Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
„TARP SKAUSMŲ Į GARBĘ“ PASKAIČIUS (Iš DIENINIO) PDF Spausdinti El. paštas
I.

1895, Mintaujoje. (Iš Vaižganto raštų IV tomo persispausdiname rašytojo įspūdžius, jam pirmą kartą paskaičius Maironio (S t. Garnio) poemą, vėlesniuos leidiniuos pavadintą „Jaunąja Lietuva“, kuri jau ir anuometiniame mūsų literatūros pasaulyje kėlė audrą.)

... Tikras pavasaris. Popietuvė. Kaitrūs saulės spinduliai sparčiai plėšo medžių pumpurėlius, o jų sakų kvapas veržte veržiasi vidun trobos. Oras iš giedros dreb ir drauge su kvepalais svaiginte žmogų svaigina.

Bevaldžias rankas nuleidęs, skaitomą knygą ant stalo pamiršęs, kėpsau plačiame krėsle. Kūnas ištižęs, kone apmiręs. Dvasia lyg Veržiasi aukštyn, į nežinomas sritis; veltui tačiau mėgintumei susekti, kame mintys klajoja. Geidimai varsto krūtinę; bet jie — neapriboti. Neapsakomas nuliūdimas aptraukė tik ką ramų bemintį veidą; tik nežinau, ko Stingu. Dieve, nejaugi aš jau tašla?


Pamažu, išlengva grįžta mintys atgal į vagą, vėl ima pintis į eilę. Tingiai, miglotai šliaužia nuovoka, kokios gi gyvenimo sąlygos daro mane tašla. Aukšta tarnystė svetimame krašte reikalauja, kad labai save pamirštumei, labai savęs išsižadėtumei. Šabloninis aptarnaujamų miestelėnų gyvenimas verčia taikintis. Tarnystė; gyvenimo šablonas, kai ne tarnystė. Katra katrą ėda? Neišpainioju. Iš šalies žiūrintiems, vieniems gali rodytis, kad mane tarnystė ėda; kitiems, kad miestiškas šablonas. Ir tarp jų gali nebūti prieštaravimų, nes man pačiam aišku, kad tarnystė ir šablonas pirmiausia mano laiką ėda, o jau belaikė išėda vidurį. Ten rimties nėra, ten kažkas spurda, kovoja. Bet kas? Ten dirksnius, kaip gyva ranka, trauko. Bet kas? Tašloje argi gali būti smarki kova ir skaudūs dirksniai? Netvarka viduje daro liūną, kurin įsmenga visa nauja; kas netikėta, ūmai pakyla. Smenga ir nespiria ieškoti išėjimo. Toli toli matėsi iškilmingos, aukštos, bet jau apleistos idėjos. Pamiršta, apie ką svajota? Taip greit? Sopa, bet noro grįžti nėra.

Liūdna, neapsakomai gaila man savęs paties, kad nėra kam išvaduoti, įbingusį paraginti, tašlą sukietinti ir ką dora iš jos išlipyti; nėra kam elektros kibirkštis per susilpnėjusią valią perleisti...

Mintyse ir tingėjime paskendęs, kaip per sapną, juntu atsargų grabaliojimą aplink durų klingę. Pamažu, patylomis prasiveria durys — pasirodo pasilenkusi žmogystė su ryšeliu rankoje. Akylai apsidairęs po kambarį ir įsikinęs, kad esmu vienas, drąsiai jau ir linksmai taria paprastą pagarbinimą.

Tai buvo jau beveik visiems lietuviams žinomas tipas pirkliautojo užgintomis lietuviškomis knygomis, Jų pasirodymas visados buvo laukiamas, nes visados skleidė bent vieną tautinės šviesos spindulėlį.

— Per amžius! — Atsakau balsiai ir staigiai linksmai.

— Senai laukiamas svety, sveikas! Tūpkis, meldžiamasis, ilsėkis! Še tau vyno šlakas; atsigauk ir imk nuolatos sakyti, kas margame sviete, mūsų Lietuvoje, darosi. Ar atsinešei ko?

— Žinoma. Negi tuščiomis plūksi tokį gabalą — atsakė keleivis iš tolimo krašto ir, nieko netrukdamas, daug žadančiu veidu ima rišti ryšelį. Ištraukia raudoną knygelę.

— Regi? — sako, neduodamas.

— Regiu puikiai aptaisytą ir paauksintą knygutę. Bet man tai ne naujiena: aš dar puikesnių turiu.

— Oi, oi? Beg neturėtumei! Juk tai — „lietuviška“ poema.

— „Senkaus Jurgis“?

— Eik, neplepėjęs! Geriau versk nors įžangą ir ryk seilę! — Jau rūsčiai pridūrė nešikas.

Skaitau: „Tarp skausmų į garbę“. Poema iš dabartinių laikų. Parašė St. Garnys. Tilžėje. 1895. 91 pusė.

Kur šiandieną Jinai?...
Vien kvapas tematai.
Ir liūdna, ir skaudžia krūtinę.
Lyg po audrų didžių,
Kad ant marių plačių
Užmiega vilnis paskutinė.

Kur garsi ta šalis?
Klausos, ieško ausis
Ir žadą atrasti norėtų.
Bet jau amžiai penki,
Ir vis nekelias Ji
Po tiek sopulių iškentėtų.

O vienok Lietuva
Juk atbus. Tik kada?
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs, —
Juk laukia tyla vien tik vėjo.

Laukia tyla vien tik vėjo... per ilgus amžius. Pagaliau, susilaukė.
Štai jau kaukia šiaurys —
Jis miegus nuvarys, —
Atbusi, brangiausi tėvyne!
Jau kilnoji sparnus,
O šitai tau sūnus
Ir giesmes devynias nupynė.

Kas darėsi, nebeatmenu. Paskutinio posmo nebepaskaičiau — balsas užlūžo. Žiūrėk, tyla laukia vėjo... Vėją kelia geravaliai karštaširdžiai, pamindami po kojų asmeninius savo menkus ir nemenkus skausmus. Ar dabartinio j i karta padės pūsti tą vėją? Ar būsimoji įvertins nepavykusį kitų darbą? Ar mokės pasaldinti nelauktą užvylį kitų bešališku teisingumu? Ar atmokės garbe tiems, kurie per skausmą ėjo? Kas bus kaltas, jei dabartinių darbas — vėjo kėlimas — nepavyks, nei nevykėlių niekas nepaguos? Tu ir kiti tavo eilės!?

Krito balsamo lašas ant ištižusios dūšios. Stebuklingai aną „išdirbo“, suminkštino; valia lyg tampresnė tapo. Idėjai — kelti vėją, nuvarysiantį miegus ir tylą, atsliepė jaunoje krūtinėje. Kas buvo pergalvota, kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti, tvirtėti, valiai pritariant, be jokių samprotavimų ir svyravimų.

Svečią pamiršęs, ryte rijau tolesnius poemos žodžius. Jam, matyti, nebepirmoja buvo tokie įspūdžiai, kad nieko nesakęs, tylomis pasišalino tam Sykiui, palikdamas mane vieną su mano jausmais ir mintimis. Ir tik gražiai pabaigęs paskutinę eilelę, pakėliau pavargusias akis...

Sykiu prarijau visą poemą, kaip praryji seilėse tirpstantį skanėsį, nors reikia jį čiulpti, ilgiau gardžiuotis. Ji tirpo nasruose, nepalikdama grauželių nei ašakų, kurių betgi būta poemoje gana. Ji veikė į jausmą, kaip muzika. Dar į ją neįsiklausai, dar neatspėji, nesupranti, o jau ji, muzika, savo įtaką bus padariusi.

Visa audra troškimų gimė galvoje ir širdyje. Kas siautė tada, bevaikščiojant ilgas valandas po kambarį; kokia krota rodėsi man tas svetimo šono butas; kokiuo ištrėmimu — galėtų pasakyti tik tas, kurs mane buvo įdėjęs į Latvius ir kuriam tą pat dieną parašiau laišką apie nostalgiją, pasiilgimą darbo tarp savųjų. Aš nieko neatmenu iš to laiško. Bet jis turėjo būti karštas ir įtikinąs, kad per savaitę jau buvau... paliktas visai be vietos... Ir tik po keturių mėnesių buvau paskirtas... per apsirikimą į Žemaičių Mosėdį, nors būta ketinta — į Liolius!

Ar ne Apveizdos ranka ir ta poema, it mielės, staigiai sukėlusi sustingusioje mano sieloje reakciją, ir tas apsirikimas, mane pastūmęs kaip tik ten, kur galima buvo kelti vėją, šalin varantį tylą...

Teiravaus nebe vieno, kokį įspūdį į juos darė pirmą Sykį paskaityta poema. Kas tik buvo be priešingos, laiku įgytos minties, neklausdamas, kas ją parašė, paėmęs į rankas, vienodai atsakydavo, jog buvo pagautas, patrauktas, įkaitintas. Net ir žmogus, kurio nuomonės toli buvo nuo autoriaus nuomonių ir įstikinimų, neišturėjo, neišsižodęs:
— Davatkiška tai davatkiška. Vis dėlto mes dar nieko panašaus neturime. Pradžiai, gera yra.

Tebūnie tai autoriui parodymas, jog neveltui, jis darbavosi, neveltui aikvojo jaunus savo kitus šildančius jausmus. Nekas, kad ne taip sumainingai juos išreiškė, kaip kad norėjo tai padaryti... (Ir kaip paskui sugebėjo.)

Karšta tėvynės meilė žėri beveik iš kiekvieno puslapio; daugybė jausmų, išreikštų ne banališkai, bet bukliai, gryna mūsų kalba; liūdnai, lig patoso iškyląs stilius,— gerai veikia į širdį, minkština ją ir graudina. To labai gana. Autorius pasiekė, ko norėjo...

Paskui paskaičiau ją dar ir dar sykį, pasiruošęs nebepasiduoti jausmų patraukimams. Išvydau ten ir fabula netikusią ir daug kitokių trūkumų. Vis dėlto jie negalėjo užmušti nuomonės (ir neapsirikau), kad tai maža, bet maloni aušrelė užtekančio nebemažo talento, stilisto, dainiaus lyriko...

Lauksime nekantriai pažadėtos antrosios dalies, jau be pasergėtų pirmojoje dalyje jeibių, nes šią gadynę nebe taip lengva įtikti poezijos darbais, kad ir lietuviškais...

II.

1896, gegužės m., Mosėdyje. „Varpas“ Nr. 8 norėjo duoti recenziją ar net kritiką poemos „Tarp skausmų i garbę“, o davė piktai polemiška, straipsni apie ,,klierikalizmą“. Atminiau, kaip aš pernai pakišau ja vienam žymesniam varpininkui; kaip jis griebė ją abiem rankom, džiaugdamasis, bet ūmai, rimtai metė klausimą:

— O kas ją parašė?

— Kunigas... — Tariau ir kažin kodėl susigėdau.

Dabar gailiuosi, išdavęs slapyvarde, nes vis man matosi, kad „Varnas“ nebūtų davęs tokio pikto straipsnio, jei nebūtų žinojęs, jog tai — kunigo darbas. Gal klystu. Ale kam tasai labai mano gerbiamas ir branginamas varpininkas taip manęs klausė?

Ponas N. savo straipsnį į „Varpą“ parašė su aiškia tendenciia — sumažinti poemos įtaka. lyg bijodamas jos. Visomis pajėgomis „Varpo“ stengtasi išrodyti, kad šioji poema, tai „kapitalas, į purvą įmestas“, nes iš platinimo klierikalių nuomonių nėra naudos tėvynei ir ne klierikalams. girdi, pridera ateitis, bet nebent tiems, kuriems didžioji prancūzų revoliucija ditirambus giedojo. „Jei ketina būti (antroji poema) tokios pat tendencijos, kaip ir šitoji, tai autorius geriau padarytų, kad visai jos nerašytų, nes naudos iš jos nebus jokios“, baigia p. N. savo „kritiką“. Bet apie pačią poemą tiek tepasako, kad „joje poetiškumo nė kokio nėra“ ir tam patvirtinti išrašo dvi tris trumputes ištraukas, tikrai nepavykusių autoriui vietų; jos turinčios spręsti apie viso veikalo vertybę. Dar gi ir paskutinioji. ištrauka nenusisekusi. „Turinį autorius dagi poema vadina“, ironizuoja „Varpas“...

Iš pradžių norėjau užstoti St. Garnį. Bet paskui pasidarė taip skaudus „Varpo“ vienašalis neteisingumas, kad ėmiau manyti, jog būtų pažeminimas gražaus veikalo, griauti smūgius, ne iš tos pusės duodamus...

P. N. bado autorių tuo, kuo negali įdurti. „Autorius, girdi, kad įmanytų, visus į seminariją sukištų ir nė vienam neduotų aukštesnius mokslus išeiti“. Kas čia: ar nesąžiningumas, ar neįsiskaitymas? Aš St. Garnį pažįstu ir žinau, kad jis ne toks siauras. Ir veikale aš matau idėją aukštą, prakilnią, garbės vertą ir pritaikinamą prie galvų ir širdžių lygiai „tamsūnų“ klierikalų, lygiai prie“ginkluotų mokslu ir energija“ pozitivistų. Negalėjo S. G. turėti tokių norų, nors gi dėl to, kad seminarija reikalauja iš savo kandidatų tokių, kvalifikacijų, kokių ne visi, kad ir aukštuosius mokslus išėję, teturi. Autorius lygiai visus pavyzdžiais ragina tėvynę mylėti, jai tarnauti, nebijoti dėl jos nei skausmų, nei vargų, nes tik tarp jų atras kelią į garbę. Drąsinimas jaunuomenės į darbą, į pasišventimą, į išsižadėjimą egoizmo savimeilės vardan aukštesnės tėvynės meilės, — juk lygiai prakilnus dalykas, kad ir jis apsireikštų... įstojimu į kunigus. Tiesa, gal ir būtų buvę velytina, kad intryga būtų kitaip sumegsta; bet kritiko kompetencija taip toli nesiekia, kad net tematų pasirinkime ir kolizijų supynime galėtų nepalikti autoriui laisvės...

Žmogus, juoba žmonijos gyvenimas nors ir taip mažoje jos dalelėje, Lietuvoje, nėra vientisas. Netesėsi surasti visas aplinkybes, visus gaivalus, kurie, subėgę į vieną, sudaro kurią bent gyvenimo eilę. Kas kraštas, tai ypatingas gyvenimo būdas. Ir šios dienos būdas kitoks, neg nesenai pereito laiko. Vaikai nebesupranta savo tėvų, viena karta antros kartos. Kas vieniems rodės svarbu, šventa, be ko jie negalėjo apsieiti, kitiems vėliau rodosi juokinga. Ne dėl to, kad tai iš tikrųjų būtų buvę tada juokinga, bet kad paskui taip rodosi. Ir net kaltinant kai ką, dažnai mums tenka kaltinti ne bloga valia, tik laikas, kurs dvasią į kitą pusę pakreipia...

Laiko raštenybė yra ankštai susijungusi su pačiu gyvenimu. Platus ir įvairus gyvenimas, įdomi ir turininga raštenybė. Dora ir sveika raštenybė dorai lavina ir sveikai auklėja draugiją. Kas raštenybė užsiima? Genijai; jų reta; ir paprasti žmonės; jų daug. Pirmieji savo dvasios galybe perregi tamsią, laiko uždangą ir atspėja ateities reikalą. Juos ilgiau, bent kelios kartos supranta. Paprastai gi laiko gyvenimo moko patsai gyvenimas, kurio įrankis — laiko ir žmonių būdrodis — raštenybė, dirbama paprastų dienos žmonių...

Nuostabu todėl, kodėl mūsų tik šone reikalaujama, kad tokie St. Garniai bevelyti nerašyti ir tai būsią „geriau“? Kaip Garnių katalikų, ar klierikalų, vadinkite, kaip sau norite, nebus, kad Lietuva tuo tarpu kiaurai katalikiška? Kodėl tik lietuviai privalo saugotis laiko ir vietos žymių, idant būsimosios kartos kitaip apie juos manytų, neg iš tikrųjų kad buvo?...

Katalikybė kosmopolite, ne skiria, bet veda į paskučiausią širdžių ir minčių vienybę. Bet ne jos dalykas naikinti laikiną žmonių skirtumą. Ji gyva, bevelija įsikūnyti j tuos skirtumus; visus žmones adoptuoia. Ir ji turi sirgti savo vaikų sirgimu: joje turi atsiliepti vaikų nelaimės, priespaudos iš šalies ir pažeminimai. Skundos, kylimai ir nusileidimai turi aiškiai atsimušti katalikybėie ir jos išreiškėjuose. Tai ne nuodėmė, bet natūralus dalvkas. Juo daugiau tokių St. Garnių ir tokiu raštenybės veikalu, kaip „.T. sk. į. g.“, juo didesnė garbė laiko reprezentantams: jie bus davę tikra laiko ir žmonių būdrodi. Katalikybės žymės raštijoie tad nėra — tendencija, tik jos neatskiriama dalis. Kaip gi nesiskaitytame su katalikiškumu raštijoje, kad kiekvienas mūsų skaitosi su juo, sakysime, savo šeimynoje? Katalikybė yra tikro lietuviško gyvenimo atmušimas; be jos būtų melas, tiesos perkreipimas, kaip kitų tautų aiški žymė yra protestantizmas, be kurio jų nebesuprastame. Kad ir suomių ar latvių. Klaidinga tad bus p. N. nuomonė, jog lietuvio patrioto idealas negali būti „klierikalas“, t. y. kunigas. Jei gali būti kitas koks „alas“, bet tik būtų iš gyvenimo išdygęs, tai kodėl negali būti klierikalas? Vienam dabar šis, kitam tas. Gyvenimas šakotas. Spėjimą gi būsimųjų idealų geriau palikime genijams ir Barbikėms našlaitėms, kurios dar netekėjusios jau spėja, ar sėdės jų pirmgimiai ant jų sukamų girnų...

Bendro idealo patrioto nei mes turime įsikūnijusio, | nei turėsime: jo nėra ir nebus. Pakaks mums turėti ir pažinti jis bent dalimis, atskirais įsikūnijusiais privalumais: pasišventimu tėvynei, darbštumu, brolių meile ir užuojauta, nešildymu rankų prie visuomenės pečiaus ir d. k....

Tuos idealius patrioto privalumus griežtai visi vienodai idealiais pripažįsta. Skirtumas atsiranda tik tuomet, kai pradedama ginčytis, kurs privalumas yra vyriausis ir būtiniausis; kurį visų pirma sekti, kas tiesiausiai ir tikriausiai veda tautą į gėrybę. Čia sukyla tikra nuomonių dargana, privedanti net ligi neapykantos kits kito, kam ne visi taip mano, kaip aš. O kas tai yra — tautos gėrybė, palieka be atsakymo, kaip be atsakymo kitą kart palikta klausimas: kas tai yra tiesa? Konservatoriai sako geriau būsią, kai viską naują diegsime į išgyventą jau pievą, nesudraskydami vejos (katalikybės ir k.), tik nudraskydami, kas apsamanojo. Novatoriai norėtų taip nuakėti gelžiniais savo pirštais .senąją pievą, kad ten jokios senosios šaknelės nebeliktų, ir tik paskui jau sėti, — tai būsią geriau.

Ir ginčas nebaigtas, kurių teisybė. Tad ir p. N. nusprendimas, kieno rankose bus Lietuvos ateitis, yra per drąsus ir per ankstyvas. Dabar dar nėra tam aiškių žymių. O jei ir yra bent kiek, tai daugiau katalikų pusėje...

Jų daugiau ir greičiau pasirodytų, kad mes būtume sau lietuviai, o ne augintiniai rusų nihilistų, lenkų tautininkų politikos Ahasverų, ar vokiečių materialistų. Ne sau lietuviai būdami, kai imame dirbti lietuviams, tai šie ir netiki mumis ir savo ateities, tikrai, mums nepaveda, nes mes, ir dėdamies lietuviais neesame lietuviams lygūs, tik nesuprantami, svetimi rusai, lenkai, vokiečiai...

Nesuprantamas lietuviams toks inteligentas N., kurs sako: „gyvenimas kitką parodo, nors ir įtikėtume, kad kunigai turi kažin kokią ten valdžią iš dangaus“. Ir demonstratyviškai nesiklaupia net prieš Švenčiausį Sakramentą, kai kelių tūkstančių minia pasilenkia. Jie jaučia, kad „gyvenimas“ ne visam kam kriterijus. Gyvenimas iškiša mums sukčius ir apgavikus prisiekusius ir teisėjus, o dėlto neginame, kad jie savo teises ir valdžią gauna... iš aukščiau ir mes jų tam tikrose ribose turime klausyti tol, kol iš jų vėl iš aukšto nebus autoritetas atimtas.

Labiau suprantamesnis lietuviams krikščioniško inteligento tipas; jam greičiau kepurė kilojama, juo greičiau pasitikima. Tad ir St. Garnys, jei norėjo duoti bendresni inteligento patrioto tipą, teisingai pasiieškojo jo tarpe krikščionių, pavadinkime kad ir klierikalais. Ieškodamas tokio, tą greičiau rado, kas aiškesnis, didesnis, kas greičiau į akį krinta. Tai natūralus dalykas...

Jaunuomenė greitai bet kam stato sostus, bet ką ir nuo sostų per greitai verčia. Lengva pastatyti, lengva ir sugriauti toks sostas, kurs ne savo vietoje. Vienas tik sostas negriūva, nors kaip jį norėtų bomba, mokslu ir apjuokimu nugriauti, tai katalikybės sostas...

„Varpas“ tris syk peikė St. Garnio „Tarp skausmų į garbę“. Nr. 1, 1895, priskaitė autorių prie „garsios traicės poetų kalikų: Lakūno, Jakšto...“ Ir tik, kaip elgetai išmaldą, teikėsi iš aukšto mest: „dainelės pusėtinai nusisekė, kurioms daug užmesti negalima“. Iš tikrųjų gi, kaip tos dainelės, taip ir pusė knygelės Garnį toli toli nukelia nuo „poetų kalikų į tą Parnasą, kur retam kam tepavyksta užlipti...

Taip apsieiti su literatūros dalykais negalima: smerkti po kelis syk visą veikalą, nepatikus kokiam vienam jo dalykui. Taip pasidaro skriauda ne -pačiam veikalui: jo „kritika“ neužmuš, jei jis pats tikrai bus pilnas gyvybės; bet skriauda visuomenei, kuri klaidingai nubaidoma nuo gero skaitymo. Peršiurkštūs „kritikai“ buvo kitą kartą net tokiam garsiam dramaturgui — Fredrai įgrisę; buvo jį nuvaikę nuo scenos. Laimė, kad tik Fredra, paniekinęs savanorių kratikų tauzijimus, vis dėlto rašė, tik publikai per dešimtį metų nebedavė to peno, kuriuo ji ir šiandieną tebesigardžiuoja. O kur už autorių „geresnieji“ kratikai? Juos visuomenė pamiršo...

„Varpo“ kritikų norima St. Garnys nubaidyti nuo scenos. O, nepasiseks: „Tarp skausmų į garbę“ prasimuš taką į skaitytojus ir liūliuos juos savo muzikališkumu, kaip ir mane pernai liūliavo...

(Smulkią poemos „Tarp skausmų į garbę“ kritiką apleidžiame, nes pats autorius kitaip ją atgaivino.)

Viltis, 89, 1913 m.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai