Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGIJA IR SVEIKATA, 1979 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. T.   
Nežiūrint šių laikų polinkio atrasti sveikatai "kenkiančius dalykus". "Journal of Religion and Health" žurnalas svarsto visapusiškai sveikatai naudingus religinius bei dvasinius reiškinius

Šiais laikais, kada surandama, jog sveikatai gali kenkti viskas — sviestas, pienas, . . . saulė — nenuostabu, kad pasirodo ir tokių knygų, kaip dr. Eli Cheseno "Religion May Be Hazardous To Your Health" (Religija gali būti lenksminga jūsų sveikatai).

Priešingai, jau keliolika metų spausdinamas žurnalas apie religiją ir sveikatą Journal of Religion and Health vos dar tik ima įsibėgėti savo kelyje, liesdamas religijos bei dvasingumo susilietimo taškus su sveikata, o retkarčiais ir su nesveikata.

Tai keturis kartus į metus išeinąs žurnalas, skiriamas "visiems, kurie domisi nedalomu žmogaus sveikatingumu — fiziniu, emociniu ir dvasiniu" ir spausdinąs studijinius "įnašus profesionalų iš visų religinių tikėjimų bei visų mokslo šakų, liečiančių žmogaus sveikatą ir gerovę". Cia pažvelgsime į to žurnalo paskutiniųjų — 1979 metų straipsnių temas.

Tiesiogiai santykį tarp sveikatos ii religijos gvildena C.A. Krause studija "Ethnic Culture, Religion, and the Mental Health of Slavic-American Women" (Nr. 4, p. 298). Pittsburgho italų, žydų ir slavų tyrimuose rasta, kad vyresnio amžiaus slavės (slovakės, lenkės, kroatės, rusės ir serbės) išsiskyrė "savo specialia psichinės sveikatos stiprybe su tam tikru vidiniu ramumu, tylia savigarba, pasitenkinimu to būdo, kuriuo jos tvarkė savo gyvenimą, bei toleravimu tiek sunkumų, tiek skirtingų įstatymų". Surasta, jog šios dvasios versme yra etninė kultūra, o ypač religija, kurioj jos randa at-
irą, ramstį ir gyvenimo prasmę iet ir sunkiame senėjimo periode,
name tenka pergyventi vieną praradimą po kito.

Visai kitokį religijos — sveikatos aspektą atskleidžia nagrinėjimas pakartotinai psichiškai sirgusio Anton Boisen autobiografijos "Out of Depths", kurioj pinasi psichozė ir religija, kaltės jausmas ir kova už richinę sveikatą, moteris ir Dievas. Čia pastebima, kad religija atrandama ne vien pas protiškai sveikuosius ir kad ji ne visada apsaugo nuo psichotinio nesveikatingumo. Tuos teigimus dar savaip nudažo ir paties Boisen tvirtinimas, kad dvasinės krizės yra pagrindas daugelio protinių ligų.

Beveik visas tų metų trečiasis numeris skiriamas simpoziumui, gvildenančiam religinius klausimus psichoterapijoj ("Dealing with Reli-gious Issues in Counseling and Psy-čhotherapy"; p. 176-212). D. Ho-oker krikščionyje randa visą eilę teigiamų savybių (užsiangažavimą, laisvę nuo kliūčių, viltį, pasiaukojimą kitam), kurios gali padaryti psichoterapiją sėkminga. J.C. Crum-baugh straipsnyje "Logotherapy as a Bridge Between Religion and Psy-chotherapy" pastebi, jog dažnas psichoterapijos reikalingas asmuo išgyvena "egzistencinę tuštumą", kurią užpildyti gali tik atrasta gyvenimo prasmė, o tam tikslui yra logoterapija. Religija duoda prasmę gyvenimui ir todėl logoterapija gali būti keliu, kuriuo asmuo atrastų religiją. O. Strunk straipsnyje "The World View Factor in Psychotheraphy" iškelia pasaulėžiūros reikšmę psichoterapijoj, teigdamas, kad dažnai šis asmeniui svarbus elementas paliekamas nuošaliai jo kelyje į sveikatingumą. Pagaliau savo simpoziumo išvadose "'Discussion: Psychology, Inspiration, and Faith" W. Scho-field atkreipia psichologų dėmesį į dažnai pamirštamą psichoterapijos sritį — įkvėpimą.

Jau pačiame simpoziume (D.M. Moss, "Priestcraft and Psycho-analytic Psychotherapy: Contra-diction or Concordance?") buvo paliesta galimybė dvasiškiui būti psi-choanalistu. Sėkmingas terapijos ir religijos panaudojimas diskutuojamas E.M. Scotto "Combining the Roles of 'Priest' and 'Physician': A Clinic-al Case" (Nr. 2, p. 160).

Betgi šiame žurnale svarstomi ne tik religijos ryšiai su sveikata, bet ir daug kitų žmogiškosios egzistencijos tikrovių, kurios turi įtaką žmogaus vispusiškai — fizinei, emocinei ir dvasinei — gerovei: laiko pajutimas (Nr. 2, p. 288), mąstymas (Nr. 2, p. 93), nepriklausomumas (Nr. 1, p. 53), viltis (Nr. 1, p. 49), dėmesys (Nr. 1, p. 3), misticizmas (Nr. 3, p. 230), skausmas (Nr. 4, p. 263), mirtis (Nr. 4, p. 261) ir kt.

Gyvenimo laiko pajutimas jaunystėj — beribis; ateitis pateisina dabartį — svarbu, kas aš tampu. Viduramžy imama pajusti ateities ribą; dabartis pateisinama produktin-gumu — reikšminga, ką padarau. Ankstyvoj senatvėj dabartis pateisinama praeitimi — kas aš buvau. O gilioj senatvėj galima pasiekti visai kitokį dabarties laiko jutimą, kuris nebepriklauso nei nuo ateities, nei nuo praeities (W.M. Cle-ments, "The Sense of Life Time in Human Development", Nr. 2, p. 88).

Vidiniam gyvenimui skirtas mastymas, ryšiui su visata — misticizmas. Meditacija asmeniui atneša ramybę, atgaivą, papildo gyvybines jėgas, praplečia sąmoningumą ir nušviečia gyvenimo kryptį (R.J. \Villis. "Meditation to Fit the Person chology and the Meditative Way*\ Nr. 2, p. 93). Pagal sociologą Andrew Greeley, pusė Amerikos gyventojų galėtų prisipažinti turėję "išgyvenimą vienybės su galinga dvasine jėga". Taigi mistiniai pergyvenimai nėra tokie reti šiandien. Misticizmui reikia ir pamatinio pasitikėjimo, ir ideaologijos, tačiau ne tokios, kuri dogmatiniu kietumu kliudytų betarpišką tiesos patirtį. Mistinio pažinimo turėjo ne tik religingieji asmenys, bet ir tokie kūrybingi mokslininkai, kaip Einšteinas (N. Thayer. "Perspectives on Contemporary Mysticism", Nr. 3, p. 230).

Pritaikant psichoanalisto J. Bowl-by prisirišimo-atsįtraukimo teoriją, į religinį galvojimą-elgesį galima žvelgti prisirišimo-atsitraukimo poliuose (duodamuose palyginimuose dėmesys kreipiamas į charakteringą dvasią, ne į subrendimo lygį): budistas be rūpesčio ir kaltės savo religijoj lyginamas kūdikiui; Krikščionis — vaikui ("Nebent tapsit kaip vaikai, neįeisit į dangaus karalystę"); genties mentaliteto izraelitas — 13-16 m. savaamžių grupei priklausančiam paaugliui; ateistas — vienišo pasitenkinimo ieškančiam jaunuoliui, o sekuliaristas — vedusiam suaugusiam realistui (S. Levin. "Understanding Religious Be-havior", Nr. 1, p. 8).

Pilnas žmogiškos egzistencijos vaizdavimas negali aplenkti skausmą ir mirtį. Kai kurie krikščionys savo kančioj jaučia atsitraukimą nuo Dievo. Toks jausmas savy gali slėpti nesąmoningą Dievo ilgesį ar pyktį jam, kartais neigimą, kad Dievas yra prarastas, o kartais gali jungtis su rūpesčiu kitais (R. Schmitt "Suffering and Faith", Nr. 4. r 263). Mirtis gi dažnai tragiškai lu-vokiama ir bijoma kaip pralaimėjimas, o tačiau ji prasmingai gale: : būti priimama kaip perėjimas C h A. Curran, "Reflections on Death". Nr. 4, p. 261).

Pagaliau, sekant Teilhard de Chardin, kūrimas yra procesas. Jis tebesitęsia: visos jungiančios jėgos, visi visuomenę formuojantys impulsai — nuo molekulių sudarymo iki kosminės traukos, nuo lyties iki žmogaus galios visuotinei meilei — yra esminės kūrybai: jos jungia santykius, kur vyksta tarpveiksmai ir perkeičiama energija. Žmogaus meilė yra socialus jungiklis. Meilė yra kūrimo universali dinaminė jėga (J.R. Clark, "The Dynamics of Creation",Nr. 2, p. 139).

Nors šiais laikais daug dalykų atrandama "kenksmingų" sveikatai, šis žurnalas tikrai atlieka savo uždavinį, ryškindamas tuos žmogiškojo gyvenimo aukštesniuosius — religinius ar religinį atspalvį turinčius — elementus, kurie prisideda prie "nedalomo žmogaus sveikatingumo — fizinio, emocinio ir dvasinio".

K. T.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai