Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITUANISTIKOS INSTITUTO SUVAŽIAVIMO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Lituanistikos institutas įsteigtas Chicagoje 1951 m. vasario 17. Tačiau užtruko, kol jis įsitvirtino ir pradėjo viešumon išeiti savo leidiniais. "Lituanistikos darbų", iš pradžių planuotų kaip metraščio, I tomas (227 psl.) pasirodė 1966, o II tomas (186 psl.) išėjo 1969. Abu šiuos tomus redagavo dr. J. Balys. III tomas (307
psl.), redaguotas dr. V. Maciūno, išleistas 1973 m. Šiuo metu turi pasirodyti jau ir IV tomas. Greta "Lituanistikos darbų" vėliau pradėta leisti ir Lituanistikos suvažiavimų darbai. 1971 m. Lituanistikos suvažiavimo darbų tomas pasirodė tais pačiais metais, apėmė 280 puslapių, redagavo dr. T. Remeikis. 1973 suvažiavimo paskaitos išėjo 1975 m., turėjo 262 puslapius, redagavo dr. R. Šilbajoris. "Lituanistikos instituto 1975 metų suvažiavimo darbai", redaguoti dr. B. V. Mačiuikos, pasirodė 1976 m., apima 192 puslapius ir kainuoja 5 dol. (tiek pat ir pirmieji du tomai). Lituanistikos instituto leidyklos adresas: 2422 W. Marąuette Rd., Chicago, IL 60629.

Šį kartą aptarsime paskutinįjį Lituanistikos instituto V-jo suvažiavimo 1975 m. Clevelande darbų tomą. Iš pat pradžių pažymime, kad jis telkia įvairią medžiagą. Pradžioje buvo ri-botasi tik grynai lituanistinėmis sritimis. Vėliau institute buvo sudaryti skyriai ir netiesiogiai su lituanistika galinčių susisieti sričių, kaip sociologijos, psichologijos, filosofijos, teologijos. Tad šiame suvažiavimo darbų tome randame įvairių sričių paskaitas.

Istorijos straipsnių duodami penki. Vincas Trumpa glaustai, bet įžvalgiai aptaria Motiejų Valančių istorijoje ir kaip istoriką. Aptaria be sukaktuvinio patoso, bet su šilta simpatija pirmajam Žemaičių vyskupui "sermėgiui", kuris buvo "labai paprastas ir tiesus žmogus". Jonas Puzinas apžvelgia baltų prekybinius santykius su Romos imperijos provincijomis pirmaisiais amžiais po Kristaus, pateikdamas ir įdomių iliustracijų. Juozas Jakštas supažindina su prancūzų XIV a. autoriaus Philippe de Mėziėres knygoj apie Lietuvą pateikiamomis žiniomis, kurių jis gavo 1364 m. buvodamas pas kryžiuočius Prūsijoj. Jonas Dainauskas imasi kvestionuoti Kriavo akto autentiškumą — laiko jį lenkų fabrikatu. Julius P. Slavėnas informuoja, kaip Lietuva vaizduojama amerikiečių istorijos vadovėliuose. Istorijos skyrius yra plačiausias — apima kone 70 puslapių (9-77).

Literatūros straipsnių yra trys (p. 79-106). Antanas Vaičiulaitis analizuoja Motiejaus Valančiaus raštų stilių, apžvelgdamas Valančiaus vertinimą mūsų literatūros istorijoj ir pats apie jį tardamas savo žodį. Rimvydas Šilbajoris subtiliai ryškina Icchoko Mero kūrybos pasaulį iš jo keturių romanų. Kęstutis Keblys gvildena vaizduojamojo požiūrio metodiką, lygindamas A. Škėmos "Baltą drobulę" ir M. Sluckio "Adomo obuolį".

Sociologijai' atstovauja Benedikto V. Mačiuikos straipsnis (p. 107-122), nagrinėjantis socialines ir kultūrines problemas sukolektyvintame Lietuvos kaime.

Tautotyra ir kraštotyra taip pat atstovaujama vienu straipsniu (p. 123-133) — Elenos Bradūnaitės paskaita apie "Eglės žalčių karalienės" pasakos gyvavimo šaltinius.

Kalbotyros straipsnių duota trys (p. 135-155). VVilliam R. Schmalstieg pateikia gana specialų lingvistinį straipsnį "Priebalsių palatizacija prieš priešakinius balsius baltų kalbose, specialiai atsižvelgiant į prūsų kalbą". Antanas Klimas apžvelgia baltų ir slavų kalbų tyrinėjimus 1970-75 metais. Leonardas Dambriūnas aptaria bendrinės lietuvių kalbos raidą per pastarąjį penkiasdešimtmetį.

Psichologijos skyrių sudaro Vytauto Černiaus straipsnis akultūracijos klausimu (p. 157-170), pateikiantis tos pačios grupės duomenis 1957 m. Chicagoj ir 1973 m., studijos dalyvėms pasklidus po visą Ameriką. Duomenys įdomūs.

Menotyros skyriuj yra duotas Algimanto Kezio, S.J., informacinis straipsnis (p. 171-176) apie Amerikos lietuvių etninę dokumentaciją, konkrečiai — apie autoriaus suorganizuotą Lietuvių foto archyvą, iš kurio kilo mintis imtis Amerikos lietuvių "etninės enciklopedijos" — albuminių leidinių serijos.

Visų paskaitų santraukos duotos ir anglų kalba. Atsisakyta ir pačių paskaitų teikimo anglų kalba, kaip buvo pabandyta 1971 m. suvažiavimo darbuose.

Šiame suvažiavime nebesusior-ganizavo filosofijos ir teologijos sekcijos, kurios 1973 m. suvažiavime buvo pakankamai stipriai pasirodžiusios: filosofijos paskaitų buvo spausdinta dvi (suvažiavime buvo ir trečia skaityta), teologijos — trys.

Paskaitas - straipsnius palydi Lituanistikos instituto pirmininko dr. Jurgio Gimbuto kalba atidaromajame posėdyje apie instituto paskirtį ir apimtį, instituto narių sąrašas ir ankstesnių suvažiavimų darbų turinvs (p. 177-192).

Pagal LI pirmininko minėtoj kalboj pateiktus duomenis, institutas savo darbą buvo pradėjęs su 26 nariaisT o dabar jau telkia 107 narius šiuo metu skaičius išaugęs ligi 112 . Beveik trečdalis narių peržengę 65 metų amžių, kitų amžiaus vidurkis 49 metai. Taigi iš tiesų, dr. J. Gimbuto žodžiais, "beveik per ketvirtį amžiaus nesunykome, o atjaunėjome" (p. 177). Reikia nuoširdžiai džiaugtis dėl naujų pajėgų išaugimo.

Apskritai imant, Lituanistikos instituto narių kūrybinis įnašas į mūsų išeivinį mokslo "lobyną" yra reikšmingas. Tačiau, kaip visur, ne visi lygiai darbštūs, o be darbštumo sunyksta ir didelė kūrybiškumo dovana. Dviejų trečdalių 49 metų amžiaus vidurkis reiškia, kad jie dar yra pačiame kūrybinio subrendimo amžiuje. Betgi vieną kitą išimtį išskyrus, noromis nenoromis reikia pripažinti, kad aplamai "poilsinio" amžiaus trečdalis bene daugiau turi kūrybinio ryžto negu jaunesnieji. Vienas iš jų kartą tiesiog man atvirai iškėlė klausimą: "kodėl, mes, jaunieji, esame tokie nekūrybingi, o galvas, rodos, turime neprastas". Ne čia vieta leistis į platųjį klausimą, kaip įmanoma lietuviškąjį reiškimąsi suderinti su profesiniu. Kad apskritai galima tai suderinti, akivaizdžiai rodo tos išimtys, kurios su lygiu kūrybiškumu pajėgia reikštis ir akademinėse ar kitose karjerose, ir lietuviškajame bare.

Galbūt, man rodos, ne vieną suvedžioja mūsų charakterin gan giliai įaugusi pagunda atidėti rytdienai ir tai, ką galima šiandien atlikti. Vienas mūsų mokslininkas lituanistas (lyties neminiu), pakviestas žurnale bendradarbiauti, maloniai sutiko, konkrečiai nurodydamas ir temą, kuria "debiutuos". Kai po ketverių metų drįsau vėl savo prašymą pakartoti, sulaukiau tokio atsakymo: dar negaliu parašyti ir negalėsiu, kol gausiu "tenure". Manau, kad daroma klaida, taip apsisprendžiant. Negali būti į nieką (taigi — ir į raštą) įgundoma, ateičiai atidėliojant. Ir juo ilgiau bus atidėliojama. juo sunkiau bus bepasiryžtama. Be kitko, netruks ateiti ir toks laikas, kai nebebus kur lietuviškai rašyti. O tuo tarpu mūsų aukštesnio lygio leidiniai labai reikalingi talkos — ir ypačiai jos laukia iš jaunesniųjų.


Nepakanka tik LI ar kuriame kitame suvažiavime pasirodyti kas dveji metai ar dar rečiau su pusvalandžio paskaita. O jeigu, rodos, tokio aiškaus dalyko nesuprantama, galbūt ir gilesnio "motyvo" reikia ieškoti, būtent nepakankamos "motyvacijos" lietuviškajam reiškimuisi. O tai savo ruožtu rodo, kad net lituanistų, kurie yra jaunesnio amžiaus, lietuviškasis susipratimas lieka gana seklus. Jeigu išties nėra lengva prisiruošti straipsniui (kas bandė rašyti, žino, jog tai reikalauja didžios įtampos), tai, rodos, neturėtų būti sunku bent sekti, atseit, skaityti žurnalus, kuriuose daugiau ar mažiau yra lituanistinių darbų. Iš Lituanistikos narių net apie du trečdaliai narių yra ir tarp šio žurnalo bendradarbių ar skaitytojų. Vargu ar iš kurios kitos organizacijos (išskyrus Liet. Katalikų Mokslo Akademiją, kur panašus santykis) sulaukiama tokios atramos. Jeigu likusį trečdalį sudarytų vyresnieji, nebūtų verta to ir minėti. Bet šį trečdalį daugiausia kaip tik sudaro jaunesnieji, kuriems labiausiai pravartus platesnis savo lituanistinio intereso gilinimas. O kas giliau bei plačiau domėsis lituanistiniais klausimais, tas savaime ugdys savyje "motyvaciją" ir patiems kūrybingiau pasireikšti.

Grįžtant prie aptartojo "Lituanistikos instituto 1975 metų suvažiavimo darbų" tomo, reikia dar vieną dalyką pažymėti: visi straipsniai (išskyrus nebent daugiau tik specialistams prieinamą W. R. Schmalstiego straipsnį) yra paskaitomi visiems, pradėjus jau nuo aukštesnių kursų studentų. Nėra jokio pagrindo šiuo atžvilgiu baimintis, kad bus įsigyjama "neįkandama" knyga.
J. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai