Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. JONAS BASANAVIČIUS — LIETUVIŲ MOKSLO DRAUGIJOS STEIGĖJAS IR UGDYTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS PUZINAS   
Prof. dr. Jonas Puzinas,
šio straipsnio autorius, balandžio 14 staiga miręs Chicagoj e.
Velionis buvo gimęs 1905 spalio 1 Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Gimnaziją baigė Ukmergėje 1925. Studijavo Kauno universitete, kurį baigęs švietimo ministerijos buvo išsiųstas į Heidelbergo universitetą studijuoti proistorės, lyginamųjų kalbų ir archeologijos. 1934 iš Lietuvos proistorės gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs dėstė Humanitarinių mokslų fakultete. 1939 apgynė habilitacinį darbą (iNaujausių pro-istorinių tyrinėjimų duomenys", gaudamas privatdocento, kiek vėliau docento ir profesoriaus titulus. 1941 - 1944 buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Vilniaus universitete, o 1941 -1942 pavadavo rektorių. Tremtyje tęsė mokslinį darbą, taip pat mielai jungdamasis ir į visuomeninį - kultūrinį. 1945 - 1949 profesoriavo Pabaltijo universitete Pinneberge, eidamas ten prorektoriaus pareigas. Tiek Lietuvoje, tiek tremtyje daug rašė savo srities moksliniais klausimais, bendradarbiavo spaudoje, buvo vienas iš Lietuvių enciklopedijos redaktorių ir dalyvavo organizaciniame darbe. Ypač paminėtina tai, kad velionis Lietuvoje paruošė nemaža jaunųjų archeologų. Jis buvo ir Aidų nuoširdus bičiulis bei bendradarbis.


Visuotiniai susirinkimai — intelektualinio brandumo demonstracija
Draugijos darbo sąlygos visą laiką buvo sunkios. Rusų okupacijos metu draugijos veikimas visaip buvo varžomas: reikalauta, kad draugijos protokolai būtų rašomi rusiškai; kad draugija kasmet siuntinėtų gubernatoriaus įstaigai ne tiktai valdybos narių, bet ir visų narių bei kandidatų sąrašus, nurodant jų užsiėmimą ir adresus; kad prieš visuotinį susirinkimą būtų pristatyta darbotvarkė ir pranešta, kas ir kokius referatus skaitys; draugijos susirinkimai negalėjo būti vieši, juose galėjo dalyvauti tik draugijos nariai. Tačiau rusams nebuvo lengva nustatyti, kas yra draugijos narys, kas — ne. Todėl metiniuose susirinkimuose dažnai būdavo daugiau svečių, negu narių. Rusų laikais ir vokiečių okupacijos metu į draugijos visuotinius susirinkimus suvažiuodavo lietuvių šviesuomenės iš visos etnografinės Lietuvos, net iš Rusijos, Lenkijos ir kitur. Iš tiesų tai būdavo tikri lietuvių suvažiavimai, kuriuose (ypačiai sekcijose) būdavo aptariami visokie lietuvių kultūros ir net politikos klausimai. Tik lenkų okupacijos metu, nutrūkus Lietuvos ir Lenkijos santykiams, į susirinkimus atvykdavo tik Vilniaus krašto inteligentija. Susirinkimų eigą sekdavo lenkų policijos ir saugumo pareigūnai.
Visuotiniai narių susirinkimai buvo šaukiami vieną kartą per metus, tarp birželio ir gruodžio mėnesių.

Susirinkimai vykdavo "Rūtos" draugijos patalpose, Šv. Jurgio prospekte (vėliau Gedimino g.). Draugijai vadovaujant J. Basanavičiui, buvo sušaukta 19 visuotinių susirinkimų, kurie trukdavo 2, 3, 4 ir net 5 dienas. Gausiausi susirinkimai buvo nuo 1909 iki 1918 m., kada suvažiuodavo nuo 100 iki 260 žmonių. Tik karo metu ir lenkų okupacijos laikais tas skaičius buvo mažesnis. Gausiausi susirinkimai buvo šiais metais: 1911 m. — 203 žmonės, 1912 m. — 261, 1913 m. — 225, 1918 m. — 254 (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, 1. c, p. 369). Karo metu susirinkimai buvo labai negausūs, nes nemaža dalis narių pasitraukė į Rusiją, o kiti dėl susisiekimo suvaržymų negalėdavo atvykti Vilniun. Todėl 1915.VI.23-26 susirinkime, dar prieš vokiečiams už-
---------
Tęsinys iŠ Š. m. Aidų Nr. 4
----------
imant Vilnių, tedalyvavo 72 nariai, 1916 m. — tik 27 Vilniuje gyvenę nariai ir 1917 m. — tik 33 nariai. Susirinkimuose, aptarus įvairius draugijos reikalus, didžiausias dėmesys buvo skiriamas referatams. Referatai buvo skaitomi iš įvairių mokslo sričių: archeologijos, istorijos, kalbotyros, literatūros, tautosakos, etnografijos, muzikos, psichologijos, pedagogikos, teisės, ekonomikos, geografijos, gamtos mokslų ir kt. Referatų būdavo keletas, o 1912 m. skaityta net 14 referatų. 1907-1930 m. dvidešimt dviejuose susirinkimuose buvo skaityta net 141 referatas. Po jų būdavo diskutuojama (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, 1. c, p. 370-371). Kai kada draugijos visuotiniai susirinkimai pavirsdavo patriotinėmis demonstracijomis. Pavyzdžiui, 1914.VI.24, prieš pradedant VHI-tąjį visuotinį susirinkimą, buvo suorganizuota didžiulė spaudos paroda, skirta spaudos draudimo panaikinimo 10 m. sukakčiai paminėti. Išstatyta apie 2500 įvairiausių spaudinių nuo "Aušros" laikotarpio iki 1914 m. ("Vairas", 1914, Nr. 11, p. 20).

Daugiausia referatų yra skaitę šie draugijos nariai: J. Basanavičius (15 referatų), Augustinas Janulaitis (10), Mykolas Biržiška (8), V. Vydūnas-Storasta (8), kun. M. Reinys (5), E. Volteris (4), D. Alseika (4), A. Voldemaras, kun. J. Žiogas, kun. J. Tumas, P. Leonas, S. Kymantaitė-Čiurlio-nienė, P. Klimas, kun. A. Viskantas — po 3 referatus, kiti — po 2 ar 1 referatą.

Ir valdybos posėdžiuose skaityta referatų. Tais atvejais į posėdžius būdavo įsileidžiamas ir būrelis svečių, kai kada atvykusių net iš tolimesnių vietovių.
Kad darbas būtų sėkmingesnis, LMD nariai buvo susibūrę į sekcijas: kalbininkų, pedagogų, teisininkų, gamtininkų, medikų, veterinorių, farmacininkų ir kt. Sekcijų vadovai darydavo savo veiklos pranešimus visuotiniuose susirinkimuose.
Planuota steigti draugijos skyrius didesniuose Lietuvos miestuose. Jau 1909.VII.23-24 visuotiniame susirinkime buvo keliama mintis steigti draugijos skyrius Marijampolėje, Kaune, Šiauliuose Panevėžyje. Marijampolėje skyriaus steigimu pavesta rūpintis Petrui Kriaučiūnui ir kun. Motiejui Gustaičiui, o Kaune — Tomui Žilinskui ir Petrui Leonui. Marijampolės skyriaus steigimo reikalu buvo kreiptasi į Suvalkų gubernatorių. Susirašinėjimas truko trejus metus, bet skyrius nebuvo įsteigtas (J. Jurginu, lietuvių mokslo draugija, — 15 lietuvių kultūros istorijos, 8. Vilnius, 1975, p. 50-51). Kaune LMD skyriaus steigiamasis susirinkimas įvyko 1920.1.3. Jame išrinktas organizacinis komitetas iš A. Janulaičio, Pr. Mašioto, V. Nagevičiaus, J. Vabalo-Gudaičio ir Z. Žemaičio. Tačiau vietoj skyriaus įsteigta Aukštųjų mokslų draugija, kuri rūpinosi Aukštaičiais kursais ir universiteto kūrimu.

Dabar meskime žvilgsnį į didžiuosius LMD darbus. Pradėkime nuo draugijos žurnalo "Lietuvių Tauta", kur buvo skelbiami draugijos narių įvairūs lituanistiniai darbai.

"Lietuvių Tauta" — draugijos organas
Nemažos reikšmės turėjo LMD leidžiama "Lietuvių Tauta". J. Basanavičius, tik ką grįžęs iš Bulgarijos Lietuvon, 1905 rugpiūčio 13 d. drauge su M. Davainiu-Silvestravičium sutarė leisti mokslinį žurnalą "Lietuvių Tautą" (D-r o Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius, 1936, p. 87). Gavęs rusų valdžios leidimą tokiam žurnalui leisti, J. Basanavičius, dar prieš įsisteigiant LMD, 1907. 1.19 pradėjo ruošti medžiagą, III.5 atidavė spausdinti M. Kuktos spaustuvei Vilniuje ir birželio pradžioje "Lietuvių Tauta" išvydo dienos šviesą (Autobiografija, 1936, p. 95-97). Žurnalas buvo skirtas "lietuvių praeities ir dabarties tardymui". J. Basanavičius buvo ne tik to žurnalo redaktorius, bet ir leidėjas. Didžioji pirmosios knygos pirmoji dalis prirašyta paties J. Basanavičiaus. Įsikūrus LMD, 1907.VIII. 18-19 įvykusiame pirmajame visuotiniame susirinkime išrinkta net 9 asmenų redakcinė komisija draugijos raštams leisti. Ją sudarė: J.Basanavičius, A. Bezzenbergeris, K. Būga, J. Jablonskis, K. Jaunius, A. Smetona, J. Tumas, A. Voldemaras ir E. Volteris. 1908 kovo 1 d. draugijos valdybos posėdyje "Lietuvių Tauta" priimta kaip draugijos organas (Autobiografija, p. 103). Ir 1908 m. išėjusio žurnalo (I knyga, 2 dalis) tituliniame lape buvo įrašyta: "Lietuvių Tauta" L. Mokslo Draugijos raštai". Plačios apimties redakcinė kolegija pasirodė nepaveiki, todėl 1909 m. sudaryta tik trijų asmenų redakcinė kolegija: A. Smetona, M. Biržiška ir J. Šlapelis. Tačiau J. Basanavičiui ir toliau daugiausia teko rūpintis ne tiktai lėšomis žurnalui leisti, bet ir medžiagos telkimu, ypačiai, kad daugelis savo skaitytus referatus draugijos suvažiavimuose ar valdybos posėdžiuose spausdindavo "Vilniaus Žiniose". Kitiems nepatiko gausūs J. Basanavičiaus straipsniai, vis nagrinėja trakiškosios lietuvių kilmės klausimus.

Iš viso išėjo 5 knygos, susidedančios iš 15 dalių ar sąsiuvinių. I-ji knyga apėmė 4 dalis: 1 dalis (1907 m,), 2 d. (1908), 3 d. (1909), 4 d. (1910), iš viso 584 p.; II-ji knyga taip pat 4 dalių: 1 dalis (1911), 2 d. (1913), 3 d. (1914) ir 4 d.
(1919), iš viso 625 p.; III-ją knygą sudaro 2 dalys ir 1 sąsiuvinis: 1 d. (1921), 2 d. (1923) ir 3 sąs. (1925), iš viso 660 p.; IV-ją knygą apima 3 sąsiuviniai: 1 sąs. (1926), 2 sąs. (1928; šis sąsiuvinis skirtas J. Basanavičiui pagerbti) ir 3 sąs. (1932), iš viso 582 p. Čia įeina ir S. Daukanto "Pasakos masių" V-ji knyga, apimanti paskutinį sąsiuvinį, išleistą 1935 m., iš viso 293 p.

Taigi, kaip matome, po J. Basanavičiaus mirties "Lietuvių Tautos" leidimas sulėtėjo. Viena iš pagrindinių priežasčių — lėšų stoka. Trūko ir bendradarbių.
Kad ir "Lietuvių Tauta" nebuvo pakankamo mokslinio lygio, bet vis dėlto žurnale paskelbta nemaža ir vertingos, išliekamos reikšmės medžiagos iš Lietuvos istorijos, numizmatikos, antropologijos, etnografijos, lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos. "Lietuvių Tautoje" bendradarbiavo: D. Alseika, P. Avižonis, J. Basanavičius (ypačiai daug rašęs trakiškosios lietuvių kilmės klausimais), M. Biržiška, K. Būga, D. Bukantas, J. Endzelynas, K. Grinius, kun. M. Gustaitis, J. ir M. Yčai, A. Janulaitis, kun. K. Jaunius, P. Karazija, P. Leonas, R. Mackevičius, F. Neviera, kun. J. Reitelaitis, kun. A. Sabaliauskas, kun. A. Srba, kun. J. Totoraitis, kun. J. Tumas, Br. ir M. Untuliai, A. Valaitis, kun. A. Viskantas, A. Voldemaras, E. Volteris, kun. J. Žiogas ir kiti.

LMD, kurios tikslas buvo visapusiškai "ištardyti lietuvių tautą ir jos apgyventą kraštą", ypačiai rūpinosi lietuvių protėvių palikimu — senovės paminklų globa ir apsauga. Daryta tiek, kiek ano meto sąlygomis buvo įmanoma.

LMD rūpinasi senovės paminklų apsauga
Lietuvos senovės paminklų apsauga carinės Rusijos okupacijos metu buvo Imperatoriškosios archeologinės komisijos Petrapilyje žinioje. Tai komisijai 1856.II.2 įsakymu buvo pavesta rūpintis viso Rusijos krašto archeologiniais paminklais, rinkti senienas, jas vertinti ir sekti krašte daromus kasinėjimus. Jai priklausė ir architektūros paminklų globa. Tačiau rusai mažai tekreipė dėmesį senosios Lietuvos istoriniam palikimui. Todėl senosios Lietuvos pilys, amžių būvyje virtusios griuvėsiais, paliktos be reikiamos globos; niekas jų neglobojo, nerestauravo ir nekonservavo. Tetyrinėta archeologiniai paminklai; senkapiai, pilkapiai ir piliakalniai. Radiniai būdavo siunčiami Archeologinei komisijai, kuri įdomesnius pasilikdavo Petrapilyje, Maskvoje, o mažiau reikšmingus perduodavo Vilniaus ar Kauno muziejams. Dalis įkapių pateko ir į LMD muziejų.
Kai Trakų, Medninkų ir Lydos pilių griuvėsiai atsidūrė apverktinoje padėtyje, LMD 1908 m. darė žygių per prof. E. Volterį, kad Archeologinė komisija pavestų draugijai tų pilių priežiūrą. Ypačiai gyvai draugija reagavo, kai 1911 m. Gedimino pilies kalnui grėsė ardymo pavojus. Visą draugijos akciją pilies apsaugos reikalu šiaip aprašo J. Basanavičius savo autobiografijoje:
Vilniaus miesto magistratas 1911 m. rudenyje buvo sumanęs mieste įvesdinti drauge su kanalizacija ir vandentraukį. Miesto tarybos posėdyje gruodžio 1 d. buvo priimta sulenkėjusio vokiečio, Miesto inžinieriaus Schonfeld'o paduotasis projektas, sulig kurio ant Gedimino pilies kalno turėjo būt įtaisytas vandens rezervuaras arba kolektorius. Mokslo Draugijos Komitetas, sužinojęs apie tokį miesto tarybos nelauktą sumanymą, visoje eilėje posėdžių sausio, vasario ir kovo 1912 m. užsiiminėjo šiuomi klausimu. Sužinojęs, kad ištikrųjų rengiama, taisant rezervuarą, ardyti kalno viršūnė, komitetas nutarė pirmučiausia protestuoti magistratui prieš tokį šventvagišką jojo tarybos nutarimą ir prirengtu memorialu apie kalną ir jo svarbą Lietuvos istorijai kreiptis į "Imperatoriaus archeologų komisiją" Peterburge, prašant jos užtarimo. Tokį memorialą pavesta pagaminti man, komiteto sekretoriui J. Vileišiui ir Don. Malinauskui. Toksai memorialas "Dokladnaja zapiska o neobchodimosti ograždenija Zamkovoj o gory v g. ViFne ot eksploatacii eja Vilenskim gorodskim obščestvennym Upravlenniem pod ustrojstvo na nej kollektora dlia gorodskogo vodoprovoda" buvo parašytas. Jame buvo aprašyta šito piliakalnio su likusiais viršuje Gedimino taisytos pilies griuvėsiais svarbumas netik Vilniaus miesto, bet ir aplamai visos Lietuvos istorijai paminklas, kurio naikinimas mokslo žvilgsniu neleistinas tokiai įstaigai, kaip laikinis miesto magistratas ir jo taryba, susidedanti iš žmonių, tamsių mokslo dalykuose. Nurodęs galop, kad miesto valdyba neištikimas tokio paminklo globėjas, memorialas prašo archialogų komisiją paimti tą taip svarbų archaiologijos žvilgsniu paminklą į savo rankas globoti, kurį, prireikus, jiji galėtų pavesti kurios nors Mokslo Draugijos žiniai Vilniuje. Šitą memorialą išsiuntinėjau netik "Imper. archaiologų komisijai", bet ir "Archaiologų Draugijai", "Archaiologijos Institutui", viceministeriui V. Charuzinui, prof. Ed. Volteriui, akademikams A. Sachmatovui ir F. Fortunato-vui, kaipo Mokslo Draugijos pagarbos nariams, Durnos atstovui A. Bulotai Peterburge, taipogi grafienei Uvarovienei, Archaiologijos draugijos pirmininkei Maskvoje su prašymu, kad užtartų ir neleistų pilies kalno darkyti. Kovo 3 d. Mokslo Draugijos komiteto posėdyje nutarta mane siųsti Paterburgan netik dėliai Gedimino pilies kalno rūpintis, bet ir dėliai išgavimo Vidaus reikalų ministerijoj leidimo aukas rinkti Mokslo ir Dailės Draugijoms namus statyti Vilniuje, dėliai išgavimo iš Mokslo Akademijos ir Geografijos Draugijos leidinių mainais už "Lietuvių Tautą" ir Lietuvos žemėlapio išleidimo. Gavęs iš Mokslo Draugijos kasos 100 r. kelionės išlaidoms, išvažiavau Peterburgan, kur 11 dienų prabuvęs ir Vilniun sugrįžęs, kovo 22 d. M. Draugijos komiteto posėdyje pranešiau apie kelionės išdavas. Aš apsilankiau pas "Imper. Archaiologų komisijos" pirmininką gr. Bobrinskį, pas komisijos narį prof. V. La-tyševą, kurie pilnai pritarė M. Draugijos rūpesniui ir prižadėjo padaryti įtekmę, kad Vilniaus miesto magistratui būtų uždrausta ardyti piliakalnis ir jame rezervuaras taisyti. Apsilankiau ir pas Šachmatovą ir For-tunatovą, kursai iš Mokslų akademijos sumų prižadėjo paskirti 500 r. Mokslo Draugijos reikalams. Charuzinas pasikalbėjime apie Lietuvos dalykus ir ypač apie M. Draugijos reikalus išreiškė jai užuojautos ir prižadėjo rūpintis, kad nebūtų daroma kliūčių aukas rinkti namų statymui, kas ir tapo išpildyta. Mokslų Akademija prižadėjo padovanoti Draugijai savo likusius dar sandėliuose leidinius, kaip ir universitetas su "Geografų Draugija", kuriuos neilgai trukus, ir apturėta. Dėliai "Lietuvos etnografijos žemėlapio" išleidimo, "Geogr. Draugija" prižadėjo pasirūpinti. Čia reikia prie viso to pridurti, kad ir prof. Ed. Volteris rūpinosi, kad kuo pasekmingiau būtų Peterburge laimėta. Kaipogi, neilgai trukus, po mano kelionės Vilniaus magistratui per gubernatorių tapo uždrausta pilies kalnas ardyti ir rezervuaras taisyti. Tai buvo tuomet ne menkas laimėjimas (Autobiografija, 1936, p. 124-125).

Ir vokiečiams užėmus Vilnių Gedimino kalno piliai grėsė pavojus, nes kariuomenės dalinys kalno viršuje buvo pradėjęs kasti apkasus. Čia ir vėl LMD padarė intervenciją vokiečių okupacinėse įstaigose.
Gilią vagą išvarė draugija ir lietuvių švietimo bare.

LMD — vadovėlių paruošėja ir leidėja
LMD yra ypačiai daug nusipelniusi, paruošdama ir išleisdama vadovėlius besikuriančioms lietuvių mokykloms. Po 1905 m. revoliucijos kaskart didėjant lietuviškų mokyklų skaičiui, darėsi labai aktualus savų vadovėlių reikalas. LMD, tik ką pradėjusi savo darbą, tuojau sudarė vadovėliams paruošti ir jiems leisti komisiją. Netrukus ta komisija paskelbė ir konkursą vadovėliams paruošti. Ir 1908 m. buvo gauti 22 įvairūs vadovėliai (elementoriai, skaitymo knygos, gramatikos), iš kurių 10 jau buvo išspausdinti ir 12 rankraščių. Kad darbas būtų sėkmingesnis, vadovėlių paruošos ir rankraščių įvertinimo reikalams buvo sudarytos bent kelios sekcijos: kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos ir aritmetikos. Geriausiai paruoštų vadovėlių autoriams buvo numatyta skirti premijas. 1909 m. sudaryta nauja vadovėliams ruošti komisija iš šių draugijos narių: J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo ir Jurgio Šlapelio (kiek vėliau ta komisija papildyta Juozu Kairiūkščiu). Po kiek laiko komisijos vėl keitėsi, vis ieškota aktyvesnių asmenų. 1911 m. darbas pavestas pedagogų sekcijai. Joje daug reiškėsi J. Vokietaitis, S. Čiurlionienė, V. Palukaitis, A. Jakučionis ir kt.


Namas Vilniuje, kuriame 1920-1927 m. gyveno dr. J. Basanavičius.

Vadovėlių paruošimo reikalas ypačiai suaktu-alėjo, kai vokiečių okupacijos metu (vokiečiai Vilnių užėmė 1915.IX. 19) Lietuvoje buvo leista veikti lietuviškoms pradžios ir vidurinėms mokykloms. Dalis pedagogų buvo pasitraukę į Rusiją, todėl 1915 m. teko komisijon įtraukti Vilniuje gyvenančius LMD narius: M. Biržišką, K. Bizauską, A. Janulaitį, P. Klimą ir A. Smetoną. Nuo to laiko LMD valdybos posėdžiuose daugiausia ir buvo svarstomi vadovėlių paruošimo, jų recenzavimo ir spausdinimo reikalai. Vadovėlių paruošos ir spausdinimo išlaidos buvo padengiamos "Vadovėlių fondo", sudėto daugiausia JAV lietuvių. Tame fonde tebuvo 2319 rublių, todėl 1915.X.25 valdyba nutarė paimti fondan iki 5000 rublių iš LMD namų statymo fondo (Autobiografija, p. 140). Nuo to laiko ypačiai išjudėjo vadovėlių ruošimo ir spausdinimo darbas. Vadovėlius ruošė net 40 draugijos narių. Čia tepriminsiu kai kuriuos žymesnius vadovėlių paruošėjus. Štai jie: M. Biržiška, kun. K. Čibiras, J. Elisonas. Esmaitis (S. Matjošaitis), J. Gabrys, J. Jablonskis (Rygiškių Jonas), A. Jakučionis, A. Janulaitis, K. Kepalas, P. Klimas, L. Laumenskas, S. Matulaitis, K. Skabeika, K. Skruodys, A. Smetona, K. Šepetienė, M. Šikšnys, J. Tonkūnas, Ksaveras Vanagėlis (Sakalauskas), kun. V. Zajančauskas.

Iki 1918.X.2 draugija spaudai paruošė ir išleido 56 vadovėlius lietuvių kalbai, istorijai, literatūrai, geografijai, psichologijai, gamtos mokslams, matematikai, fizikai ir kt. Vadovėlių leidimas buvo tęsiamas ir lenkų okupacijos metu. Iki J. Basanavičiaus mirties išleista 115 vadovėlių. Buvo paruošta ir daugiau vadovėlių gimnazijoms bei specialiosioms vidurinėms mokykloms, bet draugija jų nebegalėjo išleisti: būta trukdymų iš lenkų administracijos pusės, gerokai nuskriaudė draugiją ir "Švyturio" bendrovė, kuri, paėmusi rankraščius ir išleidusi vadovėlius, draugijai neatsilygino.

LMD, leisdama vadovėlius, atliko ir kitą labai naudingą darbą — prisidėjo prie lietuvių rašybos suvienodinimo ir lietuviškos terminijos aptvarky-mo. Ir LMD leidiniuose įsigalėjo "jablonskinė" rašyba.

Aukštieji mokslo kursai
LMD rūpėjo ne tiktai pradžios ir vidurinių mokyklų reikalai, bet ir senojo Vilniaus Universiteto atgaivinimas. Aukštosios mokyklos reikalas ypačiai darėsi aktualus, kai 1918 m. vasarą ir rudenį ėmė grįžti iš Rusijos karo tremtiniai, kurių tarpe buvo nemaža studentų ir gimnazijų abiturientų, kurie troško tęsti aukštąjį mokslą. XII-ta-jame draugijos visuotiniame susirinkime, įvykusiame 1918.X.2-4, svarstytas ir Vilniaus Universiteto atgaivinimo klausimas. Kol bus valdžios atidarytas universitetas, nutarta suruošti Aukštuosius mokslo kursus. Tam reikalui buvo išrinkta ir komisija, kuri, vadovaujama V. Čepinskio ir A. Janulaičio, ėmėsi tuos kursus organizuoti. Atsakinguoju kursų vedėju buvo J. Basanavičius, o faktiniu — M. Biržiška. 1919.111.24 prasidėję kursai tęsėsi iki 1921.IV.14, kada jie lenkų valdžios buvo uždaryti. Pirmajame semestre klausytojų buvo 117 (53 vyrai ir 64 moterys), II ir III semestre klausytojų skaičius svyravo tarp 10 ir 70. Skaityta paskaitų iš šių sričių: filosofijos, teologijos, psichologijos, lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, teisės, visuomeninių mokslų, gamtos mokslų, matematikos ir kt. Paskaitas skaitė: Pr. Augustaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, Vcl. Biržiška, S. Čiurlionienė, S. Grinkevičius, Ig. Jonynas, A. Janulaitis, K. Junavičius, St. Kairiūkštis, Pr. Mašiotas, kun. M. Reinys, A. Rondomanskis, kun. J. Skruodys, M. Stankevičius, kun. J. Šepetys, M. Šikšnys, J. Šlapelis, Just. Tumėnas, Br. Untulis, J. Vabalas-Gudaitis, Ad. Varnas, kun. A. Viskantas, T. Wr6b-lewskis. Dalis Aukštųjų mokslo kursų paskaitininkų vėliau dėstė Lietuvos Universitete.
Daugiausia nusipelnė LMD, telkdama lietuvių kultūrines vertybes: biblioteką, archyvą ir muziejų. Todėl ties tais reikšmingais darbais tenka kiek ilgėliau stabtelėti.

Lietuvių kultūrinių vertybių telkimas
LMD suprato reikalą telkti vienon vieton įvairią lituanistinę medžiagą. Tuo reikalu jau 1907. IV.22 valdybos posėdyje nutarta išleisti atsišaukimą į lietuvių visuomenę, kad aukotų draugijai knygas, įvairius rankraščius ir kitokią svarbią medžiagą lietuvių tautos praeičiai ir kultūrai pažinti. Kiek vėliau ir buvo išleistas atsišaukimas, kuriame tarp kita ko rašoma:
L. M. Draugija, 1907 m. įsikūrusi, tuojau ėmė rūpintis įsteigti knygyną, kurs ilgainiui galėtų tapti mūsų tautos palikimu, turtu. Apsiskelbus Draugijai, daugelis tautiečių atsiliepė ir pasiskubino atsiųsti nemaža knygų ir įvairių praeities raštų padidinti knygynui, kuriam padėjo pamatus savo dovanomis tūlieji tautiečiai. Ir dabar rūpestingi žmonės nepaliauja pildyti to prakilnaus darbo, siųsdami Draugijai įdomesnių ir retesnių knygų ir rankraščių . . . Tačiau Draugijai ligšiol dar nepasisekė surinkti visų lietuvių laikraščių, seniau ėjusių, kada mūsų spauda buvo dar uždrausta, ir dabar einančių Lietuvoje ir kitur . . . Tuo tarpu gi mūsų tautai yra labai svarbu ir reikalinga turėti visi savo laikraščiai ir visi kiti išleidimai. Šiandien būtų naudinga žinoti, kaip lietuvių atgimimo mintis pasirodė, kokiomis srovėmis ji bėgo, kokiais keliais ji veržėsi aikštėn. Jei nūnai dar neatsirado, šia reikšme tariant, mūsų spaudos tyrinėtojų, tad ateityje tikrai atsiras, mūsų gi priedermė yra surinkti po visur išmėtytą medžiagą. Jei dabar mes to nepadarysime, tad paskui bus labai sunku, beveik negalima tai padaryti. Jau ir šiandien, trūkstant vieno kito numerio pirmųjų dienų laikraščio, sunku jis besuieškoti. Ką besakyti, kaip tad nelengva bus susekti, praslinkus keletui ar keliolikai metų? Būsimosios kartos teisingai mus kaltins, jei neišgelbėsime nuo amžinosios pražūties tautiečių darbo pėdsakų, jei neišsirūpinsime savo laiku surinkti spausdintų raštų: laikraščių, knygų ir kitų išleidimų. Tegu gi nei viena mintis, nei vienas mūsų tautos gyvatos ženklas, raštu išreikštas, neišnyksta! . . Tik mūsų visų bendru rūpesčių galima bus papildyti ir sutvarkyti Mokslo Draugijos knygyną, kursai ilgainiui galės tapti Lietuvių Tautos knygynu (A. Valaitis. Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, 1. c. p. 350-351).
Draugijos kreipimasis į lietuvių visuomenę buvo išklausytas: į draugijos rinkinius suplaukė labai daug retų knygų, kalendorių, lietuviškų laikraščių komplektų, rankraščių ir kitokios archyvinės bei muziejinės medžiagos.

Biblioteka
Bibliotekai pagrindą davė pats dr. J. Basanavičius, paaukojęs draugijai savo didžiulę 3500 tomų biblioteką, parsivežtą iš Bulgarijos. Čia buvo gausu ir lituanistinių knygų. Be to, bibliotekos pradžiai retų lituanistinių leidinių padovanojo kun. J. Tumas (414 knygų), "Vilniaus Lietuvių ratelis" (294 kn.), Konstantinas Vilimavičius (289 kn.), E. Volteris (105 kn.), M. Davainis-Silvestravičius ir kiti ("Lietuvių Tauta", 1:2, 1908, p. 304-305). Netrukus (1908.IV.13) draugijos biblioteką papildė Mažosios Lietuvos leidiniais Tilžės "Birutės" draugija (750 vienetų), Belvederio dvaro (Seredžiaus vis.) savininkai A. ir B. Burbai, Susivienijimas lietuvių Amerikoje (823 knygos) ir daugelis ano meto mūsų inteligentijos atstovų. 1909. VII.23 biblioteka turėjo jau 9000 knygų ir gaudavo 19 laikraščių. Daug knygų buvo gaunama mainais už "Lietuvių Tautą" iš užsienio mokslo draugijų bei bibliotekų. Draugijos biblioteka, kruopščiai kaupiama J. Basanavičiaus, jo mirimo dieną (1927.11.16) buvo išaugusi iki 25.000 tomų: be to, turėjo per 1000 laikraščių komplektų ar jų dalių (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, 1. c, p. 348-349). 1940 m., kai LMD perėmė Lituanistikos institutas, bibliotekoje buvo 31.000 knygų, jų tarpe ir retų senosios lietuvių raštijos leidinių: Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kitų raštų. Bibliotekoje, kaip minėta, yra buvęs turtingas periodikos skyrius; čia buvo gausu lietuviškų laikraščių ir žurnalų, ėjusių M. Lietuvoje, Rusijoje, JAV, nepriklausomoje Lietuvoje ir kitur. Nemažas buvo atsišaukimų, plakatų, programų ir kitokių smulkių spaudinių rinkinys. Žodžiu, tai buvo viena iš reikšmingiausių bibliotekų, kurioje buvo sutelkti didžiuliai lituanistikos lobiai.

Skaitykla
Draugija, sukaupusi nemažą knygų rinkinį ir archyvą, stengėsi, kad jos sutelkti turtai būtų prieinami tyrinėtojams ir net platesnei lietuvių visuomenei. Todėl, bent kiek aptvarkius biblioteką, 1909.V.26 gautas Vilniaus gubernatoriaus leidimas skaityklai atidaryti. Skaitykla buvo atdara tris dienas per savaitę. Dienos metu (12-2 vai.) skaitykloje dežuruodavo pats J. Basanavičius, o vakarais (6-9 vai.) — knygininkas. Skaitykla veikė iki pat J. Basanavičiaus mirties. Deja, karo metu ir neramiais pokario laikais biblioteka neteko apie 1000 knygų ir kai kurių laikraščių komplektų. Daugelis skolintojų knygų negrąžino: vieni mirė, kitų bibliotekos žuvo karo metu (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, l.c, p. 349-350).

Archyvas, rankraštynas
Draugija iš pat pradžių buvo atkreipusi reikiamą dėmesį į lietuvių rankraštinės ir dokumentinės medžiagos rinkimą. Paskelbus atsišaukimą į visuomenę ir pačiam J. Basanavičiui kalbinant mūsų šviesuolius, susilaukta atgarsio, ir archyvinė medžiaga ėmė gausiai telktis draugijos rankraščių fonduose. Pradžią davė Tilžės "Birutės" draugija, 1908 m. drauge su knygomis atsiuntusi ir įvairių rankraščių. Tais pačiais metais gautas ir mūsų tautosakos rinkėjo bei žodynininko kun. Antano Juškos (Juškevičiaus)archyvas, kuriame buvo ir jo lietuvių kalbos žodyno bei lenkų-lietuvių kalbos žodynėlio rankraštis. Kartu draugijai atiteko ir kun. A. Juškos brolio Jono Juškos lietuvių - rusų kalbų žodyno medžiaga. 1908 m. Belvederio dvaro 5a\ininkas A. Burba padovanojo draugijai Burbų šeimos XVI - XVIII a. archyvą (apie 100 dokumentų). 1910 m. pabaigoje gyd. Ferdinandas Kau-nackis perdavė draugijai savo giminaičio Simono Daukanto (Daukanto sesuo Anastazija buvo ištekėjusi už Kaunackio prosenelio) biblioteką ir nemaža rankraščių (rankraščių sąrašą paskelbė Ona Miciūtė "Lietuvių literatūros instituto darbuose", t. I. Kaunas, 1947, p. 177-226). Be to, į draugijos archyvą - rankraštyną pateko daugelio lietuvių rašytojų bei veikėjų rankraščių. Štai bent svarbesni rankraščių rinkiniai: Dionizo Poškos (rankraščių tarpe ypačiai minėtinas lenkiškai - lietuviškas žodynas), Antano Klemento, Antano Savickio, Kajetono Nezabitauskio, Motiejaus Valančiaus, Tomo Dobševičiaus, Lauryno Ivinskio, Vincento Juzumo, Valerijono Ažukalnio-Zagurskio, Aleksandro Fromo-Gužučio, Jurgio Sauerveino, Antano Baranausko, Klemenso Kairio, Silvestro Baltramaičio, Kazimiero Jauniaus, Vinco Pietario, Petro Vileišio, Jono Basanavičiaus, Antano Vileišio, Juozo Tumo, Jono Biliūno ir daugelio kitų. Draugijai buvo perduoti ir kai kurių organizacijų archyvai: Dramos artistų bendrovės Maskvoje, Farmaceutų sąjungos, "Atžalos" kuopos ir kt. Archyve buvo apstu carinės Rusijos ir vokiečių okupacijos meto dokumentinės medžiagos.

Archyve, savaime aišku, saugomas ir nemažas (1506 vienetų) LMD archyvas: einamųjų reikalų raštai, draugijos valdybos ir visuotinių susirinkimų protokolai, kuriuose apstu medžiagos draugijos darbams bei pastangoms pažinti.

Tautosakos archyvas
Didžiausią draugijos archyvo dalį sudarė gausūs tautosakos rinkiniai. Vadovaujant draugijai J. Basanavičiui, jau buvo surinkta per 10.000 lietuvių liaudies dainų, o vėliau, įtraukus į tautosakos rinkimo darbą moksleivius, 1940 m. archyve buvo sutelkta per 50.000 vienetų liaudies dainų, pasakų, patarlių, mįslių, prietarų, burtų ir kitokios tautosakinės medžiagos. Tautosakos rinkiniui pradžią davė atskiri folkloro rinkėjai. 1908.IX. 19 Jacevičius - Šilgalis atsiuntė draugijai mįslių ir priežodžių rinkinį, o 1909.V.26 Liudvika Didžiulienė įteikė draugijai apie 150 liaudies dainų, surinktų Andrioniškio ir Anykščių apylinkėse. 1910 m. iš dr. F. Kaunackio gautos S. Daukanto "Pasakos masių". Kadangi ir pats J. Basanavičius buvo uolus tautosakos rinkėjas, 1898 - 1903 m. Amerikoje išleidęs net 7 pasakų ir sakmių tomus bei du tomelius "Ožkabalių dainų", todėl jis kreipė dėmesį į planingą tautosakos rinkimą. Žengtas dar vienas žingsnis į priekį: 1909.V.26 valdybos posėdyje tautosakos rinkimo reikalu pranešimą padarė kun. J. Tumas, iškeldamas mintį dainas rinkti su melodijomis. Valdyba net paskyrė 50 rublių dainų rinkėjams. Prof. E. Volteris pasiūlė draugijai įsigyti fonografą dainų melodijoms užrašyti. Ir 1910 m. tas jo sumanymas buvo įvykdytas. Kad tautosakos rinkimas būtų sistemingas, 1909.VII.28-29 visuotiniame draugijos susirinkime buvo sudaryta folkloro komisija (pirm. K. Grinius), kuri išleido atsišaukimą, raginantį rinkti tautosaką ir paruošė "Trumpą folkloro dalykams rinkti programą". 1910 m. ta komisija surinko daugiau kaip 400 dainų ir jų melodijų. Be "Lietuvių Tautos", kur buvo skelbiama tautosakinė medžiaga, ir tuo metu ėjusiuose lietuviškuose laikraščiuose buvo raginama rinkti tautosaką. Pavyzdžiui, prie "Aušrinės", ėjusios Vilniuje, nuo 1911 m. priedu buvo leidžiami "Vasaros Darbai", kur buvo skelbiama moksleivių surinkta tautosaka (ta medžiaga perduota draugijai). 1913.VII.8 vėl buvo paskirta 100 rb. premijoms išmokėti. 1914 m. archyve buvo apie 8000 dainų, jų tarpe nemaža St. Šimkaus užrašytų su gaidomis.
Tautosakos rinkimo darbas nesustojo ir po J. Basanavičiaus mirties. 1931 m. LMD išleido atsišaukimą tautosakos rinkimo reikalu. Į rinkimo darbą buvo įtrauktas Vilniaus krašto jaunimas. Ir LMD virto svarbiu tautosakiniu centru.

Muziejus
Muziejaus užuomazga susidarė jau pačioje LMD veikimo pradžioje, nes iš atskirų asmenų gauta įvairių muziejinių vertenybių. Deja, muziejus dėl tinkamų patalpų stokos negalėjo būti reikiamai sutvarkytas, todėl tik maža eksponatų dalis buvo rodoma visuomenei; didžioji eksponatų dalis gulėjo dėžėse ir sandėlyje. Tik 1932.1.12, Lietuvių mokslo draugijai įsikūrus buv. Petro Vileišio rūmuose (Antakalnio g. 6), susidarė šiek tiek palankesnės sąlygos muziejui plėstis. Pagrindiniai muziejaus skyriai yra buvę šie: etnografinis, archeologinis, istorinis ir gamtos.

Etnografinis skyrius 1940 m. turėjo apie 2050 eksponatų, surinktų daugiausia Vilniaus krašte. 1909 m. šį skyrių gerokai praturtino eksponatai iš 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje. Tie Lietuvos skyriaus eksponatai priklausė Susivienijimui lietuvių Amerikoje, bet buvo laikomi pas Mortą Zauniūtę, Rokaičiuose (netoli Tilžės), tvarkiusią lietuvių paviljoną pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Po ilgai trukusių derybų susivienijimas atidavė tą vertingą rinkinį LMD-jai. I pasaulinio karo metu draugijai padovanojo savo liaudies meno rinkinį Lietuvių dailės draugija Vilniuje. Lenkams uždarius "Ryto" draugiją ir Švenčionių mokytojų sąjungą, nemaža etnografinių ir archeologinių eksponatų buvo perduota LMD muziejui. Etnografiniame skyriuje buvo susidaręs gražus lietuvių tautinių drabužių, prijuosčių, juostų, įvairių audinių ir mezginių rinkinys. Čia buvo saugomi ir keli audinių, juostų ir mezginių pavyzdžių albumai, du iš jų 1900 m. pasaulinės parodos lietuvių paviljono Paryžiuje. Be to, skyriuje buvo didelis Velykų margučių rinkinys. Apstu buvo įvairių tautodailės dirbinių: rūpintojėlių, verpsčių ir prieverpsčių, dėžučių, tabokinių ir kt. Čia pateko ir retų medžio raižinių. Skyriuje buvo sukaupta lietuvių muziku > instrumentų: kanklių, trimitų, ragelių, Labanoro dūdų, skudučių. Būta šiek tiek žemės ūkio bei namų apyvokos dalykų, bet dėl vietos stokos didesnieji žemės ūkio padargai negalėjo būti renkami. Paminėtina ir liturginių drabužių kolekcija, susidedanti iš daugiau kaip pusantro šimto eksponatų (Pr. Stukėnaitė - Decikienė, Etnografijos reikalai Vilniaus krašte. 1. Lietuvių mokslo draugijos muziejus. — "Gimtasai Kraštas". Kraštotyros organas, 1941. Nr. 1-2, p. 149-152).

Archeologinis skyrius turėjo daugiausia atsitiktinių radinių ir šiek tiek įkapių iš kasinėjimų. Pirmiausia Vladas Nagevičius, 1906 - 1908 m. tyrinėjęs VII - XI a. senkapį Kiauleikiuose (Kretingos vis.) ir 1909 m. IX-XI a. kapinyną Pryšman-čiuose (Kretingos vis.), dalį radinių perdavė LM D-jai. Taip pat ir J. Basanavičius 1910 m. birželio - liepos mėn. yra kasinėjęs bent keliose vietose: Taurakalnyje (Utenos aps.), Raginėnuose (Šeduvos vis.;, Pakalniškiuose (Naujamiesčio vis.) ir Šeimyniškėliuose (Anykščių vis.). Kasinėjimų metu surastą medžiagą atidavė draugijai (Autobiografija, p. 119-120). 1911-1912 m. P. Graužinis padovanojo muziejui 141 radinį, aptiktą ardomame XIV-XVII a. Kurklintiškių (Taujėnų vis.) senkapyje. Ir kiti asmenys yra donavoję muziejui įvairių atsitiktinių radinių. Dalį mažiau vertingų radinių perdavė draugijai ir Archeologinė komisija Petrapilyje. 1926 m. archeologiniame skyriuje buvo per 2000 įvairių laikotarpių radinių. Tas skaičius išliko nedaug tepadidėjęs iki 1940 m.
Istorijos skyrius nėra buvęs įvairus. Didžiausią skyriaus dalį sudarė nemaža numizmatikos kolekcija, kuriai pradžią yra davęs inž. Petras Vileišis, 1907.X.2 padovanojęs draugijai monetų, nupirktų iš Vinco Pietario įpėdinių. Be to, numizmatikos rinkinį dar praturtino J. Basanavičius ir kiti. 1940 m. numizmatikos kolekciją sudarė apie 5000 monetų. Be to, istorijos skyriuje buvo susidaręs nemažas keramikos, ypačiai koklių rinkinys. Daugiausia šios rūšies senienų pateko muziejun iš Gedimino kalno ir žemutinės pilies rajono Vilniuje, Lydos pilies ir kt.
Gamtos skyrius buvo gausus geologinių, mineraloginių, antropoliginių ir zoologinių eksponatų. Viena iš vertingiausių buvo kun. P. Jurskio padovanota paleontologinė kolekcija, sudaryta iš Papilės apylinkėse surastų jūros periodo fosilijų, ypačiai amonitų. Gamtos skyriuje buvo laikomos ir žmonių kaukolės, surastos J. Basanavičiaus kasinėjimų metu.

Be to, draugija turėjo per 300 paveikslų, skulptūrų ir kitokių meno kūrinių.
Pagaliau paminėtinas J. Basanavičiaus kambarys, kuris buvo ir tebėra paliktas toks, koks jis yra buvęs jo paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Muziejus buvo gana gausiai lankomas. Pavyzdžiui, 1940 m. jis susilaukė net 9465 lankytojų. Didžiausią lankytojų dalį sudarė moksleivių ekskursijos. Lankė jį ir užsienio svečiai.

Pačioje pradžioje besikaupiantį draugijos turtą (biblioteką, archyvą, muziejinius eksponatus) tvarkė pats J. Basanavičius ir kai kurie valdybos nariai. Nuo 1908 m. galo laikiniam darbui buvo pasisamdoma talkininkų. Po J. Basanavičiaus mirties draugijos rinkinių tvarkomąjį darbą atlikdavo jau nuolatiniai ir apmokami žmonės: riekalų vedėjas Antanas Valaitis, vyr. bibliotekininkas Alfonsas Bielinis, skaityklos vedėjas Bronislovas Sabas ir kiti namų bei turto priežiūros žmonės. Laikraščiams komplektuoti ir kitiems trumpalaikiams darbams dar būdavo samdomas vienas kitas žmogus. Prireikus, ir jaunimas noriai patalkininkaudavo.

Sunku be savų namų
Neturėjimas savų namų visą laiką labai sunkino draugijos darbą, o kraustymasis iš vienų patalpų į kitas ne tik vargino draugijos vadovybę, bet būdavo ir nuostolingas, nes kėlimosi metu dingdavo knygų ir rankraščių. Tolydžio augant draugijos bibliotekai, archyvui ir muziejiniams rinkiniams, tekdavo ieškotis erdvesnių patalpų. Draugija, pradėdama savo darbą, pradžioje buvo prisiglaudusi kun. J. Tumo, vėliau draugijos knygininko A. Smetonos bute, kur naudotasi vienu kambariu. 1907 spalio gale persikelta į seną namą prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kur išnuomotas vienas kambarys knygoms sudėti. 1908.X.17 persikraustyta į buv. pranciškonų vienuolyno namus Lydos g. 7, kur turėta jau trys kambariai. Vietos bibliotekai pakako, įsigyta lentynų ir spintų. Tuo metu J. Basanavičius ištisas dienas dirbdavo draugijoje, o gyvendavo Niškovskio viešbutyje, Bokšto g. 2. Prasidėjus vokiečių - rusų karui ir vokiečiams pradėjus bombarduoti Vilnių, retesnės knygos, rankraščiai, numizmatikos rinkiniai buvo sunešti į buv. pranciškonų vienuolyno rūsius, o kitas turtas išskirstytas draugijos narių tarpe.
 Kad galėtų saugoti draugijos turtą, 1915.VIII.24, dar prieš vokiečiams užimant Vilnių (vokiečių kariuomenė įžengė miestan IX. 19), ir pats J. Basanavičius persikėlė gyventi į draugijos patalpas (Autobiografija, p. 138). Kadangi tos patalpos nebuvo tinkamos draugijos reikalams, J. Basanavičius kreipėsi į vokiečių civilinę valdžią, kad duotų kitas patalpas. Ir 1917,XI.2 persikelta į atremontuotas patalpas Aušros Vartų g. 21. Tai buvę pravoslavų Šv. Mikalojaus soboro popų namai. Bet ir čia tepabūta pustrečių metų: 1920 m. popai tą namą atgavo iš lenkų valdžios, ir draugija buvo priversta ieškotis naujų patalpų. Pagaliau 1920.IV.20 persikraustyta į daug erdvesnes patalpas — dr. Andriaus Domaševičiaus namus (Gimnazijos g. 4). 1928.VII.1 dar gautas ir I aukštas, tad iš viso jau turėta 16 kambarių, kuriuose sutilpo visi draugijos rinkiniai.

Karo metu ir neramiais pokario laikais J. Basanavičius rūpestingai saugojo draugijos turtą. Apie tai štai kaip rašė M. Biržiška:
Karo metu perkėlus draugiją prie Aušros Vartų gatvės, o paskui į dr. Domaševičiaus namus prie Gimnazijos skersgatvio (netoli Lukiškių aikštės), Basanavičius kur dirbo, ten pat (kabinete) ir nakvojo, teap-leisdamas draugijos butą tik pietų pavalgyti "Inteligentų valgykloje" Domininkonų gatvėje ir vakare nueidamas į kurios kitos lietuvių draugijos posėdį, kurių jis niekad neapleisdavo ir į juos nepavėluodavo, arba į lietuvių vaidinimus, koncertus ir kitokius lietuvių, tiktai lietuvių pobūvius. Žiemą šalo, kad ir kailinėliais užsivilkęs, bet draugijos komiteto jo kabinetui kūrenti skiriamų lėšų tam neišleisdavo, aiškindamasis priekaištaujantiems ir jo kabinete šąlantiems Komiteto nariams: "malkos labai brangios — gaila pinigų!" (M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, II, p. 184-185).
Nepavykus įsigyti dr. A. Domaševičiaus namų, draugija, susidėjusi su "Ryto" draugija, nupirko buv. inž. Petro Vileišio rūmus Antakalnyje (Antakalnio g. 6), į kuriuos persikelta 1932.1.12. Kadangi nemažą rūmų dalį buvo užėmusi "Ryto" draugija, todėl LMD patalpų plotas tebuvo šiek tiek didesnis, negu dr. A. Domaševičiaus namuose. Draugija ir toliau negalėjo plėsti muziejaus.

Taigi, per 25 metus persikraustinėta net 5 kartus. Tie persikraustinėjimai buvo labai varginantieji, nes draugijos turtas nuolat didėjo. Pavyzdžiui, 1932 m. persikeliant į Antakalnį buvo atvežti net 52 dideli vežimai (platformos) rinkinių ir visokio inventoriaus (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, 1. c, p. 347-348).

"Tautos namais" besirūpinant

Pastovių savų namų reikalą J. Basanavičius iškėlė jau pirmajame visuotiniame draugijos susirinkime 1907.VIII.18-19. Jis siūlė pradėti rūpintis "Tautos namų" įsigijimu. Kad tas užmojis būtų lengviau įgyvendinamas, planuota tokius namus įsigyti drauge su Lietuvių dailės draugija, kuri nuo 1907 m. rengė dailės parodas ir buvo reikalinga patalpų galerijai. Susirinkime įsteigtas ir namų statymo fondas. Kol tokiems "Tautos namams" statyti bus sutelkta lėšų, dairytasi nusipirkti kokius didesnius namus, kur galėtų sutilpti biblioteka, archyvas, muziejus ir paveikslų galerija. Deja, lėšų klausimas nesisprendė norima kryptimi, nors ir atsirasdavo aukotojų tiek Lietuvoje, tiek ir JAV lietuvių tarpe.

LM D-jos valdybos posėdžiuose ir metiniuose visuotiniuose susirinkimuose "Tautos namų" klausimas dažnai buvo nagrinėjamas. Gausiame IV-tajame draugijos visuotiniame susirinkime (1910. VII.25-29) kun. J. Tumas padarė išsamų pranešimą "Tautos namų" įsigijimo ar statymo reikalu. Jis kėlė būtinybę turėti tokius namus, kur būtų pakankama vietos ne tik bibliotekai, archyvui, muziejui, bet kur galėtų įsikurti Lietuvių dailės draugijos paveikslų galerija ir kur būtų sava salė susirinkimams bei pobūviams. Norėta sutelkti bent 100.000 rublių kapitalą. M. Yčas pasisiūlė važiuoti į Ameriką aukų rinkti. Fondas pamažu augo: 1910 m. turėta 2460 rublių, 1911 m. — 11.420 rb., o iki 1913 m. fonde jau buvo 17.600 rb., už kuriuos nupirktas didelis sklypas (apie 7400 kv. m) Tauro kalne, už evangelikų reformatų kapinių. Taigi, sklypas įsigytas, dabar teko rūpintis pinigais namų statybai (J. Jurginis, Lietuvių mokslo draugija, 1. c, p. 59-60).
Vll-tajame visuotiniame susirinkime (1913.VI. 23-25) sudaryta 11 asmenų komisija lėšoms telkti ir nuspręsta siųsti J. Basanavičių ir Dūmos atstovą Martyną Yčą į JAV pinigų rinkti.

J. Basanavičiaus ir M. Yčo kelionė Amerikon
Ir 1913 liepos 10 d. J. Basanavičius su M. Yču išvyko Amerikon aukų rinkti Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių dailės draugijos namams statyti. Liepos 21 d. pasiekė New Yorką. Iš čia abudu, nuoširdžiai globojami lietuvių veikėjų, aplankė visas didžiąsias lietuvių kolonijas (Tą kelionę smulkiai aprašė J. Basanavičius savo "Autobiografijoje", p. 126-134). Ilgiausiai išbūta Čikagoje, toje Amerikos lietuvių sostinėje. Čia abudu svečiai lankėsi lietuvių laikraščių redakcijose ("Lietuvos", "Kataliko", "Draugo"), susipažino su gausiu būriu lietuvių inteligentijos atstovų ir įvairiose svetainėse bei parapijų salėse sakė prakalbas ir rinko aukas. Iš Čikagos buvo vykstama į aplinkinius lietuvių telkinius ir į Wisconsiną. Po lankymosi Clevelande, buvo nuvykta į Pittsburghą bei gretimines lietuvių angliakasių kolonijas, iš čia į Rochesterį, Amsterdamą ir Schenectady. Daug dėmesio susilaukta Massachusetts valstijoje (Bostone, Brock-tone, Lawrence, Atholyje ir ypačiai VVorcesteryje, kur į prakalbas buvo susirinkę net apie 1400 žmonių). Taip pat sėkmingai lankytasi rytiniame Amerikos pakraštyje: Hartforde, New Britain, ypačiai VVaterburyje. Svečiai labai iškilmingai priimti Philadelphijoje, kur dviem atvejais susilaukta per 900 klausytojų. Čia spalio 6 d., kai J. Basanavičius su M. Yču vyko prakalboms į Lietuvių muzikinį namą, gatvėje jie buvo sutikti su muzika, deglais, fejerverkais, valiavimais. Iš Phila-delphijos dar vykta į Baltimorę, Pennsylvanijos angliakasių rajoną — Shenandoah, Scrantoną, Pitts-toną, Plymouthą, Kingstoną (Kingstone į prakalbas susirinko tūkstantinė minia), Minersville, Ma-hanoy City ir kitur. Pagaliau po prakalbų Ne-warke, New Yorke, Brooklyne, lapkričio 1 d. išvykta Lietuvon. Nuo 1913.VIII.3 iki X,30 prakalbų sakyta net 55 vietovėse, iš viso tas prakalbas aplankė apie 20.000 žmonių. Daugumoje vietų svečiai iš Lietuvos buvo labai šiltai sutikti, tik kai kur būta mažų nesusipratimų. Šaltokai prakalbos buvo sutiktos Čikagos Visų Šventųjų parapijos salėje. Apie tai J. Basanavičius šiaip rašo savo atsiminimuose: "Paskelbus rinkliavą Mokslo ir Dailės Draugijos naudai, iš 3 šimtų su viršum klausytojų liko vos 30 žmonių, visi kiti, prakalbų išklausę, tuojau išsivaikščiojo. Tai tau "tėvynės" meilė, apie kurią laikraščiai svajojo, kviesdami Amerikos lietuvius į tą susirinkimą" (Autobiografija, p. 128).

Aukos buvo renkamos ne tiktai susirinkimuose, bet ir lankant labiau prasisiekusius lietuvius; Asmenys, paaukoję nuo 50 iki 100 dolerių, būdavo laikomi LMD-jos nariais labdariais (tokių atsirado tik 81), o paaukojusiems 10 dolerių būdavo išduodami specialūs pažymėjimai, kaip nupirkusiems vieną sieksnį žemės "Tautos namams" statyti. Iš viso surinkta 23.799.36 dol. Atskaičius kelionės išlaidas (1468.89 dol.) grynais pinigais gauta 22.330.47 dol. arba 43.315.75 rublių (Autobiografija, p. 134; A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos, l.c, p. 346).

Ir po J. Basanavičiaus bei M. Yčo kelionės Amerikon "Tautos namų" statybos fondas dar šiek tiek padidėjo: 1914 m. į bankus padėta 48.252 rb., o 1915 m. birželio 1 d. fonde jau buvo 50.859 rubliai. Pinigai buvo padėti į Rusų-Azijos banką. Deja, karo metu bankui išsikrausčius Rusijon, pinigai dingo, tik jų dalis panaudota vadovėliams leisti.

J. Basanavičiui grįžus į Vilnių, pradėta rūpintis arba nupirkti draugijai tinkamus namus, arba statyti naujus Tauro kalne. Draugijos valdyba buvo nužiūrėjusi įsigyti reprezentacinius Donskio (anksčiau Raduškevičiaus) rūmus Kalvarijos g., priešais Šv. Rapolo bažnyčią, netoli Žaliojo tilto. Už namą norėta 115,000 rublių, bet derybos iširo. Prasidėjęs karas suardė visus planus. Ir LMD liko be savų "Tautos namų".

LMD įjungiama į Lietuvos Mokslų akademiją
Mirus J. Basanavičiui, LMD-jai vadovavo: dr. Danielius Alseika (1927.11.26 - IV.25), Bronius Untulis (1927.IV.25 - 1929.IV.13), Marcelinas Šikšnys (1929.IV. 13 - 1932), kun. dr. Antanas Viskantas (1933 - 1938). 1938.1.24 draugija lenkų valdžios suspenduota, VI. 1 uždaryta ir VI.27 jos turtas pavestas globoti kuratoriui adv. Węclawskiui, 1939. 1.11 draugijai leista veikti, bet jau kitu vardu — Lietuvių mokslo mylėtojų draugijos pavadinimu. Vasario 11 d. valdybos pirmininku išrinktas Adomas Juškevičius. Po didelių pastangų gegužės mėn. draugijos turtas atgautas, kad ir gerokai nukentėjęs.

Draugijos veikla lenkų okupacijos metu buvo labai suvaržyta. Valdybos posėdžiai buvo šaukiami gana retai. Ir valdybos narių skaičius sumažintas iki 7. Visuotiniai susirinkimai buvo negausūs, juose dalyvaudavo vos po keliasdešimt narių. 1934 m. atsisakyta metinių susirinkimų. Draugijos valdyba suruošdavo vieną kitą viešą paskaitą.

1939.X. 10 Vilniui grįžus Lietuvai, draugijos turtą perėmė valstybė ir ruošėsi perduoti Lituanistikos institutui. Oficialiai draugijos turtą perėmė Lituanistikos institutas 1940.VIII.29. Perimant turtą, Lituanistikos institutui atstovavo K. Avižonis, J. Puzinas ir Simas Sužiedėlis. Draugijai atstovavo A. Juškevičius, V. Martinkėnas, V. Žilėnas ir H. Horodničius.

1941.1.16 įsteigus Lietuvos Mokslų akademiją. Lituanistikos institutas su buv. LMD-jos turtu įjungtas į akademiją. Taigi, iš dalies išsipildė J. Basanavičiaus pranašavimas, kad Lietuvių mokslo draugija kada nors pavirs Lietuvos Mokslų akademija. Tiesiogiai draugija nepavirto akademija, bet ji įėjo akademijon kaip svarbi sudedamoji dalis. Tai didžiulis J. Basanavičiaus nuopelnas, kad jam pavyko sukurti ir išugdyti tokią reikšmingą mokslo įstaigą Lietuvoje.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai