Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMOJI LIETUVIŠKO VAIDINIMO PLOKŠTELĖ: KAZIO BORUTOS "BALTARAGIO MALŪNAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dalia Bylaitienė   
Savotiškas yra spektaklio likimas: su paskutinės uždangos nusileidimu baigiasi jo gyvenimas, tampa nebepakartojamas, nebesugrąžinamas.
 Kitas to paties veikalo vaidinimas jau yra skirtingas, nes kiekvienas spektaklis yra nauja kūryba, naujas teatro meno reiškinys. Kartais 24-ių valandų laikotarpyje vyksta du tie patys vaidinimai; pirmame pvz. pasiekiami geriausi rezultatai antroje veiksmo pabaigoje, gi antrame — trečiojo veiksmo pradžioje. Visa tai priklauso nuo aktorių tuometinės būsenos, nuo jų partnerių, nuo kontakto su žiūrovais bei kitų aplinkybių.

Todėl pradedant kalbėti apie "Baltaragio Malūno" plokšteles, sunku sutikti su leidėjų teigimu, kad tai yra spektaklio užfiksavimas plokštelėje, šis teigimas būtų tikras tada, jei tas fiksavimas vyktų scenoje, spektaklio eigoje, bet ne RCA Victor studijoje, kurioje buvo kuriamas atskiras, iš scenos iškeltas, menas.

Tiesa, "B.M." nebuvo ruoštas specialiai plokštelėms, — tų plokštelių paskirtis yra įamžinti tai, kas buvo pateikta žiūrovui scenoje.
Vis dėlto, kadangi mikrofonas turi savo specifinius reikalavimus, atrodo, rašant "B.M." į plokšteles, buvo kreiptas į tai dėmesys ir stengtasi priartėti labiau prie klausytojo, kurio vienintelis juslinis priimtuvas beliko ausis.

Turint mintyje, kad tai yra pirmas tokio pobūdžio darbas mūsų teatro istorijoje, žinant, kiek pastangų ir jėgų tokiam žygiui reikia sudėti, negalima tylomis praleisti montrealiečių didžiulio įnašo mūsų tremties kultūriniam gyvenimui. "Baltaragio Malūnu" jie ne tik suartina klausytojus su savo kolektyvu, bet ir gilia nostalgija primena gimtąjį kraštą, atneša, jo spalvą, jo kvapą, jo negandą . . Per kukliai kolektyvas beldžiasi į lietuvio širdį, prašydamas tik meiles išpažinimo lietuviškam žodžiui. Jis ateina kaip stiprus vienetas savo - teatro — srityj, besijungiąs prie bendros lietuviškumo išlaikymo pastangos, prie pačios svarbiausios — Lietuvos laisvės kovos. Tik jo pasirinkta kovos forma yra, turbūt, pati sunkiausia, nes ji subtili, siekianti tikrojo, nesubanalinto meno. Todėl montrealiečiais reikia džiaugtis ir linkėti stiprybės sekantiems jų sumanymams.

Bet aklai mylėti naujagimį nėra tikslu, nes jam beaugant, iškyla jo geros ir ne taip geros savybės, kurias reikia taisyti, lyginti, gludinti.
Mūsų tremties meno vertintojų pastangos dažnai būna klaidingai suprastos ir priimamos. Kiekvienos aštresnės (nors ir teisingos) kritikos bijomasi, kad ji nesužlugdytų menininko, nesunaikintų jo paskutinių jėgų. Visad primenamos ypatingai sunkios tremties sąlygos, darbai ne savo profesijose, šeimų pasiaukojimai ir kt. Bet, iš kitos pusės žiūrint, mūsų iš karto pasiūlytos nuolaidos tikrai kūrybai daug gero neatneša. Kompromisas veda menininką prie stagnacijos, vėliau — sunykimo. Todėl, nors ir šia proga, vien tik džiaugtis ir gėrėtis "B.M." leidiniu būtų klaidus paniekinimas viso Montrealio Lietuvių Dramos Teatro kolektyvo. Jo nuopelnai yra per dideli, ir jis nesubyrės, sulaukęs poros pastabų, kurios nėra ultimatyvios, ar neginčytinos.

Todėl tikint, kad toks spektaklio įrašymas nebus pirmas ir paskutinis, kad ateityje plačiau bus susidomėta šiuo reikalu, norisi sudrumsti tylą, kuri nelabai jaukiai pasitiko pirmąją lietuviško vaidinimo plokštelę.

Kazys Boruta "Baltaragio Malūną" rašė ne scenai; scenai jį pritaikė Birutė Pūkelevičiūtė, o audiofo-ninį tekstą sudarė ji pati kartu su Kaziu Veselka. Savaime suprantama, šiame tekste yra trumpinimų, glaudinimų, dramatizavimų. Neatrodo, kad tos "pataisos" būtų pakenkusios veikalo idėjai ar jo nuotaikai. Greičiau jos labiau išryškino ir sukaupė pagrindines "B.M." mintis.

šitoks suglaudinimas dažnai yra būtinas ir teigiamas reiškinys mikrofono plotmėje. Klausytojui ateina tik žodis; vaizdą jis kuriasi patsai, to žodžio įteigtas. Jo mintys lakios: iš aktoriaus intonacijos, iš kelių pagalbinių priemonių, pasiekusių jo ausį, jis bematant susikuria veikėjo charakterį, veiksmo vietą, nuotaiką, laiką.

Stebėdamas veikalą scenoje, žiūrovas yra suvaržytas, — jis turi priimti tai, ką mato: scenovaizdį, aktorių, spalvas, mizanscenas ir panašiai. Tuo tarpu klausytojas, jokio vaizdo prieš akis neturėdamas, remiasi savo fantazija, minties greitumu susikuria sau prieinamą reginį. Todėl radijo bangomis, ar šiuokart plokštelėje, visai nesunku kelių sekundžių laikotarpyje pakeisti veiksmo vietą, laiką ar aplinką. Todėl tad scenos ir radijo vaįdinimai pagrindinai skiriasi. Mikrofonas reikalauja miniatiūros, intymumo, balso teisybės. Jei scenoje toji balso ar tono neteisybė išteisinama pantomima ar mizanscena, ji neatleidžiama radijo ar plokštelės klausytojo.

Štai kodėl labai veržli pati "B.M." pradžia neišteisina savo iškilmingumo. Scenoje, kur aktoriui yra būtinybė "pereiti per rampą", kur jis turi užmegzti kontaktą su žiūrovu, naudojamos įvairios technikos bei priemonės. Tuo tarpu tos pačios priemonės, perkeltos plokštelėn, dingsta, atsidūrusios ne savo vietoje. "Paimti" žiūrovą dideliu balsu kartais pasiseka scenoje, bet didesnis laimėjimas plokštelėje būtų ne to balso galingumas, bet jo tembras, melodija, tonas, ritmas. Todėl iš karto užkliūva: kodėl taip nepaprastai kalbama apie pasaką, kuri, anot Borutos, yra pats gyvenimas?

Toji linkusi į melodeklamaciją tendencija, su geroko patašo priemaišomis, yra gan ryški visose plokštelių dalyse. Bet tose vietose, kur pasakotojas ar veikėjas jau labiau įsijaučia į tekstą, kur gal net nesąmoningai pamirštama, kad čia jau rampos nebėra, kur balsas moduliuo. jamas, sumažinamas jo garsingumas, tos scenos savo šiltumu ir paprastumu taikliau ateina į klausytojo širdį. Tai ž}'mu pvz. Pasakotojo—Pinčuko dialoge pirmoj daly, Baltaragio pasipasakojime pirmoj d., Pasakotojo, kalbančio apie Baltaragio dukterį ir Girdvainį antroj ir trečioj d., ir pan.

Suprantama, sunku aktoriui "išvežti" tekstą, kai jis iš karto pradeda pakeltai kalbėti, kai, artinantis į epizodo kulminaciją, turi vykti vis didesnis kilimas, o kai toji kulminacija pasiekiama, jau prieš ją išnaudotos visos balsinės galimybės, užlūžtama per anksti, techniškai nebepajėgiant išbalansuoti dinamikos. Bene ryškiausias šiuo klausimu pavyzdys bus trečioj daly, Jurgos su Girdvainiu epizode. Jau net sakytiniam tekste girdime, jog juodu iš meilės buvo bežadžiai, o rašytiniam —knygos tekste užtinkam:. . ."—Jurga, — tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir užkimęs" . .. Klausytojas pasiruošęs intymiam pokalbiui, nedrąsiam meilės išpažinimui, tuo tarpu — staigiai ir netikėtai iššoksta didelis fortissimo. Jeigu abu aktoriai būtų visą sceną kėlę, nes tekstas to prašyte prašo, jei pati augščiausia vieta būtų abiejų žodžiuose: "ir nuėjom susikabinę į zakristiją", kuri, atrodo, režisūriškai galvota tokia padaryti, tada gal išsiteisintų pačios pradžios išsišokimas. Dabar visos trys scenos: meilės, važiavimo į užsakus ir atėjimo į zakristiją, vyko vienoje skalėje, vienoje spalvoje.

Sunkus uždavinys scenos aktoriams yra tarpusavio bendravimas prie mikrofono. Kiek tikras ir įtikinantis yra vieno veikėjo intonacijos perėmimas į kitą scenoje, tiek jis dingsta mūsų atveju, kur veikėjų balsų tembrai yra panašūs, o tęsiant partnerio toną, klausytojas tikrai sumaišomas, nes nebegali atskirti, kuriam charakteriui priklauso žodžiai. Šitai gana ryšku Pasakotojo ir jo partnerių bendravime, kuris yra tikras ir nemeluojantis, tik dėl panašios balso spalvos susijaukia.

Tebekalbant apie mikrofoną, reiktų labiau atkreipti dėmesį į klausytoją, kuris tik iš garsų kuriasi vaizdą. Jei veikėjai yra viename plane, abu vienoje vietoje, jų balsai iš tos pačios vietos turi ir atplaukti. Jei norima pabrėžti nuotolį — reikėtų to nuotolio akustinį vaizdą sukurti. Pvz. Pinčukas tupi ant malūno sparnų. Baltaragis stovi žemai, ir juodu vienas į kitą šaukia. Deja, klausytojas girdi abiejų balsus iš vieno taško. Nėra sudarytos "augštai — žemai", ar "ten" ir "čia" iliuzijos. Tas pats pasikartoja, Pinčukui slepiantis po girnomis: jo balsas, nors ir sumurdytas, bet ne iš po girnų.

Tiesa, į šį atvejį galima dvejopai žiūrėti, žinant, jog tai scenos darbo įamžinimas, kuriame šios akustinės problemos nebuvo sprendžiamos, būtų nesunku tuos netikslumus atleisti. Tačiau iš kito taško pažvelgus, susidaro gana aiškus įspūdis, kad plokštelėse dažnai kaip tik norėta pateikti balsus ne vienoje dimensijoje, pvz. Pinčuko "erdvinis" juokas ir pan.

Kadangi plokštelėse jaučiama nemažai vaidybinių elementų, — čia įvesta ir juokų, ir verksmų, ir dūsavimų, ir žiovavimų (veikėjai intonacija liudija dabartinę savo būseną), —norisi ta prasme ryškesnio klebono ir Raupio. Klebonas abiejuose savo epizoduose turėtų būti užsimiegojęs, nelaiku prikeltas, erzlus. Tačiau girdime jį pernelyg išbalansuotą, nelabai įtikinantį bei kiek iškrentantį iš kitų veikėjų tarpo. Raupys trečioj daly taip pat bespalvis, nors jau trečia para, kaip karčiamoj geria. Tiesa, Raupį spalvinti — gana pavojingas dalykas, nes labai nesunku tokį pilietį smarkokai uždažyti ir išgauti gruboką vaizdą. Ketvirtoj daly Raupys jau daug dinamiškesnis.

Neaiškiausia, berods, šio viso darbo yra muzikinė — garsų efektų dalis. Manytina, jog niūniavimai, dainos ir muzika yra įvesti nuotaikoms sudaryti, paskiriems scenovaizdžiams išryškinti, nes jie nieko bendro neturi su tekstu ar su kitais realistiniais garsų efektais. Nėra, žinoma.
jokio įstatymo, kaip, kur ir kada naudoti šias pagalbines priemones. Bet, jei jos yra pagalbinės, jos neturėtų niekur prasikišti, kaip atskiras spektaklio elementas. Amerikos dramos kritikas Eric Bentley iš viso paneigia visus kitus, išskyrus žmogaus balsą garsus, draminių veikalų įrašymuose. Jam atrodo, kad tyla, bet ne muzika, yra tinkamiausias palydovas žodžiui. Su juo, be abejo, galima nesutikti, aiškinant, jog mes neturim nei Laurence Olivier, nei Orson Wells, kuriem gal tikrai muzika nereikalinga. Galop, ir klausytojų temperamentai yra skirtingi. Lietuvis, atrodo, sentimentalumui labiau linkęs už amerikietį, ir jo nuotaikai sužadinti gal iš tikro reikia daugiau pagalbinių priemonių.
Ar "B.M." įvesta muzikinė dalis padėjo klausytojui — sunku nusakyti, nes tai kiekvieno klausytojo individualus reikalas. Vis dėlto pačios pradžios niūniavimas iš karto su-gestijuoja dainos ir šokio ansamblį, kur, beveik kaip taisyklė, uždangai pasikėlus, pasigirsta daina, o po jos prasideda veiksmas. Bet ansambly ir daina, ir šokis, ir tekstas turi vienodą uždavinį. "B.M." tik tekstas užima pagrindinę poziciją. To ansam-blinio įspūdžio čionai galima buvo išvengti, nepadarius pauzės tarp dainos posmų ir skaitytojo įstojimo (tuo būdu neiškišant dainos, kaip atskiro epizodo), sutvarkius mikrofonus ir dainuotojus taip, kad daina plauktų tik kaip palydovė ("background") ir kad nesigirdėtų dainuojančių atsikvėpimų. To buvo išvengta kitur, pvz. trečioj ir ketvirtoj daly muzikos įstojimas ir išstojimas bei pati muzika savo paskirtyje labai gerai techniškai atlikta. Be to, labai pavojinga naudoti žinomų liaudies dainų motyvus, nes jie bematant išblaško klausytoją, kuriam knieti būtinai tuojau prisiminti tos dainos žodžius, ir jis iškrenta iš paties veikalo klausymo.

Draminiuose vaidinimuose (per radiją ar plokštelėse) muzikos ar kitų efektų garsais paprastai pabrėžiami charakteriai, suteikiami jiems garsiniai simboliai; muzika nusakoma veiksmo įtampa, nuotaika, vieta. "B.M." neaiškumas iškyla antroj daly, kuri baigiasi daina, sudarančia Baltaragio namo scenovaidį. Trečia dalis prasideda ta pačia daina, nors scena jau persikėlusi į karčiamą. Tiesa, ši daina sujungia plokšteles, bet kartu paruošia klausytoją visai kitai aplinkai — jis vis dar mano esąs pas Baltaragį, tuo tarpu staiga atsiduria karčiamoj . ..
"B.M." randame dviejų rūšių efektus: realistinius ir nerealistinius.

Labiausiai vykęs, rodos, yra Pinčuko skridimo efektas. Piršlių skambalai per aštrūs, ypač tai ryšku pirmame jų pasigirdime. kurie, be to, ir nevisai laiku įstoja. Antroj daly jie jau visai vietoje. Pelkių efektas labai nelietuviškas. Jis net ir su tekstu nesutinka, nes antroj daly sakoma, kad tik ančių ir gaigalų balsai girdisi, o ketvirtoj daly: . .. "tylu, tiktai krūmai patamsėję čeža". Plokštelė būtų tik laimėjusi, išvengusi svetimos gamtos garsų. Neaišku, kodėl iš paukščių pasirinktas gaidys. Jis veikale pats nereikšmingiausias. Jau didesnis efektas būtų, vištai sukudakinus ar pelėdai ūbaujant. Į jų garsus atkreiptas didesnis autoriaus dėmesys. Taip pat neįtikinantis obuolmušių žirgų, juos pavogus, bėgimas. Iš teksto žinome, jog jie nešėsi per laukus, per minkštą grindinį. Dabar gi, klausant, sunku išvengti asfalto asociacijos. Netikslūs ir pavasario audros garsai. Jurga juos išgirsta seklyčioje, ir kadangi klausytojas jungiamas su Jurga, jis tų garsų klauso taip pat iš seklyčios. Suprantama, jie silpniau girdėti viduj, nei lauke. Plokštelėje tie garsai susilpnėja, durims į lauką atsidarius.

Atrodo, jog naudojant realistinius garsų efektus, reikėtų juos labai tiksliai derinti bei užsibrėžti aiškų veikalo apipavidalinimo planą; apspręsti, kokia yra tų efektų paskirtis, ar jie būtinai reikalingi, ir gerai apsvarstyti, ar verta naudoti netikslius, klaidinančius garsus, jei nėra galimybės geresnių išgauti. Mūsų atveju, kur "neatskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas", regis, būtų geriau išlaikyti tą neatskyrimą ir, jei režisūrai pageidautinas spalvingumas, naudotis abstraktesnės muzikos palyda, kuri nesugestijuotų klausytojo būtinai į vieną specifinį garsą, bet leistų jo vaizduotei susikurti jam prieinamiausią vaizdą.

Bene sunkiausia visam šiam leidiniui pastaba krenta lietuviškam žodžiui, lietuvių kalbos grynumui. Šiaip ar taip, "B.M." yra lietuviško teatro reprezentacija, todėl dideli reikalavimai statytini lietuviško žodžio ne tik meniškam, bet ir teisingam ištarimui. Daug kur įstringa tarmių įtakos, kai plačioji "ė" susiaurėja į "e", kai "i" supainiojama su "y"; neretai išnyksta žodžių galūnės, o sakiniai nevietoje susinkopinami. Taip pat Borutos tekste Pinčukas rašomas be minkštinamosios "i" tarp "č" ir "u", bet jį tik vienas Baltaragis, ir tai ne-visada, teisingai ištaria.

Nežiūrint visų tų mažų netikslumų bei prisimenant, jog tai pirmasis bandymas, reikia pripažinti, kad plokštelės alsuoja spektakliu. Vienur jos kyla, plaukia, uždega, kitur — krenta, sušlubuoja, tempas užsivelka. Vieni dialogai nešami bendro ritmo, kiti — atsilieka, bet po kiek laiko pasikelia, įsisiūbuoja. Visur jaučiasi gyvai plazdanti aktoriaus širdis, jo kūrybinis momentas — vienur išsakąs savo galią, kitur susilaikąs. Nei vienam aktoriui negalima prikišti rolės nesupratimo ar nesugebėjimo jos atlikti. Priešingai — kiekvieno charakterio piešinys būdingas, savitas, spalvingas. Visi jie gyvi stojasi prieš akis, kiekvienas atnešdamas savo skausmus, džiaugsmus, išgyvenimus. O praėję neišnyksta, nes tai yra Lietuva, tai jos gyvenimas, tai jos alsavimas. Montrealio Lietuvių Dramos kolektyvas dar kartą įrodė, jog ne be reikalo į jį dedama daug vilčių, jog jis moka pasiimtą uždavinį atsakingai spręsti. Todėl "B.M." yra gyvas, nemechaniškas, todėl apie jį verta kalbėti ir jo klausytis.

Jau vien žvilgterėjus į skoningą viršelį ir rūpestingai paruoštą leidinį, į lietuvišką užrašą šalia RCA Victor emblemos, negalima neatkreipti dėmesio į tokį retą ir didelį įvykį: galų gale vienas lietuviškas spektaklis tapo pakartojamas, sugrąžinamas!
Dalia Bylaitienė

Kazio Borutos "BALTARAGIO MALŪNAS" 2 RCA Victor 4-rių dalių LP plokštelės.
Išleido Montrealio Lietuvių Dramos Teatras. Audiofoninis tekstas; Birutės Pūkelevičiūtės ir Kazio Veselkos. Režisūra — Birutės Pūkelevičiūtės.

Veikėjai: Pasakotojas — Juozas Akstinas; Baltaragis — Henrikas Nagys; Jurga — Birutė Pūkelevičiūtė; Girdvainis — Leonas Barauskas; Uršulė — Bronė Malaiškienė; Pinčukas — Kazys Veselka; šešelga — Vytautas Sabalys; Raupys — Vincas Skaisgiris; Marcelė — Viltis Vaičiūnaitė; Klebonas — Ričardas Simaniūkštis.
Muzikos ir garsų efektai — Zigmo Lapino. Viršelis — Kazio Veselkos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai