Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Šių dienų medicina ir gydytojo pašaukimas PDF Spausdinti El. paštas
M O K S L A S

Ne tik Vokietijos, bet ir Amerikos spauda rašo apie Groeningą, kuris nėra gydytojas, bet gydo ligonius. Groeningas nesąs toks, kaip kiti gydytojai. Norintiems išgyti ligoniams Groeningas liepiąs neduoti jam pinigų, bet tikėti į Dievą.

Primindami čia tai, mes nemanome spręsti, ar Groeningas yra gilus psichologas, ar jis turi kokių nors ypatingų galių, ar jis yra apsukrus šarlatanas. Bet mes sutinkame su „Frankfurter Hefte“ (Oktober 1949) straipsnio „Wunderdoktor und Doktor der Medizin“ autorium, kai jis rašo: „Mes laikome reikšmingu faktu, kad ligoniai pas jį laužiasi tūkstančiais, kad jau yra susidariusi Groeningo Sąjunga, kad jau susidaro Groeningo mitas, kad pagaliau bus sukurtas Groeningo filmas. Tas viskas nebūtų galima, jei daugelis ligonių nebūtų nustoję pasitikėjimo gydytoju“.

Iš kur tas ligonių nepasitikėjimas gydytojais? „To priežastys glūdi ne vien tik fakte, kad gydytojo menas yra įspraustas į griežtas ribas ir. kad todėl daugeliu atvejų negali padėti, — rašo minimo straipsnio autorius W. Weymann-Weyhe; jos glūdi giliau, būtent, tos priežastys glūdi fakte, kad ligoniai blogai suprantami arba piktanaudojami, kaip žmonės. Pagaliau tos priežastys glūdi medicinos moksle ir moksle apskritai.“

Toliau autorius nurodo, kad naujosios medicinos tėvas Paracelsus per siaurai suprato žmogų. Jam jis atrodė, kaip aukštesnis gamtinės visumos vienetas. Iš kitos pusės Paracelsus manęs, kad prieš žmogaus organizmo susirgimus gamta turinti atitinkamus vaistus. Todėl reikią ištirti gamtą, kad iš jos būtų išgauti tie reikalingi vaistai. Šitokiu būdu medicinos mokslas eąs gamtos mokslas. Nors šita Paracelsaus išvada nesanti klaidinga, tačiau ji išskiria lemiamas mūsų gyvybės ir gamtos sritis ir todėl priveda prie klaidingų išvadų. Pirma, ji vieninteliu tyrimo objektu padaro gamtą, iš kurios reikia atskleisti gyvybės paslaptis. Antra, tos paslapties išplėšimas pavedamas moksliniam eksperimentui. Tačiau eksperimentas teatskleidžia gamtos dėsnius. O tie dėsniai greičiau yra mechaniniai gamtos reiškiniai negu jos esmė. Nors dėsnis neklaidingas, tačiau „yra didelė klaida manyti, kad jame apsireiškia gamtos esmė. Toji esmė būna po dėsniu kur kas giliau paslėpta, nes gamta nėra tiktai mechaninė daiktų tvarka. Tačiau modernioji mechanika (kuriai gamtos esmė nesvarbu. J. G.), atremta kaip tik į šitokią mechanistinę tvarką. Ir medicinos mokslas taip pat.“

Toliau Weymann-Weyhe parodo, kaip gydytojai-praktikai apklausinė-ja ligonius, kaip jie pasitenkina nustatę ligą, nejieškodami ligos priežasčių. O kai jie jieško priežasties, tai vėl jieško ištisos jų grandinės. „Kaip mechanistinis yra priežasčių tyrimas, taip pat tokia yra terapija su chemiškai terapeutinėmis priemonėmis. Jos taip pat siekia mechanistinės reakcijos.

Tas vaizdas iš esmės nepakinta, kai žvelgiame į psichoterapijos mėginimus (čia taip pat į atskirus atvejus galime nekreipti dėmesio). Metodiškais nustatytais klausimais arba testais siekiama sukelti psichinę reakciją, kuri kitoje plotmėje atitinka mechaninius-fizikinius dėsnius“.

„Šito metodo įtartinumas glūdi jame pačiame, kuris žmogų padaro daiktu“, sako Weymann-Weyhe. Tuo tarpu žmogus nėra daiktas, bet indivuduali asmenybė, skirtinga nuo kitų. Todėl jo liga, kad ir labai panaši į kitų žmonių ligą ir atitinkanti tos rūšies ligą, medicinos nustatytą, yra jo individualinė liga, gal net sukelta tik tam vienam žmogui būdingų priežasčių. Ir jo ligos priežastys gali būti ne tik fizinio ir fiziologinio pobūdžio, bet taip pat psichinio ir dvasinio. Kūninė liga gali būti dvasinės ligos (nuodėmės) sukelta, nes žmogus nėra tik gyvos medžiagos kūnas, bet drauge ir nemateriali dvasia. O į žmogaus dvasią, net į pačią gyvybę mūsų laikų medicina ir gydytojai permažai dėmesio tekreipia, pasitenkindami dažniausia reiškiniais.

Į nepasitikėjimą gydytojais žmones veda ne tik jų vartojami mechanistiniai tyrimo metodai, kilę iš per siauros ir vienašališkos gamtos ir žmogaus sampratos. Čia nemažos reikšmės yra turėjusi XIX amž. išbujojusi pozityvistinė ir materialistinė pasaulėžiūra, kuri iš gamtos mokslų kilusią siaurą žmogaus sampratą dar labiau su-lėkštino ir sudaiktino. Juk materializmas skelbė, kad žmogus tesąs toks pats gamtos padaras, kaip ir visi kiti gyviai, kad dvasinės ypatybės tesančios fizikinių - cheminių procesų išdavos. O jeigu žmogus tik materijos gniužulas, tai nėra ko jam didelės pagarbos reikšti ir galima su juo daryti visokiausius eksperimentus.

Tai privedė prie to, kad kai kurie XX amžiaus gydytojai su karo belaisviais ir koncentracijų stovyklų kaliniais atlikinėjo be galo kankinančius ir žudančius eksperimentus, kurių paprastas žmogus nedrįstų daryti net su gyvuliais. Užuot gelbėję žmogų, gydytojai pagal politikų nurodymus žalojo žmogaus kūną,, atlikdami žydų ir tariamai nesveikų sterilizacijas. Jie ėjo dar toliau. Užuot gydę ligonius, kai kurie gydytojai susirgusius politinius kalinius ir karo belaisvius kartais tiesiog žudė įvairiomis nuodingomis injekcijomis. Šitas didelis etinis susmukimas, pasireiškęs gydytojuose, aišku, labai susmukdė pasitikėjimą jais, ypač kad mes maža tegirdėjome energingų gydytojų protestų prieš tuos pseudogydytojus, kurie žmones žalojo ir žudė. Nebuvo to energingo protesto ir dėlto, kad gydytojų tarpe buvo nemaža tokių, kurie politinių kalinių ir karo belaisvių nežudė, bet patys slaptai galvažudiškai elgėsi su negimusiomis žmonių gyvybėmis.

Tas didelis etikos susmukimas gydytojų tarpe reiškiasi dar ir dėlto, kad pastaraisiais laikais į gydytojo pareigas imta žiūrėti, kaip į pelningą amatą. Taip žiūrėjo ir žiūri dauguma visuomenės ir dauguma gydytojų. Jie buvo užmiršę ir užmiršta, kad gydytojo pareigos pirmiausia yra artimo meilės-gailestingumo darbas, kurio kilnumą parodė pats Jėzus Kristus, gydydamas tuos, kuriems žmogiškos jėgos buvo persilpnos padėti, bet kurie tikėjo į Jį.

Šiandien daugelis aukštesniąsias mokyklas baigusių jaunuolių nueina medicinos mokytis ne todėl, kad juos kviestų kilnus gydytojo pašaukimas. Tuos jaunuolius dažniausia vilioja geras gyvenimas ir pelnas, kurį duoda gydytojo profesija. Ar galima tikėti, kad šimtai ir tūkstančiai jaunuolių, kurie kiekvienais metais veržiasi į visus Europos ir Amerikos medicinos fakultetus, turėtų gydytojo pašaukimą ir būtų susižavėję jo kilniomis pareigomis? Naivus būtų, kas drįstu atsakyti „taip“. Juos pirmiausia vilioja gydytojo amatas, nes jis pelningesnis ir garbingesnis už kurpiaus ar siuvėjo. Ir ar daug šiandien medicinos studentų savo dvasine kultūra pralenkia siuvėją ar kurpių? Ar daugelis jų dalyvauja kultūriniame ir visuomeniniame darbe? Ar daugelis jų lanko koncertus ir parodas? Ar daugelis jų skaito ką kitą be savo mediciniškų vadovėlių? Ar daug jie domisi etika ir religija? Deja, tokių procentas nėra didelis.

Ar tada reikia stebėtis, kad tokie studentai be dvasinės kultūros ir be pašaukimo, tapę gydytojais, virsta amatininkais, gaudančiais pelną? Netenka taip pat stebėtis, kad Amerikos ir kitų kraštų gydytojai nenori įsileisti į savo profesines korporacijas kitų gydytojų, nors krašte tokių žmonių stinga. Jie tai daro ne tiek norėdami apsaugoti savo narių aukštą pašaukimo lygį, kiek gindami savo privilegijuotą padėtį ir pelningus honorarus, kuriuos jie gali lupti dėl gydytojų stokos. Ir čia lemia konkurencijos baimė, kaip bizny ir amatuose. Taigi šitas gydytojo darbo virtimas amatu ir kapitalistinis pelno troškimas, kaip kitose srityse, taip pat gydytojuose žlugdo dorovę, kuri jiems labiau privaloma negu eiliniam žmogui.

Tas dorovines pareigas užmiršę gydytojai-amatininkai, pirmiausia jieškdami pelno, susigalvoja visokių būdų pralobti. Todėl užuot buvę savo žmonių gelbėtojais ir geradariais, jie kartais tampa savo krašto nelaime. Vienur, ypač kai nesiseka tiesioginis amatas, jie paskelbia slaptą karą savo tautos gyvastingumui, nes negimusių žmonių gyvybių jie išžudo ištisais miestais (Lietuvoj prieš karą jie su slaptais pagelbininkais kasmet išžudydavo apie 15 000, maždaug tiek, kiek Telšių miesto gyventojų); kitur jie lupa tokius aukštus honorarus, kad tampa neturtingųjų gyventojų sluoksnių pabaisa. Pvz., Šiaurės Amerikos gyventojai, kurie mėgsta girtis (ir neretai teisingai) savo krašto gerove ir kiekvieną svetimą tuoj įkyriai klausia, kaip patinka Amerika, patys pripažįsta, kad didžiausia žmogui nelaimė — susirgti. Tada gydytojai per porą trejetą savaičių išplėšia gal poros metų santaupas. O viena tremtinė laiške maždaug taip rašė: „Kaip Europoj žmonės labiausiai bijo bolševizmo, taip Amerikoj — ligos. Tada žmogus ne tik nieko neuždirba, bet gydytojams išleidžia, ką buvo sutaupęs“. Taigi čia gydytojo pareigos daugeliu atvejų nebėra joks artimo meilės darbas, bet amatininko biznis ir lupikavimas. (Ar ir lietuviai gydytojai Amerikoj tokie pat? Red.).

Po viso to, kas aukščiau pasakyta apie nusmukdintas gydytojo pareigas, ar betenka stebėtis, kad žmonės gydytojais vis labiau ir labiau ima nebepasitikėti? Dabar jau labiau suprantama, kodėl vargšai ligoniai veržiasi prie tokio Groeningo, kuris niekada nebuvo gydytojas, bet kuris pats pinigų neima ir liepia tikėti į Dievą. Jei atsirastų toks krikščionis gydytojas, kuris neimtų pinigų ir dar lieptų tikėti, ar jis mirtų badu? Ne. Jam nelaimingi žmonės iš nuoširdaus dėkingumo prineštų tiek, kiek jis niekada nesuvalgytų. Tik, deja, kur šiandien yra tokie krikščioniški gydytojai, kurie būtų tolimi šešėliai Kristaus, kuris buvo ne tik kunigas, bet ir gydytojas?

Ryšium su dabartiniu daugelio gydytojų doroyiniu nejautrumu ar tiesiog smukimu, gali kilti klausimas, ar nereiktų Kat. Bažnyčiai peržiūrėti kanonų draudimą kunigams būti drauge gydytojais, ypač tiems, kurie turėtų pašaukimą. Be abejo, to kunigams susidarytų pavojus nukrypti į gydytojo amatą ir apleisti dvasines pareigas; tačiau tokie kunigai-gydytojai galėtų pakelti sužlugdytą kilnų gydytojo pašaukimą. Pasakysite, kad nėra Bažnyčios pareiga rūptintis fizine žmonių sveikata ir gydytojų profesija. Reikia sutikti, kad iš esmės taip. Bet jeigu į gydytojo pareigas pažiūrėsime, kaip į artimo meilės pareigas, tada gali atrodyti kitaip, juo labiau, kad pats Kristus buvo gydytojas iš gailestingumo. Ir kaip tik jis yra nurodęs, kur yra sunkiųjų ligų dažna priežastis, sakydamas išgydytajam paralitikui: „Eik ramybėje, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“. Ar kunigas, kuris atleidžia nuodėmes Dievo vardu, negalėtų būti gydytoju iš gailestingumo? Ar jis negeriau suprastų ligonį, ypač tą, kuris negali prisišaukti gydytojo, nes neturi kuo brangiai užmokėti? Tada aukščiau cituoti Kristaus žodžiai mūsų žiauriame pasauly neatrodytų beveik kaip pamaldi legenda.

Tiesa, jei anie žodžiai šiandien daugeliui ligonių atrodo negalima svajonė, kaltas dėlto visų mūsų silpnas tikėjimas. Tačiau kalti ir gydytojai, kurie dažnai į žmogų pažiūri, kaip į beasmenį daiktą ir priemonę savo pelnui. Tai antikrikščioniškai pažiūrai į žmogų ir į ligonį iš mūsų žiauraus pasaulio išvesti kunigas-gydytojas galėtų daugiausia pasitarnauti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai