Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PEN PIRMININKAS POETAS PIERRE EMMANUEL PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktorija Skrupskelytė   
Pereitą rudenį tarptautinės rašytojų draugijos PEN klubo pirmininku išrinktas prancūzų poetas Pierre Emmanuel (g. 1916), Prancūzų akademijos "nemirtingasis".

Prancūzų akademija įvertino poetą Pierre Emmanuel, 1963 paskirdama jam savo poezijos premiją, o 1968 pavasarį išrinkdama savo nariu. Vienas giliausių ir produktyviausių pokario poetų, jis buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu maršalo Alphonse Juin vietoje. Tuo būdu poetas, krikščioniškos pasaulio vizijos retas liudytojas, pakeitė karį.

P. Emmanuelio vardas Prancūzijoj gerai žinomas. Nuo 1940 jis yra išleidęs arti dvidešimt poezijos rinkinių, kurių stipriausi, pvz., Combats avec tes dėfensetirs (1942), Babel (1952), Visage nuage (1956), Versant de l'age (1958), Evangėliaire (1961), La nouvelle naissance (1964), ypač imponavo autoriaus žvilgsnio universalumu, tematikos gilumu, stipriu dvasingumu bei emocine įtampa. Be poezijos, taip pat rašė kritikos straipsnių, subtiliu žodžiu komentavo moderniai sąžinei rūpimas problemas, o savo autobiografiniame veikale (Qui est cet homme) bandė suprasti jo gyvenimą ir kūrybą formuojančias jėgas. Nors ir gausiai rašydamas, Emmanuelis iš gyvenimo nepasitraukė. Okupacijos metais jis aktyviai dalyvavo ginkluotoj rezistencijoj, kurį laiką redagavo savaitinį kultūros žurnalą Les Etoiles, dirbo radiofone, vadovaudamas programom, skirtom angliškai kalbantiems kraštams.

Jo kandidatūra į Prancūzų akademijos narius pasirodė natūrali ne vien tik dėl jo aktyvumo, bet, gal būt, ir dėl jo nusiteikimo tradicinių institucijų atžvilgiu: karo metu ryškiai pakrypęs į komunizmą, Pierre Emmanuel vėliau atrado retą balansą tarp griežtos kritikos ir respekto įprastinėms formoms, tarp jų ir senajai Akademijai. Tačiau įdomu, kad jo išrinkimas nebuvo be kliūčių: jis susilaukė nemaža opozicijos ir laimėjo tik po ketvirto balsavimo, šį Akademijos narių santūrumą tektų aiškinti tuo, kad Emmanuelis,. nors ir gerai žinomas, nėra populiarus. Kaip nevienas krikščioniškos tendencijos rašytojas, jų tarpe O. Milašius, jis rado didesnio-atgarsio tik artimos minties žmonių tarpe, šiandien, nors pripažintas ir gerbiamas, jis neturi gausaus mokinių ar gerbėjų būrio ir,, kiek atsiribojęs nuo populiariausiųjų bei naujojo avangardo poetų,, tęsia, beveik vienas, Saint-John Perse ir ypač Paul Claudelio poetinę kryptį.

Trisdešimt metų perspektyvoje Pierre Emmanuel kūryba atrodo » nuostabiai vientisa, kiekviena poeto užrašyta eilute, nežiūrint kaL kurių ideologinių svyravimų, krypstanti į tą patį jo minties ir vaizduotės esminį tašką — norą išsiaiškinti, žodžiu įspėti žmogaus buvimo istoriją laike ir žemėje. Šitą savo kūrybos linkmę autorius,, sąmoningai ar nesąmoningai, jautė nuo pat pradžios ir todėl pirmą atbaigtą eilėraštį "Kristus kape" ("Christ au tombeau") pasirašė Emmanuelio (tai reiškia: Dievas su mumis) slapyvardžiu. Kūrėjo ir kūrinio intymų santykį, jo atsiskleidimą žmogiškosios giminės istorijoj ir ypatingai Dievo karalystės įsigalėjimą ateityje Em-manuelis aiškina simboliais, kurių gausiai semiasi iš švento Rašto, antikinės ir modernios literatūros. Autoriaus teigimu, Kristus ir Orfėjas yra svarbiausi simboliai, du pirminiai vaizdai, du centriniai poliai, į kuriuos atsirėmusi visa jo trisdešimties metų kūryba. Kristaus ir Orfėjo simbolika ypatingai išryškėja eilėraštyje "Orfėjo kapas ("Tombeau d'Orphėe"), kuris yra nuostabiai gili ir savita žmogaus sukūrimo ir atpirkimo interpretacija. Orfėjas Emmanueliui reiškia žmogų, padalytą ir dvilypį kūrinį, nes jis savyje nešioja Eu-ridikės atminimą, t. y. kenčia dvasios ir medžiagos, gyvenimo ir mirties, kaltės ir malonės įtampą. Suskilęs būties ir nebūties antagonizme, Orfėjas sakosi esąs "jusąue dans ma chair traąuė par le non-etre" ir išsilaisvinimo ieško Kristuje, Vienijančiame Prade, Kūrėjui tardamas: Viešpatie, išrišk ir išlaisvink nuo kūno kančios ir leisk man būti žmogumi Tavo akivaizdoje. Emmanuelio Orfėjas, kuris iš tikrųjų tampa simboliu viso to, kas sukurta, Euridikę paneigia, šaukdamas: Tu negyva! Jis pereina pragarą ir pagaliau pasiekia Elizėjaus laukus, t. y. gimsta Kristuje, ir būna vienybėje, kuri išreiškiama džiūgaujančio medžio simboliu.

Nors Emmanuelio poezijoj stipriai jaučiama metafizinė perspektyva ar net metafizinis kalbos tonas, ji iš tikrųjų nėra nei abstrakti, nei mąstyme įsišaknijusi. Em-manuelis kuria, įsiklausęs į pasaulį. Tačiau šis įsiklausymas į pasaulį yra atidumas gyvenamo laiko dvasiai bei įvykiams, o ne medžiaginei tikrovei, ir todėl XX a. istorija, šių dienų veidas, pakartotinai patraukia skaitytojo dėmesį. Iš tikrųjų, nevienas kritikas randa, kad Emmanuelis pasidarė poetu II pasaulinio karo įtakoje. Diktatūra, laisvės paneigimas, kalėjimai ir koncentracijos stovyklos, kulkos karo lauke — visa tai iki pat gelmių palietė tik pradedantį rašyti poetą. Įkvėpimas jame gimė katastrofos ženkle. Poetinė galia susitelkė ties įvairiomis blogio for-


momis, kurias jis matė savo aplinkoje. Tad tokie karo metais parašyti rinkimai, kaip, pvz., Jours de colėre ar Combats avec tes dė-fenseurs, pulsuoja jautriu blogio pergyvenimu. Blogį, t. y. Antikristą, Emmanuelis mato diktatūroje, nes čia aukščiausios vertybės tampa baisia apgaule. Tirono lūpose tiesa virsta melu, jo karalystėje duona neša badą, o meilė pasidaro naikinanti jėga. Karui pasibaigus, Emmanuelio jautrumas gyvenamo laiko problemoms neišseko, štai 1968 gegužės mėnesį jis atspausdino (laikraštyje Nouvelles litte-raires) eilėraštį "Lecon inaugu-rale" ir jame kalbėjo apie Sorbon-nos rūmuose įsigalėjusią dvasinę mirtį: kiemo grindinys kietas, gerai sudėstytas; tezė po tezės užgriuvo tiesos šaltinį. Bent dalinai numatydamas ano pavasario studentų nuotaikas, poetas pranašavo naujos, kitokios dvasios atėjimą.

Bet dienos įvykius Emmanuelis regi žmogaus istorijos perspektyvoje. Jo vaizduotė, tur būt, daugiau nei kurio kito šiuo metu rašančio prancūzų poeto, sugeba dienos akimirkas apibendrinti. Momento mostai įgauna sakralinės prasmės, o istoriniai įvykiai yra pakeičiami, pakeliami į mitą. Net ir trumpuose eilėraščiuose nekartą jauti tiesiog kosminio platumo, viską aprėpiantį žvilgsnį, kuris pagauna ir žmogaus ir gamtos pulsavimą ar suima laiko tėkmę nuo pradžios iki amžinybės, šis žvilgsnio platumas kaip tik ir padeda poetui apvaldyti pesimizmą, kuris atsiranda dabartį stebint. Jis praeina pro chaosą, kaip Orfėjas per pragarą, ir ateities vizijoje mato šviesą. Emmanuelis, pilna to žodžio prasme, yra regėtojas, apokaliptinių vizijų poetas. Jo žmogaus nors ir sužalotas veidas skelbia prisikėlimo viltį.

šitame kelyje į šviesą poetas turi ypatingą rolę, nes tik jis, apdovanotas stebuklinga regėjimo galia, gali atpažinti tikrąją gyvenimo kryptį. Poetas Emmanueliui yra išrinktasis. Jis, pavyzdžiui, eilėraštyje "La Colombe", yra tas, kurio laukia šventoji Dvasia, pasislėpusi žmonių nudilusiuose, nebyliuose žodžiuose, žodžiams poetas grąžina pirminę, šventą prasmę ir tuo būdu savo kūryba skelbia Dievo tiesą, šis tikėjimas ne tik poeto misija, bet iš tikro pačiu poetiniu žodžiu Emmanuelį skiria nuo viso pulko moderniųjų rašytojų, ir, tur būt, daugiau nei kuris kitas jo kūrybos bruožas pateisina autoriui taip dažnai duodamą krikščionio poeto vardą. Jei nevienas prancūzų poetas šiandien nepasitiki žodžiu, jį laiko melagingu ar neišskaitomu ženklu to, kas norima pasakyti, Emmanuelis pakartotinai pabrėžia savo gilų tikėjimą žmogaus kalba kaip priemone tiesai išsakyti, žodis parole, jis kartą rašė, man yra pats gražiausias, ir todėl jį visada tariu su meile. Savo draugui, kritikui Pier-re de Boisdeffre, kiek vėliau pakartojo, kad jo tikėjimas žodžiu yra pilnutinis; tik, jei norime juo liudyti tiesą, turime įsiklausyti Dievo žodžio.

Gali būti, kad tikėjimas poetinio žodžio galia Emmanuelį veda į vis didėjančią introspekciją. 1948 metais, grįžęs iš kelionės po Rusijos okupuotą Europą, autorius išgyveno didelę dvasinę krizę ir galutinai atsisakė komunizmo pagundos. Tada jis paguodos ir sustiprinimo ieškojo poezijoj ir rašė, kad moderniam chaosui atsispirs tik viduje stiprus žmogus, l'homme in-tėrieur. šiandien Emmanueliui rūpi kova su blogiu pasaulyje, tačiau, Vladimir d'Ormessono teigimu, jis atsisako veikti ir visas jėgas skiria poetiniam darbui — savo tikrajai misijai. Paskutinį rinkinį Emmanuelis tiksliai pavadina Le monde intėrieur.
Viktorija Skrupskelytė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai