Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VLADO ŠLAITO POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktorija Skrupskelytė   
Vlado Šlaito kūryboje kaskart mažiau jaučiamas forminis elementas. Jei prieš dešimtį metų Šlaitas rašė vaizdingus, gražių metaforų eilėraščius, šiandien jo poetinis stilius yra tiek paprastas, kad ne vieną Aguonų gaisro (1969) posmelį galima apibūdinti Prancūzijoj dažnai sutinkamu terminu: dėgrė zėro de littėrature. Tad tie, kurie "Aguonų gaisre" ieškos meninių deimančiukų, rinkiniu, tur būt, nusivils; iš viso jame ras maža poezijos ir gailėsis, kad autorius negrįžta į 1959 metus, į "Saulėgrąžos vamzdžio" puošnesnį stilių. Tačiau Šlaito poezijos esmė, ypatingai paskutiniame rinkinyje, glūdi ne forminėse eilėraščių savybėse, bet poeto sielos būsenoj, kurią galime laikyti "Aguonų gaisro" tikrąja poetine dimensija, rinkinio meniniu svoriu.

Apie savo dvasinę būseną šlaitas kalba tiesiogiai, atviru žodžiu aiškindamas, kad jis negyvena "viename plane". Plačiai sielai "vienam kartui vieno pasaulio per maža... aš vienu metu gyvenu dviejuose pasauliuose: / šitame, / kurį galima apčiupinėt savo rankom, / ir kitame, / kurio negalima pasiekti kitaip, / kaip tiktai širdimi" (Vieno pasaulio per maža), šis antrasis dvasinis bei antgamtinis planas Šlaitui yra tiek artimas ir realus, kad eilėraštis pasidaro ne "kelias į Dievo meilę / ir į dievišką širdį" (Kadangi ne vieną kartą), ne raktas, kuriuo atrakinama tiesos duris, bet gilų tikėjimą liudijantis teigimas: regiu; radau žodžius! arba paprastas, neornamentuotas padėkos žodis, tartas to, kuris save jaučia esant Dievo širdy: "Viešpatie. / Ačiū už akių šviesą, / kuri man leidžia žiūrėt ir matyti" (Ačiū už galią atskirti gera nuo pikto). Antgamtinio pasaulio artume simboliai ir metaforos Šlaitui nėra reikalingi. Poetas pasiekia tą visiško atsivėrimo dvasiai ribą, kurią peržengus poezija tampa tyla, vidinis susitelkimas, mąstymas ne protu, bet atvira ir mylinčia širdimi.

Nekintančios tiesos žodžius Šlaitas randa judesio pasaulyje, tame pirmame plane, kur sielą supa kietos formos, ribos, laikas: "Nepastovumo, / debesio arba vėjo, / pavasario arba rudenio, / užgimimo arba mirties pasaulyje / radau žodžius" (Nepastovumo pasaulyje). Laikinojo, medžiagos pasaulio šlaitas neneigia. Atvirkščiai, jis mato žmogaus priklausomybę žemei ir pripažįsta, kad šis susirišimas su daiktais yra jo egzistencijos pradžia ir tuo būdu atsivėrimo dvasiai sąlyga: "Mano džaiugsmo pradžia / yra mano priklausomybė žemei ir saulei, / dangui ir lietui, / pavasariui, / vasarai, / rudeniui / arba žiemai". (Nesu vienišas); ji žmogų išveda iš nebūties į būtį, nes "jeigu būtų kitaip... / Būčiau kaip smėlio vienatvėje viksvos šešėlis. / Būčiau kaip miręs laukų šulinys... / Būčiau kaip tie, kurie niekad nebuvo buvę". Pasaulis šlaitui pasidaro mielas; jis jam atneša neįkainojamos vertės buvimo dovaną ir yra "preliudas į tikrą gyvenimą" (Gracingi tiltai). Poeto jausmas prasiveržia šiltu atsidūsėjimu: "O, mano meile! / O, mano džiaugsme ir mano paguoda! / O, šio pasaulio lengvi ir gracingi tiltai" (Gracingi tiltai). Lengvų tilto linijų vaizde susilieja dangus ir žemė, subėga du pasauliai, antgamtinis ir medžiaginis. Tada jaučiame, kad poetas iš tikrųjų gyvena dviejuose planuose.

Šis dangaus ir žemės tęstinumas atsiskleidžia "Aguonų gaisro religinėj lyrikoj. Ten kur religinė dimensija pranyksta, kur tikintįjį pakeičia poetas, kalbąs apie save ar gamtą, atsiranda truputį kitoks, tačiau harmoningas santykis, ne antgamtinės ir medžiaginės tikrovės, bet mąstančiojo minties ir gamtos fragmento susiliejimas. Kartais atrodo, kad Šlaito nuotaika, mintys ir emocijos teka iš poeto į gamtą. Tada eilėraštyje pirma matome paprastą peizažą: gluosnis ant kranto! Peizažas palaipsniui atsiveria poeto sielai; jis yra lyg sudvasinimas ir savo skaidria, tiesiog permatoma linija piešia mąstytojo minties tėkmę: "Gluosnis ant kranto / tai komplimentas vandeniui. / Tai grakštusis teptuko smūgis vaizdui papildyt. / Šiaip gi vaizdas be seno gluosnio būtų nepilnas / kaip širdis, kuri ieško laimės ir nesuranda" (Gluosnis ant kranto). Kartais, atvirkščiai, išorinis pasaulis yra lyg perkeliamas į poeto vidų, į pačias intymiausias mąstančiojo širdies gelmes, kur tikrovės detalė didelio vidinio susitelkimo momentu įsišaknija poeto sielos žemėj, apsivelka jo nuotaikos drabužiu. Pavyzdžiui, eilėraščio "Chrizantemos" pirmoje dalyje gėlas Šlaitui "reprezentuoja liūdesį", bet ketvirtos eilutės tono pasikeitime, staigiame frazės supoetinime, jaučiame kažkokį emocinį lūžį, žvilgsnio nusisukimą nuo išorės į vidų, minties perėjimą į naują planą. Gėlės tada iš tikrųjų yra liūdesys, poeto "tylios ir vienišos seserys", ne tik liūdesio poetinė reprezentacija. Jautriam skaitytojui "Chrizantemos", tiesa, kalba apie gėles ir liūdesį, bet taip pat parodo poeto širdies atsivėrimą. Ši širdis nėra ta, kur "nebelieka vietos susitikimui" (Vieno pasaulio per maža); ji didelė ir plati, kaip ukmergiškis dangus, kuris "šviesią vasaros naktį" šlaito sielon įdėjo "didžiai platų aukštaičio mostą" (Ukmergiškis dangus). Šis platus mostas yra, gal būt, poeto ir pasaulio širdies bičiulystė, apie kurią Šlaitas kalba viename rinkinio gražiausių eilėraščių:
Noriu gerai jsižiūrėt į kiekvieną
atskirą medį
ir į kiekvieną atskiro medžio
liemens ir šakų išlenkimą,
taipgi j atskiro lapo spalvą
pavasarį arba rudenį,
nes kiekvienas atskiras medis
yra mano gyvenimo sudedamoji
dalis,
yra mano bičiulis ir palydovas,
mano džiaugsmui arba mano
vienatvei paryškinti.
Ačiū už jūsų pavėsį, vasaros
karščiams užėjus.
Ačiū už jūsų ramumą, širdies
neramumui užėjus.
Ačiū jums, didelis ačiū, mano
bičiuliai,
už jūsų didžią ir mielą širdies
bičiulystę.
(Keturi eilėraščiai medžiams)

Ši širdies bičiulystė yra daugiau nei paprastas artimumas gamtai ar romantinis, sentimento ryšys. Pasaulį šlaitas pavadina savo gyvenimo sudedamąja dalimi, nes ką akis regi, tą siela pasisavina, pratęsia, pakeičia, mąstymo ir prisiminimo magiška galia transformuoja. Todėl Šlaitas teigia, kad "seni vaizdai, / kuriuos daugiau / ar mažiau / pieštuko smūgiais laikas užtušuoja, / yra daugiau negu pieštukas užtušuoja" (Prisiminimai); jų pirminiai bruožai, gal būt, nudyla, tačiau sielos gilumoje, pačiame žmogaus buvimo centre, jie įgauna naują spalvą ir dimensiją: "Tos aguonėlės perdegė ir dingo, bet širdy / paliko vasaros graudus prisiminimas: aguonos supasi, ir vasaros danguj / liepsnoja didelis aguonų gaisras" (Aguonų gaisras).

"Aguonų gaisre" randame šlaito įprastinius vaizdus: saulę, medžius, ukmergiškį dangų, viksvą. Tačiau taip pat jaučiame, kad šie vaizdai yra įgavę didesnio universalumo ir todėl skaitytojui kalba apie tą patį dvasinį pasaulį (apie tęstinumo ir susitikimo paslaptį), kurį atspindi autoriaus religinių motyvų eilėraščiai. Poetinė vizija Vladui Šlaitui iš tikrųjų yra kelias į Dievą.
Viktorija Skrupskelytė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai