Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUŠKAITIS JONAS   
MĖLYNA ŽIBUTĖ APŠVIETĖ LIKIMĄ
Virš vandenyno gulbės kyla,
Pro žemės taką dygų
Atlėks jos trikampiais ir tylą
Sparnais atvers kaip knygą,

Tarp veidrodžio spalvos plonyčių
Šviesų akvamarino
Danguj nubals mums iš netyčių
Virš lygumų stiklinių.

Tai jos vyniojos apie delčią
Ilgais sparnais.
Ant kojų Šalnas jos nešė.
Ir kodėl čia Jas vandens pakartojo?

Vilnis viršūnėj auksu plykstels,
Ji, mėlyna, dejuoja
. Oi žeme! Tarp žvaigždynų klyksmas
Išdildo raukšlę juodą.

Duok mėlyną žibutę pirmą:
Tegu apšvies likimą.

TYLI DAINA
Elegiškoj šviesoj
Toli daina lyg balsas
Nakties, o ievos baltos
Nusviro nuo tyros
Šventadienio tylos.

Laukai ir žalias mėnuo.
Tau prie randų gilių
Yra asloj dėmė nuo
Mėnulio spindulių.

Yra pilnaviduris
Dangus ir sunkios dulkės
Kelių. Atsuko durims
Numirę kojas. Gulkis —
Laimingi aplink galvą
Rugiai žaliu didžiu
Ritmu džiaugsme lingavo
Po sūkuriais žvaigždžių
Elegiškoj šviesoj.

BIRŽELIO NAKTIS
Laikos tik šviesa tamsoj
Ar tamsa tik šviesą
Laiko: ant daiktų visoj
Šioj ramybėj dviese —

Suverpta viena gija
Magijoj dvilypėj
Kaip gyvybė mirtyje
Ir mirtis gyvybėj.
Ne tamsa nakties visos
Ten, kur žvaigždės žydi:
Tik šešėlį nuo šviesos
Meta amžinybė.

SUDEGINTUOS NAMUOS
Sapnus išvaikštau aš sudegintuos namuos.
Kaip krislo iš akies neisimu laukų
Geltono žiburio. Ten buvo taip jauku
Nuo mielo to senumo šiandie menamuos
Daiktuos. Tarp jų gražus gyvenimas sutilpo.
Jie rodė kryptį rankų judesiams ir tiltą

Nutiesdavo kartoms į sielas. Išsiskleidę
Jie kūdikiui, lyg trikampiui kampai jo trys,
Kad praeities tamsoj kaip žemėj šulinys
Paskui spindėtų, kad pasvirt į savo veidą
Tenai galėtum, kai dainuosi apie mirtį,
Jog pats dar liktum gyvas. Ten būties drama.
Kurioj nuo dyglio žiedo negali atskirti,
Tokia tikra, tiesiog nuo žemės kildama

iš pirmo pasimatymo su šia žeme.
Lyg aidas eina jis nuo mūs kiekviename
Gimtų namų daikte ir niekad nenueina.
Kur gyvenau po to, aš nebuvau namie —
Atrodė, vien keleiviui apsistot buveinė . . .
Kaip medis be šerdies dvasia, išdraskius įeiną
Šią gūžtą: tuštuma stovės lyg nuodėmė.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai