Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ST. YLOS "JURGIS MATULAITIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Rimšelis   

STASYS YLA: Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža. Išleido Nekalto Marijos Prasidėjimo seserys, Putnam, Conn., 1977. Viršelis N. Vedegytės - Palubinskienės. 384 psl., du pluoštai nuotraukų, 7 dol.

Pereitų metų ateitininkų sendraugių stovykloje buvo iškeltas klausimas, kaip pagreitinti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaimintuoju paskelbimo bylą. Tada kun. Stasys Yla pasakė, kad tam reikalui savo įnašą atiduos: knygą apie Jurgį Matulaitį bebaigiąs rašyti. Nepraėjo nuo to laiko nė pusės metų, ir knygą Put-namo Nekalto Prasidėjimo seserys gražiai išleido. Tai yra iki šiol pirma tokia apie arkiv. Jurgį Matulaitį išleista knyga, kurioje sukaupta įdomios istorinės medžiagos ir plačiai išryškinta Dievo Tarno asmenybė.

Ją norėčiau sulyginti su Juozo Ereto knyga "Kazys Pakštas" ir Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis". Visi trys veikalai, ryškindami asmenybes, atskleidžia drauge nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo epochą. Juose rasi daug kitų mums brangių istorinių veidų. Arkiv. Jurgis Matulaitis yra viena iš ano meto asmenybių, kurios kūrė Lietuvos istoriją.

Visi žmonės savo gyvenimu kuria istoriją, bet ne visi išlieka žmonių atmintyje, nes ne visi įtaigauja naujųjų kartų gyvenimą. Didieji asmenys, kurie stengėsi sukurti Lietuvai šviesesnę ateitį ir atstatė jai nepriklausomybę, išliks mūsų istorijoje, ir jų vardai neišnyks mums iš atminties. Skaitydamas Stasio Ylos "Jurgį Matulaitį", pajunti, kad arkivyskupo Jurgio vardas yra skirtas ne vien tik šios žemės istorijai.

Autorius pradeda knygą savo atsiminimais, kaip arkiv. Jurgis Matulaitis 1926 m. prabilo į studentus klierikus Kauno seminarijoj, kaip paskui 1927 sausio 27 Kauno bažnyčių varpai pranešė apie jo mirtį ir kaip iškilmingai 1934 m. jo kūnas buvo perkeltas iš Kauno katedros į Marijampolės bažnyčioje paruoštą sarkofagą. Su šiais įspūdžiais autorius išeina kurti Jurgio Matulaičio asmenybės gyvą apybraižą iš įvykių, pokalbių, dienoraščių, laiškų ir liudijimų.

Trumpai aprašomas Jurgučio varganas gyvenimas: anksti netekęs tėvų, jis dirbo visus darbus Lūginės kaimo ūkyje, ir niekas jo nelepino. O kad skauda koją, kad šiltai neapsirengęs, kad pėsčiam toli į mokyklą nueiti, apie tai vaiko niekas nepa-klausdavo. "Šlekienė pastebėjo, kad Jurgučio apdaras labai menkas — ploni marškoniai, beveik vasariniai . . . Jurgutis pasirodė tarpdury visas pamėlęs. Įtraukė jį vidun, trynė rankutes, veidą, graižė prieš kūrenamą pečių, kad atšiltų" (p. 22). I> tokio aprašymo greitai gauni gy bet graudų įspūdį apie anų laikų ir dar mūsų atmintyje išlikusį vaizda. kaip augo dauguma mūsų jaunime lietuviškame kaime. Niekas ta\ neužjaus, kad tau vasarą užtvinkusios kojos, niekas nesistebės, jei vaikas žiemą basas per sniegą laksto. Kas susirgo, tai be gydytojo arba miri arba pagijo. Kurie betgi išliko gyvi visais atžvilgiais tapo užgrūdinti.

Kentėjimai ir vargai pažadina egzistencinę sąmonę ir brandina menybę, jų patirtis žadina žmogų rūpintis gyvenimo prasme, padeda augti vidiniam asmens turiningunr kuris žmogų padaro įdomų ir patrauklų. S t. Yla tokią Jurgio M a: laičio patirtį vaizduoja per visą knygą, atskleisdamas jo asmens bruožus ir aprašydamas jo darbus. Perskaitęs knygą, matai, kad Jurgis M tulaitis visą laiką gyveno skausme bet niekad po ta skausmo patirtim: nepalūžo.

Jausdamas pašaukimą į kunigus, tik iš vargo ir nepritekliaus J. Matulaitis išvažiavo į Lenkiją ir įstojo į kunigų seminariją Kelcuose. Čia jis buvo vienintelis lietuvis, kurį lotynų kalbos profesorius vis mėgindavo prigriebti. Jurgis turėjo vis uoliau ir uoliau mokytis. "Lietuvio ne-mėgėjas, pats nenorėdamas, padare jį geriausiu lotynų kalbos mokiniu (p. 25). Tarsi už kokią bausmę, kad jis lietuvis, lenkai jį su baisiausiu įtūžimu šmeižė ir persekiojo, kai jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Iš kiekvieno puslapio junti ir matai, kad tasai šventas žmogus buvo bandomas kaip auksas ugnyje. Skaitydamas vis lauki intrigos atomazgos — kaip baigsis persekiojimas.

Visur, kur tik Matulaitis gyveno, būrė žmones ir rūpinosi jų gerove. Jis daug gero yra padaręs Lenkijoje. Jis organizavo akademinį jaunimą, ir iš tos veiklos išsivystė atgimimo sąjūdis — Odrodzenie. Jis išplėtė darbininkų būrelių veiklą visoj Varšuvoj, įkūrė krikščionių darbininkų sąjungą ir pats ėmėsi redaguoti dvisavaitinį darbininkų laikraštį. Organizacija sparčiai augo ir sutelkė 50.000 narių. Lenkams buvo jis geras Lenkijoje, bet ne Vilniuje.

Skaudžiausia, kad didžiausi kenkėjai buvo sulenkėję kunigai lietuviai. Po Jurgio Matulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu kapitula pasiuntė nuncijui nepasitenkinimo raštą. "Tarp pasirašiusių penketo buvo ir du kilę iš lietuviškų parapijų: Jonas Ušyla Uszhylo) iš Eišiškių ir Karolis Lu-bėnas (Lubianiec) iš Rodunės. Pastarasis buvo to rašto autorius" (p. 101). Vyskupo minčiai, kad jį ingreso dieną pirmieji sveikintų Lietuvos Tarybos atstovai, pritarė kapitulos lenkai nariai. Vienas kan. Lubėnas spyrėsi ir reikalavo, kad pirmieji sveikintų lenkai. Aršiausi lenkų šovinistų tarpe buvo lietuvių kilmės bajorai ir sulenkėję dvarininkai.

Skaitydamas apie Matulaičio santykius su įvairiais asmenimis, pajunti mūsų visos tautos istorinę nelaimę, kuri po Liublino unijos tęsiasi iki mūsų laikų. Daugybė lietuvių bajorų, dvarininkų, su jais ir dvasininkų dėl menkavertiškumo komplekso ar dėl aukštesnių vietų siekimo pataikavo lenkų politikai, atsižadėdami net savosios tautybės. Iš Matulaičio kunigiškos ir vyskupo rūpestingos ganytojiškos veiklos Vilniuje aprašymo atrandi, kad bažnytinis rūpestis visais tikinčiaisiais jo lietuviškos tautybės negriovė, bet tik stiprino. Jis išliko tikras lietuvis ir didis patriotas, dirbdamas lenkams, gyvendamas Petrapilyje ar Šveicarijos Friburge.
Šviesus protas, tiesi gyvenimo linija, ieškanti visur Dievo ir žmonių gerovės mūsų pasaulyje daug sutinka prieštaravimų ir kliūčių, kurias reikia pralaužti. St. Yla aprašo, kaip Matulaitis Varšuvoje buvo apšauktas Bažnyčios priešu, liberalu, socialistu, čekistu dėl pažangios ir sėkmingos socialinės veiklos, kuriai jis vadovavo (p. 46). Kaip pavojingas liberalas, jis buvo apskųstas ir Romos kurijoje. Į Romos kuriją ateina daug skundų ir žeminančių informacijų apie žymesnius dvasininkus daugiausia iš tų, kurie patys yra žemos dvasios ir neturi gilesnio krikščionybės supratimo. Matulaitis visa širdimi mylėjo Kristaus įkurtą Bažnyčią ir jai norėjo visu gyvenimu tarnauti. Bet už tai, kad gyvenimo keitimosi eigą numatė bent 50 metų pirmyn ir apie tai kalbėjo ir rašė, buvo apšauktas pavojingu modernistu. Ir Angelo Roncalli, būsimas popiežius, buvo apskųstas Romos kurijoje, kad jis esąs liberalas. Tapęs popiežium, ant rašyto skundo paliko pastabą, kad Roncalli nebuvo liberalas ir kad tai liudija popiežius Jonas XXIII. Silpnesnio proto žmonės nepajėgia pakelti stipresnio proto.

Jurgio Matulaičio darbus ir užmojus kiti vadindavo, kaip autorius, remdamasis užrašais, pastebi, tik svajonėmis, bet Matulaitis svajoti neturėjo laiko. Jis buvo praktiškas ir darbštus žmogus. Nuo ankstyvo ryto iki gilios nakties jis dirbdavo. Jis visų pirma dirbo Kristui ir Jo Bažnyčiai, bet tai buvo ne be ryšio su darbu ir savo tėvynei Lietuvai. Nuo knygos 91 iki 342 puslapio autorius pasakoja gyvais paveikslais, kiek, kur ir kaip jis tėvynei atidavė savo gyvenimo duoklę. Nė vienas didesnės sąjūdis Lietuvoje anuomet nepraėjo be Matualičio įkvėpimo, padrąsinimo, paraginimo. Jis kaip bažnytinis žmogus buvo vienuolijų steigėjas, vienuolijų atnaujintojas, besirūpinantis lietuvių tautą pastatyti ant stiprių vakarietiškų ideologinių pagrindų. Jis matė, kokios didelės reikšmės turi visai tautai bažnytinė nepriklausomybė. Iš jo didesnių darbų knygoje gražiai atvaizduotas Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas. Visi stebėjosi, kad popiežius Pijus XI arkiv. Jurgį Matulaitį paskyrė Lietuvai apaštaliniu vizitatorium. Ir tik jis vienas galėjo tą darbą sėkmingai atlikti. Jis paruošė Lietuvos konkordatą su Vatikanu, bet jo patvirtinimo jau nesulaukė. Kaip kardinolas Gas-parri pasakė, jo mirtis buvo skaudus smūgis. Skaudus smūgis atnaujintai marijonų kongregacijai, seserų vargdienių naujai įsteigtai vienuolijai ir visai lietuvių tautai.

Baigdamas knygą skaityti, dar lauki, kaip susitvarkys neužbaigti darbai, ir norėtum padaryti priekaištą pačiam arkiv. Jurgiui Matulaičiui, kam jis taip ilgai delsė nepasiskundęs ir nepakvietę s gydytojo. Būtų buvusi išgelbėta gyvybė, kuri taip labai reikalinga visai Lietuvai. O jis, visą gyvenimą įpratęs kentėti, priėmė ir apendicito pavojų kaip ir visus kitus skausmus su lygiu kantrumu, statydamas pirmoje vietoje nebaigtą darbų atlikimo pareigą.

Jis mirė nebaigęs darbų, bet pribrendęs dangaus gyvenimui. Jis pajudino tėvynėje ir užsienyje gyvenimą, kurio judėjimas banguoja ir po jo mirties. Tikimės, kad Jurgis Matulaitis Lietuvą išgarsins savo veikimu iš ano pasaulio daugiau nei kaip gyvendamas šioje žemėje, nes jo palaimintuoju paskelbimo byla vyksta sėkmingai.
Stasio Ylos knyga "Jurgis Matulaitis" yra verta visokeriopo dėmesio. Kai ką išleidus ir pritaikius svetimtaučių mentalitetui, tiktų ją išversti į anglų kalbą. Paskutiniai skyriai iš apybraižos, atrodo, tinka tik lietuviškai visuomenei.
Viktoras Rimšelis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai