Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAUJANT PO SAVĄSIAS VALDAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
Kazio Bradūno "Alkana kelionė"

A. Nyka-Niliūnas "Vyno stebukle" nupiešė nykų egzilio žemės vaizdą: "Nepažįstami augmenys! Gamtos katastrofoje gimusi žemė/ Mirusios dilgės šiurenimas". Egzilis prilygsta laidotuvių eisenai. Poeto testamentas rašomas "pėdom ant kapo". Kraupus, bet dvasiškai teisingas vaizdas.
Ir Kazio Bradūno naujame rinkinyje "Alkana kelionė" egzodo poetus supa nemažiau nykus terenas: "Nėra drėgmės,/ Aplinkui vien smėlis", "Tolstančių metų/ Pėdas užpila smiltys". Egzodo poetai yra "kaktusai dykumoje", kurie "maitinasi mūsų krauju.

Kaip matome, abu žemininkai, sekdami Ovidijaus tradicija, išeiviškoje būklėje mato vien nebūtį. Vis dėlto Bradūno "kaktusui" duota ypatinga misija — poetinės tiesos dygliais durstyti tautiečių dvasią ir maitintis jos krauju. Kraujas simbolizuoja tautos tragizmą, vingiuojantį per visą mūsų praeitį ir dabartį. Kraujo lašas, ištryškęs iš skaudžios patirties dirvonų, turi ir gydančią galią. Jis reikalingas "sunkiai, pavargusiai širdžiai". Tai dovana, kurios nusipelno keliaujantis ir su kaukais bendradarbiaujantis poetas. "Jie man girioj suranda/ Spindintį kraujo lašą". Tarsi stebuklingąjį Gralį. Tokiu būdu poetas randa išeitį iš egzilinės nebūties. Laisvės užakcentavimu pradėta kelionė jį nuveda į kūrybinę tiesą:

Niekas negal man uždrausti
Grįžt į tėvynę:
Nei okupanto sargybos,
Nei savieji politikai —
Nusilaužiu poezijos šaką,

Išdrožinėju lazdą eilėraščiais
Ir pasileidžiu kelionėn.
(Dovana, 20)

Poezija besidomintieji skaitytojai žino, kaip tampriai Bradūno veikla ir kūryba susieta su lietuvių tautos įvairiomis realijomis. Būtų bergždžia minėti visas vienuolika ligšiolinių jo knygų, pradedant "Vilniaus varpais" (1943 m.). Galima tik pabrėžti, kad kiekvienas lietuviškas klodas — istorinis ar kultūrinis, politinis ar tautosakinis — randa vietą jo eilėse. Ne paviršiuje, bet pačioje substancijoje, ne retorikos srovėse, bet lyrikos kristaluose. Mūsų kultūra sudaro jo tematikos pagrindą.

Suprantama, įtaigi Bradūno kūryba — su lietuvių senosios tikybos įvaizdžių atgaivinimu, paprastų kaimo žmonių ir objektų poetizavimu, reikšmingo tautinio įvykio sutelkimu į glaustą eilėraštį — tapo įvertinta Lietuvoje. "Sidabrinių kamanų" ir kitų rinkinių braižas ėmė atsispindėti jaunųjų poetų lyrikoje (Stalino erai pasibaigus ir net vėliau). Rizikinga yra šnekėti apie įtakas be kruopščios analizės, tačiau galima spėti, kad Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė, dalinai Janina Degutytė ar Just. Marcinkevičius ne kartą skaitė Bradūno knygas. Šie poetai visa vidine galia savitais talentais susitelkė ties ta pačia būtinybe — rašyti apie esmingiausius Lietuvos dalykus, išjudinti mūsų dvasinį pradą. Atgijo lietuvių mitologija, burtažodžiai. Poezijon įplaukė sudvasintas kaimas su mįslinga, lyriška, kartais racionalia įvairove. Atgijo praeities kultūra. Imta žavėtis net mūsų protėvių kalbos nekaltais barbarizmais. Šiandien ne vienas kritikas Lietuvoje iškelia šiuos poslinkius, ypač kultūros įvaizdžių panaudojimą, kaip novatoriškumo išraišką Lietuvos poezijoje. Apie tai ne per seniausiai rašė Jonas Balčius straipsnyje "Kultūra eilėraščio valdose" (Lit. ir Menas, 77.1.15) ir Vytautas Kubilius "Kultūra — kūrybos šaltinis" (L. ir Menas, 77.VIII.13). Abu kritikai, "tarybinės" drausmės sumetimais, tarp daugelio pavyzdžių ir citatų neįterpė nė vieno poeto išeivio, nors H. Radausko, B. Brazdžionio, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, K. Bradūno tekstuose kultūros įvaizdžiui tenka svarus vaidmuo.

Teatleidžia man skaitytojas už šoktelėjimą į "tarybines" lankas. Mano įsitikinimu, lietuvių poezija yra nedaloma. Egzodo poetai turi nemažesnę teisę už esančius Lietuvoje apdainuoti tautos apraiškas. Be to, jie gali be baimės išreikšti mintis, šiandien persekiojamas pavergtoje tėvynėje.

Jei S. Geda ar M. Martinaitis savo poetines aktualybes dažnu atveju apvelka paslapties rūbu, stebinančiais keistumais, užuominomis bei dviprasmiško absurdo estetika, Bradū-nas dviprasmiškumą dažniausiai iškeičia į betarpišką išsakymą arba į taiklų aforistinį apibūdinimą. Jo trumpas eilėraštis savo forma yra vieningas, staigus, tikslių žodžių šviesa apakinantis. Jokių Amerikų jo eilėdaroje neužtiksi, bet pajusi, kaip vykusiai pasiekiama jausmo ir minties pusiausvyra. Gerą įspūdį daro neilgas ciklas "Laiškai poezijai", pradėtas "žodžio branduolio" išryškinimu ir pasibaigiąs lyriška "Malda į šventą Joną Apaštalą", kurioje poetas sau prašo tik vieno — "ištikimybės poezijai".

Lenkų poetas Leopoldas Staffas savo laiku svajojo apie eilėraštį, "skaidrų kaip akių žvilgsnis ir paprastą kaip rankos padavimas" (Staffo "Ars poetica"). "Alkanoje žemėje" Bradū-nas gyvena tuo pačiu troškimu. Jo eilėraščio sakinys yra paprastas, ir mintis be vargo kiekvienam suprantama. O tas nuoširdus įsijautimas į egzodo širdgėlas dažnai padvelkia kaip broliškas rankos padavimas.

Itin subtiliai nuskamba miniatiūrų virtinė "Tarp ugnies ir vėjo". Tai išimtinai kelionės metu gimę išgyvenimai (vasarų atostogas poetas yra praleidęs keliaudamas po impozantišką Ameriką). Atsidūrus neįprastoje vietoje, dargi gamtos grožyje, žmogaus pajautos suvirpa nekasdieniškais tonais. Skaitome "Vidunaktį", primenantį Goethės "Uber allen Gip-feln. . .", arba aistišką posmelį "Čiurlioniškas ir biliūniškas kliudžiau", ar vėl pusiau radauskišką "Pavasario naktis" ir grynai bradū-niško lengvumo šedevrą "Nuoru-denio popietė".

Neįtaigoju, kad šiuose romantiško įkvėpimo subangavimuose autorius seka Goethe, Radausku ar Aisčiu. Gamtos akimirksnio nuostaba pateisina intonacijų giminingumą. Sielos virpesys kažkaip ieško panašių įvaizdžių. Žinoma, kiekvienam poetui, juo labiau talentingam, lemta visa tai išreikšti savita melodija, bent kelių eilučių originaliu vingiu. Pasiklausykime
"Pavasario nakties":
Akmuo miegojo, o gėlė žydėjo.
Kažkur tarp sapno ir kvapties
Lakštingalos giesmė lašėjo
Ant pat širdies . . .

Ir ji tankiau pradėjo plakti,
Pažadinta giesmės galia . . .
Guldau kaip žiedą kvapią naktį
Tau ties pagalvėle.
(41)
Kad tai tyros meilės eilėraštis, matome iš paskutinių eilučių. Koks šaunus poeto mostas — guldyti kvapią naktį ties mylimosios pagalvėle!

Skyriuje "Po šventojo įrašo akmeniu" įvairūs konkretūs įvykiai randa poetišką įprasminimą. Čia yra eilėraštis Romui Kalantai. Poetas sirgdamas kaip geriausią vaistą pasitinka skaitymą — "kažką iš Pono Tado". 'Prie aktoriaus karsto" palydi aktorių Leoną Barauską. Jo nugrimuotame veide mato amžinybę. Nupiešia gyvą nostalgišką vaizdą "Lietuvių parapijos Naujojoj Anglijoj", kur kiemeliuose piaunama žolė kvepėdama primena "Širvintos arba Raus vės pakrantes/ Prieš daugelį, daugelį metų".

Antroji rinkinio dalis sudėta iš, penkių neilgų ciklų: Alkana kelionė, Mylimos ir žudomos raidės, Velnių sekstetas, Kryžių kalnas, Prisikėlimo kapai. Ir čia eilėraščiai susieti su aktualia tautine tematika. Šalia lyrinio susimąstymo dažnai pasigirsta tiesiakalbės rūstybės žodis, kartais kaltinamas, kartais kandi pašaipa. Bradūno deklaracinę laikyseną galima būtų sugretinti su reikliai nusiteikusio Maironio (Mūzos pavojuje) kūryba. Kai iškyla reikalas, tylėti negalima. "Prieraše prie sovietinio laureato turistinio eilėraščio" aiškiai matome paminklinę Eduardo Mieželaičio figūrą. Šis privilegijuotas laureatas, pasak R. Šilbajorio, yra pavirtęs paminklu ir mėgsta kalbėtis su kitais paminklais. Kartą sustoja jis prie Adomo Mickevičiaus ir ta proga parašo eilėraštį. Bradūno širdis neišturi:

Nesigretink prie gigantiškų paminklų
Su karaliaus juokdario ūgiu . . .
Štai Mickevičius (žiūrėki!) pasislinko,
Nenorėdamas užminti
(Būtų tau per didu)
Sunkiu piligrimo padu.
(72)

Žinoma, tai retas Bradūno žingsnis į pagiežingą satyrą, juo labiau į burnojimą. Tolygų žmogiško tūžmo pavyzdį skaitėme knygoje "Donelaičio kapas". Ten jis apraudojo Donelaičio parapijos vietovardžio sunaikinimą. Tesurado tik akmenį, ir tą patį išniekintą, "apspiaudytą rusiškom raidėm". Pranašiškos rūstybės nestinga ir cikle "Mylimos ir žudomos raidės". Mūsų spaudos raidžių metamorfozė nėra jau tokia pilka. Pradėtos Mažvydo, išsibarsčiusios po visą žemę, sukėlusios prieš save barbarus, kapotos rusų rimbais ir šiandien vėl tų pačių rusų tupdomos "į lizdą vanago".
Todėl
Pavirtusią egzodu raidę
Nešiojam užanty, lyg pulsą,
Ligi karsto lentos.
(85)

Rinkinyje yra eilė vykusių lyrinių atodūsių, tačiau aforistinė išmintis dominuoja. Poetas jausmingą lyrizmą dažnai sulydo su nekomplikuota visuotine idėja. Sintezėje žybteli paprasta, liūdesiu nuspalvinta tiesa. Būtent: "Man gyvybė nėra visko pradžia. Ir mirtis nėra pabaiga", "Galiu ramiausiai gulėti ant sauso istorijos šieno", "Barbarai bijo raidės", "Medis auga ir paukštis gieda — papras-rastų paprasčiausia tiesa", "Žemė vienodai gera, jeigu kančioj pailsai", "Iš tylos nukalta visata". Daugeliu atvejų ištisa Bradūno miniatiūra yra sukurta lyrinio aforizmo pagrindu. Tartum įjautrinta širdis vienu atsivėrimu diktuotų pamokančią išvadą.

Pravartu užsklęsti šiuos skaitytojiškus įspūdžius ciklo "Velnių sekstetas" paminėjimu. Vien iš antraščių matyti, koks darbščiai nemarus yra mūsų velnias: Poilsis, Švento Izidoriaus gundymai, Šimtas talentų, Irgi piligrimas, Velnias pas lietuvius, Rezidencija. Šioje nuotykių serijoje Bradūnas pademonstruoja šiek tiek kitokį įspūdį satyrai, negu įpratome regėti A. Gustaičio ar S. Aliūno knygose. Bradūnas šliejasi prie liaudiškų pasakėčių, kurias taip puikiai rašė Simonas Stanevičius. Pasakotojas su šypsniu stebi velnio išdaigas. Iš to savaime išplaukia dorovinės išvados. Jų Bradūnui aiškinti nereikia. Velniui, užsimaniusiam veikėjauti pas lietuvius, "sekasi dyvinai —

Vos tik dalgis rankoj nuskambėjo,
Patys kiša galvas avinai.
(95)

Taigi, nežiūrint smiltingos nykumos, į kurią yra pakliuvę egzodo poetai — kaktusai, nūdieniniame gyvenime galimybių tiek jautriai lyrikai, tiek velnio šelmystėms yra pakankamai. Tik dėl to "kelionė nebaigta". Dar daug viliojančių posūkių prieš akis. Kurion pusėn pasuks Kazys Bradūnas, matysime būsimoje knygoje.
Pr. Visvydas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai