Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UPELIAI NEGRIŽTA Į KALNUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Grinius   

Pr. Naujokaičio "Upeliai negrįžta į kalnus" stambus romanas, sukomponuotas iš dviejų temų. Viena jų yra tremtis, apie kurią dar rašys nevienas lietuvių romanistų, nors šią temą jau vaizdavo jaunesniosios kartos mūsų rašytojai, kaip A. Baronas, A Landsbergis, B. Pūkelevičiūtė. Pr. Naujokaitis pavaizduoja ir pirmojo bolševikmečio slogius bei klaikius epizodus, ir tėvynės Lietuvos palikimą anais šiurpiais 1944 metais, ir karo pabaigos baisenybes, ir klajoklinį bei stovyklinį gyvenimą Vokietijoj. Nuo A. Barono ir A. Landsbergio romanų "Upeliai negrįžta į kalnus" pirmiausia skiriasi tuo, kad Pr. Naujokaitis savo kūriny gana daug vietos duoda savo pagrindinių herojų praeičiai.

Jo centrinis herojus Justinas Kalvelis, karo aplinkybių genamas iš tėvvynės ir atsidūręs svetimoj (vokiečių) žemėj, kai tik palanki proga pasitaiko, dažnai grįžta į savo praeitį ir vaizduoja bei pasakoja jos epizodus. Šitaip skaitytojas sužino apie Just. Kalvelio vaikystę pradžios mokyklos metais, apie jo pirmąją jaunystę gimnazijos augštesnėse klasėse, studentavimo dienas universitete ir provincijos mokytojo gyvenimą laisvės laikais ir pirmosios sovietinės okupacijos metais. Iš tų grįžimų į praeitį matyti, kas pagilino Justino Kalvelio vienišumą ir kokios didelės reikšmės jo gyvenime yra turėjusios jaunos merginos. Aprašinėdamas savo tremties kelią, Kalvelis gali gana plačiai atskleisti ir savo praeities jausminį gyvenimą, nes pasakotojas ir vaizduotojas nebėra toks jaunas, kaip A. Barono ir A. Landsbergio herojai. Kalvelis yra viduramžis gimnazijos mokytojas, gal 10 metų po universiteto baigimo su meile dėstęs lietuvių literatūrą, pats valdąs plunksną, turi žmoną su dviem vaikais ir yra įsimylėjęs savo buvusią mokinę gailestingą seserį Genovaitę. Karo aplinkybių kely atskirtas nuo savo šeimos, bet po kurio laiko sublokštas su Genovaite, Kalvelis su ja praleidžia keletą mėnesių, pirmiau kaip sužeistas ligonis jos slaugomas, paskiau kaip rekonvalescentas ir tariamas brolis bendrame kambary, šitokiose aplinkybėse svajodamas jis ir pavaizduoja savo meilę Genovaitei Lietuvoje ir jai papasakoja apie savo jaunystės drauges, apie savo meilę, susižiedavimą, sutuoktuves. Taip romane iškyla keturios jaunos merginos, kurias Kalvelis skirtingai mylėjo ir buvo jų mylimas. Išsivysto antroji tema, kuri "Upelius" padaro meilės romanu, o tremties klajokliški metai tampa savotišku fonu ir rėmais.

Tie rėmai stambiausi romano pradžioje ir pabaigoje, bet suplonėja jo vidury, kai turi laikyti praeities epizodus, vaizduojančius daugiausia Kalvelio meilės santykius su jo mokslo draugėmis bei mokinėmis—Verute, kuri tampa jo žmona, Alma, Kristina ir Genovaite. Pastaroji tartum įkūnija pirmųjų trijų kai kurias ypatybes, patikusias Justinui Kalveliui, ir tuo tampa jo moteriškuoju idealu. Gailestingoji sesuo Genovaitė trumpam laikui tremty ir padeda savo buvusiam mokytojui nugalėti jo vienišumą ir tuo pačiu giliausiai įsi-brėžia į Justino Kalvelio būtį. Tačiau jis negali Genovaitės vesti net po žmonos Verutės mirties, nes gailestingoji sesuo yra jau įstojusi į vienuolyną Kanadoje ir nebesutinka atsipalaiduoti nuo vienuoliškų įžadų, nors našlys Kalvelis ją šito graudžiai maldauja.

Taigi "Upeliai negrįžta į kalnus" romanas—tremties gyvenimo fone ir rėmuose epizodais atvaizduotas vieno humanisto šviesuolio (mokytojo) meilės gyvenimas arba erotinių linkimų svarba to žmogaus asmeniniame gyvenime. Kadangi savo praeitį ir tremtišką dabartį pasakoja ir vaizduoja pats centrinis herojus, o jo svarbioji partnerė (Genovaitė) žymiai mažiau apie save tepasakoja, todėl ir visas romanas turi išpažin-tinį arba autobiografinį atspalvį. Vietomis galima įsivaizduoti, kad Justino Kalvelio gyvenimo vaizdai ir asmens tėra paties autoriaus autobiografinės iškarpos, tik kitaip pavadintos, suidealintos ir perkeltos j kitokias aplinkybes, šituo atžvilgiu "Upeliai negrįžta į kalnus" primena "Naujosios Heloizos" romaną, kuriame J.J. Rousseau į Julijos atvaizdą ir į jos santykius su mokytoju Saint-Preux buvo perkėlęs savo paties erotinių svajonių apie savo buvusias mokines. Kalvelis pavaizduoja keturias skirtingai mylėtas ar mylimas buvusias mokines bei drauges. Šitas moteriškųjų veikėjų skirtingumas jau turi pasakyti, kad Pr. Naujokaitis yra realistiškesnis už J.J. Rousseau ir be šio įtakos. Tačiau "Upelių" autorius nėra laisvas nuo idealizuojančių ir sentimentalinių polinkių, kurie labai matyti "Naujosios Heloizos" romane. Pr. Naujokaitis Justino Kalvelio mylimąsias mėgsta vaizduoti idi-linėj aplinkoj, ypač gamtoj, bet aiškiau teidealizuoja tik Genovaitę. Todėl Kalvelio pokalbių ir santykių su Genovaite vaizdavime galima jausti lyrizmo ir sentimentalumo. Kad ir suidealizuodamas Justino ir Genovaitės meilę, Pr. Naujokaitis vis dėlto nenukrypsta j savo svarbiųjų herojų meiles apologiją, kaip kad nukrypsta J.J. Rousseau. Pr. Naujokaitis savo veikėjų erotinius santykius atskleidžia diskretiškai, Kalvelio neištikimybės Verutei ir paskiau žmonai neteisina. Priešingai, jis parodo, kad tų neištikimybių bei nuodėmių kaltę Justinas Kalvelis jaučia, ją Verutei išpažįsta arba nori išpažinti. Bet šito veikėjo sąžine religiniu atžvilgiu nėra jautri. Nors jis gana filosofuoja apie savo gyvenimą bei likimą, tačiau jam niekada neateina į galvą mintis, kad jo šaltoki šeimyniniai santykiai su Verute gali būti viena pasėkų jo priešvedybinės lytines nuodėmės su Alma, —nuodėmės, kurios jis niekad nėra gailėjęsis prieš Dievą, nes autorius šitokios atgailos momento neparodė.

Tevaizduodamas Justino Kalvelio bei jam daugiau ar mažiau artimų asmenų gyvenimo aplinkybes, jų psichologinius konfliktus neužaštrintus ir palikdamas nuošaliai sąžines (moralinius bei religinius) konfliktus, "Upelių" autorius nenusileidžia iki žmogaus dvasios gelmių. Gal tai ir nebuvo būtina Justino Kalvelio atvaizdui, kuris užbrėžtas jausmų Ir vaizduotės žmogumi. Jis visą laiką pasilieka daugiau gyvenimo aplinkybių bei savo paties jausmų nešamas, negu pats jų valdytojas, Bet gilesnis žvilgsnis į sąžinę bei dvasią, atrodo, buvo reikalingas Genovaitės personažui atskleisti, nes ji rodo aiškių valios pastangų ne tik savo pačios gyvenimui formuoti krikščioniškų idealų kryptimi, bet šita aiškia kryptimi jos mėginimas atliekamas abejotinose aplinkybėse (eiti išpažinties per Kalėdas, nors abu prieš porą dienų buvo apsigyvenę viename bandrame kambary, skelbdamiesi fiktyviais broliu ir seserim). Gilesnis žvilgsnis į Genovaitės dvasios pasaulį atrodo būtinas todėl, kad ši simpatinga mergina pergyveno pasaulėžiūrinį lūžį po staigios savo sužadėtinio mirties (jis mirė Vilniuje peršautas partizaninio sukilimo kovose prieš sovietinę kariuomenę vokiečių-sovietų karo pradžioje ). Tada ją ištikęs smūgis ir kančia buvo privertę Genovaitę iš pagrindų perkratyti žmogaus gyvenimo prasmę. Iš intelektuališkai bei estetiškai išlavintos, bet daugiau jausmais begyvenančios merginos, kokia ji buvo atsiskleidusi kelių dienų meilės idilėje su savo buvusiu mokytoju Kalveliu, Genovaitė, nacių okupacijos metais tapo sąmoninga krikščione, šitokiai surimtėjusiai merginai meilės atnaujinimas su Kalveliu, nuo savo šeimos atskirtu vyru bei tėvu, ir nuslydimas iki svetimoterystės, miestams degant ir patrankoms gaudžiant karo pabaigos pavasarį, negalėjo nesukelti sąžinės konfliktų. Juos atskleidus, būtų buvęs suprantamesnis ir vėlesnis Genovaitės noras nebeatsipalaiduoti nuo vienuolės įžadų, kai laisvas (našlys) Kalvelis, sutikęs ją Amerikoj, maldaute maldauja tapti jo žmona, jo vieninteliu tikru ramsčiu tremtinio gniuždančiame gyvenime. Ar lyriškas žvilgsnis, ar idealizuojančios intencijos neleido "Upelių" autoriui giliau pavaizduoti dinamiškos psichikos personažą Genovaitėje, sunku pasakyti.

Bet šios gailestingos sesers vidaus pasaulio pagilinimas jos sąžinės konfliktą analize būtų galėjęs pasitarnauti visam romanui. Gal tada Genovaitės ir Kalvelio dialogai būtų tapę įvairesni, mažiau žodingi, sukapoti tylos momentų. Jei pokalbiuose su Kalveliu Genovaitė būtų rimtai kėlusi savo moralinio bei religinio konflikto momentus, tada jos globotiniui ir mylimajam būtų tekę juos rimtai narplioti bei mažiau kartoti jai komplimentų. Tuo tarpu tokie, kokie yra dabar romane, Genovaitės ir Kalvelio pokalbiai, persikėlus jiems į bendrą kambarėlį, atrodo silpniausia romano vieta. Ne vien ten tų dialogų būna per ilgų, nepakankamai individualizuotų, perdaug taisyklingai sukomponuotų, su nespalvingu "brangiosios" kartojimu. Menišku atžvilgiu romanas pakyla tose vietose, kur dialogai ir jų replikos sutrumpėja, kur autorius trumpai, beveik impre-sionistiškai pavaizduoja žmones, jų aplinką bei aplinkybes. Trumpai, bet įspūdingai rašytojas atskleidžia savo veikėjų santykius su gamta. Todėl gražiausi romano epizodai—grįžusio į savo šeimą Kalvelio glaudus susidraugavimas su savo sūneliu Algiu, iškylos pėsčiomis į kalnuotus miškus .su juo bei kitais tremtinių stovyklos vaikais. Prie gerųjų epizodų reikia priskirti Algučio staigią mirtį bei Kalvelio sielvartą dėl jos. Bet skaitytojas nustemba pamatęs, kad Kalvelis savo žmonos Verutės netikėtą išėjimą į amžinybę teprisimena keliolikoj eilučių. Jų vaizdingiausias posakis: "Jos netikėtas išėjimas yra lygus tilto lūžimui ties vandenų gelmėmis." Ar ši posakis ir Kalvelio net fiziškai sulinkę pečiai po žmonos mirties tarp svetimo automobilio ratų neliudija, kad ši nelaimė yra žymiai reikšmingesnė Kalvelio gyvenime negu jo pasivaikščiojimai su mylima Verute ir kitomis merginomis gyvenimo pavasarį? Ar nevertėjo šių epizodų sąskaiton bent kiek plačiau pavaizduoti Kalvelio jausmus ir mintis žmonai mirus ? Tai buvo gera proga giliau nusileisti į jo sielą, kurioj tada negalėjo nekilti moralinių ir metafizinių problemų, nes vis dėlto Kalvelis buvo krikščionis ir jautrus žmogus, o Verutė jam buvo atlaidi ir rūpestinga žmona. Jei Justino Kalvelio susidūmo-jimai prie žmonos karsto ir būtų autoriui išėję lyriški, jie nebūtų atšokę nuo bendro lyriško atspalvio, būdingo "Upeliai negrįžta į kalnus" romanui. Žmonos laidotuvių epizodas gal būtų tik paryškinęs centrinio herojaus dvilypį jausminį gyvenimą, Kalveliui svyruojant tarp ištikimybės savo šeimai ir meilės Genovaitei. Tuo gal būtų buvusi paryškinta ir lietuvio šviesuolio drama tremty.

Tiesa, ši drama ir dabar regima, bet, iškėlus į pirmąjį planą gailestingosios sesers globą ir meilę, o visam romanui davus lyrinio atspalvio, tremtinio šviesuolio vienišumas ir tremtiško kelio kampuotumai išėjo sušvelninti. Jie bent neatrodo tokie beprasmiškai klaikūs, su slystančiu iš po kojų žemės įspūdžiu, prie kokio mus pripratino A. Baronas, A. Landsbergis ir B. Pūkelevičiūtė. Antra vertus, gal Pr. Naujokaitis ir gerai padarė, tremties temos neaštrindamas. Gal amžiaus pilnumą pasiekusiam vyrui karinių okupacijų ir tremties metai nebuvo tokie skaudūs ir permainingi, kaip jauniems vyrams. J. Grinius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai