Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dovana mažiesiems PDF Spausdinti El. paštas
Viktoras Simaitis, Vyturėliai laukuos Autoriaus leidinys. Reutlingenas, 1947 m. Tiražas 5000 egz. Kaina 5 RM.


Poezijos mažiesiems skaitytojams visuomet stokojome. Nors ir daug kas yra vaikams rašęs, bet jiems tinkamų eilėraščių nedaugelis tėra davęs. Nes gi šios rūšies poezijai statomi nė kiek ne mažesni reikalavimai, kaip ir kuriamai suaugusiems.

Didžiausi nuopelnai šioje srityje priklauso Vytei Nemunėliui, išleidusiam daugiau kaip tuziną vaikų poezijos knygelių. Džiugu pripažinti, kad Vytės Nemunėlio aukštai iškeltas vaikų poezijos lygis Lietuvoje neturi tendencijos menkėti ir tremtyje. Tai įrodo ne tik jo neseniai išleistieji „Tėvų nameliai“, bet ir čia recenzuojamasis Viktoro Šimaičio eilėraščių rinkinys „Vyturėliai laukuos“.


Viktorą Šimaitį Lietuvoje turėjome progos pažinti iš eilėraščių, spausdinamų jaunimo periodikoje.

Šiame rinkinyje jis duoda 45 eilėraščius, suskirstytus į keturis skyrius: „Po tėvynės dangum“, „Pas tėvelius“, „Lietuva, mano žeme gimtoji“ ir .Svetur“. Visi eilėraščiai lengvi, skambūs, mažiesiems skaitytojams suprantami, kondensuoti turiniu ir forma, neprasilenkią su pedagogikos reikalavimais.

Autorius pataiko į mažųjų skaitytojų jausmus savo paprastumu:

Tilo nutilo
Klasės varpelis,
Pievon pasiausti
Kviečia birželis.

Iš mokyklėlės,
Iš mokyklėlės,
Vasara moja,
Sveikina gėlės!

(18 — 19 psl.)


Paprastutėmis poetinėmis priemonėmis autorius -sukuria posmų, dvelkiančių nemelagingu jausmu, pasigėrėtinu nuoširdumu:

Ir gyvensiu laimingas
Ir dainuosiu smagus,
Kol pro gimtą langelį
Švies tėvynės dangus,

(32 psl.)

Pro gimtą langelį šviečiančiu tėvynės dangumi — Šiuo kukliu vaizdu — autorius išreiškia prisirišimą prie gimtosios pirkelės, nepamainomą tėvynės meilę, ir tai skamba įtikinamiau, kaip tūlų poetų iškalbingi žodžiai.

Autorius gerai pažįsta vaikų psichologiją. Jis ne tik kalba vaikui suprantamais žodžiais, bet ir giliai įsijaučia į jo vidų. Kaip vieną geriausių rinkinio eilėraščių, pasiekiančių vaikiško subtilumo ir kartu lyrinio skaidrumo, tenka čia ištisai pacituoti „Kelkis, sūneli“ (28 psl.):

Dienužė seniai užgesino
Šviesiąsias nakties žvaigždeles.
Vai kelkis, sūneli, iš miego,
Maldelei sudėk rankeles.

Vandens praustuvėlin įpyliau.
Jame — net _saulutę matai.
Vai kelkis, sūneli, iš miego,
Veidelį sau prauski baltai.

Pienučio puodelis jau laukia.
Lėkštelė saldžiausios varškės .
Vai kelkis, sūneli, greitutis:
Rainiukas pripuls ir išės.

Gegutė sodely kukavo,
Kai tau vandenėlio ėjau.
Vai kelkis, sūneli, skubėki:
Miškelin nulėks ji tuojau.

Rasužė nuo vyšnių nubiro,
Tuoj uogas žvirbliukai nules.
Vai kelkis, sūneli, iš miego,
Maldelei sudėk rankeles.

Vikt. Šimaičio eilėraščių ritmas įvairus. Daugiausia randame jambinių pėdų, mažiausia — daktilinių. Palyginti retai autorius vartoja chorėją. Tuo jis skiriasi nuo kitų vaikų poezijos autorių. Gal dėl to jis yra mažiau dinamiškas, negu kiti, kurie vaikiškam gyvumui išreikšti pasigauna žaismingą chorėją.

Rimai nėra visur geri, ypač vyriškieji. Nieko negalima prikišti tokiems rimams, kaip du — ledu, visu — nebaisu, greičiau — pamačiau, plati — arti... Tačiau daug kur esama ir tokių rimų, kaip sužaliuos — duos, laukus — mus, genu — diržu —trū-trū, lakus — skardus, užtrauks — medaus, paklos — minkštos, tikrai — putinai... Pastarieji rimai vengtini dėl jų priebalsių įvairavimo. Autoriaus laimė, kad patraukli jo eilėraščių visuma šiuos rimus išperka; jų nepakankamai tikslaus skambesio lyg ir nejuntame.

Pasirinktieji rinkinio skyriams motto nėra iš gerųjų. Nevykęs posmelis duotas skyriui „Lietuva, mano žeme gimtoji“ (51 psl.):

Žinau aš gražią šalį,
Žinau aš ją tikrai!
Ten kryžiai galvas kelia
Ir rausta putinai.

Antroji posmelio eilutė yra dirbtinai įklijuota.

Eilėraščių tematika — tėviškės gamtos grožybės ir linksmybės, džiaugsmai tėvelių namuose, tėvynės meilė, tėvynės ilgesys. Kaip matome, ji nėra plati. Daugelyje eilėraščių kartojasi tie patys motyvai.

Bene svarbiausias Vikt. Šimaičio eilėraščių minusas — per mažas originalumas. Paskaitai — gražu, tačiau kažkur jau girdėta. Nenuplagijuota, tačiau ir ne nauja. Ir prisimeni tada M. Dagilėlį arba. Ksaverą Vanagėlį, kurių nuotaika čia persisunkę tėvynės grožio bei ilgesio eilėraščiai.

Iš poros žemiau duodamų pavyzdžių vienur matyti autoriaus panašumas į Putiną, kitur — į Vytę Nemunėlį.

Putinas:
Tyras rausvas pumpurėlis,
Iš pavėsio pasikėlęs,
Į saulutę kaitria., šviesią
Savo kuklią galvą tiesia.

Šimaitis:
Skaisčiai mėlynas žiedelis,
Iš po sniego prasikalęs,
Kelia kvepiančią galvutę
Į saulutę, į saulutę.

(8 psl.)

Nemunėlis:
Man pieštukas — kaip broliukas,
Man plunksnelė — kaip sesuo.

Šimaitis:
Man broliukas — vyturiukas,
Man sesutė — meleta.

(10 psl.)

Pastarojo (V. Nemunėlio) įtaka rinkinyje itin stipriai jaučiama.

Nežiūrint suminėtų minusų, „Vyturėlius laukuos“ tenka vertinti teigiamai. Vikt. Šimaitis savo poezija yra suradęs aiškų ir tikrą kelią į mažųjų skaitytojų širdis.

„Vyturėliai laukuos“ gražiai iliustruoti Povilo Osmolskio spalvotais paveikslėliais. Šis dailininkas jau ne pirmą sykį vaikų literatūros leidiniuose puikiai užsirekomenduoja.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai