Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. J. GERULIS IR JO LIKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. S.   
Prof. Jurgis Gerulis (jis tepasirašydavo Georg Gerullis) buvo savotiškas žmogus. Kilimo jis gūd-nas lietuvis — iš Jogaudų km., Vilkyškių par., Pagėgių aps., jo paties pasakojimu, jo tėvai gerai ir vokiškai nemokėję. Bet naciona-liai, politiškai jis buvo vokiškai nusiteikęs. Vieną kartą Vilniuje, Liet. kalbos žodyno redakcijoje, jis net įrodinėjo, kad jo pavardė iš tikrųjų kilusi ne iš būdvardžio geras, bet iš vok. Gerhard. Būdamas studentu, priklausė dešiniųjų studentų korporacijai. I-jo pas. karo metu tarnavo kronprinco pulke, buvo kulkosvaidžių kuopos vadas, kovojo pirmose fronto eilėse, buvo kelis kartus sužeistas ir už pasižymėjimą kovose apdovanotas aukščiausiais kariniais žymenimis. Po karo jis grįžo į universitetą. 1919 buvo išrinktas Karaliaučiaus un-to privatdocentu, o nuo 1922 profesoriavo Leipzigo un-te, buvo baltų kalbų katedros ir jo įkurto tų pat kalbų instituto vedėjas. Dirbdamas universitete, jis pasirodė kaip gabus kalbininkas: 1922 išleido didžiai vertingus prūsų kalbos vietovardžius (Die altpreussi-schen Ortsnamen); tais pat metais fotografuotiniu būdu jo buvo išleisti ir visi Martyno Mažvydo raštai, anksčiau žinomieji ir vėliau jo surastieji (M. Mažvydo giesmynas). 1927 Lietuvos universitetas išleido jo rūpestingai sudarytus Senuosius lietuvių skaitymus, jų tekstus su įvadais. Bet svarbiausias jo darbas yra Litauische Dia-lektstudien (Leipzig, 1930). Čia jis, pasinaudodamas eksperimentinės fonetikos priemonėmis ir pirmas pritaikęs 1925 m. Kopenhagos fonetikų konferencijos priimtus fonetinius rašmenis, vykusiai aprašė lietuvių kalbos priegaidės bei garsyną ir tinkamais tekstais pavaizdavo vienuolika žymesnių tarmių; tuo jis padėjo tvirtą pagrindą moderniai lietuvių tarmėtyrai. Kitas jo darbas, drauge su norvegu Chr. Stangu parūpintas, yra didžiai vertinga ir tam tikra prasme lemtinga Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose (Kaunas, 1933): viena, ta tarmė buvo mažai kam prieinama ir jau benykstanti; antra, tos tarmės žmonės, už Klaipėdos krašto ribų gyvenusieji, po karo turėjo apleisti savo ankstyvesnes gyvenvietes. Ir dar daugiau: išleidęs šią knygelę, kalbotyrinio darbo jis beveik daugiau jau nebedirbo. Kurį laiką buvo Saksonijos švietimo ministras, Prūsų švietimo ministerijos aukštųjų mokyklų departamento direktorius, vėliau Karaliaučiaus univ-to ord. profesorius ir to pat univ-to rektorius, o nuo 1937 ligi II-jo pas. karo pradžios profesoriavo Berlyno univ-te. Prasidėjus II-jam pas. karui, jis vėl įsijungė į kariuomenę ir majoro laipsniu tarnavo rytų fronte. Karo pabaigoje jis buvo susirgęs, parvyko į Berlyną, ir čia 1945 m. gegužės mėn. buvo užkariautojų sergantis paimtas iš lovos ir kažkur išdangintas. Iš tam tikrų šaltinių patirta, kad jis buvo teisiamas.

Tai iš tikrųjų yra gana tragiškas žymaus lietuvio kalbininko likimas. Iš vienos pusės, jis, gerai kalbėdamas lietuviškai ir savo kal-botyrinių tyrinėjimų objektu pasirinkęs pirmoj vietoj lietuvių bei kitų baltų kalbas, lyg savaime vis daugiau kreipė dėmesį į Lietuvą, į lietuvių kalbos žinovus, ypač į tuos, kurie po K. Būgos mirties ryžosi lietuvių kalbą toliau studijuoti. Nuo 1925 m. rudens Leipzigo univ-te pradėjo studijuoti vienas kitas lietuvis kalbininkas, ir tuo būdu, vis daugiau bendraudamas su lietuviais studentais, jis vis daugiau įsitraukė į dialektologinį lietuvių kalbos darbą, dėl to kelis kartus vasaros atostogų metu važinėjo po Lietuvą, tirdamas įvairias lietuvių tarmes, ir Kaune net buvo suorganizavęs kelis dialekto-grafinius kursus. Tų visų pastangų vaisius yra jo du jau minėti spausdinti dialektologiniai darbai; trečias jo tos rūšies darbas, Vilniaus krašto lietuvių tarmių aprašas, karo metu yra dingęs. Iš kitos pusės, jo santykiai su Lietuva tėra buvę riboti, daugiausia kalbiniai, o 1933 Vokietijoj įsigalėjus nacionalsocializmui, ir tie beveik nutrūko; įsitraukęs į šį sąjūdį, jis jau daugiau politikavo, ne kalbotyros darbą dirbo. Vėliau, II-jo pas. karo metu, kai vokiečių laimėjimo viltys ėmė blėsti, ir jo sūnus, vyresnysis artilerijos leitenantas, iš kurio jis tiek daug tikėjosi, žuvo rytiniame fronte, prie Ilmenio ežero, jis, gavęs mano Lietuvių kalbos žodžių darybą, man viename laiške pareiškė: "Ich bin satt vom Krieg" (Aš esu sotus karo), ir toliau dar pridūrė, kad jis netrukus pasitrauksiąs iš kariuomenės ir grįšiąs prie kalbotyrinio darbo. Tam jo norui nebebuvo lemta įvykti.

Šia proga tenka dar pastebėti, kad J. Gerulis dabar Lietuvoje ne tik kaip kalbininkas vertinamas. Pvz. Mažojoj liet. tarybinėj enciklopedijoj, trumpai paminėjus jo svarbesnius darbus, toliau tarp ko kito rašoma: "1933 įstojęs į nakęs į nusikalstamą hitlerininkų darbą, nuo liet. kalbos tyrinėjimo nutolo. II pasaul. karo metais aktyviai kovojo prieš tarybinę liaudį. 1944 antrojoje pusėje ragino liet. burž. nacionalistų lyderius organizuoti iš liet. karinius dalinius ir remti besitraukiančių hitlerininkų kariuomenę". Dėl tos priežasties gal ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne jo vardas visai išbrauktas; pvz. jo drauge su Chr. Stangu parašytoji Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose padaryta vieno Chr. Stango darbu! P. S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai