Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUKLĖJAMOJI MEILĖS JĖGA MARIJOS PECKAUSKAITES BELETRISTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KONSTANTINAS GULBINAS   

Daug nesigilindami į meilės esmę, galime pasakyti, kad šiuolaikinėj kalboj meilės žodis turi ketveriopą prasmę. Pirmiausia tuo žodžiu suprantama seksualinė sritis, kurios pavyzdžius vis iš naujo iliustruoja bulvarinė spauda. Kitokio pobūdžio meilės samprata glūdi dviejų skirtingų lyčių žmonių nusistatyme sukurti šeimą. Pastarajai sampratai priešpastatoma vadinama "platoniškoji meilė", kuri — mūsų laikais — suprantama kaip dvasinis dviejų skirtingų lyčių asmenų ryšys, nusistačius jį dvasinėj plotmėj ir išlaikyti.

Šitos trejopos meilės sampratos pagrindu, be abejo, yra žmogus, tiktai pirmu atveju dėmesys yra sukauptas į juslinį potraukį, trečiuoju — į dvasinį pradą, o antruoju prileidžiama, kad žmogus nėra nei tiktai gaivališkas gyvis, nei gryna dvasia, bet darnus abiejų pradų junginys. Nors ir kaip skirtingi tie meilės — žmogaus požiūriai bebūtų savyje, visus juos sieja viena bendra savybė, kad jie lieka užsidarę žmogiškos prigimties ribose.

Tačiau ir šitos ribos paprastai dar siaurinamos, nekreipiant dėmesio į tėvų meilę vaikams ir atvirkščiai. Visai jau nekalbama apie ketvirtą meilės prasmę — klausimą, kas yra gi-
--------
Šiemet (VII.24) sukako 40 metų nuo M. Pečkauskaitės mirties. Šiuo rašiniu ją ir paminime. Autorius Munste-rio un-te 1968 yra apgynęs disertaciją apie M. Pečkauskaitę kaip pedagogę.
-------
liausiąs meilės šaltinis ir kaip ji pasiekia pilnatvę. Tai ta meilės prasmė, apie kurią kalba Naujasis Testamentas. Šitas meilės sritis, apleistas ne tik bulvarinės spaudos gamintojų, bet ir daugelio rašytojų, kaip tik ir atrandame Marijos Pečkauskaitės beletristikoje.

Tėvų, ypač motinos meilę vaikams M. Pečkauskaitė aprašo ne tik savo beletristikoje, bet ir pedagoginiuose raštuose.1 "Motinos - auklėtojos" pirmo skyriaus pradžioje ji tiesiog pastato tezę: "Šioje žemėje nėra meilės didesnės už motinos meilę". Tuojau pat ji pabrėžia ir auklėjamąją jos jėgą: "Dėl tos meilės motina yra nė kieno nepavaduojama. Jos širdies šiluma tirpdo vaiko piktus palinkimus ir, mylėdamas motiną, jis daro visa, ko ji iš jo reikalauja". Bet viena sąlyga, kad ji nebūtų akla, nes tuomet "ta meilė gali būti ir labai pavojinga". "Tad motina turi valdyti savo meilę, stengtis, kad ji būtų ne žliba ir kvaila, tematanti tai, kas čia pat panosyje, bet kad žiūrėtų toli ir regėtų visą vaiko gyvenimą ir visą auklėjimą taikintų prie vieno tikslo, nors širdį ir kažin kaip skaudėtų". O kas pagal M. Pečkauskaitę tą meilę privalo tokiu būdu valdyti, nėra jokios abejonės: "Kaip gi motina gali reikalauti" iš vaiko paklusnumo, "jei pati neklauso Dievo įsakymų"? Tik tokia motinos meile "daugiausia pasiekiama auklėjime. Iš meilės vaikas padaro daug ką, ko kitaip niekuomet nebūtų prisivertęs padaryti. Karštai mylėdamas motiną, jis apgalės daug blogų palinkimų, apsisaugos nuo daugelio paklydimų. Ta meilė švies jam ir saugos jį paskui per visą gyvenimą ir, motinai mirus, sulaikys jį ne nuo vienos nuodėmės".3 Čia lyg savaime prisimena T. Grašytės pastebėjimas disertacijoje apie M. Pečkauskaitę, kad geriausi "Motinos -auklėtojos" puslapiai esą įkvėpti jos pačios motinos.4

Tą meilę, kurią savo pedagoginiuose raštuose M. Pečkauskaitė teigia esant lemiančią auklėjamąją jėgą, iš įvairiausių pusių nušviečia jos beletristika. Šitą temą ji užkliudo jau viename iš ankstyvųjų savo apsakymų "Pirmasis pabučiavimas". Tyliame Žemaitijos užkampyje apsigyvena jauna moteris su maža dukrele. Kaimiečių akyse ta ponia buvo "tikrai ne iš prastųjų, nes su dukterėle visuomet lenkiškai šnekėdavosi ir maldaknygę lenkišką skaitė". Tokį įspūdį darė ir jos "daiktai ir apdarai", o apie lauko darbus ji neturi jokio supratimo. Todėl ji su dukrele vos šiaip taip pajėgia išsimaitinti siuvinėjimais. Bet kadangi ji beveik viską atiduoda vaikui, o pati dažnai badauja, greit suserga džiova ir miršta. Kokių penkerių metų Zosiukę priglaudžia mažažemių ūkininkų šeima, kur jau ir taip yra penki vaikai. Motina ją mylėjo ir lepino, o dabar — ūkininko vaikai nuolat iš jos tyčiojasi, šeimininkė dažnai muša. Kai mergaitės kojytės virsta viena didele votimi, ūkininkė nuneša Zosiukę gydytojo šeimai, kuri neseniai įsikūrė bažnytkaimyje. Po nemažų sunkumų pagaliau gydytojo žmonai pavyksta pralaužti apleistos mergaitės širdelės ledus. Į pirmąjį pabučiavimą, sulauktą po savo motinos mirties, mergaitė atsako gaivališkais glamonėjimais.

Apsakymas yra tikrai jaudinantis, bet jame atsekamos pedagoginės mintys nevieningos. Dėl nežinomų priežasčių jaunoji moteris iš inteligentiškos ir bajoriškos draugijos išstumiama į kaimo žmonių aplinką, ir tokiomis aplinkybėmis jos dukrelei rodoma meilė tikrai nėra nei protinga, nei (žiūrint į vaiko ateitį) atsakinga. Kadangi jaunoji motina, ką tik uždirbusi, pripirk-davo Zosiukei "saldumynų, pyragėlių, visokių niekniekių", tai ji pati turėjo badauti; tai pagreitino ir jos ligą, gal net buvo jos priežastis. Todėl motina paliko savo vaiką naujoje aplinkoje be jokios apsaugos. Tik daktaro šeima atstoja mergaitei bendravimo su motina netekimą ir duoda meilės prieglobstį. Tačiau Zosiukės gyvenimo dramoje tai veikia kaip deus ex ma-china. Iš apsakymo nėra sunku atsekti, kad žmogaus išauklėjimui reikalingi du dalykai: ir šeimos gyvenimo jaukumas, ir didesnė žmonių draugė, kuri vaiką vysto ir saugo. Bet kadangi apsakyme šitos funkcionalinės mokymo ir auklėjimo jėgos dalinai susiskaldo, dalinai net susikerta, tai tikroji jų reikšmė lieka neišryškinta. Iš to ankstyvo Pečkauskaitės apsakymo neaišku, ar čia autorė tik atsitiktinai užkliudė pedagogines problemas, arba jai tik dar nepavyko pedagoginių idėjų ir literatūrinio įkvėpimo sujungti į darnų menišką vienetą.

Kalbėdami apie auklėjamąją meilės jėgą M. Pečkauskaitės beletristikoje, kitas ankstyvąsias jos apysakaites galime drąsiai praleisti. Bet reikia sustoti prie trijų vėlyvojo jos literatūrinio darbo vaisių: apysakos "Sename dvare" ir novelių "Mėlynoji mergelė" ir "Irkos tragedija".
"Sename dvare" yra ne tik didžiausia M. Pečkauskaitės apysaka, bet kartu ir gausingiausia tematiniais klodais. Čia randame ir jos pedagoginio nusistatymo pagrindus, ir krašto bei kultūros istorijos nuotrupų, ir tautosakos bei etnografijos pradų. J. Tumas - Vaižgantas šioje apysakoje suskaičiavo net 21 epizodą.5 Visus tuos atskirus epizodus iš vidaus riša Irusios ir jos motinos pergyvenimų pasaulis. Du mažesni broliukai ir tėvas papildo šeimos draugę, bet nepriklauso prie pagrindinių veikėjų. Gana ryškiai pavaizduotos ir kaimo bei tautos bendrijos.

Aštuonmetė Irusia jau pradeda suvokti motinos meilę ir bando į ją savotiškai atsiliepti: sode prie didžiojo tvenkinio ji turi slaptavietę, kur motinos naktiniam staleliui siuvinėja staltiesėlę. Tuo būdu ji nori laimėti motiniškos meilės dėmesį: "Vakare, mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs apie mane mąstydama"."

Kai Irusia kartą skaito apie našlaitę, ji suvokia, kad ir jos motina gali mirti, ir "ne tik gali, bet ir turi, jei ne dabar, tai kada nors". Ji taip dėl to susijaudina, kad motina turi ją guoiti, vaikiškam protui priešinamu būdu perteikdama tikėjimą į nemirtingumą. Bet Irusia vis tiek nutaria kiek galėdama nuo mamatės nebesiskirti. Toji beveik baimingumą pasiekusi vaikiška meilė verčia Irusią susipažinti su daugeliu dalykų, kuriais ji anksčiau visiškai nesidomėjo. Motinos draugėje Irusia išmoksta pažinti daiktus ir žmones, gamtinį ir antgamtinį pasaulį. Kai ji ligotai senutei nuneša nuo mamatės lauktuvių, tai senutė įveda ją į gimtojo krašto liaudies tikėjimų pasaulį. Bendrai žaisdami su kumečių vaikais, Irusia ir mažesnieji jos broliukai savaime suauga su kaimo bendrija. Abi bendrijos lytys, tiek šeima, tiek kaimas, tėvui tvirtai saugant ir motinai su meile vadovaujant, vaikus savotiškai formuoja ir lavina. G kai turtinga teta iš Vilniaus, kuriai žmogaus bajorystė svarbesnė už jo dorą, nori Irusią iš tų bendrijų staiga išrauti — pasiimti į Vilnių, tada motina vieną vienintelį kartą pastato prieš tėvo norą savo nusistatymą ir pasilieka dukrelę namie: "Geriau teneturie ji to aukšto išsilavinimo nei tos aprūpintos ateities, bet teturie tai, kas brangiausia". Ji gerai žino, kad ir teisingai išauklėti žmonės nėra apdrausti nuo likimo smūgių; tačiau net ir skaudūs likimo smūgiai tokių žmonių nesugniuždo, o tik galutinai subrandina ir atbaigia.

Iš šitų užuominų jau aišku, kad apysakoje svarbiausią vietą užima ne prisiminimai, bet pagrindinės gyvenimo problemos. Prie šitų problemų priklauso ir dvasinių vertybių perdavimas sekančiai kartai, tiek šeimoje, tiek kaimo, kilties, tautos bendrijoje.

Pavyzdžiu čia gali būti pastangos sutaikinti dėl bičių spiečiaus besikivirčijančius kaimiečius. Mamatė primena: "Juk yra toks paprotys: jei į kieno inkilą susimes spiečius ir atsiras jo savininkas, tai tuodu žmogų turi bičiuliauti. Padarykite taip ir judu". Kai vis vien tie kaimiečiai nesusitaria, ponas santaikai atstatyti abu apstulbina, padovanodamas nuskriaustajam vieną savo bičių spiečių. Mamatė pagiria savo Liudviką, bet kartu ir apgailestauja, "kad nepavyko priversti jųdviejų pasielgti teisingai ir sulig tradicija".

Kitą, taip pat dar gyvą paprotį Irusia motinos draugėje pergyvena prieš Kristaus dangun žengimo šventę — prie kryžiaus susirinkusios kaimo bendrijos maldas po atviru dangum. Daug kas tomis dienomis eina rytą į bažnyčią, bet Irusiai "taip malonu, gražu melstis lauke, senų ąžuolų ūksmėje"; jai rodosi, kad "čia geriau girdi mus Dievas". Čia ji išreiškia dievobaimingą jausmą, kuris yra nepalyginamai senesnis už krikščionybę ir už maldyklų statybos pradžią.

Jaunosios prašoma, mamatė leidžia Irusiai su broliuku ir vestuvėse dalyvauti. Mama-tei tos vestuvės ne pramoga, ir tai ne tiek dėl to, kad jaunoji niekina lietuvių kalbą ir kaip bajoriškumo ženklą naudoja lenkų bei gudų kalbų kratinį, bet kad ji nė nemano mylėti to, su kuriuo tuoj žengs prie altoriaus. "Žinai, Paulinėle, — tarė mamatė, — jau visai nebenoriu būti tavo svočia. Gal katra iš tavo seserų mane pavaduotų. Nenoriu dalyvauti tokiame sakramento profanavime. Prisieksi mylėti ir būti ištikima, o biauriesi juo ir eini tiktai dėl jo turto."
"Po vestuvių, per kurias buvo taip linksma, netrukus atėjo liūdnos valandos": mirė Irusios draugė Kazelė. Ne tik Irusė susipažįsta su laidotuvių apeigomis; pašarvojimui ji turi atiduoti net savo gražiausią suknelę. Gaila jai mirusios draugės, bet gaila ir tos suknelės: "Mamatė, juk tai mano gražiausioji jupelė". Tad motina turi pritaikyti inspiruojančio perkalbėji-mo meną: "Kaip tik dėl to, Irusia. Argi norėtumei aprėdyti Kazelę su savo biauriausiu rūbeliu? Reikia ją gražiai gražiai papuošti tai didelei, džiaugsmingai iškilmei, kuomet jos siela nuėjo pas 'gerąjį Dievulį'. . . Pamąstyk, Irusia, kas tau pačiai bus maloniau paskui. Jei neatiduosi j upelės, apsivilksi ja kelis kartus, ir reikės ją mesti prie skurlių. Jei atiduosi, ilgai paliks tau atminimas, kad savo draugei nepagailėjai to, kas tau buvo gražiausia".
Visomis progomis motina sugeba religiškai inspiruoti savo dukrelę. Besimelsdama prie lauko kryžiaus, Irusia ryškiai prisimena "ką sakė mamatė, kad kiekvienas negeras darbas esąs vinis, kurią kalame į šventą Viešpaties Jėzaus kūną. Ir, baimės bei skausmo paimta, iš visos sie-los prisižada visados būti mandagi".

Kilniosios motinos sugebėjimas dar mažų savo vaikų dėmesį atkreipti į visuose daiktuose glūdinčią būties paslaptį tiesiog nuostabus. Taip antai, vaikams girioj priskynus gėlių, motina aiškina: "Žinot, vaikeliai: gėlės — tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsotis ir žrr.ogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir biauru". O kai grįždami iš girios pro niūrią daubą, vaikai sprendžia, kad čia turi būti velnio vasarnamis, motina pastebi, kad nėra ko ieškoti velnio dauboje, nes ir taip "dažnai yra jis labai arti jūsų. Žinote, kada... — Kai ką nors pikto darome. . . Bet kad nematome jo tada. — Užtat jaučiate" — paaiškino motina.

Jeigu "Senojo dvaro" apysakos pagrindinis motyvas yra abipusė tėvų ir vaikų meilė, ypač motinos ir dukters, tai novelei "Mėlynoji mergelė"7 galėtume duoti antrinę antraštę: auklėjanti sužieduotinių meilės jėga.

Jurgis Tautvydis, lietuvis studentas Ziiri-che, leidžiasi lenkų kolegų prikalbamas dalyvauti studentų baliuje. "Puotai pasaldinti" buvo ir dvi šveicarės. Vieną iš tų damų Jurgis palydi namo ir prižada tuojau pat ją aplankyti. Beeidamas jis užkliudė sąšlavų krepšį, iš kurio iškrito medžiagos skiautelė. "Bet vos tepakėlus ją nuo žemės, širdis jam apmirė". Palikdamas savo damą ir atšaukdamas pažadėtą vizitą, jis beveik isteriškai sušunka: "Niekados neateisiu, niekados!" Mat, "pakėlęs skiautelę, pamatė ją esant mėlyno aksomo sklypelį, auksinėmis žvaigždutėmis nusėtą", lyg atkirptą nuo to rūbo, kuriuo dėvėjo jo sužieduotinė.

Vizijiniai kilnios sužieduotinės prisiminimai pavaizduoti su tokiu gaivinančiu tyrumu, kokį šiaip vargiai besutiktume. Žinoma, nepataisomas realistas gali statyti klausimą, ar tikrovėje iš viso yra tokių sužadėtinių, kokią kad Jurgis turėjo. Tačiau būdas, kaip jis ją savo dvasioje regi ir pergyvena po jos mirties, yra taipgi žmogaus tikrovės dalis. Todėl nė vienas nesiims novelei taikinti vulgaraus realizmo mastelio, kas tik rimtai žiūri į dvasinį fenomeną žmoguje. O be šitos prielaidos M. Pečkauskaitės raštų iš viso neįmanoma nagrinėti.

Prie lovos atsiklaupęs prieš mažą kryželį, kurį sužieduotinė "pati savo rankelėmis pakabino" šioje vietoje, Jurgis pergyvena tikrą Damasko valandą. Šviesus Miriam vaizdas, išniręs prieš jo dvasios akis, verčia jį iš pat širdies gelmių biaurėtis ne tik paskutinės nakties puota, bet ir visais netolimos praeities panašiais pergyvenimais. Gilus pergyvenimas virsta ir vidiniu jo pasikeitimu.

Novelė ne daug kalba apie išorinius meilės ženklus, užtat juo daugiau minčių, kurios be-simylinčiuosius artina prie būties šaltinio. Traukinio vagone juodu juokavo, bet privažiavus Keturių Kantonų ežerą, "akimirksniu nutilo juokas ir šneka, ūmai pasijuto juodu perkelti į kažkokias nežemės sritis. Štai apsupo juodu la-zurinė, mistiška šalis. Visur mėlyna, mėlyna... Tas mėlynumas yra kartu kažkokia saldi, angeliška melodija. Žodžiai nepajėgia išreikšti to, ką juodu jaučia. Kiekviena pasakyta mintis atrodytų melas. Tad sėdi tylūs, įsižiūrėję, įsiklausę. Jis jaučia, kad nukrito nuo jųdviejų lyg apvalkalas visi gyvenimo reikalai, visi žemės ryšiai, ir juodu tėra vien ta mėlynė ir ta melodija, vien dalis šventos misterijos, laikomos tame gražiausiame pasaulio kampelyje. Viskas susiliejo tartum į vieną didelę upę, ištekančią iš bendros versmės". Šitaip pajusta laimė grasina pralaužti praeinančių būties formų ribas. "Kaip keista, — kugžda Miriam, — kad šioje žemėje kiekviename dideliame gėrėjimesi yra skausmo grūdelis. Man rodos, dėl to, kad mūsų sielos materialus indas nedaug laimės tegali sutalpinti. Pradėjus augti iš didelės laimės, siela neranda reikiamo ruimo ir ima skaudėti". Kad ir kaip neįprastai, bet mirties mintis beveik logiškai išplaukia iš sužieduotinės lūpų: "Kiek kartų labai grožėjuos kuo nors, tiek kartų jaučiuos turinti ant akių lyg kokį raištį, kurs man kliudo paregėti visą grožį. Ima troškimas, kad jis greičiau nukristų . . . Bet tai teįvyks mirus" . ..

Jurgis dabar atsimena, kaip į jos citatą "dievų mylimieji miršta jauni", jis atsiliepė: "Visa laimė, Miriam, kad dievai jau detroni-zuoti. Kitaip ėmę gal iš tikro pagautų tave iš manęs, manydami tave esant iš jų būrio". Tada abu gardžiai nusijuokė iš tokio sąmojo, bet dabar jis skaudžiai jaučia, kad "numylėjo ją ir kažkas nenuveikiamas, stiprus, visagalis". Po dviejų mėnesių, beslaugydama ligonį, Miriam užsikrėtė ir stojo amžinosios ugnies tarnybon, o jis jaučiasi "lyg vaikas išvarytas laukan iš šiltų, šviesių namų rudens audringą naktį".

Ankstesnę užuominą, ar tikrovėje iš viso esama tokių sužieduotinių, galime dabar patikslinti.Matyti, ši novelė ir nesitenkina vien paviršutinišku sužieduotuvių vaizdavimu, joj kalbama apie dviejų žmonių susitikimą besąlyginės Būties reiklumo ženkle. Miriam tikroji meilė buvo "viena, nekintanti, amžina, nes prasideda ir baigias Tame, kurs yra amžinas. Visa kita — tai baisioji Afroditė Pandemos". Tad nors Jurgis, paviršutiniškai žiūrint, mąsto tik apie savo sužieduotinę, iš tikrųjų ir jis per Miriam priartėjo prie besąlyginės Būtybės. Miriam prisiminimas teikia jam reikalingų jėgų, kad ir kaip dažnai jis leidžiasi į kalnus, norėdamas ten savo skausmui padaryti galą. Meilės jėga jį giliai išauklėjo, pakėlė į tyrojo žmoniškumo aukštumas.8

Net kelis kartus — "Pertraukta idilija", "Iš mūsų kovų", "Viktutė" — M. Pečkauskaitė tiesiog iki besąlygiškumo išryškina sąmoningo, in-tencionalaus auklėjimo ir švietimo vertę. Taip "Pertrauktos idilijos" Sofija neišmaino auklėtojos pareigų į sekuliarizuotos civilizacijos patogumus, Onytė "Mūsų kovose" — į bajorą luomo privilegijas, o Viktutė tik todėl susižieduoja su daktaru, kad jis pilnai pritaria jos auklėjimo planams. Panašiai ir kitur, kur M. Pečkauskaitė aprašo nesąmoningo, funkcionalinio auklėjimo formas, išryškėja ypatinga besąlyginės meilės galia, kuri sudaro kiekvienos žmonių bendrijos pagrindą, o tuo pačiu ir auklėjamąją individo žmogumi tapimo jėgą.
Be tėvų rūpesčio, be motinos meilės Irusia "Sename dvare" būtų našlaitė. O tais lemtingais metais, kada žmogus subręsta, sužieduotinių meilė turi didelę reikšmę. Bet iš kitos pusės, jeigu tos meilės trūksta, tai tas trūkumas gali turėti katastrofiškų pasėkų. Čia kaip tik ir glūdi "Irkos tragedija".8

Irka, kokių 6-7 metų mergaitė, gyvena dvare su motina, tik tėvas liko toli, Kaune. Kadangi motina dėl pono Gurskio išvarė ją iš kambario, tad matomai jos nebemyli, ji sugalvoja važiuoti pas tėvelį, kuris ją tikrai myli, nes jai dovanojo nuoširdžiausią jos bičiulį — šunelį. Bet kai Irka Kaune įeina į tėvo butą, ji ten randa jauną svetimą moterį, kuri mergytę piktai išbara. Irka pasileidžia nenumaldomai verkti, ir tik šunelis nulaižo nuo jos veidelio riedančias ašaras.

Kad ir paviršutiniškai perskaičius, šita novelė atrodo kaip nulieta. Pasakojimo vystymas griežtai laikosi vaikiško pergyvenimo perspektyvos. Kad jį praplėstų suaugęs, kaip tai savo užrašais daro "Senojo dvaro" mamatė, čia psichologiškai nereikalinga ir logiškai neįmanoma. Čia tiesiog vaizduojama "Irkos tragedija", kuri iš suaugusiųjų, ypač iš tėvų, nesulaukia tikros meilės.

Ne išorinės nepalankaus gyvenimo sąlygos, kurios daugelio vaikų gyvenimui uždeda likimo antspaudą, sudaro Irkos tragediją. Irka tebeturi abu tėvu; jie yra pakankamai turtingi, apsišvietę. Tragedijos užuomazgos taip pat nesudaro ir galima netikusi vaiko prigimtis. Anaiptol! Irka yra paklusni, nes "mamytės klauso visi mandagūs vaikai". Ji tiesiog natūraliai stengiasi būti gera: "nors jai mamytė niekados neliepia melstis, ji dėlto žino, kad taip reikia", ir vakare meldžiasi drauge su savo lėlėmis. Ji taipgi darbšti: tik atėjusi į vaikų kambarį, tuoj guldo lėles, "nes vaikams nesveika gulti vėlai". Ir moksli ta mergaitė: ji jau laukia atvažiuojant mokytojos, nes tada ji galės pradėti "mokytis, ir išmoks rašyti, ir rašys laiškus tėveliui". Jeigu pedagoginiame romane "Emile" (1762) Rous-seau savo fantazijos mokiniu būtų pageidavęs mergaitės, tai jos vardas būtų galėjęs būti Irka.

Kas kaltas, kad tėvų moterystė iširo, novelėj nekalbama, nes šešerių metų mergaitei tai svetimos sąvokos. Jos tragedija užsimezga vien tik jos pačios patirtimi. Skaudžiai ji jaučia, kad nėra tėvelio, o motina taip pat neranda jai laiko. Bet ypač ją sukrečia pro atviras duris užgirsti pono Gurskio žodžiai motinai: "Tu negali atjausti, mylimoji, koks baisus man toks vaizdus atminimas" (matant Irką), "kad jau esi bu^ vus kito..." Motina atsako: "Matau, kad mano ponas mažumą atsilikusių įsitikinimų. Prisipažink! Kas, kad esu buvus?" Užsiėmusi meilužiu, motina palieka Irką vieną —- dieną žaisti su šuneliu, o vakarais kalbėtis su žvaigždutėmis.

Lėles vakare paguldžiusi, Irka pradeda stebėti žvaigždes. Mat, "nuo to laiko, kaip išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės — tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai", Irka myli jas visas, visas. "Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio Motina jų mamytė. Ir jie visados yra drauge — ne taip, kaip Irkos tėveliai". Paskutinį kartą, kai tėvelis buvo atvažiavęs, ji prašė, kad jis nebegrįžtų į Kauną. Bet jis atsakė, kad reikalai "liepia, nieko nepadarysi". Ir mamytė turi tiek daug visokių reikalų, ir todėl dažnai nesti namie. "Fe! biaurūs, biaurūs tie reikalai! Irka jų nekenčia".
Tikroji priežastis, kodėl modernioji motina neturi laiko savo mažajai dukrelei, yra meilužis Gurskis. "Mamytė tikriausiai neateis sušukuoti jai galvelės nakčiai, nes beveik niekados neateina, viešint ponui Gurskiui. .. Et, dėl galvelės tai niekis, bet vienai taip liūdna". Mažytę vilties kibirkštėlę, kad mamytė nors minutėlei ateis, greit užgožia dar liūdnesni jausmai: "Negera mamytė, negera, — skamba giliai giliai Irkos sieloje. Kad tas ponas Gurskis nebūtų atvažiavęs, ateitų. Kam jis atvažiuoja?" Ir iš sopamos širdelės išsiveržė karštas meldimas: "Dievuli, duok, kad visi tie biaurūs reikalai galą gautų ir kad ponas Gurskis negreit vėl atvažiuotų, ir kad tėvelis greit atvažiuotų. Žvaigždutės, paprašykit! Amen".

Koks vaikui džiaugsmas, kai motina pažada su ja eiti po pietų į mišką. Bet Irka norėtų savo laimę apdrausti: "Mamyte, o ar ponas Gurskis šiandien neatvažiuos?" Motina nepatenkinta primena pono Gurskio saldainius, bet mergaitė atsako daugiau jų nebenorinti, nes "kai jis atvažiuoja, mamytė manęs nebemyli. Aš noriu, kad atvažiuotų tėvelis". Svečias, sužinojęs Irkos pageidavimą, ketina eiti kartu. Bet visi drauge — "tai mažas džiaugsmas Irkai. Kai eis ponas Gurskis, mamytė su ja nei kalbės, nei ką pasakos, tik vis su ponu Gurskiu". Todėl ir sako: "Mamyte, mudvi palauksim, kol svečias išvažiuos, o paskui eisim". Ponas Gurskis bando mergaitę pagąsdinti: jis imsiąs ir išsivešiąs mamytę. Motinos pabarimas ir svečio grasinimas išmuša vaiką iš pusiausvyros: "Tamsta neturi teisės . . . Tamsta ne tėvelis . . ."
Suaugusieji dabar jaučiasi tiesiog pedagogiškai išprovokuoti ir nori vaikišką užsispyrimą palaužti. Jie atideda pasivaikščiojimą. Išsiverkusi Irka nori atsiprašyti už nemandagumą ir ateina į saloną, kur motina skambino pianinu savo svečiui. Bet tik spėjo ištarti: "Mamyte . . .", kai toji ją užsipuola: "Kodėl Irka nežaidžia lauke? Kam čia švaistos po kambarius? Tuojau į sodną!" Eidama iš salono "tyčiomis kuo lėčiausiai", ji dar išgirsta, kaip ją palygina su tėvu.

Tai įžiebia Irkoje naują mintį: ji važiuos pas tėvelį, kuris visada toks geras. Tad pasiima Džimą, mažiausią lėlę, keletą dovanėlių tėvui ir išvyksta į kelionę. "Ir rodos jai, kad traukinio tekiniai besisukdami vis dainuoja: Mamytė nebemyli Irkos, nebemyli! O paskui: Pas tėvelį! pas tėvelį! pas tėvelį!"

Atvykusi į Kauną ir įleista tarnaitės į butą, Irka "lyg paleista iš saidoko strėlė" lekia į tėvelio kabinetą, bet ten randa ne tėvelį, o kažkokią nepažįstamą jauną ponią. Ši ponia šiurkščiai ją sutinka: "Kas tokia esi? Iš kur atsiradai?" Visiškai nesuvokdama Irkos motyvų, svetimoji mano, kad motina atsiuntė mergaitę tėvui ant sprando. Jos balsas "skamba žiauriai, o akys žiūri į Irką, kaip plieninės". Svetimosios žiaurumą, matyti, kelia tam tikras instinktas, kad ji turi reikalo su grėsminga varžove — kad ir kaip toji dar tebėra maža.
Irkai atrodo, "kad ją kažkas įstūmė į gilią duobę, kurioje tamsu ir baisu, ir ėmė geležiniais nagais draskyti jos širdelę. Ir ji išsiveržia balsingu, smarkiu verksmu, kokiu dar niekuomet nebuvo verkusi. Ji žengia kelis žingsnius pas otomaną ir ten susirietus verkia ir verkia, kratoma kūkčiojimų. Jos gražusis krepšelis iškrito iš rankos, skrybėlė su raudona kokarda nusmuko ant ausies. Išsigandęs Džim prieina ir, padėjęs pryšakinęs kojeles ant otomanos, laižo savo nelaimingosios ponios šlapią veidelį".

Visai skirtingų pažiūrų literatūros kritikai novelę yra taip interpretavę, kad M. Pečkaus-kaitės čia pavaizduotas "mažos mergytės gyvenimo epizodas pakrikusio tėvų gyvenimo fone",10 bet kartu siekta ir "tam tikrų auklėjamųjų tikslų".11 Vaizduodama vaikiškos širdies dramą, ji tuo pačiu "netiesioginę informaciją kaip švietimo procesą"12 nukreipia ir kiekvienos šeimos adresu, kuri savo ar kitų kalte yra atsidūrusi panašioje padėtyje. Šita vaikiška tragedija labai vaizdžiai parodo, kad šeimos sutrikimas pirmų pirmiausia trikdo ir vaikus. Niekas taip "nenumitologina" vaikiško jausmų pasaulio, kaip jiems priklausomos meilės atėmimas. O kadangi vaikai nėra pajėgūs ginti savo teises, todėl ir jiems daroma skriauda yra juo didesnė. Novelėje Irkai nesuprantamas nusivylimas virsta tragedija: jos viltis per tėvo meilę atgauti ir motinos meilę yra sugriaunama iš pagrindų. Nuo mergaitės skruostų ašaras laižantis taksiukas tarytum simbolizuoja visą gyvulių pasaulį, prie kurio ribos nubloškiamas nemylimas vaikas.

Marija Pečkauskaitė ryškiai atsiriboja nuo įprastinio meilės traktavimo beletristikoje, kur anoji dažniausiai tėra paprastas seksas. Šitokios meilės gal dažnai ir užtenka dviejų žmonių suartėjimui ar net naujos šeimos bendrijos sukūrimui. Tačiau jeigu ji bent vėliau nepralau-žia siaurų egoizmo ribų ir neįleidžia šaknų į metafizinį žmogiškosios būties podirvį, ji negali nei pagrįsti pastovios abipusės ištikimybės, nei laimėti priaugančios kartos. Kaip tik čia ir glūdi pedagoginis Marijos Pečkauskaitės beletristikos svoris, kad ji meilę žmogaus gyvenime įstengia parodyti sudvasinta pasiaukojimo forma ir tą meilę išryškina kaip tikro vaikų žmonėmis išauklėjimo prielaidą. Senojo dvaro Irusia ir jos broliukai tokie laimingi dėl to, kad jų tėvai, nežiūrint kasdienio gyvenimo rūpesčių ir mažų tarpusavio nesusipratimų, individualią laimę ar asmeniškus išskaičiavimus ryžtingai palenkia šeimos tvarką keliančiai ir vaikų laimę nešančiai dorovei. Saulėtas Irkos gyvenimo dangus trumpu antikinės tragedijos laiku dėl to sugriūva, kad abu jos tėvai asmeniškos laimės geismo nesiryžta padėti ant šeimos aukuro. O svetimame krašte vienatvės kankinamą studentą Jurgį stipriai gyvenime palaiko net jau amžinybėn iškeliavusios kilnios sužieduotinės prisiminimas.

1. Šatrijos Raganos - Marijos Pečkauskaitės raštų
dvitomyje, kuris 1969 pasirodė Vilniuje, iš jos pedago-
ginių knygų (Motina auklėtoja ir Rimties valandėlė) nė
viena eilutė neįdėta.
2. Motina - auklėtoja, 49 (56).
3. o. c., 161 (184-185).
4. Thėcla Grasytė, Marie Pečkauskaitė et la Re-
naissance nationale Lituanienne, (Montpellier, 1929), p.
32.
5. Vaižganto Raštai XIII, 191-192.
6. "Sename dvare" — Šatrijos Raganos Raštų II tome (1928), vėliausiame jos raštų dvitomyje Vilniuje II tome (1969), p. 233 - 422. Cituojama pagal šį pastarąjį leidinį.
7. Raštai III (1928), p. 237-266; 1969 m. vilniškio leidinio I tomas, p. 274-297.
8. "Kur žmogus pergyvenimu patiria besąlyginę Būtį ir supranta Besąlygiškumo raginimą angažuotis atsakomybei, ten, palyginus su tuo, kas yra tik paprasta, tampa kažkuo kūrybiškai naujo" — Heinrich Dopp-Vor-wald, Erziehungswissenschaft und Philosophie der Er-zie'.iung (Ratingen, antras leidimas 1967), p. 119.
9. Raštai III, (1928), 129-155; 1969 vilniškio leidimo I tomas, 253-273.

10. V. Mykolaitis - Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, (Kaunas, 1936), 369.
11. B. Pranskus ir kt., Lietuvių literatūros istorija II, 586.
12. Walter Ręsto disertacija: "Indirekte Mitteilung als bildendes Verfahren dargestellt am Leben und Werk Soren Kierkegaard's", Miinster i/W., 1937.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai