| |
|
|
|
AR LIETUVIS MENININKAS TURI LIKTIS IŠTIKIMAS |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS BRAZAITIS
|
STUDENTŲ vienos stovyklos organizatoriai parodė gražaus susidomėjimo literatūros ir apskritai tautinės kūrybos klausimu. Jie nurodė ir atžvilgį, kuris juos labiau domino ir į kurį prašė atsakymo. Jie formulavo:
Pageidautume, kad paskaitos pagrindinė mintis būtų — tautiškumo reikšmė mene (ar lietuvis menininkas savo kūryboje turi išlikti ištikimas lietuviškai tematikai ir tuo pačiu daugiau ar mažiau likti lietuviškai publikai, ar jis turir bandyti išeiti pasaulin, jieškodamas naujos tematikos, naujų formų ir tuo pačiu patapti pasauliniu menininku).
Jų iškeltas klausimas savo esme yra visada aktualus. Bet mums jis šiandien aktualesnis nei kam kitam ir nei kitu metu. Nes esame labiau nei kitais laikais tarp dviejų kultūrų — savos tautos ir gyvenamojo krašto.
Aktualus visom kūrybos rūšim. Bet labiausiai žodžio kūrybai, literatūrai. Tapybos, muzikos, choreografijos kalba yra internacionalesnė ir daugiaprasmiškesnė. Gal būt, A. Račiūno opera, skirta Sovietų kovotojai Melninkaitei, gavusi kitą libretą, savo garsais būtų priimtina ir nekomunistui. To nebus galima padaryti su Salomėjos Neries poema apie Staliną.
Kalba yra pati stiprioji minties išraiška, pati ryškioji ideologijos ir tautybės žymė. Dėl to svarstant tautiškumo klausimą kūryboje, aštriausio dėmesio yra verta žodinė kūryba. Tad anas iniciatorių skirtas uždavinys galėtų reikšti dilemą:
ar kurti saviem, taigi ir sava kalba,
ar kurti kitiem, taigi ir kita kalba?
*
NORINT duoti į tą klausimą ne sugromu-lotą atsakymą, o tik kelią, kuriuo kiekvienas galvojantis prieitų išvadas patsai, dėmesio verti būtų pirmiausia
1. argumentai už ir prieš:
už išplaukimą, kaip sakoma, į tarptautinius vandenis, už pasilikimą lietuviškuose vandenyse ir prieš tai.
Kad lietuviui rašytojui yra atėjęs metas "išplaukti į platesnius vandenis", yra pasakomi toki dažnesni argumentai:
— Rašytojo intereso žiūrint: mes gauname platesne savo veikalui rinką; daugiau bus knyga paplitus, daugiau rašytojui garso; daugiau pinigo, taigi ir geresnės sąlygos talentui augti, kultyvuoti bei kurti.
— Tautos intereso žiūrint: džiaugiamės, kai į pasaulio rinką įeina lietuvis; kiek garso padarė Sharkey-Žukauskas ir kt.; vienam lietuviui pasirodžius amerikiečių knygų rinkoje, prestižas bus didesnis ir kitiem lietuviam; ne tik prestižas, gal ir politinis svoris padidės.
— Žmonijos intereso žiūrint: lietuvis, įsijungdamas dabar į kitų tautų kūrybą, atiduoda žmonijai savo duoklę, kurios, sakysim, negalėjo atiduoti ankstesnioji lietuvių emigracija, likusi ištikima savo tautinėm tradicijom, bet atsilikusi nuo gyvenamo krašto ir žmonijos pažangos. Turim skubintis į ją skverbtis bent dabar, nes joje mūsų literatūros kūrėjai nedalyvauja, labiau nuo jos nutolę nei tapytojai, grafikai.
Argumentai prieš aną vadinamą "išplaukimą" taip pat svarbūs:
— Rašytojo intereso žiūrint: rašytojui yra mažiau galimybių prasimušti rinkoje, kurioje lenktyniauja dešimtys tūkstančių; mažoje tautoje pasireikšti ir išaugti jam daugiau yra progų ir galimybių.
— Tautos intereso žiūrint: tautai yra skriauda, kai jos darželyje turėjęs žydėti žiedas patenka į svetimą daržą; pradėjęs rašyti svetima kalba, ilgainiui gali visai atitekti ir svetimai kultūrai ir svetimai tautai. Kas padavė ranką, gali paduoti ir širdį. Tai ypačiai skriauda mažai tautai, nes mažoje vieno netekimas yra didesnis nuostolis nei didžioje šimtų dingimas.
— Žmonijos intereso žiūrint: J.G. Herde-ris bus teisingiausiai supratęs žmonijos kūrybos harmonijos principą — vienybė įvairume; gėlynas įvairiarūšis ir įvairiaspalvis. Taigi kūryba įvairių tautų ir įvairių kalbų, bet tikra kūryba.
Argumentai už ir prieš — abeji turi tiesos. Jais operuojant diskusijos gali eiti iki nu-sibostant. Bet tokis jų svarstymas nusuka klausimą į klaidingą plotmę . . Įsivaizduokim, kad visus argumentus apsvarstėm ir radom: taip, reikia jau veržtis į "plačiuosius vandenis" — veržtis su knygom, su poezijom . . . Ar po tokio sutarimo bent vienas rašytojas, kuris lig šiol rašė lietuviškai, ims rašyti jau angliškai publikai?
Tur būt, ne. O jei ne, tai visos tos diskusijos buvo bevaisės. Bevaisės, nes kurti pagal nutarimą, sutarimą ar įsakymą — neįmanoma.
Kurti net pagal savą intelektualinį ir laisvą apsisprendmią — taip pat vargiai. Sovietai tai daro. Rezultatai per keturias dešimtis metų yra mažiau nei patenkinami. Kūryba yra laisvos kūrybinės asmenybės išraiška. Kas kūrėjo nėra pergyventa, jame pribrendę, prinokę; kas nėra virtę jo dvasios dalim, kuri veržiasi išsakoma, — tas negali būti kūryba.
Gali rašytojas imti bet kokią temą. Parinkta tema gali labai dominti skaitytoją. Bet jeigu ji nebus dominus ir pergyventa paties rašytojo, jo veikalas kūrybinių atžvilgiu bus—melas. Galima nuslėpti melą diplomatijoje. Ar ten, kur žmonės yra su kaukėm. Bet negalima jo nuslėpti kūryboje, kuri reikalinga atvirumo ir nuoširdumo.
Tokios išvados svarstant ne sąvokas, bet gyvenimo faktus.
*
Išvadas patikrinti ir iliustruoti gali patys
2. kūrybiniai pavyzdžiai.
Du pavyzdžiai iš V. Mykolaičio Putino poezijos rinkinio išleisto Lietuvoje 1956. Tais pačiais metais, 1948, parašyti du Putino eilėraščiai, abudu gamtos motyvais. Vienas apie Uzbekistaną, kitas apie Baltijos jūrą.
Pirmame eilėraštyje yra ideologija, kaip reikalauja "socialistinis realizmas": gamtos pavergimas žmogaus civilizacijai. Yra įgudusio poeto technika ir kultūra. Tačiau, bent mano pergyvenime, jame nėra poezijos; tėra tik gražus aprašymas geografijos vadovėliui.
Antrame eilėraštyje yra gimtosios Baltijos gaivalinga jėga, pergyventa su savos širdies plazdančiais virpėjimais. Ten yra tikroji poezija, pakili, kaip Putinas tai mėgsta.
Kitados V. Mykolaičio Putino "Altorių šešėly" gerasis Šlavantų Tėvelis ragino poetą Vasarį rašyti bažnytinių giesmių. Tai ne man—galvojo vienas likęs Vasaris. Manyje nėra tam atgarsio. Dabar poetas Putinas, raginamas rašyti apie "broliškas" respublikas, pamėgino, gal būt, labai nuoširdžiai, bet savo kūrybiniu pavyzdžiu įrodė, kad veltui raginsim rašytoją imti tą ar kitą temą. Tik tuo atveju raginimas bus vaisingas, jei rašytojas juo susidomės; jei ims gilintis į siūlomą temą; jei ims ja žavėtis; jei toji tema ras atgarsio rašytojo kūrybinėje asmenybėje.
*
Išvadom patikrinti praverčia dar taip pat ir
3. kūrėjų pasisakymai.
Su anuo klausimu buvo supažindinti pora mūsų pajėgiųjų rašytojų, lyrikas ir beletristas. Poetas Kazys Bradūnas taip pažiūrėjo:
"Nauja, tariamai pasaulinė tematika ir forma dar nėra garantija rašytojui tapti pasauliniu, jeigu visa tai bus tik primestinė mada, neatliepianti pačio kūrėjo dvasios gelmių. Gi dažnai tautiniai siužetai ir tautiniai charakteriai lieka pasauliniai, jeigu jie yra lydinti pačio autoriaus kūno ir kraujo ugnyje. Pasaulinės ir parapinės sąvokos yra tos pačios vertės gero, savu žodžiu kalbančio rašytojo puslapiuose. Sakysim, kad ir mūsiškis Krėvė yra lygiai didelis ir tautiniame Šarūne ir bibliniame "Dangaus ir Žemės sūnų" Erode. Dėl to, kad ir viename ir antrame jaučiame to paties Krėvės širdies plakimą. O gražiausios visuotinės literatūros rūmo kolonos yra kaip tik tie veikalai, kurie atspindi savos tautos veidą — ar tai imsime suomių "Kalevalą", ar ispanų Servantes. "Don Kichotą", ar pagaliau amerikiečio Walt Whitman poeziją. Žodžiu, kad neverta pravardžiuotis nei parapiniais nei pasauliniais rašytojais. Pagrindinis rūpestis — būti gerais rašytojais."
Beletristas Antanas Vaičiulaitis savo pažiūrą pareiškia šiais žodžiais:
"Lietuviškoji tematika teikia neišsemiamų versmių kiekvienam kūrėjui ir nėra kliūtis pasiekti visuotinių laimėjimų. Lietuvio sieloje gali gimti tokios pat tragedijos, kaip ir graikų ar kitų tautų, — nuo pačios lietuvių tautos aušros ligi dabarties dienų. Adomas Mickevičius, Vincas Krėvė, Donelaitis davė augsčiausios vertės kūrinių, žvelgdami į lietuviškąjį pasaulį. Tad skirtumą sudaro ne tematika, o talento ir genijaus buvimas ar nebuvimas. Naujos tematikos ir naujų formų visados reikia j ieškoti, bet tai dar negarantuoja veikalų gerumo ar jų pasaulinio garso. Ir kūrėjas turi jieškoti ne dirbtinai, bet gyvente gyventi ir rašyti apie tai, kuo jo siela skamba. Keno dvasioje atsišaukia ir stovi Lietuvos būtis, to ir tematika neišvengiamai bus lietuviška. Net ir kurdamas kitomis temomis, jis vistiek ten įneš lietuviškos sielos — ir taip kaip tik turi būti įdomu kitiems, sudaryti individualų indėlį į visuotinį lobyną. Lietuvio kūrėjo pareiga yra ne tapti visuotinai bespalviu, bet pasiekti ir pasauliui parodyti tas gelmes, kuriose alsuoja lietuviškoji siela, tos sielos šviesa ir liūdesiu nudažant pačius esminius visų laikų bei žmonių klausimus ir išgyvenimus.
Į tas pačias išvadas sutekėjo gyvenimo bei kūrybos pavyzdžių stebėjimas ir rašytojų pasisakymai — kūriniu pavirsta tik tai, ką kūrėjas pergyvena.
Tokia išvada betgi nereiškia, kad lietuvis kūrėjas negali imtis nelietuviškos tematikos, ne lietuviško gyvenimo problemų.
*
ANGELAS (vitražo detale liet. pranciškonų koplyč Brooklyne. Vytauto Maželio nuotrauka).
LIETUVIS rašytojas, kai atsiduria nelietuviškame gyvenime, to gyvenimo aplinka ir jos problemos gali virsti jo pergyvenimų turiniu. Vienam daugiau, kitam mažiau, kito gali tas, naujas gyvenimo turinys visai nepaliesti. Tai priklauso nuo kūrėjo individualybės.
Priimam kaip savaime aiškią tiesą, kad kūrėjo intelektualinis, voliuntarinis, emocionalinis gyvenimo suvokimas, pajautimas; kad jo temperamentas, intuicijos galingumas, fantazijos lakumas, kurie duoda veikalui idėjas, nuotaikas, vaizdų spalvas ir tonus, — kiekvieno individualiai skirtingas. Dėmesio verta čia
4. dvejopų kūrėjų prigimtis
Vienam persveria tas gyvenimo turinys, kurį jis yra gavęs iš tėvų, iš aplinkos — visos įtakos, kurias jis prisiėmė gaivališkai, kaip žemė saulės šilumą ir vandens drėgmę. Tai vaikystės ir jaunystės prisimintas, galima iš dalies sakyti, paveldėtas gyvenimo suvokimas.
Kitame persveria jo nuosava patirtis — tai, ką kūrėjas savom pastangom, sąmoningai ar pusiau sąmoningai krovė savyje, plėtė kelionėm, studijom. Sio tipo pergyvenimų turinys labiau individualus, dinamiškas, besiveržiąs į originalumą ir naujumą; pirmojo tipo pergyvenimų turinys labiau išreiškia aplinkos. tradicijas.
Pirmojo tipo kūrėjas yra davęs tautosakos lobius. Joje labiausiai pasireiškia tie nusiteikimai, kurie yra susikrovę to amžiaus tautoje. Savo kūrėjo individualybės neparodo. Tačiau joje kaip tik pasirodo tos bendruomenės, tautos individualybė. Dažnai ji sunkiai suvokiama. Tačiau jos skirtumas nuo kitos individualybės jauste jaučiamas. Tas pats objektas gali būti pasakojamas dviejų tautinių bendruomenių, tačiau pasakojimo būdas jau skirtingas, individualus kiekvienai tautinei bendruomenei.
Tarp antrojo tipo rašytojų, kurie jieško nuosavo originalumo, pastebimas kitas kelias — jie ima naujus objektus, kuriuos jiem naujas gyvenimas padiktuoja, deda idėjas, kurias susidarė gyvenimo patirtyje ir studijų dėka. Tačiau jie negali išvengti savo kūrinyje taip pat nuotaikos, pažiūrų, kurias buvo gavę iš savo tautinės bendruomenės ir kurias vadiname tautine dvasia.
Taigi išvada: tiek vieniem, kurie perduoda tradicinį bendruomenės turinį, tiek kitiem, kurie jieško nuosavo originalumo ir vaizduoja naują gal ir nelietuvišką temą, liekasi bendra žymė — tautinis originalumas.
*
Šią išvadą gali tikrinti ir iliustruoti
5. kūrėjų pavyzdžiai iš praeities
labiausiai tų kūrėjų, kurie buvo išblokšti į visai kitas gyvenimo sąlygas ir jose kūrė. Iliustracijai gali tikti šie trejopi rašytojai:
— Adomo Mickevičiaus tipas: gyveno emigracijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, bet rašė lenkiškai. Rašė ne apie naują patirtį, rašė apie jaunystės dienom pergyventą Lietuvą. Bet jo sukurtas veikalas iškėlė jį į pasaulinius rašytojus — lietuvišką tematiką, lenkiškai išdėstytą į pasaulinius veikalus iškėlė kūrybinis entuziazmas.
— Jurgio Baltrušaičio tipas: rašė rusiškai, paskiau rašė lietuviškai. Rusiškai, nes jis buvo suaugęs su rusų kultūra per mokyklas ir per santykius su rusų literatūriniu pasauliu, kurio priekyje buvo atsistojęs. Lietuviškai rašė, kada jis tapo Lietuvos atgimusios valstybės aktyvus dalininkas. Tai įdomus pavyzdys rašytojo, kuris iliustravo, kad galima atiduoti duoklę dviem kultūrom. Ir kritika palankiai vertino jo rusišką ir lietuvišką poeziią. (Man pačiam atrodo, jo rusiška poezija tobulesnė. Gal ir dėl to, kad lietuviška rėmėsi ta žodine medžiaga, kurią jis buvo išsinešęs iš vaikystės. Per tą laiką lietuvių kalbinė kultūra padarė didelius šuolius. Baltrušaitis dėjo pastangas ją prisivyti savo žodiniais naujadarais, tik ne visada tai pavyko).
— Oskaro Milašiaus tipas: augo jau prancūziškoje kultūroje; rašė prancūziškai. Rašė ne apie savo istorinę Lietuvą, bet svetimom temom. Prancūzų literatūroje jam pripažįstama pagarba. Bet pripažįstama taip pat, kad jis išsiskiria iš kitų prancūzų literatūroje. Norėtume manyti, kad jam atsiliepia kaip tik vaikystės tradiciniai pergyvenimai — lietuviška etnografija. Jos įtaką Milašius sustiprino dar rūpestingom lie-viškom studijom, ypačiai lietuviškų pasakų. Milašiaus pavyzdys iliustruoja, kad gali būti net ir kita kalba ir kitos temos, bet kūryboje gali liktis vistiek tautiškų ženklų.
6. Kūrėjų pavyzdžiai dabartyje
Ar tie trejopi rašytojų tipai iš praeities nėra atsidūrę dabartiniais laikais mūsų panašioje aplinkoje?
Mickevičiaus tipo šiandien rasime daugiausia tarp lietuvių rašytojų tremtyje. Tai rašytojai, kurių asmenybė susiformavus Lietuvoje. Jų dalis rašo tai, kas buvo susikloję jų jaunystėje (Pulgis Andriušis, Antanas Vaičiulaitis, kurie "tęsia" savo kūrybą). Net ir tie, kurie tik išeivijoje stipriau ėmė reikštis sava kūryba, atsiremia į jaunystės patirtis Lietuvos kaime (Alė Rūta Nakaitė, Marius Katiliškis, Albinas Baranauskas). Kiti vaizduoja jaunos Lietuvos platesnį gyvenimą — mokytojų, valdininkų, miesto ar miestelio aplinką (Jurgis Jankus, Paulius Jurkus). Pakyla dar iki savo dienos pergyvenimų — bolševikmečio, bėgimo iš Lietuvos (Jankus, Vincas Romanas, Aloyzas Baronas, Algirdas Landsbergis, Birutė Pukelevi-čiutė). Bet pereiti į naujo išeivijoje rasto gyvenimo santykius mažai kas ryžosi (gal tik Nelė Mazalaitė, Juozas Kralikauskas?). Atrodo, kad šiem rašytojam norint kita tema rašyti, reiktų patiem iš savęs išsimušti. Pagal lig šiol pasireiškusią kūrybą gal lengviausiai tai būtų galėjęs padaryti Jankus, Ramonas, kurie buvo jautrūs aktualiesiem gyvenimo klausimam.
Mažiausia lietuvių kūryboje pasireiškė studijinis elementas. Dėl to mes taip ir neturime istorinių veikalų. Krėvė čia yra nepralenktas. Jis vos ne vienintelis taip gausiai panaudojo savo studijas istorinėm dramom ir orientalistiniam veikalui. Aistis leidosi į Herkaus Montės laikų studijas, tik lig šiol neturime ženklų, ar jas pavers literatūriniu veikalu. Gal lietuvių literatūrai ir kultūrai iš viso dar būdinga tai, kad joje reiškiasi įspūdiniai pergyvenimai? Bet joje yra dar maža ir per maža studijų, gyvenimo dabarties ir praeities studijų, kurios duoda ne tik naujos medžiagos, bet pagilina kūrėjo mintį, pergyvenimą ir tuo pačiu pagilina veikalo turinį. Mūsų kūryboje dar persveria vieversys.
Čia suminėtai lietuvių rašytojų grupei nekils anas probleminis klausimas: ar rašyti lietuviškai ar kitaip. Nekils, man rodos, ir dabartinės generacijos čia pasireiškiantiem poetam. Baltrušaičio tipo kūrėjai dar neaktualūs.
Probleminis klausimas kils jau paskesnei generacijai, kuri Lietuvos nebus mačiusi ir kuri ją gali pažinti tik iš tėvų ir nuosavų studijų. Jai kils tada problema: ar kurti lietuviškai ar nelietuviškai. Tik toks klausimas reikš: ar pasirinkti lietuvišką ar nelietuvišką kultūrą. Tai bus apsisprendimas ne už kūrybos kryptį, bet pirmiausia už gyvenimo kryptį. Tik savam gyvenimui krypties pasirinkimas nulems ir krypties pasirinkimą kūrybai.
Tame apsisprendime daug vaidins du dalykai: sentimentas tėvam ir dvasinio savitumo jieškojimas. Sentimentas tėvam lenkia kiekvieną daugiau ar mažiau į tą gyvenimą, kuris buvo susijęs su tėvais. Dvasinio savitumo, individualumo jieškantiem aplinka nėra palanki ... Dr. V. Vygantas, gerai pažindamas dabartinius psichologinius nusiteikimus, tikina, kad aplinka lenkia visus į oportunizmą, nuasmenėjimą. Norint būti kitokiam nei daugumas, reikia eiti prieš srovę. Tam reikia drąsos ir aukos. Dabartinis jaunimas neturįs tos aukos dvasios. Skaitantis su šia teisinga pastaba, betgi tenka kreip-tį dėmesį ir į kitą visuomeninio gyvenimo tiesą — kur yra oportunizmo mada, ten ateina ir reakcija prieš ją. Juo labiau tokia reakcija kils asmenyse, kurie turi kūrėjo dvasios žymių, nes su kūrėjo esme yra susijęs originalumo, savitumo jieškojimas. Netenka abejoti, kad tarp čia gimusių, brendusių, bus tokių, kurie jei ir nedaug bus girdėję iš savo tėvų apie savo tėvų kraštą, tai bus pakankamai girdėję, kad paskatintų juos pačius studijuoti. Studijos, studijos ir dar kartą studijos gali padaryti tai, kad naujose sąlygose atsiras ir Milašiaus tipo rašytojas. Tai tolimoji perspektyva.
SVARSTYMUS populiaraus klausimo, kuris paverčiamas kartais priekaištu ar pamokymu rašytojam, galima baigti tokia išvadų santrauka:
1. Argumentų už ir prieš analizė veda į tai, kad skatinimas palenkti rašytojus į tą ar kitą tematiką yra svetimas kūrybos prigimčiai.
2. Kūrybos pavyzdžiai rodė, kad kūrybinis pergyvenimas negali būti nei užsakytas nei į-sakytas, o turi plaukti iš žmogaus pergyvenimų visumos.
3. Rašytojų liudijami vedė į tai, kad kūrybos didumą ir tarptautiškumą lemia ne tema, o talento didumas bei gilumas.
4. Rašytojų svetimoje aplinkije tipų įžvelgimas rodė, kad netekęs savo žemės rašytojas gali ją vaizduoti iš atsiminimų, gali vaizduoti ir visai naują gyvenimą, bet net ėmęsis svetimos kalbos, jis negali atsipalaiduoti savo tautinio charakterio žymių.
5. Lietuvių dabartinių rašytojų generacijai nėra aktuali problema rašyti lietuviškai ar nelietuviškai publikai, o ateities rašytojo kryptis priklausys nuo to, kiek jis pats apsispręs išlikti gyvas lietuviškoje kultūroje. Tačiau dabar yra aktuali talentų ugdymo, gilinimo, plėtimo problema.
Po tų išvadų santraukos beliktų pareikšti respektas tam akademiniam jaunimui, kuris, šios rūšies klausimus paskatino pergalvoti. O žiūrint į ateitį tenka priminti žodžius, kuriais Hans Sedlmayr baigia savo knygą "Verlust der Mitte", sukėlusią Europoje nemaža sujudimo. Autorius kalba, kad yra žmonių, kuriem reikalingos katastrofos. Jis dar prideda: gal būt yra tokių tautų ir kultūrų. Bet iš katastrofos, iš nuopuolio yra keliai — per atskirus asmenis, per jų sąmoningumą ir pasiaukojimą. "Negalima prarasti pasitikėjimo, kad asmuo, save pa-gydydamas, gydo visumą . . . Visuomenė negalėtų daryti pažangos, jei nebūtų nuolatos žmonių, kurie . . . atsinaujinimą perduoda ateičiai ir kurie . . . sava dabarties auka veikia ateitį. Šitos pranašiškos dvasios yra tikroji visuomenės jaunuomenė."
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
