Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGUS TARPTAUTINIAME TOMISTŲ KONGRESE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Rimšelis   
Romoje rugsėjo 7-12 vyko VII tarptautinis tomistų kongresas. Jo tema buvo žmogus. Kongreso darbai pagal temas buvo padalyti į tris sekcijas. Pirmoje sekcijoje buvo svarstoma žmogaus kilmė, jo vieta būties tikrovėje, jo paskirtis; antroje sekcijoje — racionalinės antropologijos klausimai: žmogiškosios prigimties vienybė, kūnas ir siela, nuo kūno atsiskyrusi siela; trečioje sekcijoje — gelmių ir pasąmonės psichologija. Kiekvieną dieną buvo trys bendros paskaitos ir 32 pranešimai įvairiose sekcijose tuo pačiu metu keturiose salėse.

Daniėlou apie žmogaus prigimties problematiką
Vadinamame Palazzo della Can-celleria kongresas atidarytas su himnu į Šv. Dvasią. Įžanginę kalbą tarė kardinolas M. Browne, šv. Tomo akademijos pirmininkas. Priminė, kad akademija, pop. Leono XIII įkurta 1879 spalio 15, išliko iki šiai dienai ištikima savo paskirčiai: puoselėti ir skleisti šv. Tomo mokslą.

Paskaitos vyko įvairiomis kalbomis (lotynų, italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų). Įžanginę paskaitą prancūzų kalba skaitė kardinolas J. Daniėlou tema: ar yra žmogiškoji prigimtis? (Y a-t-il une nature humaine?) Jis stengėsi trumpai nušviesti, kad žmogaus prigimtis negali būti sutapatinta su kultūra, socialiniu gyvenimu ir pasaulio istorija. Mūsų laikų kultūrinė krizė pirmiausia kyla iš to, kad žmogaus dvasia, apsvaigusi techninių mokslų laimėjimais, bando tuos pačius jų metodus pritaikyti visose kitose srityse. Taip filosofija, literatūra, istorija yra verčiamos tapti sociologija, psichologija ir filologija. Galimas dalykas, kad mes su tokia aukšta kultūra šiandien rizikuojame įstrigti į naują grėsmę. Nors šių dienų technika yra žmogiškojo genijaus išdava, tačiau ji gali atsigręžti prieš pačią jo prigimtį, jei žmogus negalės jos sukontroliuoti.

žmogiškosios prigimties paneigimas seka taip pat ir iš jos visiško pajungimo socialiniam gyvenimui, ypač po to, kai Marksas pradėjo mokyti, jog nėra abstrakčios, t. y. nuo socialinių ryšių atsietos žmogaus prigimties. Markso mintimi, noras tapti pilnutiniu žmogumi įvyksta tik per visuomenę, kai jo valia ir norai sutapatinami su visuomenės valia ir norais. Tada žmogiškoji prigimtis tampa istoriška tikrove ir socialiniu bendravimu atranda ir ištobulina savąją esmę. Betgi toks totalistinis žmogiškos prigimties pajungimas visuomenei naikina asmenį ir individualinę laisvę.

Dar vieną žmogaus prigimties paneigimą sudaro mėginimas Ją sutapatinti su istorija. Ką mes vadiname prigimtimi, būtų tik įvykis, atitinkąs tam tikrą civilizacijos momentą. Pagal Spenglerio vadinamus ciklus nėra statinės žmogiškosios prigimties, bet tik tam tikra jos pusiausvyra, susidaranti vienoje epochoje ir toje pačioje aplinkoje. Betgi tokia prigimtis neturi universalinio charakterio.

Baigdamas įžanginę paskaitą apie žmogaus prigimtį apskritai, Daniėlou padarė trumpą išvadą, kad būtų nesąmonė tvirtinti, jog modernusis žmogus yra daugiau intelektualus kaip senovės Platonas, arba labiau genialus kaip Dantė, arba šventesnis kaip Augustinas. Vienos epochos žmogus nuo kitos epochos žmogaus esmiškai nesiskiria. Žmogaus prigimtyje pasilieka visą laiką esminiai ir tie patys charakteriai.

Sciacca ir Coppens apie antropologiją
Pirmosios kongreso dienos darbai prasidėjo su šv. Tėvo telegramos perskaitymu. Paskui sekė dvi antropologinės paskaitos: viena filosofinė, kita biblinė. M. F. Sciacca, Genujos universiteto profesorius, kalbėjo apie žmogaus vietą pasaulyje ir jo paskirtį (II posto dell'uomo nei mondo e il suo des-tino). Tomistinės filosofijos šviesoje jis gvildeno sukurtosios būties santykį su Kūrėju. Kiekviena būtis, taigi ir žmogus, nuo amžių glūdi Dievo mintyje. Visa sukūrimo paslaptis yra ta, kad Dievas tai būčiai duoda buvimą, kuris yra skirtingas nuo Jo buvimo. Iš paties sukūrimo akto žmogus dalyvauja Dievo buvime. Jis yra būtybė, kuri savo buvimą gavo iš Dievo ir į Dievą visą laiką yra atsirėmusi. Tad, būdamas ribotas, žmogus neturi kito tikslo kaip tik patį Dievą — neribotą būtį. Iš čia kyla ir žmogaus kilnumas.
 Pagal temos paskirtį, atrodo, prelegentas neišvengiamai turėjo paliesti ir blogio problemą. Taigi ir palietė. Bet kaip lengvai tas klausimas iškilo, taip lengvai jis buvo ir išspręstas, žmogus nėra absoliutas: jei jis būtų absoliuti būtis, tai jis būtų Dievas. Todėl jam savąja prigimtimi nepriklauso būti nemirtingam šioje žemėje arba būti absoliučiai laisvam. Nėra bloga būčiai, jei ji pasilieka savo ribose. Blogybė yra tų ribų sunaikinimas, būties tvarkos paneigimas. Žmogaus prigimties naikinimas vyksta tada, kai jis sutrauko dialektinį ryšį su savimi, su daiktais, su savo artimu, todėl ir su savo Dievu. Blogis — tai būties iškrypimas iš savųjų ribų, tai ribos paneigimas. Betgi protinės galios savąja paskirtimi neturi ribų. Todėl yra galimybė regėti Dievą, kuris yra beribis savo buvime ir visagalis savo veikime.

Antropologinę biblinę paskaitą skaitė J. Coppens, Liuveno universiteto profesorius. Pagal jo pranešimą, biblinės antropologijos problemą iškėlė filosofinės diskusijos apie žmogaus asmenį ir teologiniai svarstymai apie kūnų iš numirusių prisikėlimą. Senasis Testamentas negali būti siejamas su šių laikų antropologiniais klausimais. Senajame Testamente žmogaus prigimtis yra suprantama kaip sudėta iš dviejų dalių: kūno ir sielos (nephesh). Siela duoda kūnui gyvybę. Po mirties ji eina į "sheol", kur gyvena tarsi šešėlių karalystėje. Klausimas iškyla, ar Senajame Testamente siela buvo suprasta tokia, kad ji galėjo gyventi nepriklausomai nuo kūno. Iš psalmės 49,16 atrodo, kad turėtų būti aišku, jog biblinis autorius išpažino sielos gyvenimą nepriklausomai nuo kūno. Naujajame Testamente (šv. Povilo laiškuose) į-vestas dualizmas, kuriuo kūnas skiriamas nuo aukštesniosios žmogaus galios. Iš padarytų išvadų paaiškėjo, jog šv. Raštas neturi tikslios antropologinės sampratos, bet tik liudija tikėjimą, kad siela nemiršta. Nors šventieji tekstai kalba apie žmogaus prigimties vienybę, bet gan plačiai atskleidžiamas jos ir dualizmas.
Po paskaitos prasidėjo labai gyvos diskusijos, kuriose dalyvavo profesoriai: Gentile, Fabro, Napo-li, Muzio, Crescini, Bianchi, Tresmontant.

Finance ir Fabro apie metafizinę antropologiją
Rugsėjo 9 kongresas svarstė žmogaus prigimtį kaip metafizinę problemą. Pirmą paskaitą, pavadintą "Protingasis gyvūnas, įsikūnijusi dvasia" (Animal raisonnable, esprit incarnė) skaitė J. De Finance, SJ, Gregorianumo profesorius. Remdamasis šv. Tomo sielos samprata, nurodančia į sielą kaip į ribą tarp medžiaginių ir neme-džiaginių daiktų, nes ji yra neme-džiaginė substancija, tačiau kūno forma (Cont. Gent. II, c), prelegentas nušvietė tos pačios žmogiškosios prigimties dvilypį požvilgį sukurtosios būties skalėje, žmogaus aptarimas protingu gyvūnu (animal rationale) ateina iš žemesnio būties laipsnio, ir į jo prigimtį žiūrima kaip į regimojo pasaulio viršūnę. O aptartyje "įsikūnijusi dvasia" iš anksto akcentuojamas žmogaus pranašumas, jo viešpatavimas šiame pasaulyje. Vakarų pasaulio filosofinės dramos liūdnoji pusė, prelegento supratimu, yra ta, kad žmogiškosios prigimties aukščiausios apraiškos suvedamos į žemesnio laipsnio medžiaginės būties veikimą. Tai yra materializmo filosofijos pozicija, pagal kurią žmogus visų pirma yra gyvulys ir jo sublimuotos dvasinės funkcijos ateina tik iš gyvosios medžiagos funkcijų. O tomistinėje antropologijoje ta pati dvasia daro, kad žmogus yra, gyvena, jaučia ir protauja. Todėl ir žmogiškosios prigimties vienybė reikalauja, kad juslinės galios tarnautų dvasiai kaip savo veikimo tikslui, žmogaus ryšys su pasauliu yra tiesos ir vertybių keliuose. Žmogus negalėtų pasaulio formuoti, jei jo nepažintų. Pasaulio vertybės ateina su jo pritaikymu prie žmogiškosios prigimties, su jo sužmoginimu. Iš čia kyla nauja pasaulio evoliucijos samprata.

Tą pačią dieną sekė kita paskaita, pavadinta: "Transcendentalinė antropologija ir metafizika" (Antropologia transcendentale e metafisica). Ją skaitė žinomas tomistai Cornelio Fabro, Perudžos universiteto profesorius. Jis analizavo K. Rahnerio veikalų "Dvasia pasaulyje" ir "žodžio klausytojai" tomistinę interpretaciją. Visa paskaita buvo gan aštri Rahnerio kritika: teologinis egzistencializmas pastatąs į pavojų visą apreikštąjį mokslą ir sudarąs šių laikų didžiausią po protestantų reformos krikščionybės krizę.

Tresmontant apie žmogų evoliucijos pasaulyje
Rugsėjo 10 kongreso darbai prasidėjo su C. D. Tresmontant, Paryžiaus profesoriaus, paskaita: "žmogus pasaulyje" (L'Homme dans l'Univers). Rodos, su kažkokiu minties naujumu ir kalbos ypatingumu Tresmontant prabilo, sakydamas, kad pasaulis nėra nuo amžių atbaigta sistema, kaip seniau mus mokė ir senovėje visiems aišku buvo. Pasaulis yra evoliucinė sistema. Laiko tėkmėje medžiaga vis auga ir jungiasi į naujus kompleksus: per milijardus metų pasiekė molekulių, — vėliau jų genetinę formaciją, o biologinės evoliucijos pabaigoje pasirodė žmogus. XX amžiaus antropocentrizmas — tai ne prieškopernikinis erdvės antropocentrizmas, pagal kurį žmogus stovi pasaulio centre, bet laiko antropocentrizmas: žmogus yra kosminio proceso fizinė ir biologinė viršūnė, šis procesas yra atžymėtas nervinės sistemos ir ypatingai smegenų išsivystymu. Ir negalima sakyti, jog antropogenezė yra jau atbaigta, žmogus, gal būt, anatomiškai yra atbaigtas, bet žmonija vystosi toliau ir auga į naujas formas. Krikščionybė atėjo to proceso tęsti ir papildyti. Kristus atėjo nešti kūrybinę žinią, kad žmonija augtų ir pasiektų savąją paskirtį. Reikia iš naujo pergalvoti, kas yra kūryba. Dieviškos kūrybos veiksmas nėra tik praeities faktas. Jis vyksta taip pat ir šiandien. Iš milijardų metų, iš amžinybės glūdumos kūrimo vyksmas pasiekė ir mus. Šiandien žmogus jame taip pat dalyvauja. Ir jis nėra šiame pasaulyje tik atsitiktinai, kaip filosofai neretai moko. Jis yra ilgos evoliucijos ir didelių Dievo darbų vaisius.

Antra paskaita sekė apie žmogaus formos vienybę (L'unita della forma nell'uomo). Ją skaitė Sofija Vanni Rovighi, Milano universiteto profesorė. Pagal šv. Tomo tekstus nurodyta, jog žmogų formuoja tik viena forma, ir jo vienybė yra labai didelė, nes siela, kuri gaivina žmogaus kūną, turi dvasios nedalomumo ypatybes.

Gastager, Roesle ir Bednarski apie grupės ir gelmių psichologiją
Paskutinę, t. y. rugsėjo 11 dieną kongresas pradėjo svarstymu apie grupinės psichologijos reikšmę šių laikų žmogui. Paskaitą "Die Be-deutung der Gruppenpsychologie fūr das heutige Menschenbild' skaitė G. Gastager, Salzburgo profesorius. Tai buvo veikiau pranešimas apie duomenis tyrinėjimų, kuriuos jis drauge su prof. M. A. Roesle yra daręs. Šių mokslininkų psichiatriniai tyrinėjimai parodė, kad yra labai glaudus ryšys tarp socialinės struktūros ir asmens charakterio. Tie patys rezultatai gauti ir iš kultūrinės antropologijos tyrinėjimų. Pliuralistinėj visuomenėje žmogaus psichologinės asmenybės samprata negali būti ta pati ir nesikeičianti, nes socialiniai veiksniai yra labai įvarus.

Paskui sekė prof. F. Bednarskio pranešimas apie juslinį gyvenimą gelmių psichologijos šviesoje. Referentas tvirtino, kad šiandien daug mokslininkų šv. Tome atranda gelmių psichologijos pradininką, nors, be abejo, tarp tomistinės ir šių laikų gelmių psichologijos yra didelis skirtumas metode ir terminologijoje.

Užbaigiamoji kongreso paskaita buvo skaitoma prof. P. R. Spiazzi apie tomistinės antropologijos elementus, vedant žmogų iš minios gyvenimo. Minios psichologinė jėga tokia, kad joje žmogaus asmuo išblėsta: prarandamas privatus ir vidinis gyvenimas. Šitai vyksta ir Rytuose, ir Vakaruose. Spiazzi padarė trumpą dokumentuotų tyrinėjimų analizę, kuri kiekvienam gali sukelti rimtą susirūpinimą. Tai mūsų laikų probleminiai klausimai apie laisvę ir atsakingumą, kuriems sprendimus duoda tomistinė filosofija.

Kongresas baigtas trumpomis kard. M. Browne ir P. Boyer kalbomis. Rytojaus dieną šv. Tėvas visus kongreso dalyvius priėmė audiencijoje Castel Gondolfo vasaros rezidencijoje.
Viktoras Rimšelis, M.I.C.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai