Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO NAUJI TOMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   
Vilniuje neseniai pasirodė didžiojo Lietuvių kalbos žodyno I tomo (1968) ir II tomo (1969) antroji laida. Naujosios laidos redakcija I tomo pratarmėj pasisako, jog reikalas parūpinti naują laidą buvo tas, kad pirmųjų dviejų tomų senosios laidos jau išsibaigusios. Antra, reikėjo ir pirmuosius du tomus pritaikyti prie tos sistemos, kurios laikomasi nuo trečiojo tomo. Tad visai suprantamos naujo leidimo priežastys, ypač turint galvoj faktą, kad pirmasis tomas buvo išleistas karo metu (1941), o antrasis tuoj po karo (1947), kada ir darbo sąlygos nebuvo visai palankios ir dėl to pirmieji tomai, gal būt, neišėjo tokie, kokie būtų galėję išeiti normaliais laikais.

Naujojoj laidoj, kaip nurodo redakcija, padaryti šie pakeitimai arba patobulinimai: sudėti plačiau vartojami tarptautiniai žodžiai (agronomas, agresorius, albumas); patogiau sutvarkyti priešdėliniai veiksmažodžiai bei priešdėliniai veiksmažodiniai daiktavardžiai; iš iliustracinės medžiagos išskirti į-vairūs frazeologizmai, idiomos bei šiaip vaizdingi posakiai (jie sudėti visų iliustracinių pavyzdžių gale po tam tikrų ženklų); iliustraciniai sakiniai, kiek tai leidžia turimoji medžiaga, surašyti tokia tvarka: sakiniai iš dabartinės (tarybinės) literatūros ir spaudos, bū-dingesnieji liaudies kalbos pasakymai, pavyzdžiai iš tautosakos, sakiniai bei posakiai iš senųjų lietuviškų ra"tų; be to, prie skolinių nurodyta jų kilmė ir pakeista kirčiavimo paradigmų žymėjimo sistema. Yra ir kiek smulkesnių pakeitimų, kurių čia neminėsime.

Nėra abejonės, kad nauja šių tomų laida yra ne vienu atžvilgiu patobulinta. Daugumas aukščiau minėtų naujovių yra pliusas, ne minusas, o ypač žodyno papildymas tarptautiniais bei savais žodžiais ir frazeologinių posakių bei idiomų išskyrimas. Pirmą tomą sudaro 1230 puslapių (senoj laidoj 1008) ir antrą — 1187 puslapiai (senos laidos 851). Vadinas, papildymus abiem tomam sudaro 558 puslapiai. Tai beveik trečdalis abiejų senos laidos tomų. Didelis pliusas yra ir žodžių reikšmių tikslesnis suskirstymas bei geresnis iliustracinių pavyzdžių parinkimas. Tai žodyno ruošėjai galėjo padaryti dėl to, kad nuo pirmos laidos I tomo pasirodymo (1941) praėjo jau 27 metai, tad per tą laiką žymiai pasipildė žodžių kartoteka, pažangą padarė pats leksikografijos mokslas ir žodyno rengėjai bei redaktoriai per tiek laiko įsigijo nemaža patyrimo, tapo tos srities specialistais. Iš žodyno įvado matyti, kiek atskirų problemų redaktoriai turėjo išspręsti, redaguodami tą žodyną. O jų buvo 61, nes tiek paragrafų sudaro įvadą.

Be abejo, ir ši antroji laida nėra tobula, nes kasgi yra tobula pasaulyje. Iš anksto galima sakyti, kad trečioji laida bus dar geresnė. Kai kas prikiša ir gal toliau prikaišios, kad šis didžiausias lietuvių kalbos žodynas vis dėlto neturės absoliučiai visko, kas kur nors kada nors buvo pavartota.

Redaktoriai ir patys įvade nurodo, kokių žodžių nedėjo ir kodėl nedėjo. Pavyzdžiui, nedėti: atsitiktiniai, individualūs tarmių žodžiai; reti naujadarai, skoliniai, vertiniai, perdirbiniai; siaurai vartojami specialūs mokslo, meno, technikos ir kitų sričių terminai; tikriniai vardai (asmenvardžiai, vietovardžiai) ir kt. Dėl to, žinoma, galima būtų ginčytis, bet ginčytis čia gali tik specialistai ir dabartinio žodynų rengimo plano žinovai. Jeigu redaktoriams žinoma, kad, pavyzdžiui, asmenvardžiai bei vietovardžiai bus išleisti atskirais leidiniais, tai šiame žodyne jų nėra reikalo dėti. Iš tikrųjų yra tikslingiau leisti atskirus asmenvardžių bei vietovardžių žodynus, negu visus tuos vardus sudėti į tokį bendro pobūdžio žodyną. Tas pats pasakytina ir apie specialių sričių terminus, skolinius ir kt. Taip, rodos, daroma ir kitose tautose. Tad šitas pilnumo trūkumas vargiai gali būti laikomas trūkumu.1 Galima kalbėti nebent apie trūkumus, susidariusius dėl dabartinių darbo sąlygų Lietuvoje, kurių mes čia visai gerai nė nežinome. Bendras tų sąlygų reikalavimas yra tas, kad

--------
1. Tėviškes žiburiuose (1970, Nr. 5 ir 6) Algirdas Gustaitis priskaičiavo daugybę trūkumų, už kuriuos visą kaltę suvertė rusams: "Rusai nenori lietuviškų retų naujadarų. Jie bijosi net senų mūsų turtingos, brangios kalbos žodžių" ir t.t. šitokiu galvojimu kiekvieną lietuvio darbo trūkumą ar tik tariamą trūkumą galima "išaiškinti" ruso įsikišimu. Recenzijoj tiek visokių naivių, nemokšiškų išvedžiojimų, pretenzingų pamokymų kalbininkams, kad reikia stebėtis, kaip tokia recenzija galėjo rimtame laikrašty atsirasti. Tokių recenzijų kiekvienas gimnazistas gali prirašyti ne tik apie žodyną bet ir apie mediciną, atominę fiziką ir ką tik norit. Recenzentas nesugebėjo net įvadinės dalies kaip reikiant paskaityti ir dėl to šaltinių nurodymuose nerado "Aušros" laikraščio, Lazdūnų, Gervėčių, Seinų ir kitų vietovių, kurios iš tikrųjų ten yra. Jis priekaištauja ir dėl Elbingo žodynėlio "neminėjimo", užmiršdamas ar nežinodamas, kad tai ne lietuvių, o prūsų kalbos žodynėlis. Dėl šių trūkumų recenzentas irgi rašo: "Nesunku pastebėti okupanto ruso replės". Pripažįstant ir mėgėjiškų rašinių naudingumą, vis dėlto negalima pateisinti rašinių, netinkančių nė į mėgėjiškumo kategoriją.
----------

viskas, kas tik įmanoma, turi būti nuspalvinta marksistine komunistine ideologija ir atspindėti dabartinę praktiką. Negalėjo išvengti tos ideologijos bei praktikos pademonstravimo ir šie Žodyno tomai. Tai matyti iš kai kurių naujų žodžių šaltinių panaudojimo, kai kurių senų šaltinių išbraukimo ir iš kai kurių žodžių reikšmės aptarimo bei jų aiškinimo pavyzdžiais.

Tarp naujų šaltinių yra ne tik naujų rašytojų raštai bei kolektyviniai mokslo darbai, bet ir vertimai. Be abejo, galima panaudoti žodynui ir verstinę medžiagą, bet ji žodynui tiek tinka, kiek tie vertėjai moka lietuvių kalbą. Kai panaudoti Markso ir Lenino knygų vertimai, o nepanaudota daugelis gerų kitų vertimų, išeitų, kad Markso ir Lenino vertėjai buvo patys geriausi lietuvių kalbos mokovai-Mes dėl to turime pagrindą abejoti.

Naujojoj laidoj yra išbrauktų senų šaltinių, pvz. A. Jakšto - Dambrausko, M. Jankaus, A. Smetonos ir kitų raštai. Išbrauktųjų vietoj nemažai įdėta naujų — Montvila, Valsiūnienė, Paleckis ir kt., kurių nauda žodynui vargu bus didesnė, negu išbrauktųjų. Iš kalbininkų išbraukti K. Alminauskis, P. Jonikas, A. Salys, Pr. Skardžius. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų nereikėjo pasinaudoti Alminauskio veikalu Die Germanismen des Litauischen ar Skardžiaus Die slav. Lehnw6r-ter im Altlitauischen ir kt. Taip pat klausimas — jeigu panaudota Gerulio - Stango Lietuvių žvejų tarmės ar Otrembskio Tverečiaus tarmės aprašas, tai kodėl nepanaudotas Joniko Pagramančio tarmės aprašas? Arba vėl: panaudota senoji Apžvalga, bet nėra nemenkesnio kalbos atžvilgiu Tėvynės Sargo. Šiaip ar taip, išbraukimus, tur būt, lėmė ne mokslinis, o politinis bei ideologinis atžvilgis. Tai ypač aiškiai rodo kalbininko J. Gerulio pavardės baimė. Knygos Lietuvių žveju tarinė Prūsuose autorius nurodytas tik Ch. Stangas, nors iš tikrųjų autoriai yra du — Gerullis ir Stangas. Kadangi kiti Lietuvos kalbininkai nebijo paminėti, kur reikia, ir J. Gerulį, tai atrodo, kad žodyno redaktoriai bus "persistengę". Mokslo veikalui tai Irgi nėra pliusas.

Be abejo, redaktoriai negalėjo išvengti ideologinio kvapo ir kai kurių žodžių aptarimuose bei iliustracijose. Pavyzdžiui, bedarbis aiškinamas taip: negaunantis pastovaus darbo žmogus kapitalistiniuose kraštuose. Įdomiai aiškinama bandito reikšmė: 1. plėšikas profesionalas, 2. tarybinės valdžios priešas, su ginklu kovojantis prieš ją. Pirmoji reikšmė yra kriminalinės srities. Antroji reikšmė — politinės srities, nes šiuo atveju plėšikas yra valdžios priešas, vadinas, nepritariąs arba santvarkai, arba valdantiesiems. Kadangi pokario metais sovietinėje spaudoje banditais buvo vadinami žmonės, kuriuos liaudis vadino miškiniais (partizanais), tai pagal žodyną išeina, kad jie buvo politiniai kovotojai, o ne kokie kriminalistai. Vadinas, jie kovojo iš įsitikinimo, už idėją, buvo idealistai. Taip, tur būt, ir buvo. Ir čia Žodynas, gal ir nenoromis, bus pasakęs tiesą. Tik jis tai politinio idealisto kovotojo sąvokai pažymėti panaudojo žodį, kuris tam reikalui nei tarptautinėje praktikoje (tas žodis juk tarptautinis), nei lietuvių liaudyje nenaudojamas. Tokiu atveju šios reikšmės tam žodžiui suteikimas remiasi ne moksliniu, bet grynai propagandiniu pagrindu.

Tačiau reikia pripažinti, kad daugumas politinės bei ideologinės srities žodžių šioje žodyno laidoje aiškinama teisingai, čia nėra tokių tiesiog įžeidžiančių aptarimų bei pavyzdžių, kurių pilna Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Pvz. bažnyčia šioje laidoje vadinama maldos namais, kai tuo tarpu aname žodyne: namai, į kuriuos renkasi melstis religinių prietarų besilaikantieji žmonės. Nėra čia nė tokių pavyzdžių, kaip: Amerikos imperialistai pavergtas tautas marina badu (žr. badas) ir kt.

Išskyrus minėtus trūkumus, abu šie žodyno tomai aplamai yra geresni, nei pirmosios laidos, nes žymiai papildyti ir geriau suredaguoti. Tuo būdu dabar gaunami 7 tos pačios redakcijos tomai. Netrukus žada pasirodyti 8-as tomas, ruošiami ir kiti. Belieka palinkėti, kad darbas būtų paspartintas. Pirmąjį tomą ruošė bei redagavo J. Kruopas (atsak. redaktorius), A. Lyberis, D. Lukšys, J. Paulauskas, J.Senkus, B. Tolutienė ir K. Vosylytė. Prie antrojo tomo paruošimo, be minėtųjų, prisidėjo ir J. Klimavičius.
L. Dambriūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai