| |
|
|
|
Parašė ALINA SKRUPSKELIENĖ
|
Rusija vakariečiui visuomet buvo sunkiai suprantamas, priešybių ir nejaukaus paslaptingumo kraštas, kurio gyventojai, nuo amžių valdomi stiprių ir žiaurių valdovų, sutalpina savo charaktery ir despoto, ir anarchisto bruožus. Kai Sovietų Sąjunga pasidarė svarus politinių rungtynių dalyvis, susidomėjimas ja itin padidėjo. Eventualų priešą reikia pažinti. Turbūt dėl to knygų apie Sovietų Sąjungą šiame krašte yra nemaža. Tai daugiausia politinio ir diplomatinio pasaulio įvykiai ir tų įvykių analizė. Paprastai labiausiai rūpi ginklavimasis, taikingo gyvenimo perspektyvos, sovietų ekonominis gyvenimas, komunistų partija, Kremliaus politinė sistema su nuolatiniu jos jėgų svyravimu, jo politika santykiuose su Vakarų pasauliu taikos ir šaltojo karo atžvilgiu.
Bet prieš porą metų pasirodė dvi knygos, skirtingos nuo šių savo medžiaga ir rašymo metodu. Jos tuoj patraukė skaitančios visuomenės dėmesį savo intriguojančiomis temomis. Tai Hedrick Smith The Russian and Robert G. Kaiser Russia. Abi knygos išbuvo ištisus mėnesius "bestselleriais", susilaukė entuziastingo spaudos vertinimo kaip geriausias kūrybingo, informuojančio ir interpretuojančio žurnalizmo pavyzdys.
Abu autoriai yra labai geri žurnalistai. Robert G. Kaiser yra Washington Post korespondentas, buvo ir anksčiau jau pažymėtas premijomis už savo korespondencijas iš užsienio. Hedrick Smith laimėjo Pulitzer Prize už savo pranešimus iš Maskvos, kai jis išbuvo per trejus metus kaip Netc York Times laikraščio Maskvos biuro viršininkas, o dabar yra Washingtono biuro viršininkas.
Abi knygos yra panašios savo medžiaga, užsibrėžtu tikslu ir rašymo metodu. Abu autoriai norėjo ne tiek pažinti politinę Kremliaus sistemą, partijos nusiteikimus, kiek rusą — žmogų. Tam savo uždaviniui jie gerai pasiruošė. Reikėjo pramokti rusų kalbos, išstudijuoti rusų istoriją carų ir komunistų laikotarpiu, ypač paskutiniųjų dešimtmečių. Jiems yra gerai žinoma politinė Rytų Europos padėtis po II pasaulinio karo, ir jie nekartą pastebėjo Baltijos valstybių skirtingą politinę padėtį. Ne tik istorija, bet ir rusų literatūra jiems neliko svetima. Hedrick Smith, dar prieš išvykdamas į Rusiją, buvo susipažinęs su lietuviais New Yorke, o savo kelionės metu buvo aplankęs ir Vilnių, kur pasikalbėjo su ten sutiktais žmonėmis.
Abu autoriai, pasirinkę tikslą pažinti žmogų, ėmėsi ir visai kitokio metodo. Jie stengėsi kaip galima daugiau turėti tiesioginės patirties, kaip galima daugiau apčiuopti, pajausti, pamatyti. Pažinti rusą jo kasdieninėje gyvenamoje aplinkoje, namuose, gatvėje, šeimoje, suprasti, ką reiškia gyventi Sovietų Sąjungoje. Smithą ypač traukė detalės, gyvenimo smulkmenos, kurios išryškintų pastoviuosius rusų charakterio bruožus, skaitytojui atkurtų autentišką sovietinės kasdienos vaizdą. Jis stengėsi susitikti su žmonėmis, užmegzti tiesioginį kontaktą, kiek galėdamas dalyvavo ne tik oficialiuose pobūviuose ar iškilmėse, bet ir disidentų slaptuose pogrindžio literatūriniuose susirinkimuose ar moderniojo meno parodose. Smithas parodė nepaprastos energijos ir patvarumo. Jis kalbėjosi su žmonėmis, kur tik gavo progą, klausinėjo, studijavo, surinko daugybę faktų, anekdotų, pasakojimų. Jis stengėsi įsiskverbti į patį rusiškojo gyvenimo branduolį, suprasti, kas iš tikrųjų motyvuoja rusą elgtis vienaip ar kitaip. Smithas rodo mums, kaip veikia ta sovietinė sistema kasdieniniame gyvenime. Rodo mums moteris, stovinčias eilėse prie krautuvių ir net nežinančias, kas iš tikrųjų bus parduodama, rodo mokyklas, rusų moksleivių mokyklinį gyvenimą, fabrikus, rusiškas pirtis. Bet jie neišleidžia iš akių nė komunistinio elito, vaizdžiai aprašo rinktinių prekių krautuves, specialias valgyklas, komunistinių vadų turimus vasarnamius, limuzinus, bibliotekų skyrius, kur knygos gaunamos tik su specialiu leidimu ir duodamos skaityti tik ištikimiems partijos žmonėms. Autoriams sekėsi susipažinti su daugeliu labai įvairių žmonių, bet nė vienam nepavyko užmegzti pastovesnių, ilgesnių pažinčių, nes rusai vengia svetimtaučių, bijodami sovietinio saugumo įtarinėjimų. Šiose knygose mus labiausiai domina pogrindžio kultūra ir disidentai.
Maištininkai, revoliucionieriai, sukilėliai atsiranda paprastai iš tarpo tų intelektualų, kurie nenori paklusti valdančiai biurokratijai. Ir disidentai kilo iš rusų inteligentijos, tos jos dalies, kuri turėjo noro, nuovokos, vaizduotės ir drąsos neiti valdžios ir cenzūros nurodomu keliu. Bet kitų inteligentų dalis pakluso. Susikūrė dvi Rusijos — oficialioji ir pogrindžio. Kartais net atrodo, kad viename asmeny esama dviejų Rusijų: viena yra oficialioji, policinės kontrolės ir cenzūros Rusija, priešiškai nusiteikusi Vakarams ir vengianti bet kokių draugiškų santykių su užsieniu, kita žmoniškesnė, atviresnė, bet neįspėjama.
Sovietuose visos gyvenimo sritys yra centralizuotos ir griežtai kontroliuojamos. Taip pat ir kultūrinis gyvenimas yra vairuojamas biurokratų norima kryptimi, padedant įvairioms Stalino laikais sukurtoms unijoms, pvz., dailininkų, rašytojų, aktorių, kompozitorių, žurnalistų, filmo gamintojų. MOS unijos yra visagalės. Jos patvarko, kurie veikalai gali būti spausdinami, kurie paveikslai rodomi parodose, kuri meno pakraipa turėtų būti labiausiai puoselėjama. Literatūroje proteguojamas socialistinis realizmas, smerkiama modernioji kūrybinė technika. Bet intelektualai labiau mėgsta klasikus, kad nereikėtų skaityti standartinių sovietinių rašytojų kūrinių, kuriuos jie laiko nenuoširdžiais, dirbtiniais. XIX amžiaus kūriniai, intelektualų nuomone, yra daug geresni, nes autoriai yra sąžiningi, nenutolę nuo realybės. Jie gina žmogų ir jo laisvę. Dailėje, tapyboje reikalaujama realizmo, smerkiamas abstraktinis menas, aplamai neleidžiama nieko, kas yra charakteringa XX a. tapybai. Muzikoje sekama klasikinėmis formomis, ir tai dažnai skamba kaip jau seniai, praeity, girdėti dalykai. Didžiuose Maskvos meno židiniuose simfoniniai orkestrai ir baletas, nežiūrint puikios technikinės pažangos, atlieka daugiausia XIX a. kūrinius.
Unijų viršininkai yra dažniausiai menko talento karjeristai, nes tikrai talentingi asmenys neturi noro gaišinti laiką administracinėse pozicijose. Globojami "vidutiniokai", kurie nėra pavojingi valdantiesiems, bet nustumiami gabieji, nes jie gali turėti talento daugiau negu vadai. Ne tik cenzūruojamos knygos, atmetami paveikslai, bet nustatomi ir dėsniai, kuriais vadovaujantis būtų daromi tyrimai, pvz., sociologijos moksle. Gautieji tyrimo duomenys negali prieštarauti marksizmo leninizmo dėsniams, dėl to kai kurie iš jų visai nuslepiami (pvz., girtavimo duomenys), arba juos tegali matyti išrinktieji asmenys. Dažnai mokslininkas, nujausdamas kokio atsakymo partija iš jo nori, pateikia norimą pranešimą, nors gautieji duomenys sugestionuotų kitokias išvadas. Tai yra mokslo iškraipymas, norint įsiteikti Politbiurui. Kartais autorius yra priverstas prisiimti padėjėją, kuris ištaiso kūrinį taip, kad jis galėtų būti išspausdintas, arba filmo gamintojas yra priverstas duoti kurią svarbią rolę ne talentui, bet turinčiam gerus ryšius su valdančiaisiais, nes negali atsilaikyti politiniam spaudimui.
Nesunku suprasti, kodėl intelektualų dalis sutinka su šia kultūrine politika. Juos vilioja gausios privilegijos: labai geras atlyginimas už išspausdintą veikalą, aktoriaus pasidorymą filme ar teatro scenoje, teisė pirkinėti specialiose krautuvėse, valgyti specialiuose restoranuose, turėti vasarnamį. Ypač branginamos kelionės į užsienį. Tai yra vienintelė proga mokslininkui išeiti iš savo siauro sovietinio pasaulio, susitikti su Vakarų intelektualais, rašytojais, menininkais, užmegzti kontaktą su savo srities specialistais, patirti naujausius mokslo laimėjimus, gauti literatūros, pagaliau pačiam pasirodyti. Kai kam ima rūpėti pasidaryti karjerą intelektualinėje srity, kaip siekiama tos karjeros visuomeninėje ar politinėje srityje. Kiti bijo rizikos. Neklusnus rašytojas negali spausdinti savo kūrinių ir tuo būdu užsitikrinti sau pragyvenimą, bet priverstas ieškoti darbo kur kitur ir dažnai jo negauna. Matydami labai skirtingą privilegijuotų ir neklusniųjų gyvenimą, intelektualai prislopina savo norą maištauti ir sutinka su valdančiųjų politika. Kai skubama įsirašyti į eilę automobiliui gauti, drąsi ir atvira kūryba mažiau berūpi.
Šitaip susikuria oficialioji sovietų kultūra, išauga pseudointelektualinis elitas. Valdžia jį lepina, skatina kilti ir dominuoti kitiems. Globa ir padrąsinimas sulipdo ištisą būrį agresyvių pataikautojų, kurie pasinaudoja savo pseudointelektualo kredencialais, kad pasidarytų sau karjerą kultūrinėje biurokratijoje. Jie yra lengvai lenkiami pagal partijos liniją, informuoja apie savo kolegas, kurie jiems atrodo mažiau lojalūs, galvoja ir kuria taip, kaip iš jų laukiama. Su tais pseudointelektualais tikrieji talentai turi rasti būdų sugyventi, bendrauti, dirbti, kartais net tose pat įstaigose.
Si oficialioji kultūra, tvarkoma ir vairuojama iš viršaus, darosi sunkiai pakeliama dėl savo banalumo. Tai yra kultūrinės politikos padarinys, ir atskiram kūrėjui yra labai sunku išsiveržti iš sukaltų rėmų, nes gali patekti į didelę partijos nemalonę. Vakaruose banalumas atsiranda, kai imama pataikauti minios skoniui, bet kūrėjas visuomet yra laisvas pasilikti individualus ir pakilti aukščiau minios. Sovietuose menininkas dažniausiai neturi šio pasirinkimo. Kita blogybė, tos pačios sistemos sukurta, yra veidmainiavimas. Tai padeda atskiram asmeniui nepalūžti ir pakelti nuolatinį oficialųjų spaudimą. Valdžia reikalauja labai daug, nori, kad kiekvienas pilietis sutiktų absoliučiai su viskuo. Tokius reikalavimus sunku patenkinti, dėl to žmonės yra priversti vaidinti. Jie išmoksta prisitaikinti, nes nemato kitos išeities: arba turi būti oficialiuoju kultūrininku, arba būsi užmirštas. Gyvenimas verčia imtis nuostabiausių priemonių, diplomatijos, išsisukinėjimo, dvigubo žaidimo. Įstaigose darbas atliekamas pagal oficialiąją liniją, o namie sukviečiami artimi bičiuliai, su kuriais diskutuojama religijos, moralės ir kitais egzistenciniais klausimais.
Reikalas nuolat veidmainiauti ir daryti kompromisus toks didelis, kad retas kuris išsilaiko švarus. Ir tai artimųjų yra suprantama ir jiems atleidžiama. Net ir savo draugus įskundusieji KGB organams prašosi dovanojami ir kartais draugų pagailimi, jiems atleidžiama. Stalino valdymo laikais kiekvienas turėjo leistis į kompromisus arba žūti ar netekti laisvės. Informatorių buvo pilna visur. Labai daug intelektualų žuvo be žinios, kiti buvo priversti gyventi nuolatinėje baimėje. Yra labai sunku išlikti švariems, kai nuolat gresia nesukontroliuojama jėga. Net ir tie, kurie kooperuoja su režimu, nėra tikri dėl savo likimo ir turi paklusti gana kaprizingiems įsakams ir draudimams. Vienam kitam pasiseka "nušokti nuo laivo", vienas kitas pabėgo iš menininkų kolektyvų, su gastrolėmis atvykusių į Vakarų pasaulį. Esame liudininkai žydų emigracijos į Izraelį. Tačiau daugumas neturi kitos galimybės, kaip būti ir toliau sovietiniu piliečiu ir bandyti išlikti sveikam, plaukiant pro Skilę ir Charibdę. Norėdami pabėgti iš tos slogios atmosferos ir nesugniužti, intelektualai susikuria savo atskirus pasaulius ir bando užsidaryti patikimų draugų tarpe. Čia jie gali nevaržomi skaityti mėgstamas knygas, klausytis mėgstamos muzikos, o taip pat ir užsienio radijų, pvz,, BBC, Amerikos Balso, Vokiečių radijo. Tokiuose būreliuose ir yra pats gyvastingiausias kultūrinis gyvenimas. Jis yra privatus, nepastebimas iš viršaus, bet yra originalus, mažiausiai oficialiųjų taisyklių išniekintas, mažiausiai paliestas kompromisų, bet labai pavojingas valdžiai. Tie kultūriniai židiniai yra išblaškyti po visą kraštą, kaip mažos kultūrinės salelės. Jų negloboja valdžia, priešingai, juos persekioja, kliudo, draudžia, geriausiu atveju stengiasi užmiršti ar visai nieko nežinoti. Tie židiniai susikuria ir išsilaiko tik dėl to, kad atsiranda asmenų, kurie pasiryžta išsaugoti tuos kultūrinius turtus, kad jie neliktų nežinomi dabartinei sovietų visuomenei. Juose tęsiama pereitųjų šimtmečių meninė ir literatūrinė tradicijos. Globojama visa tai, kas yra sąmoningai išbraukta iš oficialios kultūros, nustumta į užmirštį. Neoficialiose pogrindžio dailės parodose galima pamatyti puikių tapybos kūrinių, abstraktinio meno drobių iš pirmųjų porevoliucinių metų, išgirsti nuteistųjų, nužudytųjų ar jaunų ne-konformistų poezijos. Tokių slaptų ar pusiau slaptų kultūrinių būrelių nariai yra susiję glaudžiais ryšiais. Intymumas padeda atlaikyti išorės spaudimą. "Mes laikome viens kito rankas", tvirtina tokie pogrindžio intelektualai. Tas draugiškumas dažnai padeda jauniems rašytojams, kurie neturi ryšių su Maskva ar Leningrado literatūriniu pasauliu, o be tų ryšių yra neįmanoma nieko išspausdinti. Dėl draugiškumo kartais išgarsėja ir mažesnio talento rašytojai, kurių ištikimieji draugai išsaugo kiekvieną jų parašytą eilutę kartu su žinomais kūrėjais. Tiems kultūriniams židiniams užgesti neleidžia dažniausiai vyresnio amžiaus kultūrininkai. Jie gyviau jaučia ryšius su praeitim ir patraukia smalsius jaunuosius, kurie nori žinoti neiškraipytą savo krašto istoriją. Šitaip žodžiu perteikiamoji tautos istorija nebėra prabanga, bet parama būsimiems mokslininkams ir labai svarbus kultūrinio tęstinumo šaltinis.
Vakarų pasaulis paprastai suplaka visus oficialiąja kultūra nepatenkintuosius į vieną didelį disidentų būrį. Iš tikrųjų nepatenkintųjų židiniai yra labai įvairus savo turiniu ir savo santykiais su oficialiąja kultūra, ir ne visiems jiems tikrai tinka disidento vardas. Taip pat jų svoris ir poveikis visuomeninei minčiai yra labai nevienodas. Ne visi nepatenkintieji imasi viešai reikšti savo nuomones. Daugelis jų yra indiferentiški politinei sistemai ir komunistinę propagandą pajuokia tik privačiai savo draugų tarpe. Jų įtaka yra nežymi. Esama religinių disidentų, kuriems labiausiai rūpi Bažnyčios reikalai ir religinė literatūra, kurią jie slaptai spausdina ir platina. Atsiranda individualių kovotojų, kurie nesideda į jokią grupę ir bando patys vieni ieškoti teisybės. Jie rašo memorandumus žymiems ir įtakingiems partijos pareigūnams, siūlydami reformas, ir dažniausiai atsiduria psichiatrinėse ligoninėse arba darbo stovyklose. Tie naivūs geraširdžiai lieka visuomenei nežinomi, nežinomas nė jų likimas ir kančia. Kai kurie slaptieji pogrindžio susibūrimai virto savotiška bohema, jų pobūviuose gausu vodkos, nariai tenkinasi gyvenamąja akimirka, jų šūkis — gyvenk, kol gali, nesirūpindamas rytdiena.
Tačiau visuomenės entuziazmą sukelti ir jai įtakos daryti tegali tik drąsūs individualistai, stiprios asmenybės, kurie nebijo šaukti viešai ir garsiai. Tokių paprastai tėra tik saujelė. Tiek dabar, tiek carų laikais jie niekuomet nepajėgdavo patraukti minios. Bet atkaklios ir žiaurios valdžios jiems skiriamos bausmės parodo, kad jų bijoma, kad jie yra reikšmingi, kad jų balsas girdimas. Įkyrėjusi intelektualinio gyvenimo kasdienybė verčia žmones griebtis knygos, ypač mėgstama poezija, kur jie randa savo dvasiai atgaivos ir pasitenkinimo. Tokiu būdu poetas rusams atstoja kartais ir filosofą, ir kunigą, ir pranašą. Sovietų kultūroje daug netikro, meluoto, plakatinio elemento, o inteligentija yra pasilgus atviro, taiklaus žodžio, truputį laisvesnės minties. Todėl galimybė bent akimirkai nutolti nuo politinio diktato, išgirsti nuoširdų atvirą balsą, kad ir silpnoką, pagauna širdis ir protus. Poeto pasiklausyti susirenka labai daug žmonių, vis tiek ar tai būtų kuriame nors menkame apartmente ar salėje, kai kartais, kad ir labai retais atvejais, pasiseka gauti leidimas. Į poezijos vakarus susirinkusiems įdomu patirti, kiek poetas išdrįsta pasipriešinti, kaip jam sekasi išlaikyti pusiausvyrą ir nepatekti į partijos nemalonę, nes sovietuose poezijos atvirumas ir autentiškumas apmokamas poeto laisve, o kartais ir gyvybe. Klausytojai džiaugiasi kiekvienu kritišku žodžiu ir triumfuoja dėl kiekvieno cenzūros neapsižiūrėjimo. Gyvai reaguojama, kai daina ar eilėraštis sušvyti kiek skirtinga spalva, negu cenzūros nustatyta. Atrodo, kad tie literatūriniai vakarai yra savotiškos rungtynės tarp menininko ir valdžios, nes visose diktatūrinėse valstybėse kūrybingi asmenys ir valdžia visuomet yra mirtini priešai. Intelektualai neturi kitokių ginklų, ir tegali gintis tik humoru, drąsa arba laukti palankesnės atmosferos. Ne visuomet ir ne visur cenzūra yra vienodai griežta. Kartais tai, kas Maskvoje tiktų tik pogrindžiui, kaip nutolę nuo leistino socialistinio realizmo kūriniai ar nekonformistinis menas, buvo jau seniai leista Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje, kur moderniojo meno tendencijos nebuvo naujos jau anais laikais, kai tos valstybės dar nebuvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos.
Pogrindžio disidentai poetai nepaiso cenzūros, nesirūpina, kas leista, o kas uždrausta. Tokia poezija pasižymi šviežumu, naujumu, individualumu. Ji nėra uniforminė, neturi vienos platformos, vienos ideologijos. Vienintelis elementas, kuris juos visus jungia, yra tiesos ir moralinio švarumo alkis, galėjimas pasakyti tai, ką poetas turi pasakyti, kitų nevaržomas, tik savo sąžinės, meninės nuojautos ir inteligentiškumo vadovaujamas. Klausytojai pritaria ir aprobuoja tokią kūrybą savo gausiu atsilankymu ir gyva reakcija. Tokių slaptų kūrėjų atsiranda iš labai įvairių visuomeninių grupių. Kai kurie iš jų dar kartais gauna progą ir viešai pasirodyti. Kiti yra profesionalai rašytojai, kurie, suėję į konfliktą su partija ir Rašytojų sąjunga, pateko į nemalonę ir buvo iš partijos išmesti. Kai kuriems nepasisekė visai nieko išspausdinti iš savo kūrybos, ir jie nuėjo į pogrindį, tikėdamiesi ten rasti sau klausytojų ir gerbėjų, nes kiekvienas menininkas ieško kontakto su publika. Kai kurie į pogrindį atėjo iš teatro scenos. Pogrindininkai yra labai įvairūs amžiaus atžvilgiu, atstovaujamos visos kartos, nuo pat jauniausių, tik pradedančių, iki iš seniau jau spėjusių pagarsėti. Tai rodo pogrindžio literatūros subrendimą, nors pasitaiko ir labai silpnų kūrinių.
Ypač populiarūs yra poetai - dainiai, kurie savo kūrybą dainuoja arba rečituoja, pritardami gitara. Tai savotiški tarsi iš viduramžių į moderniuosius laikus atkilę keliaujantieji minstreliai, sovietų įstatymų padaryti beteisiais. Kai kurie šie dainiai gitarininkai yra labai žinomi, mėgstami ir sutraukia gausius klausytojų būrius.
Šita literatūra samizdato pagalba pasiekia žymiai didesnį klausytojų skaičių, negu tik tuos susirinkusius. Pasiekia kontrobanda į užsienį. Ranka ar mašinėle prastame pilkame popieriuj parašyti visai kuklūs leidinėliai pajėgia patekti į pirmuosius didžiųjų užsienio laikraščių puslapius Vakaruose, gąsdina komunistų partijos centro komitetus, verčia budėti slaptąją sovietų policiją, bet taip pat dėl jų yra pasmerkiami ir šimtai žmonių. Panašiai carų valdymo laikais žymūs rašytojai, pvz., Puškinas,
GEORGĖS ROUAULT Žmogus žmogui vilkas
platino savo kūrinius, ranka perrašinėdami juos ir duodami draugams paskaityti, kai cenzūra neleisdavo spausdinti jų poezijos oficialiuose žurnaluose. Šiais pažangios technikos laikais samizdatas pavirto magnitizdatu. Slapto koncerto ar poezijos vakaro metu padaromi įrašai pasiekia tūkstančius klausytojų.
Tokių pogrindžio baladžių ar dainų temos yra labai įvairios, bet visos susietos su gyvenamuoju momentu. Stalino era, dabartinių valdovų nenoras, o kartais net draudimas kritiškai vertinti praėjusį laikotarpį ir tikrai atitaisyti tai, kas buvo neteisu, paliko krašte daug neužgydytų žaizdų ir kančios. Tai pasidarė centrinė pogrindžio poezijos tema. Dainose minima Stalino laikų koncentracijos stovyklos, neįsivaizduojamas kalinių gyvenimo skurdas, suimtųjų kančia, milijonai visai nekaltai žuvusių; kalinių varymas į jų paskyrimo vietas Sibiro taigose; traukiniai, kurie rieda ir Hitlerio, ir Stalino link. Antrasis pasaulinis karas atsimenamas labai gyvai, tarsi jis tik vakar praūžė. Bet gitarininkų dainose ir baladėse jis minimas ne kaip herojiškas savo krašto gynimas, bet žiaurus, sunkus, beprasmis. Autoriai nesutinka su oficialiąja panegirika karui ir įspėja: šauniai išjojęs į karą, nieko nelaimėsi, bet kulką tikrai gausi. Sarkastiška pajuoka, cinizmas palydi tuos, kurie mokėjo išvengti pirmųjų fronto linijų ir karo laiką išsėdėjo namų fronte, bet vis dėlto buvo pažymėti labiausiai vertinamais partijos medaliais. Esama provokuojančių agresyvių dainų, kuriose peikiama komunistinė tvarka, nesivaržant ir žodžių nerenkant. Kliūva karjeristui, kuris mokėjo plaukti pasroviui ir padaryti karjerą. Tai esą nesunku. Tik reikia mokėti tylėti, kai kiti šaukia, kenčia nuo bado, šalčio ir depresijos. Tylėdamas tapsi turtingu, galėsi būti visur pirmas. Ne tik dainuojama apie pilkojo kasdieninio žmogelio vargus, bet pajuokiami ir biurokratai, pamėgdžiojant jų žargoną, tarnautojai, labai jautrūs rangui, arba kultūrinis elitas, kuris skuba į specialias krautuves pirkti kilimų ir kaviaro su tam tikrais pažymėjimais, nes paprastais rubliais visų šių gėrybių pirkti negausi. Pašiepiami patogiai gyvenantieji senieji slaptosios policijos tarnautojai, kurie gauna labai dideles pensijas ir tebeteisina Stalino žiaurumus. Užkabinama ir pačių galingųjų generacija. Pa-sisekimo turi fantastinė baladė apie tai, kaip Stalino ir kitų žymių vadų statulos atgyja nakties metu, palieka savo postus ir tamsoje gąsdina miegantį miestą. Stalino dvasia nesanti mirus, ir budeliai su nostalgija prisimena senus laikus. Baladė apie švarias rankas tyčiojasi iš sovietinio piliečio, kurio pareiga yra tik klausyti. Kai tankai artėja prie Čekoslovakijos Pragos, rusai vaizduojami kartoją savo mokyklines gramatikos pamokas: aš mazgoju savo rankas, tu mazgoji savo rankas, jis . . . (autorius Aleksandr Galič). Muzikinį įspūdį sustiprina dainų palyda, kurią sudaro melancholiškos rusų liaudies melodijos.
Laisvi nuo cenzūros ir taisyklių pogrindžio intelektualai galėjo iš naujo kritiškai pervertinti kultūrinį rusų gyvenimą paskutiniaisiais dešimtmečiais. Jaunoji generacija suprato, kad menininkai ir rašytojai, kūrę tuoj po revoliucijos ar dešimtmetį vėliau, valdžios dažnai minimi kaip politiniai priešai, buvo iš tikrųjų teroro aukos. Tai paskatino tuos neoficialiuosius kultūrininkus dažniau prisiminti ir pagerbti savo pirmatakus — režimo aukas. Įvairių sukakčių proga čia viename, čia kitame privačios kultūros židinėly susirenkama paminėti kurio nors rašytojo. Kartais lankomi mirusiųjų kūrėjų kapai. Pvz., Boriso Pasternako, "Dr. Živago" autoriaus, kapas visuomet papuoštas gėlėmis ir lankomas tiek jaunesniosios generacijos, tiek vyresniųjų. Žuvusiojo koncentracijos stovykloje poeto Osipo Mandelštamo našlė ištikimai slapstė jo kūrybinį palikimą, dalindama poeziją atskiriems draugams paslėpti. Ji išmoko atmintinai kone kiekvieną jo sukurtą eilutę ir galėjo ją rečituoti bet kuriuo momentu, tokiu būdu pasidarydama tarsi gyvuoju jo kūrybos archyvu. Ji pasirūpino, kad jo poezija būtų žinoma Vakaruose.
Be literatūrinių, esama ir slaptų dailininkų susibūrimų. Juos sudaro nekonformistai dailininkai, dažniausiai tapytojai, kurių kūriniai nepatenkino reikalaujamų standartų, bet kurie nori autentiškai ir laisvai reikšti savo meninę idėją. Jie įsirengia savo slaptas darbo studijas kur nors rūsiuose ar senų apartmentinių namų palėpėse. Jų tapomos drobės nėra žinomos už jų privačių studijų sienų ir yra tik artimųjų draugų matomos ir vertinamos. Tarp jų gali būti ir tikrai didelių talentų. Visi tokių grupių nariai viens kitą gerai pažįsta, žino viens kito užsimojimus, meninius polinkius ir idėjas. Jie renkasi tose skurdžiose meno studijose, vaišinasi arbata, diskutuoja įvairiausiais žmogaus gyvenimo ir meno klausimais: kas yra rusiškumas, kam žmogus gyvena ir kuria, ar yra Dievas. Politika labai retai liečiama.
1974 rudenį neoficialiųjų unijai nepriklausančių menininkų grupė suorganizavo savo paveikslų parodą Maskvoj atviram plote. Tai buvo nustatytų standartų nepatenkinusi tapyba, santūriai abstraktinio meno drobės. Policija žiauriai išskirstė menininkus, jų draugus ir net užsienio korespondentus. Paveikslai buvo konfiskuoti, sudraskyti ir išmesti kartu su visu kitu laužu. Kilusi tarptautinė reakcija ir pasipiktinimas privertė Kremlių pakeisti savo nusistatymą, ir vėliau buvo duotas leidimas naujai parodai. Čia buvo išstatyta apie 200 paveikslų labai įvairių meno srovių. Buvo matyti realizmo, simbolizmo, siurrealizmo, abstraktinio meno ir kitų moderniųjų krypčių atstovų. Bet visa tai buvo daug santūresnė tapyba, negi pačių rusų buvo sukurta porevoliuciniame laikotarpyje, ir ne taip abstrakti ir modernistinė kaip, pvz., grafika, seniai jau rodoma Baltijos valstybėse.
Visas šis kultūrinis pogrindžio gyvenimas, literatūriniai vakarai, poezija, dainos, gitaros, dailės parodos nebuvo labai plačiai žinomi Vakaruose ir nesudarė per daug rūpesčio valdžiai, nes šie disidentai kultūrininkai vengė tiesiogiai liesti partijos politiką, neprotestavo viešai, nesiūlė reformų. Bet šešiasdešimtųjų metų pradžioje pasaulis pastebėjo Sovietų Sąjungoj neįprastą reiškinį — pažangūs liberalai inteligentai ėmi viešai nepritarti valdančiųjų politikai, nebijodami KGB ar partijos spaudimo. Dėl šios drąsos nustebo ne tik Vakarų pasaulis, bet ir pati rusų visuomenė, nes buvo įprasta tylėti. Protestai didėjo. Maskvos Puškino aikštėje susirinkdavo minios klausytis uždraustos poezijos. Ypač pasipiktinimo banga kilo dėl A. Siniavskio ir J. Danielio areštų. Šimtai mokslininkų, rašytojų, kultūrininkų nepabūgo rizikos ir pasirašė peticijas, užtardami rašytojus, kurie buvo pakaltinti dėl savo kūrinių spausdinimo Vakaruose. Tai jau sudarė rūpesčio valdžiai. Ji taip pat bijojo, kad po II pasaulinio karo opkuacijų buvusiose nepriklausomose respublikose neišblėsęs tautiškumas gali pastūmėti gyventojus pritarti disidentams. Modernios susižinojimo ir informacijos priemonės — radijas, televizija — padarė Vakarus visų šių įvykių liudininkais. Solženicynas ir Sacharovas nuo dabar Vakarams yra labiau pažįstami, negu sovietų vadai. Šie viešai protestuojantieji ir yra tikrieji disidentai, kaip juos pažįsta Vakarai. Sovietų valdžia aiškina, kad grynai vidinis skilimas Sovietų sistemoj yra neįmanomas, nes tarp partijos ir visuomenės yra visiška vienybė. Tik užsienio įtaka sukėlė nepasitenkinimo, tik užsienio sąmokslas sukūrė disidentus. Iš tikrųjų jis buvo ir anksčiau, tik Vakarų pasauliui liko nežinomas. Dalis jų dalyvavo kultūriniame pogrindy, kiti kai kurį laiką pritarė režimui iki galutinai juo nusivylė. Kai kurie iš jų prisipažįsta, kad jie metų metais dirbo ir rėmė režimą. Kiti sakosi, kad jų nuomonės pasikeitė, ir naujos idėjos juos atitraukė nuo partijos. Kai detentė bent trumpam sukėlė viltis, kad bus galima laisviau galvoti ir kurti, ir bent laikinai teikė apsaugą, disidentai pasidarė atviresni ir drąsesni, vadovaujami pasižymėjusių mokslininkų ar rašytojų. Vakaruose itin pagarsėjo keli vardai: rašytojo talentu įsitvirtinęs A. Solženicynas, liberalas mokslininkas, Mokslų Akademijso narys A. Sacharo marksizmą norįs reformuoti Roy Medvedevas, istorikas, ir kai kurie kiti. Pasinaudodami detentės sudaryta palankesne atmosfera ir ta pagarba bei autoritetu, kurį turėjo intelektualiniame rusų pasauly, jie ėmė svarstyti savo tautos ateitį, siųsdami Vakarų spaudai savo deklaracijas, pareiškimus, nuomones, kaip turėtų būti tvarkomi socialiniai ir politiniai tautos reikalai ateity. Tokių diskusijų nebūta per ištisą pusšimtį metų: tauta turėjo priimti tuos receptus, kuriuos jai pateikdavo komunistų partija.
Solženicyno vizijoje tautos gyvenimas turėjo atgimti, išsivaduoti visiškai iš marksizmo ir komunizmo, telktis aplink du pagrindinius principus — rusiškumą ir religiją. Jis romantiškai gėrisi kaimu, ten randa moralinę jėgą ir tikrą rusiškumą. Tai gali atgaivinti rusų kultūrą, kurią žlugdo visuomenę nužmoginanti kolektyvizacija, technika ir modernus didmiesčio gyvenimas. Šitomis savo pažiūromis jis traukė į save didelę dalį mąstančių rusų, kurie ir anksčiau, dar caro laikais, vertino savarankišką rusišką mąstyseną, nenorėjo pamėgdžioti Vakarų ir mielai kalbėjo apie rusišką misiją. Šios Solženicyno mintys nebuvo visai palankiai sutiktos Vakaruose, kurie įtarė jį nedemokratiškumu, o jo ruso patrioto pažiūros atrodė pavojingos, artimos slavofilams, turinčios imperialistinių siekimų, nors autorius aiškiai patarė savo krašto vadams atsisakyti imperialistinių tikslų Rusijos vakaruose.
Sacharovas yra visiškai skirtingų pažiūrų. Jis nesutiko su religiniu Solženicyno romantizmu, patriarchališkomis nuotaikomis, mistiniu nepasitikėjimu moderniais tiksliaisiais mokslais, per dideliu nacionalizmu. Ypač svetimos jam buvo rusofiliškos tendencijos, Solženycino nusistatymas pasitraukti į Rusijos gilumą, atsisakyti kooperuoti su visu pasauliu, svarstant bado, sveikatos, taršos problemas. Vakaruose Sacharovo vardas iškilo, kai čia pasidarė žinomas jo memorandumas (1968 . kurio pagrindinės idėjos buvo progresas, koegzistencija, intelektualinė laisvė. Savo kraštui Sacharovas siūlė įvesti rinkimų sistemą su daugeliu kandidatų, laisvą spaudą, decentralizaciją, sumažintą partijos kontrolę, neigiamų Sovietų gyvenimo aspektų nuoširdų pripažinimą. Taip reikalauti jį skatino jo didelis jautrumas žmogaus kančiai ir jam daromai skriaudai.
Dar vienas disidentas, kuris, nebijodamas rizikos, svarsto reformų reikalą ir turi savo idėjų ir siūlymų ateičiai, yra Roy Medvedevas, Zhores Medvedevo brolis. Jiedu abudu rėmė ir gynė Solženicyną, kai šis buvo labiausiai puolamas, bet su jo mintimis nesutinka. Medvedevas atmeta Solženicyno religingumą ir slavofilizmą kaip idėjas nepatrauklias ir neturinčias realaus pagrindo šiais moderniais laikais. Jam atrodo, kad, patobulėjus susižinojimo priemonėms, kai spauda, radijas, televizija gali akimirksniu pasiekti tolimiausias žemės rutulio dalis, joks kraštas negali būti išskirtas ir paliktas neinformuotas. Sovietų valdžia bus priversta duoti daugiau laisvės, gaunant ir dalinantis informacijomis ir idėjomis, ypač mokslo srity ir akademiniame gyvenime. Jis reikalauja laisvės kalbėti ir turėti savo nuomonę, teisės dalyvauti laisvuose rinkimuose su kandidatais iš įvairių politinių partijų ar grupių, tačiau visuomet socialistinės sistemos rėmuose. Jis palieka marksistu, bet tikisi, kad reformomis bus įmanoma sovietinį komunizmą padaryti žmoniškesnį. Iš kitų disidentų jį išskiria šalto pragmatiko temperamentas ir didelis atsargumas. Savo kritiškomis pastabomis jis stengiasi rasti tinkamą laiką ir savo nuomonę visuomet reiškia labai santūriai. Jis taip pat turi ir skirtingą pažiūrą į detente.
Visi disidentai tikėjosi ir tebesitiki Vakarų pagalbos, ne vienas jų buvo dažnai užtarti ir tikriausiai dėl to išvengė kalėjimo ar Sibiro. Padėjo šio krašto ir Europos iškiliųjų asmenų protestai, laiškai ar įspėjimai žodžiu, nes sovietai yra labai jautrūs laisvųjų Vakarų opinijai.
Šie vieši žymiųjų disidentų pasisakymai ir diskusijos savo krašto ateities klausimais parodė rusų intelektualų idėjos gyvastingumą. Bet faktas, kad su jais buvo pasielgta gana švelniai, sovietiniais standartais matuojant, ir kad Vakarai galėjo juos užtarti, rodo, kad viešas savų idėjų ir nuomonių reiškimas ir nenoras sutikti su oficialiąja nuomone yra tik šių žymių asmenų privilegija, prabanga, kuria jie vieni tegali naudotis. Pats disidentų sąjūdis septyniasdešimtaisiais metais silpnėja, nyksta, pasiryžėlių skaičius mažėja, nors tuo pat metu Lietuvoje, Armėnijoje ar įvairios baptistų grupės pačioje Rusijoje periodiškai leidžia atsišaukimus, protestus ar biuletenius.
Viena iš silpnėjimo priežasčių yra vadų nesutarimas, negalėjimas rasti vienos formulės, kuri būtų priimtina daugumai. Diskusijų metu išryškėjo dideli jų skirtumai, dėl kurių nė vienas negali tikėtis patraukti visų nepatenkintųjų ir savo idėjoms rasti gausesnio šalininkų būrio. Tačiau svarbiausia šio silpnėjimo priežastis, yra nauja valdiškos kovos taktika. Vakarai tikėjosi, kad detentė padės Sovietų intelektualams sustiprėti, bus kaip raugas naujoms idėjoms kilti, išjudins sustingimą. Šito bijojo ir Kremlius. Dėl to ta pati detentė, sukėlusi viltis ir kiek išlaisvinusi intelektualus, paskatino valdžią sustiprinti kontrolę ir pagerinti kovos metodą. Jau per pirmuosius porą metų spaudimas juntamai padidėjo. Tik to spaudimo priemonės yra daug subtilesnės, negu buvusios, rafinuotos, tačiau labai paveikios.
Nepatinkamą profesionalą stengiamasi sukompromituoti jo draugų ir gerbėjų tarpe. Jis yra tokiu būdu izoliuojamas, tarsi aptveriamas neperžengiama siena. Pvz., valdžia padėjo visas pastangas, kad Sacharovas, mokslininkas, netektų autoriteto sovietų mokslo pasauly, ištikimų savo kolegų tarpe. Ir pastangos nebuvo tuščios: Sacharovu nustojo domėjęsi net jo paties draugai, jo pareiškimai neteko magiškos galios, nebebuvo skaitomi. Prieš įtartiną ar nelojalų valdžiai asmenį imama varyti propagandą, ir nors sovietų piliečiai aplamai propagandai yra abejingi, jie tiki ja, kai kalbama apie konkretų asmenį, kaip dažnai žmonės yra linkę patikėti apkalbomis ir šmeižtais. Net Sacharovo draugai ima laikyti jį ekscentriku, keistuoliu, neatspėjamu, nepastoviu. Institucijose, kur dirbama, suorganizuojami mitingai, vadinamosios kritikos sesijos, kurių metu direktoriai, partijos sekretoriai ir kiti valdžios atstovai viešai kaltina norimą sukompromituoti asmenį, bendradarbiai reikalauja atleisti iš darbo, nors privačiai simpatizuoja ir užjaučia atleidžiamąjį.
Įsigali savotiškas cinizmas. Sąžiningo asmens akivaizdoje bailieji pataikūnai jaučiasi nepatogiai. Gelbėdamiesi iš tokios nesmagios situacijos, jie atsigręžia prieš sąžiningąjį ir įtikina save, kad visur visi viens kitą apgaudinėja. Dėl šito cinizmo nebėra taip labai pavojingos Vakarų pasaulio žinios ir nuomonės, nes įsitikinusiam cinikui tai nedaro jokios įtakos, jam tai nėra kita pinigo pusė.
Gera priemonė garsiai kalbančiam nutildyti yra jo draugų ir pažįstamų persekiojimas. Juos ima sekti, tardo, kartais areštuoja. Pas nepatikimą asmenį darosi nesaugu lankytis, žmonės ima jo vengti, iki jis lieka visiškai vienišas, ir visi jo pareiškimai, nuomonės, deklaracijos lieka kaip šaukiančio tyruose balsas. Ir patį disidentą ima sąžinė graužti, nes jis, palikęs laisvas, darosi kitų nelaimės priežastis, ypač kai jis aiškiai pastebi dvigubą standartą: mažiau žinomi asmenys už savo visai nežymius nukrypimus nuo nustatytos partijos linijos yra griežčiau baudžiami ir labiau nukenčia, negu patys didieji disidentai, kurių nepatogu spausti Vakarų liudininkų akivaizdoje. Skaudžiausios ir sunkiausiai pakeliamos represijos, kai jos nukreipiamos į šeimos narius — žmoną, vaikus. Juos gąsdina, jie gauna grasinamų anoniminių laiškų, jiems užkertamas kelias į mokslą ir geresnę tarnybą.
Pagaliau net ir pačius aktyviausius disidentus apima desperacija. Pasirašyta nemaža peticijų, protestuota miestų aikštėse, atkentėta Sibire ar kur kitur darbo lagery — ir nieko nepasiekta. Tai mažina pasiryžimą, atima norą toliau dirbti, ir grįžusieji iš kalėjimų ar beprotnamių stengiasi būti nepastebimi ir sumažina savo aktyvumą. Kartais kovai su kitaip manančiais griebiamasi ekonominio spaudimo. Sudaromi juodieji sąrašai, t.y. atvirų disidentų ar tik įtartų nelojalumu valdžiai ar partijai asmenų sąrašai, į kuriuos patekę atleidžiami iš darbo ir jo negauna kartais metų metais. Sovietuose nėra privačių institucijų, ir valstybė turi monopolį tarnautojus samdyti. Tai buvo su didele energija praktikuojama tuoj po Čekoslovakijos invazijos, nes valdžia bijojo, kad čekoslovakų liberalizmas galįs užkrėsti rusų šviesuomenę. Buvo atleisti dideli skaičiai profesionalų, žymių valdininkų, universiteto ar tyrimo institutų profesorių ir mokslininkų visoj didžiulėje sovietų imperijoje, nuo Leningrado iki Vladivostoko.
Siekdama savo tikslo sunaikinti kuo daugiausia neklusniųjų ir palaužti jų atsparumą, policija ima kurstyti disidentus vieną prieš kitą ar infiltruoti savo agentus į jų tarpą. Skirtingos įtakingų disidentų valstybinės santvarkos samprata ir tautos ateities vizijos jau buvo pagrindas jų šalininkams šiek tiek susvetimėti ir imti šnairuoti į viens kitą. Informatoriai ir policija galutinai išsklaidė pasitikėjimo atmosferą ir suardė koordinuotą disidentų darbą iš vidaus. Areštais, tardymais, suimtojo izoliavimu policijai pavyko su-gniuždinti vieną kitą ryškesnį ir visų pasitikėjimą turintį disidentą, iškelti jam bylą, priversti prisipažinti dėl būtų ir nebūtų dalykų ir įduoti į policijos rankas savo draugus. Tai palaužė disidentų moralę. Po vienos kitos panašios bylos visiškas nusivylimas ir desperacija apima visus. Nepasitikėjimas net artimiausiais savo draugais sulaiko intelektualus dėtis į sąjūdį ir pakerta jų bendras pastangas bent kiek išlaisvinti sovietinę visuomenę, ypač jos intelektualinį gyvenimą.
Pagaliau slaptoji policija sumaniai sugebėjo panaudoti savo tikslams detentės įgalintą laisvesnį kelią tarp Rytų ir Vakarų. Tai trėmimo į Vakarus technika, kuri padeda nusikratyti be didesnio skandalo nepageidaujamais asmenimis. Iš tikrųjų tai nėra visiškai nauja. Ankstesniais bolševikmečio metais Stalinas nusikratė nepatogiu konkurentu ir ištrėmė Trockį, o prieš kiek laiko mes buvome liudininkais, kaip toks pat likimas ištiko Solženicyną. Maskva tikrai galėjo būti patenkinta, nusikračiusi savo aštriausio kritiko; nors jo knygos tebėra labai pageidaujama kontrabandos prekė, jo tiesioginė įtaka Sovietų Sąjungoje sumažėjo. Vėliau kraštą paliko nemažas skaičius įtakingų disidentų. Dalis jų buvo ištremta, kitiems policija pasiūlė patiems pasirinkti alternatyvą — išvažiuoti į Vakarus ar būti etapu išvarytiems į Rytus, į kalinių darbo stovyklas. Nepakeliamas kultūrinis konservatizmas taip pat pastūmėjo emigruoti kai kuriuos menininkus, baleto šokėjus, muzikus. Bet visi disidentai — ištremtieji ar išemigravusieji — aiškiai pasisako, kad myli savo kraštą, savo žmones, nenori žeminti savo tautos. Jų vyriausias tikslas išsikovoti minties ir žodžio laisvę, teisingumą, žmonišką visų traktavimą jau esamoje sistemoje.
Vakaruose dažnai pasiguodžiama ir su palengvėjusia sąžine paaiškinama, kad už geležinės uždangos gyvenimas žymiai pagerėjo. Paprastai nurodoma į mažesnį nukentėjusiųjų skaičių. Tikrai, subtili modernioji represijų technika netaikoma labai dideliam asmenų skaičiui. Jei Stalino laikais pasipriešinimui nutildyti milijonais susodindavo į kalėjimus ar nužudydavo, dabar tų pačių rezultatų pasiekiama, areštuojant daug mažiau žmonių. Visuomenė yra nuteikta paklusti, išmokyta visiškai prisitaikyti, todėl pakanka mažesnio skaičiaus, kad piliečiai pavirstų tobulais konformistais.
Šiuo metu atrodo, kad, ištrėmus pačius žymiuosius, griežčiau suvaržius mažiau aktyvius disidentus, kurie laisvesnėje atmosferoje gal būtų parėmę savo vadus ir sudarę jų šalininkų užnugarį, sąjūdis ima nykti. Jis liko be vadų, be naujų idėjų, be paskatos ir padrąsinimo, be kibirkšties. Ramu, saugu, nepavojinga, bet skurdu. Brežnevui pasisekė įtvirtinti griežtą kontrolę intelektualiniam gyvenimui ir efektyviai pasukti laikrodį atgal.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
