Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU FILOSOFAI LIBERALAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   
Mirus K. Jaspersui ir B. Russelliui

Vienerių metų būvyje pasaulis neteko dviejų filosofų, būdingai atspindėjusių šio šimtmečio dvasinę įtampą. Pereitų metų vasario 26 Bazelyje mirė vokiečių filosofas Kari Jaspers (sulaukęs 86 metų amžiaus), o šių metų vasario 2 Anglijoj mirė Bertrand Russell (sulaukęs 97 metų). Savo asmenybėmis ir filosofiniu mąstymu jie buvo labai skirtingi, bet abu atstovavo liberalizmui, laikydami individo laisvę pagrindiniu savo rūpesčiu.

I
Kari Jaspers yra žmogiškosios būties prasme susirūpinusios egzistencinės filosofijos vienas pagrindinių atstovų. Į filosofiją jis atėjo iš medicinos, dirbęs psichiatro darbą ir paskelbęs stambų veikalą Allgemeine Psychopathologie (1913). Heidelbergo universitete 1913 habilitavosi psichologijai ir šioj srity parengė pasaulėžiūrų tipologijos veikalą Psychologie der Weltanschauungen (1919). 1921 tame pačiame universitete K. Jaspers perėjo iš psichologijos į filosofijos katedrą. Dėl priešingo nusistatymo ir žydės žmonos 1937 nacių atleistas iš profesūros, 1945 vėl grįžo į Heidelbergo universitetą. 1948 persikėlė Šveicarijon, į Bazelio universitetą. Bazelyje ir mirė, pora metų prieš mirtį priėmęs ir šveicarų pilietybę.

Savo filosofinio mąstymo visumą K. Jaspers išdėstė veikale Philoso-phie, trimis tomais pasirodžiusiame 1932 (antrasis leidimas vienu tomu išėjo 1948 ir apima 913 pslj. Kiti pagrindiniai jo veikalai: "filosofinei logikai" skirta knyga Von der Wahrheit (1947, 1103 psl.), istorijos filosofijos studija Voru Ur-prung und Ziel der Geschichte (1949), žymiųjų filosofų apžvalga Die grossen Philosophen (trys tomai nuo 1957), monografijos Nietz-sche (1936) ir Schelling (1955). Iš gausių kitų smulkesnių bei populiaresnių knygų ypač plataus atgarsio susilaukė Die geistige Situ-ation der Zeit (1931), kur žvelgiama į dabarties dvasinę situaciją, ir Die Atombombe und die Zu-kunft des Menschen (1958), kur keliamos atominio amžiaus politinės problemos. Visi svarbesnieji Jasperso raštai pakartotinai išleisti. Nemaža jų išversta į kitas kalbas. Anglų kalba išversta per dešimt jo knygų (Perennial Scope of Philosophy, The Way to Wis-dom, Reason and Existenz, The Origin and Goal of History, Truth and Symbol, Reason and Anti-reason in Our Time, Man in the Modern Age, The Future of Man-kind, The Great Philosophers ir kt.).

K. Jaspers į filosofiją atėjo iš mokslų, tačiau ne absoliutindamas mokslus, o suvokęs jų ribotumą. Todėl, užuot mojęsis filosofiją "mokslinti", jis ėmėsi ryškinti filosofijos savitumą, slypintį jos egzistenciniame pobūdyje. Būtent, pagal Jaspersą, filosofinis mąstymas aplamai neteikia pažinimo, o tik nušviečia paties žmogaus santykį su būtimi, kuri principiškai negali tapti pažinimo objektu. Negalime pažinti pačios būties dėl to, kad visa, ką pažįstame, tėra atskiri objektai — būtybės, o ne pati būtis. Gaubdama visus pasaulyje pažįstamus objektus, pati būtis lyg vis "išsiveržia iš kiekvieno mūsų noro ją pažinti". Įvairių mokslų pažįstama tikrovė tėra būtis mums, bet ne būtis savyje. Ši pagrindinė Jasperso prielaida remiasi Kanto Ding an sich samprata. Bet Jaspersui ši pažįstamosios "būties mums" (patirtinės tikrovės) ir pažinimui nepasiekiamos "būties savyje" prielaida reiškia ne aplamai metafizikos paneigimą, o kelio egzistencinei metafizikai atskleidimą. Loginį agnosticizmą Jaspersas paverčia pagrindu laisvės metafizikai.

Egzistencijos žodžiu Jaspersas turi mintyje ne apskritai buvimą, o žmogiškąjį buvimą, kaip jį suvokė danų filosofas Kierkegaardas. Egzistencija — tai žmogus kaip jis pats (Selbst). Būtent: ir žmogus yra daugiau negu pažįstamas objektas. Kai kitoms būtybėms jų esmė yra paprastai duota, tai žmogus savyje slepia laisvo apsisprendimo galimybę ir šia prasme yra "galima egzistencija", žmogus tampa egzistencija, rinkdamasis save patį, įkūnydamas savo laisvę. Būti "savimi pačiu" lygu būti laisvu. Laisvės "vieta" yra ne pasaulyje", o pačiame savyje. Tačiau žmogiškoji laisvė yra ribota — laisvas apsisprendimas visada vyksta jau istoriškai duotoje situacijoje. Laisvės ribotumą ypač atskleidžia ribinės situacijos — mirtis, kančia, kova, kaltė, šiose situacijose atsiskleidžia, kad būti "savimi pačiu" — tai nebūti tik man vienam, bet stovėti prieš Transcendenciją (toks Jasperso terminas Dievui). Transcendencija yra mūsų laisvės pagrindas: "jei nebūtų Transcendencijos, tebūtų savivalė be kaltės". Bet kad laisvė būtų nesunaikinta, Transcendencija turi likti nepažįstama. Tik per šifrus ir mūsų laisvą apsisprendimą Transcendencija kalba į mus. Mūsų žmogiškojo mąstymo kategorijomis neįmanoma Transdendenci-jos sugauti kitaip, kaip šio bandymo sudužimu. "Įrodytas Dievas nebėra joks Dievas". Ne įrodymai atskleidžia Dievą, o egzistencinė patirtis: "Dievo balsą girdime tik mūsų įsitikinimų laisvėje". Laisvo apsisprendimo tikrybė yra tikėjimo į Dievą pagrindas. Vienu žodžiu, Dievas yra ne pažįstamas, o tik laisvai tikimas.

Pagal tai Jaspersui filosofinis mąstymas yra ne visuotinai galiojantis pažinimas, o laisvas tikėjimas kaip "meilėje subrendusio apsisprendimo" išraiška. Lygiai visiems priverstinai galioja tik patirtinės tikrovės pažinimas, kuri vykdo mokslai. O filosofinio tikėjimo tiesa visada lieka asmeniška mano tiesa. Bet Jaspersas, tokiu būdu išskirdamas loginę pažinimo ir egzistencinę tikėjimo tiesą, nenori nei reliatyvistiniam subjektyvizmui atstovauti, nei mokslų są-skaiton nuvertinti filosofiją. Nors mokslinis pažinimas yra neabejojamai naudingas, tačiau jo visuotinai priverstinė tiesa lieka mažiausiai esminga dėl to, kad ji yra abejinga žmogui kaip žmogui. Greičiau, pagal Jaspersą, esminga tiesa prasideda ten, kur baigiasi "žinojimo prievarta". Visuotina dar nėra nelygstama (absoliutu) — šia savo teze Jaspersas atmeta tradicinį nelygstamumo tapatinimą su priverstiniu visiems galiojimu. Tikroji nelygstamybės vieta yra ne pažinime, o gyvenime; ne mąstyme, o egzistencijoje. Tikėjimo tiesa yra nelygstama ne tuo ar kitu loginiu turiniu, kuriuo ją išreiškiu, o tuo, kad ja gyvenu ir tuo būdu ją pripildau savo egzistencija. Filosofinės mintys turi būti egzistenciškai pripildytos dėl to, kad "jos iš tiesų nieko nepažįsta, bet kreipiasi į mus"; ne naujomis žiniomis mus praturtina, bet "padaro iš mūsų kitus žmones". Ne pažinimas, o apeliavimas yra filosofinio mąstymo prasmė.

Užuot pretenzijos visiems privalomai galioti, Jaspersui filosofinės tikėjimo tiesos kriterijus greičiau yra jos komunikatyvus atvirumas: "Tiesa yra tai, kas mus riša; tiesa savo versmę turi komunikacijoje". Kas tiki turįs galutinę tiesą ir reiškia ekskliuzyvią pretenziją į jos visiems galiojimą, tas negali nuoširdžiai su kitais kalbėtis, nes save pastato aukščiau visų kitų. Savo tikimą tiesą laikyti vienintele tiesa visiems — tai sustingti fanatizme. Tą patį ne-lygstamumą, kuriuo tikiu savo tiesa, turiu pripažinti ir kitiems. Bet, Jasperso įspėjimu, tolerancija taip pat neturi sustingti paprastu abejingumu, leidžiančiu kiekvienam "savo būdu kvailioti ar, mandagiau tariant, ieškoti išganymo". Komunikatyvaus atvirumo kelias — "kovojanti meilė", arba "mylinčioji kova": pripažįstu kitam jo tiesą, bet prieš ją kovoju, nes ji nėra mano tiesa. Ta ir yra Jasperso pagrindinė intencija — įžiebti laisvo tikėjimo entuziazmą, kuris nugalėtų fanatizmą ir iškeltų komunikaciją mūsų gyvenimo principu. "Komunikacijos mintis nėra utopija, bet tikėjimas. Ji yra klausimas kiekvienam mūsų, ar veržiamės ir tikime j galimybę drauge gyventi, drauge kalbėtis, drauge ieškoti tiesos ir šiuo keliu kiekvienam tapti savimi pačiu. Šiandieninėje krizėje laikome komunikaciją pagrindiniu reikalavimu". Toks Jasperso žodis mūsų amžiui: "tiesa savo galutinį atsakymą duoda tik per meilę".

Į savo mąstymo centrą pastatydamas laisvę, iškeldamas įsitikinimų asmenišką nelygstamumą ir drauge apeliuodamas į dialoginę komunikaciją, Jaspersas savo egzistencine filosofija sukūrė filosofinio liberalizmo doktriną ir tuo būdu iškėlė į filosofinės pozicijos lygi, kas anksčiau tebuvo visuomeninis - politinis nusistatymas. Daug mūsų amžiaus filosofų buvo liberalai. Bet vargu ar kuris kitas taip intymiai integravo liberalizmą savo filosofijon, kaip Jaspersas. Ir tai jis atliko su plačiu humanizmu, gilia minties rimtimi, kilniu moraliniu rūpesčiu. Galėtume sakyti, kad mūsų amžiuje Kari Jaspers vykdė sokratinę misiją, žadindamas žmogų į "save patį".

II
Nors ir interpretuojame Jasperso egzistencinę filosofiją tiesiog filosofiniu liberalizmu, negalime pamiršti, kad liberalizmas gali įvairuoti net ligi tikro pasaulėžiūrinio priešingumo. Akivaizdžiai tai regime, žvelgdami į Bertrand Rus-sell — į antrąjį neseniai mirusį filosofą liberalą. Nors savitos filosofijos Russellis ir nesukūrė, tačiau jo įnašas į filosofiją yra toks reikšmingas, kad jis laikomas vienu pagrindinių mūsų amžiaus filosofų. Didelio poveikio jis turėjo ir plačiuose visuomenės sluoksniuose, per savo ilgą gyvenimą nepailstamai kovodamas už vienokias ar kitokias savo liberalines idėjas.

Bertrand Russell, nuo 1931 3rd Earl Russell, gimė aristokratiškoj šeimoj. Jo senelis John Russell, lst Earl Russell (1792 - 1878), buvo žymus anglų politikas, ministras pirmininkas (1846 - 52), vėliau užsienio reikalų ministras (1860 -65). Tėvų paliktas našlaičiu dar kūdikio amžiuj, augo senelių namuose. Senelės presbiteri j onės buvo griežtai auklėjamas, bet jau 12 metų vaikas nusprendė, kad "laisva meilė — vienintelė racionali sistema, o vedybos susietos su krikščionišku prietaru". Privačiai namuose parengtas, studijavo Cambridge universitete, šiame universitete nuo 1910 ir profesoriavo (su protarpiais). Drauge visą laiką ėjo lyg oficialaus maištininko (disidento) pareigas, ir jaudindamas, ir piktindamas visuomenę savo moralinėmis ir politinėmis pažiūromis, o taip pat ir privačiu šeimyniniu gyvenimu (trys skyrybos ir keturios žmonos, be to, "laisvi ryšiai"). Kovojo už moterų teises, gimdymų kontrolę, skyrybų reformą, skelbė ir bandomąsias vedybas, ir laisvą (ar trikampinę) meilę. Ypač aistringai reiškė savo pacifizmą, kuris dukart buvo jį nuvedęs ir į kalėjimą (1918 nubaustas 6 mėnesiais kalėjimo už organizavimą pasipriešinimo prieš D. Britanijos dalyvavimą I pasauliniame kare, o 1961 gavo savaitę kalėjimo už vadovavimą demonstracijoms prieš branduolinius ginklus). Po II pasaulinio karo vesdamas kovą prieš atominį ginklavimąsi ir prieš Vietnamo karą, pasižymėjo aštriu, tiesiog obsesyviu antiamerikanizmu (1967 Švedijoj suorganizavo net teismą JAV vyriausybei už "karo nusikaltimus").

Russellis buvo itin produktyvus autorius. Pagrindiniai jo filosofiniai veikalai skirti matematikos filosofijai: The Principles of Ma-thematics (1903), Principia mathe-matica (3 tomai, 1910-1913, drauge su A. N. Whitehead), Our Knowledge of the External World (1914), The Analysis of Mind (1921), The Analysis of Matter (1927), An Outline of Philosophy (1929), An Inąuiry into Meaning and Truth (1940), A History of Western Philosophy (1945), Hu-man Knowledge (1948), Logic and Knowledge (1956) ir kt. Dar gausesni jo visuomeniniai raštai, liečia moralės, auklėjimo, šeimos, demokratijos, religijos ir kitus klausimus.
Russellio veikalai pasižymi ne tik aiškia mintimi, bet ir žodžio kultūra. O poleminiuose raštuose jis kupinas sąmojo ir aštrios ironijos. Tai laimėjo jam plačią skaitytojų auditoriją (tarpkario metu plačiausiai skaitomas filosofas) ir Nobelio 1950 metų literatūros premiją.

Kai Jasperso filosofinis mąstymas primena sokratinį nusiteikimą, teikimą, tai Russellis — Voltaire'ą. Dar seniau I. M. Bochenski dabartinės europietinės filosofijos apžvalgoj (1947) Russelliui teikė "modernaus Voltaire'o" vardą. O jau mirusi jį titulavo "britų Voltaire'u" D. Britanijos min. pirmininkas Wil-sonas. Russellis giminingas Vol-taire'ui tiek skeptiniu nusiteikimu, tiek polemine aistra. Paties Rusrellio žodžiais, "niekas neturėtų būti kuo nors tikras; o jei esate tikras, tai tikrai klystate, nes niekas nenusipelno tikrumo". Pagal tai, nors iš vienos pusės Russellis savo pažiūras reiškė griežtai ir aštriai, be kompromisų, iš antros pusės jis visada buvo pasiryžęs atsisakyti, ko anksčiau laikėsi, ir prisipažinti klydęs. Nemažai įvairavo jo nusistatymai tiek filosofiniais, tiek visuomeniniais klausimais. Bet visada jis liko nuoširdžiai tiesus, net ir susigundęs vienokiu ar kitokiu ekstremizmu.

Savo gausiuose raštuose Russellis palietė visas filosofijos sritis ir visose jose parodė savitumo. Bet pagrindinį išliekamosios vertės jo filosofinį įnašą sudaro matematikos filosofijos ir logikos veikalai. Filosofijos istorijon jis įsirašė kaip moderniosios logikos, arba logistikos, grindėjas, sukūręs loginių tipų teoriją, pateikęs vadinamą deskripcijos teoriją etc. Savos filosofijos sistemos Russellis nesukūrė. Tačiau savo loginiais metodais jis turėjo gilaus poveikio loginio pozityvizmo vardu iškilusiam neopozityvizmui. Gi per savo mokinį L. Wittgensteiną jis į-takojo ir šio pastarojo iniciuotą analitinę filosofiją, kuri šiuo metu dominuoja anglosaksų pasaulyje. Tuo būdu Russellis, nors ir nesukūręs savos "mokyklos", reikšmingai veikė bent du savo mokinių sąjūdžius, per juos tapęs vienų iš šio amžiaus vadovaujančių filosofų.

Pats Russellis sau tėra teikęs tik vieną etiketę — "loginis ato-mistas". Šia etikete jis turi mintyje tuos pagrindinius elementus, kurių nebegalima toliau analizuoti. Tai jutiminiai duomenys (sense-data), sudarą patirtinę tikrovę. Iš pradžių priklausęs neorealistų sambūriui, Russellis jį kreipė pozityvistine kryptimi. Nors atskiri filosofiniai Russellio nusistatymai ir į-vairavo, jis visą laiką laikėsi em-pirizmo — pažinimo suvedimo į patirtį ir scientizmo — gamtos mokslų absoliutinimo. Taip pat jis visą laiką liko griežtas racionalistas, atmesdamas ne tik religinį tikėjimą, bet ir bet kokią antgamtinės tikrovės prielaidą.

šiais visais atžvilgiais Russellis yra tiesiai priešingas Jaspersui. Kai Jaspersas žmogui esmingos tiesos ieškojo filosofiniame mokslinio pažinimo peržengime, tai Russelliui filosofija greičiau tėra mokslų tarnaitė. Jo paties žodžiais, "mokslas yra tai, ką pažįstame, ir filosofija — tai, ko nepažįstame". Pažinimui žengiant pirmyn, klausimai iš filosofijos pereina į mokslus. Pagal tai filosofijos uždavinys ir lieka rengti dirvą mokslinei pažangai, keliant klausimus apie tai, ką dar galėsime pažinti, ir drauge įspėjant, kaip dažnai atrodo pažinimu, kas dar nėra pažinimas. Tokios sampratos nuosekli išvada: "mokslų kilimas neišvengiamai mažina filosofijos reikšmę".
Taip pat Jaspersas ir Russellis išsiskiria ir religijos vertinime.

Nors ir Jaspersas akcentuoja filosofinio "laisvo tikėjimo" skirtingumą nuo religinio tikėjimo kaip "proto išsižadėjimo", jis drauge pakartotinai primena, kad religijos užmirštis būtų ir filosofijos galas, nes "filosofiniai turiniai masėje gyvena tik per religinio tikėjimo tarpininkavimą". Gi Russellis ne tik išpažino ateizmą, bet ir vedė antireliginę kovą. Russellio teigimu, religija visą laiką dariusi daug žalos: kaustė laisvą mintį, skleidė prietarus, palaikė konser-vatirmą ir tuo būdu stabdė pažangą, žadino netoleranciją ir neapykantą. Ir mūsų dienomis bažnyčios slopinančios blaivų mąstymą, skirdamos reikšmę bereikšmiams dalykams: kaip savo metu Bažnyčios Tėvai rūpinosi ne Romos imperijos žlugimu, o nekaltybės išsaugojimu, taip ir šiandien svarbesniu uždaviniu laikoma sulaikyti dirbtinį apvaisinimą negu išvengti atominio karo. Religinio tikėjimo versmė — baimė (gamtos, kitų žmonių, savo paties aistrų). Jei kitur kur žmonės rodo tokį bailumą, tai sutinkama su panieka, bet religinėje sferoje tai laikoma pasidi-džiuotinu dalyku, — "aš gi negaliu bailumo vertinti, kokioj sferoj jis bebūtų". O religijos ateitį Russellis sieja su socialine pažanga: "jei žmonės išspręs savo socialines problemas, religija išblės".

Kai Jaspersui pagrindinis rūpestis yra žmogaus žadinimas į "save patį" ir savo egzistencijos prasmės suvokimą, tai Russelliui žmogaus idealą išsemia "geras gyvenimas" — vadinamoji laimė. Tai sveikata, pakankamos pajamos, draugų būrelis, patenkinantis darbas. Teturint "gerą gyvenimą" prieš akis, moralė Russelliui nekelia daug klausimų. Daugiau jis rūpinasi žmogų išlaisvinti nuo moralės vardu įsigalėjusių "prietarų". Kaip minėjome, daugiausia Russellis "liberalino" lytinę moralę.

Savo moralinio idealo seklumą Russellis stengėsi išpirkti politiniu radikalizmu. Labiausiai jį aistrino pacifizmas. Tiesa, ir jis skyrė teisingą ir neteisingą karą. Kovojo prieš D. Britanijos dalyvavimą I pasauliniame kare, bet rėmė pasipriešinimą nacizmui II pasauliniame kare. Tačiau atominės bombos baimė jau senatve paženklintą filosofą privedė ligi defetistinės kapituliacijos: better red than dead. Šis nusistatymas pastarajame dešimtmetyje jį buvo pavertęs komunistinės propagandos įrankiu. Iš tiesų komunnstų aklu bendrakeleiviu Russellis niekada nebuvo. Po I pasaulinio karo apsilankęs Rusijoje, jis blaiviai įvertino bolševikus (The Practice and Theory of Bol-shevism, 1920). Ir dar tuoj po II pasaulinio karo Russellis buvo besiūląs preventyvinį karą prieš sovietus, kol šie dar nespėjo pasigaminti atominės bombos. Todėl savo metu sovietai buvo Russellio kalbas vadinę ir "vilko staugimu"', nors dabar, jam mirus, "Izvestija" jį pagerbė "užkomunistinio pasaulio pažangios dvasios reprezentatyviausiu atstovu". Tačiau, nors ir kiek sutikdamas su sovietine linija, Russellis pakeldavo protesto balsą Ir prieš sovietus. 1956 jis aštriai protestavo prieš vengrų sukilimo brutalų užgniaužimą. O pereitų metų gruodžio mėn. jungėsi į laisvojo pasaulio intelektualų protestą prieš Solženicyno pašalinimą iš rašytojų draugijos.

Nors Kari Jaspers ir Bertrand Russell pagrindingai skyrėsi, abiems buvo bendras rūpestis ieškoti žmonijai kelio, kuris laiduotų ir individo laisvę, ir tautų taiką. Niekada šie rūpesčiai nebus galutinai išspręsti, nors teks juos spręsti naujose istorinėse situacijose. Ir Jasperso, ir Russellio daug atskirų sprendimų pasirodys buvę naivūs. Bet pats jų rūpinimasis šviesesne žmonijos ateitimi darys juos aktualius ir ateityj.
J.G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai