Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ VEIKALŲ SVETIMOMIS KALBOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Tomas Žiūraitis   
I. TEOLOGIJA

1. Modernioji ekleziologija
M.-D. Chenu, Ch. Duąuoc ir kiti: L'Ėglise vers l'avenir, Ėdit. du Cerf, Paris, 1969, 176 p., F 15.00. Prancūzų domininkono, dogmų istorijos teologo, Vatikano II ekumenizmo ideologo redaguotas sutelktinis veikalas bažnytines dabarties ir ateities klausimais. Bažnyčia nuolat atsinaujina, bet ne atnaujinama lyg koks pastatas. Ji kovoja ne su savimi — iš vidaus, bet su priešais — iš lauko. Kovoja ne smerkdama, bet atleisdama. Bažnyčios vidaus krizė iš tikrųjų yra jos persekiotojų krizė, reiškianti naujoviškesnj persekiojimo būdą. Pati Bažnyčia — palaimintas paradoksas, bet ne paradoksų palaima: kenčianti, kovojanti, nuolat laidojama, bet nepalaido-jama. Tokia ji buvo praeityje, tokia ji bus ir ateityje.

Yves Congar, O. P.: The Church that I Love, Dimension Books, Den-ville, N. J., 1969, 115 p., $3.95. Moderniosios ekleziologijos ilgametis puoselėtojas dėsto, kas jį labiausiai žavi Bažnyčios gyvenime, būtent: pats Bažnyčios gyvastingumas, pasauliečių sąmoningas veiklumas ir kunigystės charakterio amžinumas. Pamilti Bažnyčią — tai tuo pačiu mylėti visa tai, kas jai priklauso. Bažnyčia atvira visiems, ypač tiems saviesiems, kurie ne dėl savo kaltės tebėra atsiskyrę nuo jos apaštalinės ir visuotinės vienybės.

2. Teologinės problemos krikščioniškoj politikoj

Gunter Stachel, Hrag.: Zur Dis-kussion des fundamentaltheologi-schen und religionspadagogischen Ansatzes, Benzinger, 1969, 227 p., 68.60 austrų šilingų, šešiolikos autorių lengvo stiliaus knyga apologetiniais ir pedagoginiais klausimais ryšium su filosofijos ir gamtos mokslų naujausiais laimėjimais. Teologijai būtina nagrinėti kultūrinio ir religinio gyvenimo tiesas ne tik Apreiškimo, bet ir religijos filosofijos šviesoje. Kiekvienas mokslas yra žmogaus kūryba ir niekada nėra visiškai tobulas. Ne gamtos mokslai yra tikslūs, bet gamtos dėsniai ir tų dėsnių šviesoje surinktųjų faktų pasitvirtinusi interpretacija. Gamtos mokslo tiesa tik todėl yra tiksli, kad ji savo faktus paliudija gamtos dėsnių tikslumu ryšium su loginės ir ontologinės tiesos universalumu. Filosofijai ir teologijai esminga tokia tiesa, kuri yra ir tiksli, ir teisinga tiek antrinių priežasčių (gamtos mokslai), tiek aukščiausių priežasčių perspektyvoje. Visuotinis mokslų santykis: gamtos mokslai siekia filosofijos, filosofija — teologijos ir savitarpinės darnos. Toji darna negali būti vienos krypties. Todėl teologijai reikalinga filosofija, filosofijai — gamtos mokslai.

Franklin H. Littell: The Church and the Body Politic, The Seabury Press, New York, 1969, 175 p., $5.95. Autorius yra protestantų (metodistų) pedagogas, Bažnyčios istorijos filosofas, Wesleyan kolegijos Iowoj rek torius. Bažnyčios paskirtis ne politikuoti, kišantis į politiką, bet kovoti už krikščioniškos kultūros ir moralės principus. Autorius įspėja pirmiausia Amerikos "krikščioniškas bažnyčias", nerandančias tikrojo savo pašaukimo socialiniame ir tuo pačiu politiniame gyvenime. Vis ta jų "nesikišimo" politika, tapusi pragaištinga tradicija, leidusi iškilti "barbariškam politikos išsigimimui", kuris epidemiškai plečiasi ne tik Amerikoje, bet ir visame dar laisvame pasaulyje.

3. Kovojanti krikščionybė ir ekumenizmas

Joseph Lortz/Erwin Iserloh: Kleine Reformationsgeschichte, Herder, Freiburg - Basei - Wien, 1969, 360 p., DM 4.95. J. Lortzo veikalas "Die Reformation in Deutschland", parašytas istoriko ir teologo, buvo pakartotas penkiomis laidomis. Nors dėl jo ir istorikai negalėjo skųstis, tačiau kai kurių patikslinimų, atrodo, jis buvo reikalingas, kaip tai matosi iš E. Iserloh'o "vadovėlio", pavadinto "Handbuch der Geschichte" (IV tomas). Toji pati naujausia reformacijos istorija parašyta katalikų, bet dabar jau priimtina ir katalikams, ir protestantams.

Arnold Lunn and Garth Lean: Christian Counter-Attack, Arlington House Publishers, Nevv Rochelle, N. 1970, $5.00. Arnold Lunn'as (g. 1888) — anglų katalikų vienas vadų, per 50 knygų autorius. Garth Lea-n'as (g. 1912) — protestantų (epis-kopalų) veikėjas, Anglijos žymiausių žurnalų nuolatinis bendradarbis. Esama "morališko ir amorališko e-kumenizmo". Pastarasis "ekumenizmas", remiamas prancūziško ir britiško tipo masonų, ateistinio sionizmo ir liberalizmo vadų, turinčių beveik visas priemones viešajai opinijai formuoti. Apie tą "ekumenizmą" dažniausiai ir girdime. Prie jų dar prisijungia įvairių krikščioniškų religijų tie vadinami intelektualai, kuriems labiausiai rūpi populiarumas, asmeniška ekonomine ar politinė nauda. Nemažai yra ir tokių to "ekumenizmo" aukų, kurios visiškai nesijaučia tokiomis aukomis, neskirda-mos ekumeniškumo nuo ekonomiškumo. Skelbiama "naująją moralę", "mirusio Dievo evoliuciją", "naująją teologiją" — visokį naujausių naujovių kultą sensacijoms vystyti. Jau seniai atėjo laikas "priešpuolio krikščionijos" misijai: ne tik gintis, bet ir ginti ("Counter-Attack"), norint išgelbėti civilizaciją nuo savižudybės.

II. FILOSOFIJA

1. Platono filosofija

Barry Gross: Great Thinkers on Plato, Putnam Publishers, New York, 1968, 345 p., $6.95. Tai kritinė antologija, kurioj sutelkti žymiausi Platono kritikai, pačių jų ir jų filosofijos vertinimas nuo Aristotelio iki šių laikų. Pagoniškos senovės graikai mintytojai yra filosofijos "pirmieji tėvai" kuriems krikščioniškoji filosofija turėtų būti labiausiai skolinga. Ir šiame veikale, kaip paprastai, neatkreipta dėmesio į tai, kad krikščionybė iš dalies tiems graikams atsilygino jau tada, kai ji dar nebuvo gimusi, o filosofija jau žydėjo. Krikščionybė jiems iš dalies atsilygino savo mokslo pirmąja dalimi — Senuoju Testamentu, kurį Platonas vadino "Senąja tradicija" ir uoliausiai naudojosi ( ? — Red.).

2. Krikščionybė ir filosofija

John F. Wippel and Allan B. Wol-ter, O.F.M., Editors: Medieval Phi-losophy from St. Augustin to Ni-cholas of Cusa, The Free Press, New York/London — Collier - Mac-millan Ltd., 1969, 487 p., minkštais viršeliais — $3.95. Šv. Augustinas — patristinės filosofijos, šv. Tomas Akvinietis — scholastinės filosofijos aukščiausia viršūnė, o kardinolas Nikalojus Kuzanietis (1401 - 1464) — tų viršūnių apkarpytojas ir lygintojas, stovįs tarp senųjų ir naujųjų krikščioniškosios filosofijos laikų. Kuzanietis neišlaikė "aukso vidurio", teikdamas daugiau ar mažiau panteistinio įspūdžio, kuris vėliau buvo perdirbtas į tikrą panteizmą. Bet jis labai teisingai kovojo prieš autoriteto kultą. Ta teisinga kova dažnai būdavo pakeičiama absurdiška kova prieš tikrąją autoriteto ir tradicijos būtinybę, be kurios neįmanoma jokia pažanga: reikėtų visur ir visada viską iš pat pradžių pradėti ir tai — vienų vienam. Tada ir tradicija, kūrybinio palikimo perdavimas kartų kartoms būtų visiškai beprasmiškas: tokio palikimo iš viso negalėtų būti, o jeigu kaip nors ar bent kiek jo atsirastų, tai nebūtų galimybės kam jį perduoti. Kiekvienas žmogus turėtų būti tuo, kuo jokiam žmogui neįmanoma būti: pačia tobulybe ir absoliučiu autoritetu. Tikrąja prasme autoritetas ir tradicija gali savarankiškumui padėti, bet negali jo pakeisti. Iš esmės toks pat dėsnis galioja santykiui tarp Dievo ir žmogaus, kaip tai liudija ypač viduramžių krikščioniškoji filosofija nuo šv. Augustino iki Nikalojaus Ku-zaniečio.

George F. McLean, O.M.I, Editor: Philosophy in the 20th Century, 2 vols (371 ir 312 p.), Frederick Un-gar Publishing Co., New York, 1968; abu tomus perkant — $15.00. Veikalas pavadintas tokia antrine antrašte: "Catholic and Christian". Veikale paieškota katalikiškos ir protestantiškos filosofijos organiškos, o ne atsitiktinės raidos. Ribotasi XX amžiumi, kad labiau paaiškėtų ir tos filosofinės "srovės", kurių negalima laikyti tik mada: pvz., personalizmas, egzistencializmas. Tebeįrodinė-jama, kad gali būti katalikų, krikščionių filosofija, bet negali būti krikščioniškos filosofijos. Kaip nėra krikščioniškos matematikos, taip nėra ir krikščioniškos filosofijos — dažniausiai tebekartojamas palyginimas. Kiekybinės skaičiavimo ir analizės mokslas negali būti esmingas jokiai pasaulėžiūrai. Filosofijai žmogus, visa tikrovė ir pati matematika nėra tik skaičių, dydžių — visokių kiekybių reikalas. Kadangi yra katalikiška ar protestantiška pasaulėžiūra, verta filosofijos vardo, tuo pačiu negali nebūti bent krikščioniškos filosofijos. Irgi didelis nesusipratimas kalbėti apie krikščionybę kaip filosofijos priešą, apie modernios filosofijos traukimąsi iš Bažnyčios ir iš pačios krikščionybės. Pati krikščionybė yra sykiu ir filosofija (pasaulėžiūrinio mokslo tikrąja prasme).

Jordan Aumann, O. P., ir kiti: Christian Spirituality East and West, The Priory Press, Dubuąue, Iowa, 1968, 203 p., $5.95. Tai sutelktinis veikalas, priklausantis tiek teologijai, tiek filosofijai. Nagrinėjama stačiatikių ir katalikų dvasios kultūra, jos istorinė raida, kritinis vertinimas. Daugiausia dėmesio kreipta į šių dienų stačiatikių ir katalikų uždavinius ryšium su moderniojo sekuliarizmo apraiškomis. Labai įdomus veikalas rytietiškos ir vakarietiškos dvasios tradicinei filosofijai moderniau įžvelgti tiek teologišku, tiek filosofišku tokiu požiūriu, kuriuo parodyta įvairių pažiūrų reikšmė krikščioniškai filosofijai tobulėti tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Visos filosofijos "srovės" priklauso tam pačiam "išminties meilės idealui", jeigu jos, nors ir labai "klysdamos", liudija tos pačios meilės siekius. Šakotis — tai veržtis į-vairiomis kryptimis, bet iš to paties kamieno. Panašiu gyvatos dėsniu reiškiasi ir labai skirtingos filosofinės "srovės". Kiekviena tauta gali turėti savo charakterio filosofiją, bet negali turėti pačios filosofijos nuosavybės (šv. Augustino žodžiais: "Jeigu aš sukurčiau tiesą, galėčiau sakyti — tai mano tiesa.. . Tiesa yra ir mano, ir tavo, ir mūsų visų"). Kristaus apreikštos tiesos yra jų į-kūnytoji tikrovė, kurią, kaip ir kiekvieną kitą tikrovę, nagrinėja krikščioniškoji filosofija žmogiškojo proto šviesoje kiekvienai filosofinei "srovei" esmingu būdu. Ne pati filosofija traukiasi iš krikščionybės, bet "filosofai" negali rasti vietos krikščionybėje, kurioje pilnai užtenka vietos net kai kuriems pagonių filosofams.

Jean Daniėlou, S. J.: La Trinitė et le mystėre de Pexistence, Desclėe de Brouvver, Bruges, 1968, 120 p., FB 75.00. Kardinolų kolegijos naujas narys, "senas" moderniųjų laikų teologas aiškina krikščionišką egzistencijos sampratą ryšium su gyvosios dvasios teologiškais "apmąstymais". Klasiškas katalikiškos krikščionybės pavyzdys, kuris netiesiogiai išryškina personalistinį egzistencijos santykį, esantį tarp teologijos ir filosofijos. Dievas yra pati Tobulybė, kadangi Jis yra ne tik asmuo, bet ir dieviškos prigimties Triasmeniška Tikrovė, apreikšta visai žmonijai, kuriai priklauso ne tik teologai, bet ir filosofai. Juo labiau krikščionis filosofas giliausiai supranta savo pašaukimą tos Tikrovės; atžvilgiu — žmogiškojo proto šviesoje Ją svarstyti, juo ir pats egzistencijos klausimas daug žmogiškiau atrodo. Dievo prigimties Tobulybė — tai Jo Asmenybė. Žmogus kaip tik ir yra toks kūrinys, kuris pačia savo prigimtimi yra asmeninis. Savo asmeniu žmogus yra tobuliausias kūrinys visoj kūrinijoj. Todėl žmogus; yra ir visos kūrinijos tobulybės toks centras, nuo kurio aukštumos geriausiai įžvelgiame ir kitų kūrinių tikrąją būties paskirtį. Tai kūrinijos; antropocentrinis pašaukimas.

Jacąues Collette, O. P., Edit: Kierkegaard — The Difficulty of Being Christian, University of Notre Dame Press, 1968, 326 p., $5.95. Kierke-gaardo, modernaus egzistencializmo pradininko, raštų antologija, kuri skiriasi nuo kitų panašių antologijų tuo, kad joje atrinkti tokie Kier-kegaardo tekstai, kurie labiausiai būdingi "krikščioniškos egzistencijos paradoksui". Tas paradoksas yra dviejų krypčių: viena jo kryptis — intelektualine, prasidedanti tam tikra ignorancija ir nušvintanti apreiškime ("from ignorance to revela-tion"); antra kryptis — voluntari-ne, kovojanti su didelio skausmo impulsu ir siekianti meiles ("from anguish to love"). Konkreti asmens problematika būti krikščioniu — krikščioniškos egzistencijos dialektika. Kierkegaardo egzistencializmas yra nei grynai asmeniškas, nei teoriškai visuomeniškas, bet konkrečiai žmogiškas paradoksas. Toje antologijoje rašoma ne apie tam tikro atvejo, bet apie visos eiles konkrečių atvejų krikščionišką egzistencijos dialektiką. Dėmesio vertas krikščioniškos filosofijos paradoksiškas pavyzdys.

3. Politika

A. K. Chesterton: The New Un-happy Lords — An Exposure of Power Politics, Christian Book Club of America, Hawthorne, Calif., 1970, 255 p., $2.50 minkštais viršeliais. Ilgametis britų politikas, autorius ir žurnalų redaktorius rašo apie tai, kaip dolerio ir komunizmo viešpačiai žengia per pasaulį. Tai "nelaimingi viešpačiai", kaip tai liudija politikos ir kultūros kryžkelių tragedija. Rašoma apie Jungtinių Tautų misijos nelemtį. Iš jų sostines daugiausia ateina visokios pagalbos tarptautiniam komunizmo žygiui. To žygio pionieriai ir vadai tiek galingi, kiek krikščionys yra tam žygiui abejingi.

Dr. Tomas Žiūraitis, O. P.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai