Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAPINSKO IR LANDSBERGIO "ŠVENTASIS NARVAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Smilgaitė   
Antrasis "Šventojo narvo" dramos spektaklis, įvykęs Chicagoje spalio 1, Marijos gimnazijos auditorijoje, vienus žiūrovus nuteikė šiltai, kitus vos nuo juoko sulaikė, o trečiųjų, ir gal svarbiausių šiuo atveju, iš viso nepritraukė atsilankyti. Šie paskutinieji šį sykį pralaimėjo. Nors spektaklio negalima pavadinti aplamai vykusiu, bet Lapinskas sugebėjo sukurti dramatinę įtampą, ją perduoti publikai ir vaidinimą vainikuoti grynai emociniu pergyvenimu ir išsėmimu. To, rodos, ir užtenka. Visa kita yra tam tikri priedai ir sąlygos tikslui pasiekti.

Lapinsko spektakliuose paprastai vyrauja technikinės teatrinės priemonės. Jų ir "Šventajame narve" nepasigesta. Žiūrovas, nuėjęs į Lapinsko pastatymą, jau iš anksto žino, kad bus tam tikras skaičius šviesų, labai ryškių spalvų, šiek tiek eksperimentinės muzikos ir viena ar visos iš šių priemonių — skaidrių, filmų, aktorių eisenų per publiką, šešėlių žaidimas ir t.t. Nors visi tie efektai yra vartojami sukrėsti publikai ir pagauti jos dėmesiui, tačiau jie yra pasidarę tokia nuolatine Lapinsko teatro dalim, kad daugelis Chicagos lietuvių dėl jų atsisako dalyvauti Lapinsko renginiuose. Dažnai jo pastatymai pasidaro vien eilė tokių technikinių staigmenų su pertraukomis vienam ar kitam aktoriui prasitarti. Šį sykį panašiai prasidėjo, bet geriau baigėsi: buvo per dažnas šviesų žaidimas, bet bent gerai surepetuotas. Smuikas ir dūdelė rėžė ausis, bet tango grojimas, o ypač daina "O mano kleve", kaip-tik pataikė į teisingą stygą. Scenovaizdis, kuris dažnai Lapinsko pastatymuose tampa beveik grafikiniu atvaizdavimu vaidinimo minties, šį sykį atrodė kitaip, išskyrus kryžiaus virtimą į laivo vairą. Kostiumai buvo gerai parinkti ir įspūdingai vartojami.

"Šventajame narve" pasižymėjo du aktoriai: Laima Rastenytė (Įgaliotinė) ir Juozas Bulevičius (Julijonas Petrauskas, ekskunigis). Abu yra patyrę aktoriai, pajėgūs sukurti įtikinančius charakterius ir juos išvystyti vaidinimo eigoje. Kai vienas ar kitas buvo scenoje, jie tarpusavyje ir su kitais iš karto pagaudavo publikos dėmesį ir pamažu atskleisdavo vaidinimo užuomazgą bei savo vaidmenų mintis. Mažiau pasireiškė Aldona Rastenytė (Oksana Petrauskienė), nors gražiai pašoko tangą. Tadui Klimui (Vladas Ragaitis, vyskupijos valdytojas) vienur pavyko pilniau, kitur sekliau išgauti patikėtą charakterį. Jam ir kitiems šios dramos veikėjams dažnai grėsė pavojus vienpusiškai pristatyti savo charakterius ir linkti į melodramatišką jausmingumą. Mažai ką galima pasakyti apie kitus vaidybos atžvilgiu: Julius Balutis (Jonas Semėnas, kunigas) ir Daiva Markelytė (Laima moksleivė) buvo "gėrio" simboliai. Aleksandras Pakalniškis, jr., ir Vincas Olšauskas (Vyrai I ir II) buvo "blogio" įkūnijimai. Jų užduotis, daugiau ar mažiau, buvo būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku, ir jie tai gerai atliko. Lietuvos "Laukų vaikai", toks kalbantis ar dainuojantis jaunimo choras, vos sugebėjo ištarti žodį "ste-bu-klas" įvairioms variacijoms ir scenų pakeitimui užpildyti. Režisūriniu atžvilgiu jų paskutinis susitikimas su kunigu išlaikė dėmesį ir pabaigoje, jau po visų perversmų, jų pasilikimas scenoje įdomiai ir raminamai veikė publiką, duodamas progą minutėlei susimąstyti.

Kiti pažymėtini režisūriniai apipavidalinimai buvo vedybų scena ir finalas. Dvejos vedybos vyko vienu metu scenoje — vienos pagal valstybinę santvarką, o kitos Sibire per darbo stovyklos tvorą. Pynėsi abiejų porų istorijos, vedybinės priesaikos ir jaunųjų pergyvenimai į žodinę - vaizdinę - emocinę sintezę. Finale ne tik susiliejo charakterių asmeniškos krizės, bet taip pat ir viso vaidinimo dramatinės įtampos. Pagreitintu tempu plaukė vienas po kito staigūs, nelaukti, netikėti pergyvenimai, kol pasigirdo riksmas ir daina.

Dabar klauskime, ką Landsbergis sukūrė, rašydamas dar neišspausdintą "Šventojo narvo" dramą? Vietovė pavadinta: vidinės kovos ir kraštutinių situacijų teritorija, primenanti Lietuvą; laikas — mūsų. Nesiranda "Lauko vaikų", o tik dvi mergaitės ir du berniukai. Įgaliotinė pas jį yra vyriškos giminės. Scenovaizdis šiek tiek reališkiau pristatomas. Vietoj Lapinsko dviejų aktų pas Landsbergį — tik vienas. Aplamai su tuo ir pasibaigia didieji pakeitimai. Tekstas mažai tebuvo išbraukytas. Dramos užuomazga — kunigas areštuotas už tariamai surežisuotą stebuklą, o valdžios atstovo, įgaliotinio užduotis yra kaip nors išgauti iš jo melagystės prisipažinimą. Įgaliotinis vartoja įvairias priemones: grasina nužudyti Laimą, stebuklo regėtoją, siunčia imponuojantį Bažnyčios vyriausybės atstovą Ra-gaitį; siunčia Petrauskienę perkalbėti savo vyro seminarijos klasės draugo; ir galų gale siunčia patį Petrauską. Dramos viršūnėje iškyla Semėno galutinis prisipažinimas ir to prisipažinimo greitos pasekmės.

Nei charakteriai, nei pati drama nėra realistiškai pristatomi. Veikėjai lieka tikybinės ir tautinės išsilaikymo kovos simboliai. Simboliai gi vienu mažu mostu lengvai virsta į karikatūras. Sveikintina, kad aktoriai sugebėjo įkvėpti į savo roles gyvybės ir dramatinės tiesos. Rolėse jie matė daugiau negu drama turgo žodžius. Tik kunigo charakteris buvo sudėtingiau parašytas negu atliktas.

Tekstas kupinas rožių, erškėčių, ledo, popieriaus, piūklo, ir, žinoma, narvo simbolikos. Lapinskas išreiškė juos raudonos spalvos vartojimu, robotais ir rėžiančiu smuiku. Abu sutapo drabužių plėšyme. Landsbergis irgi norėjo įvairiais būdais sukrėsti žiūrovus. Tekste skaitome: "Juk jei mirusieji nebus prikelti, tai ir Kristus nebus prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias . . . Kas yra stebuklas . . . kas yra Mišios ... ką reiškia "aš aukoju" . . . Įsivaizduokite paskutinį kunigą ir Mišias ateities muziejuje ..."

Dramaturgas ir režisierius sutapo beveik be išimties savo tikslais ir numatytomis bei vartotomis teatrinėmis priemonėmis. Tik pats dramos galas spektaklyje buvo žymiai pakeistas, ir po skaitymo, atrodo, kad šiuo atveju Lapinskui daug geriau pavyko išspręsti dramatinius užsimojimus bei primestines problemas spektaklyje, negu Landsbergiui dramoje. Bet tai drama — ją galima ir vėliau užbaigti rašyti.
Marija Smilgaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai