemės aimana, tas šauksmas, kurį jaučiu
beprotiškai sklindant nuo savo šaknies į ugnį
mano kūno, nuskaidrina nuotaikas,
ne žodžiais: gyvenimas, gyvenimas, ugnis, kančia
ar aukščiausia garbė, kurią, pats nežinau kaip, atmetu.

Čia, ant šio kalno, ramus kaip debesys,
kaip niūrus debesys, audrinąs mano kaktą,
ar malonus kaip mano vyzdyje pasislepiąs paukštis,
žiūriu į begaliniai besitraukiančią begalinę dieną.
Girdžiu tolimų, rūškanų audrų ūžesį
ir įsiklausau, ir žaibuose išskiriu silpną skrydį
švytinčių, permatomų dulkių sparnų.

Savo lūpomis noriu tavo baugios ir kietos žievės,
baisus ąžuole, kuris vienišas apglėbi
žalią gaudžių lapų skliautą.
Ir čia savo lūpom noriu, prašau tavo meilės lengvo šilko,
nesuteptoji rože, kuri kaip šviesa praeini.

Nuo to vienišo kalno į jus žiūriu,
laukai, kurie niekad nebesugrįšite į mano akis.
Milžiniškas saulės akmuo: ištisas pasaulis,
ir silpnajėgė lakštutė, kuri jo papėdėje jį užburia.


KŪNAS IR SIELA

Bet dar liūdniau, liūdniausia.
Liūdna, kaip šakai, leidžiančiai nukristi niekam neskirtą vaisių.
Daug liūdniau, daug. Kaip toms išgaroms,
kurias iš žemės iškvepia sutrūnijusi šerdis.
Kaip toji ranka, kuri nuo gulinčio kūno
pakyla ir nori tik paglostyti šviesas,
skausminga šypsena, mašastinė ir nebyli naktis.
Nakties šviesa apšviečia be sielos gulintį kūną.
Siela anapus, siela pasitraukus iš kūno, švelniai
plevenanti virš liūdno, apleisto pavidalo.
Malonių miglų siela, pakibusi
virš savo mylimos vakardienos, sustyrusio kūno,
kuris išblyškęs atšąla naktinėm valandom
ir palieka ramus, vienas, maloniai tuščias.

Meilinga siela, budinti ir dvejodama
atsiskirianti, galiausiai atitolsta subtiliai šalta.


Išvertė P. Gaučys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai