Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOJI TEMATIKA EDZARDO SCHAPERIO KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
Šalia kitų dviejų žymesniųjų mūsų meto pa-baltiečių rašytojų — Werner Bergengrueno ir Johannes Bobrowskio — Edzard Schaperis jau anksti ėmė reikštis literatūriniu darbu. Tas jo darbas vėliau šakojosi dviem linkmėm — kūrybine ir eseistine. Abi jos viena kitą perpina, ir turime sutikti su A. Soergelio teigimu, kad Schaperio kūryba vis dėlto yra daugiau aprašomojo, kaip vaizduojamojo pobūdžio.1 Nemaža vietos skirta lietuviškajai tematikai.

Pirmiausia meskim žvilgsnį į mums artimo rašytojo nueitą gyvenimo kelią. Tatai iš dalies paaiškins ir jo susidomėjimą lietuviškąja tematika. Gimė Edzard Schaperis 1908 rugsėjo 30 Ostrovo (lenkiškai Wielkopolski) mieste, Poznanės apygardoj.- Tas miestas, maždaug Šiaulių dydžio, XVIII a. priklausė Vilniaus pilininkui Motiejui Radvilui, kurs ten buvo pastatęs katalikų bažnyčią ir kurs žinomas uoliu pasipriešinimu rusų invazijai per antrąjį Lenkijos - Lietuvos padalijimą.

Būsimojo rašytojo tėvas buvo kariškis, kilęs nuo Hannoverio, bet tarnybos eigoj perkeltas į Ostrovą, kuris buvo garnizono miestas. Čia, kaip sako F. Lennartz, gimė Schaperio meilė Rytų Europos pasauliui.11 Kilęs iš gausios šeimos (gimė vienuoliktuoju), jau nuo ankstyvų metų metėsi į įvairius darbus. Aukštesniąją mokyklą baigęs Hannoveryje (tėvų ir protėvių tėviškėj), Stuttgarte ir kitur ėmėsi teatrinio bei režisūrinio darbo, mokėsi muzikos, vėliau dirbo daržininku, o dvejus metus praleido vienoj danų salelėj Baltijos jūroj ir vienerius metus Šiaurės jūroj. W. Grenzmann jį apibūdina taip: "Gimęs rytiniame pasienio krašte, išorinių aplinkybių ilgai mėtytas ir vėtytas, įtrauktas Į karinius neramumus baltų krašte, kurs jam ilgai atstojo tėviškę, dvasiškai ilgą laiką netikras ir ieškąs, pasienio keleivis tarp tautų, tiesos ieškotojas tarp prieštaraujančių idėjų".4

Nuo 1930 metų Schaperis pasidarė sėslesnis, apsigyveno Estijoje, sukūrė šeimą ir buvo United Press korespondentu. Bet jau 1940 turėjo bėgti nuo rusų į Suomiją. Dar 1944 m. rusai ir rytiniai vokiečiai dėl žurnalistinės veiklos už akių nuteisė jį mirti, bet spėjo pabėgti į Švediją, kur vertėsi miško ir kitokiais darbais.
Nuo 1947 m. E. Schaperis gyvena Šveicarijoj, Wallis kantone, ir jo raštai lietuviškom temom kaip tik ten ir buvo parašyti, o vienam kūriniui ("Žvėriui") ir kalnų gamtovaizdis iš ten imtas. Praeito karo metu jam teko turėti artimesnių ryšių ir su lietuviais, o šio pokario metu uoliai gina Pabaltijo tautų bylą žodžiu ir raštu. 1951 m. perėjo į katalikybę.

Pasaulėžiūriniu atžvilgiu E. Schaperis tęsia tą pačią tradiciją, kurią vokiečių literatūroj buvo pradėję Gertrud von Le Fort, Ruth Schau-mann, Reinhold Schneider, Elizabeth Langgas-ser. Kaip pastebi A. Soergel, jis priklauso daugiau kultūrfilosofinių rašytojų grupei, iš to ir eseistinio prado persvara jo kūryboje.5
Pagrindinis E. Schaperio kūrybos motyvas — kova už laisvę ir kova prieš Antikristą. Bet iš tikrųjų, kas gi yra laisvė, jei ne išsivadavimas iš Antikristo vergijos? "Ar ne paradoksas", sako Schaperis vienoj iš savo apybraižų, "planetiniame amžiuje didelė žmonijos dalis be laisvės — asmeninės ar valstybinės, o Barcelonoj Astronautų pasaulinis komitetas sudarė pakomisijį erdvių suverenumo teisėms spręsti!""

Tačiau Schaperio laisvės samprata yra pakelta į aukštesnį laipsnį — tai, kaip sakoma, "laisvės nelaisvėj" samprata. Jo rinkinyje "Der Mensch in der Zelle" (1951) sukaupta visa galerija garsiųjų pasaulio žmonių kalinių — belaisvių, pradedant Boetijum ir baigiant mūsų laikų žymiaisiais kaliniais. Visi jie liudija vieną tiesą: fizinė nelaisvė negali užmušti dvasinės laisvės.
E. Schaperio laisvės samprata artima Goe-thės "Stirb und werde" (mirk ir tapk) sampratai. "Reikalas eina apie žuvimą, kuris veda į naują prisikėlimą", sako W. Grenzmann.7

Dar prieš antrąjį pasaulinį karą parašytame romane "Die sterbende Kirche" (1935) Schaperis rodo, kad ir be tikėjimo Sibire užaugusioj mergaitėj tikėjimas vėl prisikelia lyg iš numirusių. Ne kartą jo veikėjai miršta kalėjime, bet su vidinės laisvės samprata. Tokia koncepcija išreikšta "Die Freiheit des Gefangenen" (1950), kur karys, nekaltai patekęs į kalėjimą, atsisako Napoleono priešininkės siūlomos paslaugos pabėgti, vidinę laisvę susirasdamas naujai išpažintame tikėjime.

Iš praeito karo bėglių gyvenimo parašytas romanas "Das Tier" (1958) susisiekia jau su Lietuva, ypač pirmoji jo dalis. Vyriausias veikėjas čia yra lietuvis — Oskar Antanas Jurgis Stepunat, gimęs 1930 m. Klaipėdos krašte. Tėvas Antanas Stepunat, motina Aldona Smetonas (Smetonaitė), kilusi iš Vanguto, Marijampolės parapijoj. Tėvai katalikai, religingi, namie kalba tik lietuviškai, o ir sūnus pradžioj išėjo mokyklą su pagrindine lietuvių kalba.

Toliau romano veiksmas vyksta Vokietijoj ir Šveicarijoj. Plačiai aprašomas bėgimas nuo užplūstančių rusų, ypač dramatiškas persikėlimas per Nemuną, vargingas gyvenimas tremtyje Vokietijoj. Tėvo, tarnavusio prižiūrėtoju Sa-miškių - Virbalio geležinkelio ruože, mintys nuolat grįžta į paliktą tėviškę: "Kad ir pėsčiam reiktų eiti, grįžčiau atgal visais keliais, per visas keturias upes, kad tik ten galėčiau ramiai pagyventi" (p. 79). Prisimena ir lietuvišką Vytį, kuriam ištikimai tarnavęs.
Tėvams išmirus, sūnus patenka į Šveicariją, į išnaudotojo sezoninio fotografo Lacio rankas ir lokio kailyje turi linksminti turistus. Jaunuolis ir tremtyje ir svetimuose kraštuose nenutausta, religingai išauklėtas, kalnuose, ant "Pasaulio stogo", sekmadieniais pasigenda bažnyčios. Lokio kailyje pajunta begalinį savęs kaip žmogaus pažeminimą: "Tiems pramogų ieškotojams ir žiopsotojams aš buvau ne tas, kas buvau ir esu, tik žvėris arba tik nežinoma būtybė žvėries pavidale, tik tiek, kiek laidynė drabužiams, — nei žmogus ir net nė gyvulys" (p. 226).
Suktas, išnaudotojiškas pažeminimas iki gyvulio jaunuolį taip prislegia, kad vienos krizės metu naujai įtaisytomis lokio iltimis mirtinai sužeidžia savo išnaudotoją. Pačioj savo gyvenimo istorijos pabaigoj pasisako: "Jis žuvo per žvėrį, kurį jis, žmonių paniekintojas, panaudojo savo bizniui ir kurį su tokia keista meile puoselėjo" (p. 328).

Surašęs šią ilgą gyvenimo istoriją, kurios buvo paprašęs gynėjas, autorius palieka spręsti skaitytojui, ar ir kaip vyriausias veikėjas bus nubaustas. Ši istorija byloj turinti prisidėti prie kaltinamojo gynimo.

Be abejo, ir šiame romane, kuris angliškai skaitančiuose skaitytojuose susilaukė daugiau susidomėjimo, kaip pačiuose lietuviuose,1* nesunku įžiūrėti pagrindinę autoriaus mintį — išsilaisvinimą iš žmogaus paniekinimo, iš "lokio kailio". F. Lennartz šiame veikale įžiūri simbolinę reikšmę, kur parodyta modernaus žmogaus situacija ir jo pažeminimas mamonos vardu." Kartu tai įspėjimas, kad bet koks žmogaus paniekinimas, kokios politinės bei socialinės santvarkos vardu jis beeitų, galop atsikeršija.

Nors literatūros kritika šiame romane įžiūri kompozicinių trūkumų, bet kartu keliama kita svarbi literatūrinė jo vertė — sklandus ir preciziškas pasakojimas.10
Tais pačiais 1958 m. parašyto pasakojimo "Die Geisterbahn" vyriausias veikėjas irgi turi lietuvišką vardą ir pavardę — Witold Adameit, (Toji pavardė randama ir "Žvėryje"). Kilęs jis iš Varmės, kas autoriui irgi būdinga, nes visi jo veikėjai lietuviai yra katalikai. Ir nors šio pasakojimo fabula nedaug bendra teturi su lietuvybe, bet ir čia galima įžiūrėti, palyginti, artimą ryšį su "Žvėrimi": kaip šio veikalo Ste-punatis vaduojasi iš pažeminimo kaip lokio vaidintojas, taip ir "Dvasių kelio" cirko vaidintojas Adameitis, vaidinęs mirtį, išsilaisvina iš primestos rolės, sutikdamas tikrąją mirtį (įsigėru-sio žiūrovo užmuštas buteliu).

Kad abu kūriniai rašyti vienu metu, rodo viena kita paralelė. Lacis, gundydamas Stepuna-tį, daug kalba apie "kreesi" (t. y. "crazy"), ypač amerikiečių turistų tarpe, jiems geidaujant pamatyti ką nepaprastai pikantiško: "Pasiutęs cirkas! Pornografija kreesi, supranti? Vasaros sekmadienis su tūkstančiais autų ir auto-karų ir motociklų ir su tūkstančiais žmonių, kurie trijų šimtų metrų kvadrate išlipa ir nori pamatyti 'kalnų didybę', haha!" (p. 175).

Į tai atsiliepia cirko direktoriaus Backes įtikinėjimai "Dvasių kelyje": "Supranti, tamsta, ką aš turiu galvoj? Pabaisos technikos iliuzija ir joj dalyvavimas, jausmų svaigulys, kad esi erdvės ir laiko viešpats. . . Numeriai, kuriuos rodydavo seniau, šiandie sukeltų tik smagią parodijos nuotaiką" (p. 33).

1968 m. pasirodė dar vienas Schaperio pasakojimas iš lietuvių tremtinių gyvenimo, pavadintas "Die Heimat der Verbannten". Šics knygos išleidimas būdingai sutapo ne tik su autoriaus 60-ju gimtadieniu, bet ir su mūsų laisvės kovos metais.

Šiame pasakojime vaizduojamas jauno lietuvio knygnešio Jono Jasulaičio nuo Kretingos gyvenimas Sibire, kur šis idealistas studentas buvo nutremtas katorgos darbams 1889 m. Bausmę atlikęs, grįžti į Lietuvą nebuvo leidžiamas, bet turėjo kasdien prisistatyti rusų policijai su pareiškimu "Esu Jonas Jasulaitis". Dirbdamas taipgi ištremto ruso kepykloje, susipažino su jo dukterimi Jelizaveta, kurią vedė. Tačiau šeiminiame gyvenime laimės nebuvo, nes lietuvis tremtinys daugiau galvojo apie savo toli pasilikusią tėviškę, negu šeimą. Tik mirė jis susitaikęs ir supratęs, kad meilėj yra tikrosios tėviškės atspindys.

"Tremtinių tėviškėj" dar stipriau pavaizduotas lietuvio tremtinio prisirišimas prie savo kalbos, tikėjimo ir papročių, negu "Žvėryje". Žmonos klausiamas, kur dingstąs netgi pamaldų metu, Jasulaitis atsako: "Aš meldžiausi, pabėgęs į giraitę, taip kaip mane namie tėveliai buvo išmokę . . . Savo gimtąja kalba aš pasisakydavau, kas esu, kur aš gyvenau dar neištremtas į katorgą, kas buvo mano tėvas ir motina, iš kokios apskrities ir iš kokios parapijos buvau kilęs ir kaip mūsų sodyba vadinosi... Ir kaip mano Tėvas ir Dievas žinos, kur aš esu, jeigu jam nepasakysiu taip, kaip jis buvo įpratęs išgirsti nuo seno . . ." (p. 47).

Nors ir naivūs atrodytų tie žodžiai, bet jie slepia gilią prasmę: niekas negali priversti tremtinio ar imigranto melstis kitokia kalba, nei jam prigimta. Būtų tikras nusikaltimas stengtis išplėšti šią įgimtą teisę žmogui. Gal tai ir galima kokiuose barbariškuose, bet tik ne kultūringuose kraštuose.

Kaip ir kituose Schaperio veikaluose, taip ir šiame lietuviškos tematikos kūrinyje keliama aukštesnioji laisvės samprata — laisvė glūdi dvasiniame nusiteikime. Tai yra ta "bejėgių jėga", kurios labiausiai ir bijo Antikristo tarnai.
Užuominų apie Lietuvą rastume dar ir kituose istoriniuose Schaperio kūriniuose, pvz. "Der Held" (iš Karolio XII laikų), o ypač eseistiniuose jo raštuose, kaip "Betrachtungen und Reden" (1952), "Erkundungen im Gestern und Morgen" (1956), "Der Aufruhr der Gerechten" (1963) ir kt., bet tai jau išeina iš šio rašinio ribų.



1. A. Soergel, Dichtung und Dichter der Zeit. 2 Bd. Diisseldorf, 1963, p. 672.
2. LE XXVII klaidingai rašoma, kad gimęs pačioj Poznanėj.
3. F. Lennartz, Deutsche Dichter und Schriftsteller unserer Zeit. 9 Aufl. Stuttgart, 1963, p. 607
4. W. Grenzmann, Probleme und Gestalten der deutschen Gegenvvartsliteratur. 4. Aufl. Bonn, 1960, p. 347.
5. A. Soergel, op. cit., p. 672. Plg. dar H. Ku-nisch, Handbuch der deutschen Gegenwartsliteratur.
Munchen, 1965, ir W. Duwe, Deutsche Dichtung des 20. Jahrhunderts, Bd. 2. Zurich, 1962.
6. Baltische Landė und baltisches Wolkstum im Be-wusstsein der Deutschen" (Neue Runschau, Bd. 68, 1957, p. 673).
7. W. Grenzmann, op. cit., p. 351.
8. The dancing bear, London 1960; New York, 1961.
9. F. Lennartz, op. cit., p. 610.
10. H. T. Moore, Twentieth century German litera-ture New York, 1967

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai