Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Rasti apaštalų kapų paminklai PDF Spausdinti El. paštas
M O K S L A S

„Naujojo Gyvenimo“ 4 nr. buvo paskelbta žinutė, kad Romoje šv. Petro bazilikos pogrindyje atrasta svarbių, kai kuriuos Krikščionybės istorijos faktus patvirtinančių dalykų. Savo skaitytojus norime painformuoti, kad šiuos atradimus yra paskelbęs pats popiežius Pijus XII savo per Vatikano radiją pasakytoje kalboje 1942 metų gegužės 13 dieną, štai toji kalbos vieta: „Mums, mylimieji sūnūs ir dukters, nepaprastai yra džiugu šiandien iš šios šventos vietos paskelbti žinią, kuri jūsų ausims skambės tarsi šauksmas iš šešėlingos šv. Petro kriptos, tarsi pirmykštės Krikščionybės į šių dienų krikščionis nukreiptas kvietimas.

Vatikano arena taip pat turi savų katakombų. Mes kalbame apie Mūsų įsakymu pradėtus ir tęsiamus, nors dar ir nebaigtus Vatikano bazilikos grotoje kasinėjimus, kuriuos Mes jau minėjome prieš metus, atidengdami nepamirštamojo Mūsų pirmatako paminklą. Šitie kasinėjimai meta vis naujos ir vis gausesnės šviesos aniems pradiniams laikams, kada Kryžiaus Evangelija rado pirmuosius atgarsius ir leido pirmąsias švelnias savo traukliosios jėgos šakneles į romėniškąją žemę, kurioje jauna Bažnyčia ryžosi žengti žiauriu ir kruvinu, šimtmečius trukusiu Via dolorosa, kol, Konstantinui viešpataujant, jis atvedė ligi pirmojo taikingo triumfo Jau praėjusiųjų metų darbai atskleidė ligi šiol dar niekados nepasiektu aiškumu dideles besitraukiančias giliai po išilgine bazilikos nava confessio kryptimi stabmeldiškas kapines, kurių įspūdingi paminklai buvo atsiradę pirmajame šimtmetyje ir skiriami tiktai lavonų laidojimui. Šitas prieškrikščioniškasis nekropolis (mirusiųjų miestas, Red.) suteikė apčiuopiamą įrodymą, kad yra teisinga anoji romėniška tradicija, pasak kurios apaštalų kapai turėję būti kuriose nors stabmeldiškosiose kapinėse.

Tolimesnių darbų metu vis labiau ryškėjo pagrindinės Konstantino bazilikos linijos visose esminėse savo dalyse. Čia taip pat pamažu atsiskleidė ir tos nepaprastos sunkenybės, kurias turėjo nugalėti karališkasis architektas ir techniniu ir psichologiniu atžvilgiu, savo didingą kūrinį planuodamas ir išpildydamas. Čia reikėjo nugalėti sunkų ir nelygų Vatikano tereną, tiesiant pamatus ir įimant bei nulyginant net ir stabmeldiškos Romos religinio jausmo gerbiamą kapų foną su daugybe mirusiųjų šeimoms brangių paminklų. Šitos didžiulės kliūtys yra ryškus kiekvienam, kuris tik gali šiuos davinius pačioje kasinėjimų vietoje patikrinti, įrodymas, kad imperatorius šią statybos vietą pasirinko, atsižvelgdamas ne į tikslingumo reikalavimus, bet apspręstas aiškios apaštalų kapų padėties.

Vaduojantis šitais kriterijais ir pasigelbstint palyginamomis šaltinių studijomis, pasisekė galop atrasti senąją pusrutulio formos confessio, kuri siekia Grigaliaus Didžiojo laikus ir kurios marmuriniuose pasieniuose ankstybųjų viduramžių piligrimai iš Romos buvo įpratę užkasinėti kryželius. Nuo praėjusiųjų metų rugsėjo mėnesio ligi dabar yra rasta 1500 pinigų monetų iš senovės ir viduramžių, Iš jų aiškėja, kad pamaldūs piligrimai dideliais būriais čion plūdo ne tik iš Romos ir Italijos, bet ir iš visų tuomet žinomo pasaulio dalių... Šitos senosios confessio centre po trimis Įvairiais laikais vienas ant kito pastatytais altoriais nenuilstantis tyrinėtojų uolumas rado kuklų paminklą, kuris ilgą laiką dar prieš Konstantiną buvo tikinčiųjų laikomas garbinga kulto vieta. Vienoje šito paminklo išvidinėje sienoje rasti krikščioniškieji graffitti (piligrimų užrašai) yra tokio pat pobūdžio, kaip ir katakombose įbrėžtieji ant kankinių karstų. Jie veda mus ligi persekiojimų laikų ir istoriškai įrodo, kad čia mes stovime prie liekanų ano paminklo, apie kurį Romos kunigas Gajus apie 200 metus kalbėjo: „Aš galiu parodyti apaštalų paminklus.“ šitie jo žodžiai, kuriuos mums yra perteikęs Eusebjus, šiandien mistinėje Vatikano grotos tamsoje įgyja apčiuopiamą pavidalą... Šie ir kiti liudijimai, kaip matote, laimėti iš ligšiolinių kasinėjimų įgyja naujos šviesos ir naujos prasmės.“ (cit. Reden und Encykliken des Hl. Vaters Pius XII. 264—268 p. Hamburg 1946 m.). Tuo būdu ilgas Bažnyčios istorikų ginčas, ar tikrai Šv. Petras yra buvęs ir miręs Romoje, yra archeologijos aiškiai patvirtinamas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai