Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ROMO VIESULO PARYŽIETIŠKOS "DAINOS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   

Praeitų metų rudenį iš Paryžiaus grįžo dailininkas Romas Viesulas, parsiveždamas pluoštą naujų kūrinių. Tai jo "Dainos". Tikrumoje šis kūrinių ciklas turi tokį pavadinimą: "Ten Original Lithographs by Romas Viesulas on the Themes of An-cient Lithuanian Folksongs Dainos". Įvadą angliškai parašė Henrikas Na-gys, dainas vertė—H. Nagys ir Ilona Gražytė, litografijas atspaude Edmunde Jacąaes Desjobert studija, atspausta ant labai gero, rankom padaryto, popieriaus.

Ciklą sudaro 10 originalių litografijų, prie jų pridėta gražiai ir skoningai atspausti reikalingi tekstai, taip viso susidaro 20 lapų, kurie sudėti į aplanką (mapę). Aplanko viršus su drobės rašto imitacija, ant jo dailininko pavardė ir "Dainos".

Šio aplanko atspausta 30 egz. Vienas sausio mėn. buvo išstatytas Almaus galerijoje Great Necke, N.Y., kitas tuo pačiu metu kolektyvinėje parodoje Weyhe galerijoje New Yorke. Šią parodą aplankė ir New York Times meno kritikas ir sausio 11 numeryje rašo:
"Ypač gerai atstovaujamos JAV su naujais Antonio Frasconi spalvotais medžio raižiniais ir Romo Viesulo litografijomis. R. Viesulas, kuris gavo Guggenheimo fondo premiją (grant) už grafikos darbus, pateikia juoda-balta litografijų aplanką, pagrįsta senobinių lietuvių liaudies dainų temomis. Daugelį šių dainų minorinis pobūdis yra pagautas švelniuose juoduose tonuose, su mažais vos įmatomais baltumų švitėjimais. Leidinys, kurį išimtinai gerai atspaude Dejobert Paryžiuje, yra pavyzdžiu, kokią kūrybinę naudą gali duoti išmintingai paskirta premija".

Viena ciklo litografija "žemė" (paskutinę aplanke), buvo išstatyta Audubon Artist 18-je metinėje parodoje, kuri vyko sausio mėn. National Academy galerijoje New Yorke, ir už ją paskirta Harold Kivner premija.

Tokiam dainų ciklui Romas Viesulas jau seniau ruošėsi. Dar prieš kelionę į Paryžių buvo sukūręs keletą litografijų lietuvių liaudies dainų temomis. Tačiau pilnam kūrybiniam darbui tegalėjo atsidėti, gavęs Guggenheim fondo premiją- 4200 dol. R. Viesulas Paryžių pasirinko todėl, nes ten geresnės litografijos studijos nei New Yorke ir paruoštus akmenis kur kas geriau atspaudžia.

Lietuvių liaudies dainos nuo seno traukė ne tik muzikus, poetus, bet ir dailininkus. Vieni jų pasirodė daugiau kaip iliustratoriai (pvz. K. Šimonio iliustruotas K. Binkio paruoštas dainų rinkinys), kiti jieškojo sa-varankiškesnio sprendimo, tačiau dar stengėsi išlaikyti dainų dvasią (V. Petravičiaus iliustracijos G. Krivic-kienės dainų rinkiniui). Trečioji dailininkų grupė iš dainų sėmėsi tik įkvėpimo, daina buvo tik tema individualinei kūrybai, kurioje kartais net nebėra pačios dainos pėdsakų.

Ryškiausias šios grupės pavyzdys ir yra Romas Viesulas. Dainos jam davė tik temas, kurias sprendė individualiai, neatsižvelgdamas į patį tekstą.

Savo ciklui jis pasirinko 10 dainų, kaip pats sakosi,—savo mėgstamiausias dainas, kurios savo melodija, tekstu sukrovė visą eilę minčių. Iš dainų pasirinko tik nedidelę ištrauką. —vieną, du posmelius, kurie labiau siai jam atsiliepė ir kurie derinosi į visą ciklą. Todėl čia pirmoje vietoje stovi ne daina, bet Romo Viesulo kūryba. Daina yra tik mažas palydas, kuris kartais turi vos apčiuopiamus ryšius su pačiu paveikslu.

Į aplanką savo litografijas sudėjo jis tam tikra tvarka, ryškindamas ar užakcentuodamas vedamąją idėją.

Pirmasis paveikslas remiasi daina:

Ant kalno jovaras žydėjo,
Garsusis žolyne rugeli.
Pakalnėj dūzgančios bitelės.
Garsusis žolyne rugeli.

šie du dvieiliai posmeliai nuveda į lietuviškus laukus. Dailininkas sustojo ties bitelėm, kurias iš senovės taip mėgo lietuvis ūkininkas. Bitės ir lietuvis ūkininkas jam ir sudarė paveikslo turinį (paveikslas šiame "Aidų" viršelyje).
Per kompozicijos vidurį eina vertikali juoda dėmė — medis. Su dėme jungiasi ūkininko veidas. Kiek žemiau ranka, ištiesta į korį, ant kurio ropoja stipriai padidinta bite. Visi elementai apjungti tamsių ir baltų dėmių skaidiniu, kuris su visom Viesului būdingom savybėm ryškina vedamąją mintį. Iš paveikslo dvelkia susimąstymas, rimtis, dar ne apčiopia-mas liūdesys, čia ūkininko veidas liūdnas, suskaldytas daugelio linijų, išskutimų. Ypač simboliškai prasminga, kai dailininkas vieną veido pusę paskandina medžio dėmėje. Tuo jis išgauna kontrasto efektus (su šalimais esančiais ryškiais kaktos ir nosies šviesiais plotais I ir kartu lyg parodo mūsų būties neaiškumą, jos dvilypumą ir sunkumą. Tam atliepia ir stambi ranka ant kurios, rodos, iš-skaitai vargo ir darbo dienas. Ir bitė čia didelė, rodos ir ji nujaučia, kad reikia būti galingai, jei nori išsilaikyti savųjų namų prieangyje.

Taip Romas Viesulas iš trumputėlės dainelės, iš jos nuotrupos išvystė visą eilę minčių ir įžvelgė į lietuvių būtį visoje jo gilumoje. O ta būtis— liūdna ir rimta.
Su tomis nuotaikomis žiūrovą jis ir įveda į paveikslų ciklą.

Antram paveikslui dailininkas panaudojo tokį tekstą: Iš visiems žinomos dainos "Oi varge, vargeli mano", jis pasiėmė tik šiuos posmus:

Aš paprašysiu savo brolelį,
Kad sumindžiotų mano vargelį
Štai ir atjojo šimtas brolelių,
Keturi šimtai žirgų kojelių.
Mindžiot mindžiojo, kardais kapojo,

Mano vargelis nieko nebojo
 Lapais lapojo, šakom šakojo...

Dailininkas čia žengia dar vieną žingsnį, skleisdamas savo pasaulį—jis vaizduoja kovą su vargu. Tam išreikšti pasirinko žirgo motyvą.
R. Viesulas mėgsta per detalę, per dalį parodyti visumą. Ir čia nevaizduoja 100 žirgų, švytruojančių kardų, o pasitenkina tik žirgo kojom, ir tik dviem, priekinėm, kurios taip ryškiai jsirėžia visam paveiksle. Kojos didelės, sunkios, daug smarkiau kerta nei kardai, žemai guli vargas, pavaizduotas ypatingu raizginiu, kurio kietumas ir dyglumas išreikštas aštriais brūkšni* s. šviečiančiais lyg žiežirbo-
Dailininkas čia pasiekia ypatingo kondensavimo; visa, kas nereikalinga, pašalinama, skandinama juodose dėmėse, kad sudarytų vargo įspūdį; kojų motyvas užakcentuotas, aiškioje įtampoje su antruoju komponentu, su vargu. Tačiau ir šiame niūriame paveiksle skamba lyg vilties balsas, kuris perduotas per baltąsias dėmes ir jų dinamiką.

Trečias paveikslas išaugintas iš dainos:

Liūdna giriai be gegutės,—
Taip man jaunai be močiutės,
Nyku giriai be genelio,—
Taip man jaunai be tėvelio.

Paralelizmu paremtoj dainoj ryški sunykimo ir vargo nuotaika. Dailininkas ją ir pasirenka savo tema. Jo paveiksle nėra nei girios, nei gegutės ar genelio, yra tik didelė briedžio galva, kurios nosis jau nesutelpa; ji nukirsta apatinės užsklandinės linijos. Tuo jis pagilina šią liūdną nuotaiką, ją praplečia ir kartu išlaisvina kompozicijos viršutinę dalį, kurioje plačiai išvysto briedžio ragus. Tuos ragus jis išdraiko ir sukuria miško šakų iliuziją. Geriau įsižiūrėję, pamatysime, kad tai tik briedžio galva, ne gyvas briedis, tik iškamša. Tai irgi pastiprina sunykimą, čia tik aidas girios, tik gyvenimo šešėlis.

Šiai nuotaikai ryškinti, dailininkas sukontrastina ragų tamsias dėmes su baltu fonu, o pačioje faktūroje, ypač briedžio galvoje, panaudoja tušo pa-liejimus, kurie sudaro lietaus ar ašarų įspūdį.

Ketvirtą paveikslą palydi toks dainos tekstas:

Gieda gaideliai raliuoja,
Berneliai žirgus balnoja;
Balnodami, kamanodami,
Mergelę budino.

—Kelkis, mergele, negulėk.
Ir atsikėlus nestovėk;
Prauskis burnelę, šukuok galvelę
Ir mane palydėk.

Dailininką patraukė pati pirmoji eilutė, ir jis sukūrė gaidį. Koks jis dinamiškas. Sparnai taip mosuoja, kad net plunksnos lekia. Visa jėga jis gieda ir budina. Čia dailininkas prisimena tolimesnes dainos eilutes ir lyg pro durų plyšį, tamsumoje (dešinėje), parodo du veidu: bernelio ir mergelės. Kai pirmoji paveikslo dalis šviesi ir dinamiška, tai antroji statiška, tamsi: gaidys, lyg pareigos šauklys, o toji pareiga gyvenimui niūri, jaunųjų veidai liūdni, lyg nenorėtų girdėti šauklio balsą.

Penktam paveikslui jis panaudojo šią dainą:

Vai tu. rugeli,
Tu žiemkentėli,
Tu nebijojai šaltos žiemužės,

Tik pabijojai
Plieno dalgelio.

Plieno dalgelio,
Jaunų brolelių.

Daina surišta su rugiu. Paveiksle ir vaizduojamas rugiapjūtės momentas. Dešinėje matome pasilenkusią moterį, (nukirsta per nugarą). Savo didelėm rankom ji kelia rugio pėdą. Kairiau rugių varpos ir lyg dalgio kotas, kuris užsibaigia saulės motyvu.
Darbo sunkumą dailininkas čia ryškina kondensuodamas, sustiprindamas juodas dėmes, įvesdamas aštrius įrėžimus. Jo moters apybraiža masyvi, ir saulė—su juodom dėmėm.

Prie šešto paveikslo sutinkame šį
tekstą:
Atvažiuoja piršlys, leliumai,
Svočiutei šokytie bus gerai.
Didelės klumpės, leliumai;
Svočiutei šokytie bus gerai.

Atvažiuoja piršlys, leliumai,
Su didele nosim,—bus gerai
Didelė nosis, leliumai,
Svočiutei pastogė bus gerai.

Daina komiško charakterio, bet pro jį dailininkas praėjo. Patraukė jį visai kita, kas dainoje nesudėta,— piršlio korimas. Paveiksle geriau įsižiūrėję pamatysim dvi dideles akis ir didelę nosį. (kaip minima dainoje). Tai piršlio veidas, kaukė. Jis jau pakabintas ant virvių; kairėje dvi virvės, dešinėje- viena ne tiek įžiūrima. Kairėje matome rankas, vieną su žiedu. Tai linksmi vestuvininkai, kurie triukšmingai moja piršliui jo pakorimo valandą.
Piršlio veidas šiurpus ir klaikus, užlietas juodos dėmės, o aplinkui kontrastuoja nerūpestingas gyvenimas, čia dailininkas per piršlio asmenį lyg šaiposi iš visos tragiškos žmogaus būties.

Septintas paveikslas remiasi šia daina:

Šile gegė kukavo.
Gražiai galvą šukavo;
Graži mano mergelė
Kaip vasaros dienelė;

Pilni pirštai žiedelių,
Pilnas dvaras svetelių.

Kai praeitame paveiksle dailininkas lyg ironizavo žmogų, čia, lyg sąžinės graužiamas, tą patį žmogų apsupa didele meile ir sukuria šio ciklo vieną iš nuotaikingiausių ir subtiliausių paveikslų.
Matome mergaitės veidą (viršuje), šalia—ranka, šukuojanti plaukus, dešinėje ant peties ir žemai—paukščių motyvai. Visa tai paimta iš dainos ir sudėta į graudžią nuotaiką: mergaitės veidas palenktas, jos žvilgsnis liūdnas, plaukai nudrikę, lyg lietaus srovės.
Nors paveiksle dominuoja šviesios dėmės, bet dailininkas sugebėjo sudaryti tiesiog lyrinę nuotaiką ir parodyti gilią meilę žmogui.

Aštuntame paveiksle panaudota ši daina:

Plaukia antele.
Plaukia sieroji
Per gilų ežerėlį.

—Paleisiu tinklą
Raudono šilko
Su žarom nepažinsi.

—Tinklą pakelsiu.
Vaikus paleisiu.
0 pati paskridėsiu.

Šiame paveiksle dailininkas lyg pavargo bemąstydamas apie žmogų. Jis nusigręžia į gamtą ir. remdamasis daina, vaizduoja dvi anteles, plaukiojančias ežere. Paveikslas labiausiai suprantamas, su epiniu ramumu ir tuo išsiskiria iš viso ciklo nuotaikos. Ramios abi antelės, o viena net snaudžia. Aplink vandens atspindžiai, žolynų tamsūs šešėliai kontrastuoja jų ramybei.
šiam paveikslui dailininkas puikiai panaudojo paliejimus ir tuo sukūrė vandens įspūdį.

Devintas paveikslas nuveda į piemenų buitį:
Saulutė močiutė, ant mūsų,
Debesėliai juodbruvėliai, ant prūsų
Mūsų upės pienu teka.
Prūsų upės smilgom dega,

Mus mažiukai piemenukai
Jų trumpukai žiponukai;
šalta jiem, šalta.
Dievulėliau šalta.

ši piemenų daina turi linksmos nuotaikos, bet jos nėra Viesulo sukurtame paveiksle. Jis vėl liūsdamas žvelgia į žmogaus būtį. Vaizduoja liūdną suvargintą piemenį (jo veido dalis nukirsta viršuje), rankos sunkios, uždėtos ant pasilenkusios, pavargusios avies. Visa tai sutelkia kairįjį planą, sutirština juodas dėmes, o dešinėje palieka tuštumą, kurią viršuje užsklendžia saulės motyvas, ši balta tuštuma nykiai skamba prieš drebulio prisiunktą juodumą.

Dešimtam paveikslui panaudoja šią dainą;

0i žeme, žeme.
Siera žemele.
Atėmei tėvą
Ir motinėlę.

Atėmei tėvą
Ir motinėlė,
Paimk ir mane
Valios mergelę.

Finalinis paveikslas susumoja jo dėstytas idėjas, jo pesimizmą. Iš dainos paėmęs žemę, jis vaizduoja kaulus (pirmame plane). Jie hesumesti.
bet sustatyti lyg mirties trimitai. Tai sieroji žemelė, kuri atbaigia ir žmogaus ir gamtos gyvenimą. Viskas veda į sunykimą, pabaigą, viskas yra tik trąša, tik maistas kitam naujam gyvenimui. . Taip paveiksle viršum kaulų išsiskleidžia vešlūs lapai, kurie dinamiškai vyniojasi į viršų ir užbaigia kompoziciją. Taip prasideda naujas ciklas, bet jo dailininkas jau nebetęsia.

šis paveikslas visam cikle yra vienas iš įspūdingiausių ir kūrybingiausių. Jame panaudota ypatinga faktūra—jo žemė išlieta labai subtiliai, apačioje plaukia tirštesnės bangelės, o toliau iš žemės į paviršių jos skaidrėja ir nyksta.

Perėję per visus paveikslus, galima pasidaryti šias išvadas: R. Viesulas pavaizdavo tragišką žmogaus būtį įvairiuose jo aspektuose, palies-mas ir gamtą. Jo sukurtas pasaulis niūrus, su mažais pragiedrėjimais. Jis mato žmogų kenčiantį, bet jam turi daug šilumos, todėl jo paveikslai nepalieka tik forminiai kompozicijos sprendimai, bet prakalba į mus savo gilumu.

Techniniuose kompoziciniuose užsimojimuose jis pratęsia ankstybesnes charakteringas apraiškas, tik dar jas labiau ištobulina, pasiekdamas subtiliausių litografinių plonybių. Tai įgalino tik gera Paryžiaus litografijos studija, kuri išlaikė spalvų intensyvumą ir išgavo visas detales.

Paveikslų dydis yra 15y2x 22i/į colio.
Baigiant reikia prisiminti aplanko tekstą, kuriam tenka antros eilės vaidmuo. Vertingos ir kūrybingos litografijos duoda visa, tekstui bereikia tik kai kur paaiškinti, sukurti nuotaiką ar pakišti mintį. Šia linkme ir eina dainų tekstai. Į anglų kalbą jie išversti kiek galima tobuliau, stengiantis sudaryti panašios eilėdaros įspūdį. Tačiau kai kur krinta į akis nemažas nutolimas nuo originalo, pvz piemenų dainoje visai praleista "prūsai". Šiuo atžvilgiu tikrai nukenčia dainos tekstas. Praleista kai kur ir paukščių vardai (trečioj dainoje vertime nėra nei gegutės, nei genelio).

Nors aplankas ir turi "Dainų" vardą nors ir pats dailininkas iš tų dainų sėmėsi įkvėpimo, bet įvado autorius Henrikas Nagys apie tas dainas kalba kuo mažausiai. Jis sukuria savo paveikslą—kaip Lietuva yra užmiršta ir kaip jam tas kraštas brangus. Parašyta tikrai stilingai, su poetiniu įkvėpimu, su sentimentu Lietuvai, bet įvadinis tekstas pasilieka vienišas, nepritapęs prie visos aplanko idėjos. Iš teksto skaitytojas išsineš daugiau raudančią nuotaiką, šį tą sužinos apie lietuvių tautą, bet beveik nieko neišgirs apie lietuvių dainą. Manau, kad šiuo atveju buvo reikalinga nors trumpai apibūdinti lietuviškos dainos savybes.
Paulius Jurkus



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai