Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMUO IR SAMBŪRIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Volertas   

KO JIEŠKOME VISUOMENĖJE

Civilizuotas žmogus negali gyventi atsiskyręs nuo visuomenės. Tik žmonių aplinkoje išsiskleidžia mūsų prigimtinės dovanos. Sąmoningai mąstančiųjų artumoje gimsta noras kurti, mintyti ir savas mintis paskleisti. Ir ne tik paskleisti: jas kituose prigydyti. Kad šj tikslą lengviau pasiekus, buriamasi į grupes, organizacijas, sąjungas. Kiekvienas sambūris turi savo paskirtį: skleisti mintį, jieškoti platesnės dirvos kūrybai, kaupti medžiagines vertybes, ginti narių teises. Visuomenės veidas priklauso nuo pavienių asmenų ir nuo jų sambūrių.

čia norisi sustoti prie lietuviškos aplinkos, prie lietuviškai kalbančio ir mąstančio žmogaus ir prie jo sukurtų sambūrių tremtyje. Ko asmuo laukia iš savo visuomenės, kokiomis viltimis gyvena, ką jis grąžina bendran iždan tiesiogiai ar per savąją organizaciją?

Siekdami didelio atsparumo svetimai aplinkai, jieškodami būdų atlikti savo paskirtį ir stengdamiesi tapti, kiek galima, įtakingesne bei stipresne grupe, iš savo narių reikalaujame (ir esam priversti reikalauti) gana daug. Lietuvis tremtyje įpareigojamas aukoti dalį savo asmeninių interesų tautinės šeimos naudai. Jis raginamas nelikti šalia bendruomenės organizacinio gyvenimo, skatinamas tiesiogine auka, triūsu ar dėmesiu dalyvauti kultūrinėje kūryboje, prašomas būti aktyviu laisvės siekimuose. Spaudžiame tiek, kiek galima išspausti, ir šis pareigos priminimas yra vietoje, nes asmeniui paliekama laisvė apsispręsti, ar raginimams paklusti, ar nusigręžti šalin ir verstis, kaip patinka.

Šiandien mūsų pasiekiami rezultatai nėra vien tik keleto individų vaisius. Nors pavienių, mums žinomų, asmenų duoklės yra didelės, tačiau ir eilinis narys yra gana ryškiai prisidėjęs. Kasmet susidaro keliasdešimt tūkstančię dolerių aukų, išperkama truputis knygų, sunešamos Bal. fui krūvos drabužių ir šiek tiek pinigų, vienam kitam darbe ir rankų nemažai prikišama. Jei šitą balansą mėgintume skirstyti tik tarp keleto žmonių, pastebėtume, kad liekana yra ryški, ir ši liekana susidaro iš eilinio mūsų visuomenės nario, nors ir atsitiktinai, nors ir nereguliariai sunešta. Stingant didelių mecenatu darbais ir pinigu, be šitų atsitiktinių talkininkų išsiversti negalėtume.

Iš kitos pusės, ko pavienis asmuo slapta tikisi iš mūsų tautinės šeimos ? čia jis nori rasti sau užvėją ir globą, šilumą ir laisvę, pagarbą ir auklėjimąsi, pasididžiavimą aplinka ir saugumą.
Mūsų didžioji dalis šitame kontinente atsidūrėme audrų pasėkose, ir retas nepergyvenome vidinių sukrėtimų. Įvykiai suardė visas natūralias apsaugas, kurios gali egzistuoti tik savam krašte gyvenant, ir tapome pažeidžiami kiekvieno keistesnio reiškinio, pasirodančio mūsų artumoje. Esame verčiami be paliovos budėti, saugodami patys save ir kovodami už egzistenciją. Nėra nieko, kas mus užtartų ir suprastų, išskyrus lietuviškąją aplinką, šioje aplinkoje mes ir jieškome sau užvėjos bei globos.

Tik tautinėje šeimoje galime jaustis lygus su lygiais. Tik savo priklausomumu šiai bendruomenei, jei ji bus iškilesnė už kitas, mokėsime pasigirti. Tai didelės viltys, kreipiamos lietuviško sambūrio pusėn.
Sambūrio esmė
Kiekvienas sambūris yra atsakingas už jį sudarančių asmenų indivi-dulią sėkmę, siekiant tikslų, kuriems jis buvo sukurtas.
Lietuviškuoju mastu seikėjant, sambūrio vertė matuojama pagal tai, kiek jis gelbsti šiuose uždaviniuose:
a. asmens fizinę egzistenciją palai-
kant,
b. jo tautinę gyvybę saugant,
c. kūrybą puoselėjant,
d. auklėjimosi sąlygas nariams su-
darant,
e. medžiaginę gerovę keliant,
f. dvasiniame gyvenime gelbstint.
Mums, taip negausiems išeivijoje ir tėvynėje, rūpi, kad nei vienas lietuviškos šeimos narys nežūtų. Gyvybe čia suprantame fizinę egzistenciją ir tautinę sąmonę. Tačiau tik lietuviškai kalbančios masės neuž-tanka. Kad gyvybę pratęsus, mumyse turi būti jaučiama stipri kūrybinė dvasia. Kūryba yra žmogaus sielos vaisius, tad individo dvasinio progreso, kaip ir jo auklėjimosi bei lavinimosi, pamiršti negalime.

Vienetai, kurie rūpinasi šalpa, šalia krikščioniškosios pagalbos žmogui, atlieka ir tautinę paskirtį. Neabejotinai yra brangūs politiniai sambūriai, jiešką kelių į laisvę. Didžiuliai uždaviniai vykdomi tų grupių, kurios skatina arba remia lituanistinį švietimą per mokyklas bei knygynus. Ryšio palaikymas lietuvio su lietuviu trukdo nutautėjimą, ir tos organizacijos, kurios nieko ryškesnio nesiekia, išskyrus savitarpio narių bendradarbiavimo, mūsų visuomenėje taip pat turi sau prideramą vietą.

Mumyse daugiausia vertinama tų vienetų reikšmė, kurie remia lietuviškos visuomenės ir jos pavienių narių kūrybinius užsimojimus. Mažiau kreipiame dėmesio į ekonominio ir auklėjamojo pobūdžio sambūrius, ir šiuo galvojimu daug didžiuotis negalime. Ne visose visuomenės dalyse vienodai vertinami religiniai ir pasaulėžvalginiai reiškiniai. Tačiau koks mūsų nusistatymas bebūtų, jie yra būtini mums ne tik kaip vienos ar kitos religijos nariams, bet ir kaip tautinei šeimai.

Atidžiai pasižvalgius, esame nustebinti organizuotų vienetų gausumu. Tačiau beveik jie visi, vertinant ankstesniu samprotavimu, savo egzistencijai turi pateisinamąjį pagrindą. Lietuviškų parapijų, centralizuotų šalpos, politinių ir visuomeninių organizacijų būtinumu neabejojame. Svarbūs yra profesiniai sambūriai, kurie šiose sąlygose nors ir neatlieka profesinio narių lavinimo, bet savo organizuotu svoriu pajėgia stipriai remti kitas mūsų gyvenimo sritis. Be rašytojų, dailininkų ir scenos darbuotojų draugijų būtų sunku išsiversti. Lietuviškosios sales, klubai, draudos ir savišalpos brolijos, regioniniai vienetai (dzūkų ar pan.) taip pat yra pozityvūs reiškiniai. Būtų neprotinga atsižadėti pasaulė-žvalginių organizacijų be išimties jaunimą auklėjančių tik lietuviškose nuotaikose. O verslininkų, namų savininkų, prekybininkų susibūrimai ? Juos taip pat retai galėtume pasmerkti.

Visuomenės interesai
Bet kodėl išgirstame nusiskundimų, kad esam organizacijomis pertekę? Kodėl ši nuomonė laikosi jau ilgoką laiką, ir niekas nedrįsta jos suniekinti ?
Vis dėlto ji turi pagrindo, nes kai ką iš savo gyvenimo galėtume išimti be nuostolio, ir net naudos tikėdamiesi. Be nuostolio galėtume atsikratyti lygiagretumų. Keli sambūriai, siekią tų pačių tikslų, yra nereikalingi. Kai jėgos išdalinamos jų poveikis žymiai sumažėja. Ypač nereikalingi tie vienetai, kurie vieną asmenį sukapoja į kelias dalis. Jei tų pačių žmonių grupė sudaro kelias draugijas, kurios, stengdamos parodyti gyvybę, siekia kasmet pasireikšti, vietoje vieno įdomaus, verto ir atgaivinančio parengimo susilaukiame ištisos eilės pobūvėlių, į kuriuos einame iš prievartos ir po kiekvieno grįžtame labiau ir labiau pavargę. Svarbesniems visuomeniniams reikalams jėgų nelieka.

Mūsų sambūriai turėtų tuo pačiu metu vykdyti du uždavinius: padėti jį sudarantiems pavieniams asmenims ir įberti bent vieną sveiką grūdą visos lietuviškos visuomenės globojamuose aruoduose. Jei kuris vienetas rūpinasi tik vienu šių uždavinių, juo mes daug nesidomime. Be respekto individui sambūris nepajėgs išlaikyti pozityvaus charakterio bendrinių siekių atžvilgiu. Jo nariams diktuojami įpareigojimai nebus vykdomi, ir vienetas liks bejėgiu. Iš kitos pusės, lietuviškoji visuomenė šaltokai žiūri ton pusėn, kur ji sau nesitiki jokios naudos, arba net jaučia gresiančią žalą. Ji nemėgsta nereikalingo jėgų eikvojimo ir bijo rizika atsiduodančių eksperimentų, nes jiems neturi laiko. Šiuo metu ji daugiau džiaugiasi vienijančiais ir jėgas kaupiančiais reiškiniais, kaip naujai atsirandančiomis smulkių interesų organizacijomis. Tiesa, ji gana atsargi ką nors pasmerkti, vengdama klaidų. Pasitikėdama išeivijos sąmoningumu, ji prašo gilaus svarstymo iš tų, kurie ryžtasi kvėpti gyvybę naujiems organizuotiems vienetams. Tačiau ji su didele viltimi laukia gražių vaisių iš Lietuvių Bendruomenės pasiryžusios sukoncentruoti mūsų jėgas, ir didžiuojasi tais vienetais, kuriems pradžioje buvo gana skeptiška, bet šiuo metu juose randa didelę paramą, kaip, pavyzdžiui, gydytojais, atnešančiais nemaža pinigų, kurie niekados jos nebūti) šildę, jei neegzistuotų organizuoti mūsų gydytojų vienetai.

Stebėdama lietuvį, išeivija viliasi, kad kiekvienas ras galimybių gyventi visos visuomenės siekiais ir su-sijieškos būdų jai padėti. Ji nenori likti tik įsakančia ir įpareigojančia, prašančia ir barančia, bet stengiasi būti kiekvieno jaukiais, šiltais ir kūrybingais namais.
Asmenys ir sambūriai sudaro mūsų lietuviškąją visuomenę. Mes esame tais asmenimis, mes kuriame, tvarkome ir vedame tuos sambūrius.
Vytautas Volertas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai