Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKA DIEVŲ RINKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1

3. Pakaitų beieškant
Jei Amerikos respublika naujų amžių tvarką regėjo krikščioniškos pasaulėžiūros šviesoje, tai jos gyventojai sėmėsi sau įkvėpimo pačiuose krikščionybės šaltiniuose. Iš tiesų religija taip lengvai žmogaus nepaleidžia. Ji kabinasi prie protingojo gyvūno kaip "kompulsyvinė neurozė" (Freud). Ji slypi žmogaus pasąmonės gelmėse (Frankl). Ji apsireiškia žmogaus polinkyje ieškoti galutinės gyvenimo prasmės (Einstein). Tačiau, jei religinis poreikis neranda tiesioginio įkūnijimo, jis išnyra į gyvenimo paviršių įvairiais iškreiptais pavidalais. Šiandien Amerikoje galima apsčiai sutikti visokių išsigimusių religijos formų, vadinamų kultais. Spėjama, kad du ar trys milijonai jaunų žmonių vienaip ar kitaip turėjo sąlyčio su šiais egzotiškais kultais.32 Iš jų labiausiai žinomais reikėtų laikyti "Dievo vaikus", Sun Myung Moon grupe, Hare Krishna judėjimą, "mokslinę bažnyčią", Dieviškos šviesos misiją, Jim Jonės liaudies šventovę ir kitus.33 Tokios kultinės grupės bando užpildyti amerikiečių gyvenime atsiradusią dvasinę tuštumą. Kultistai bei kiti įvairių rytietiškų filosofijų sekėjai iškyla daugiausia iš tų 40% Amerikos gyventojų tarpo, kurie nepriklauso jokiai krikščioniškai bendruomenei. Keli procentai, kurie sakosi netikį į jokį Dievą darosi imlūs kitos rūšies "religijoms", kaip marksistinėms utopijoms.34 Atrodo, kad krikščioniškos pasaulėžiūros įtakai silpnėjant, stiprėja pakaitali-nių ideologijų poveikis. Užtat, pasekdami šį sąryšinį santykį, trumpai stabtelėsime prie krikščionybės poveikio silpnėjimo ir Amerikos, jei ne visų Vakarų, posūkį į Rytų filosofijas. Negalima tylomis praeiti ir pro sekuliarinį humanizmą, bene populiariausią krikščionybės pakaitalą intelektualų tarpe. Juk ir ši religijos be Dievo forma yra "Dievo žodžio" ieškojimo apraiška.35

a. Slinkimas į sekuliarinį humanizmą
Amerikos kūrėjai tvirtai tikėjo, kad visuomenės viešoji moralė remiasi religiniais pagrindais. Jų
nuomone, religija, veikdama į privačią ir vieS moralę, padeda išlaikyti gerą valdžią ir laisvi respubliką. Užtat šio krašto tėvai stengėsi apsan goti ir puoselėti žmonių religinius polėkius i užsimojimus. Jie, pvz., dosniai atleido bažnyčia; nuo mokesčių, parūpino kapelionus kariuomenei senatui ir kongresui. Pirmosios konstitucinės pa taisos autoriai aiškiai siekė išlaikyti religijos lais vę ir apsaugoti ją nuo valdžios ir valstybės vai žymų.36 Dar ne taip seniai (1952 m.) aukščiau sio Amerikos teismo teisėjas William O. Douglaj tvirtino, kad Amerikos žmonės yra tikintys ir jų viešosios institucijos suponuoja aukščiausią Būtį. Nūdien tos institucijos elgiasi taip, lyg visa Amerika būtų agnostike, nors apie 90% jos gyventojų tiki į Dievą. Antai viešose auklėjimo-mokymo. įstaigose nebeliko vietos nei religijos dėstymui, nei maldai, nei giesmei, nei jokiems religiniams simboliams.37

Paprastai tikinčiose bendruomenėse dvasiškija taria lemiamą žodį doros dalykuose. Šiandien tas pareigas Vakaruose pasisavino komunikacijos priemonės. Subtiliai jos mums nurodo, kokios pažiūros yra respektuotinos, priimtinos ir kokios yra laikytinos "ekscentriškomis". Jos mus atsargiai įtaigauja, kad antgamtinė-sakralinė dimensija nėra reikalinga ar net žalinga bendruomeniniame gyvenime. Religija privalėtų būti palikta individo sąžinei. Bet, jei kuris nors pilietis bando savo įsitikinimus perkelti į viešąją plotmę, tuomet neklaidingumo dovaną pasisavinusi komunikacija skuba jam priekaištauti, kad jis savo pažiūromis skaldąs visuomenę. Mat laukiama, kad tikintysis viešame gyvenime nesielgtų kaip tikintysis, kad jis savo įsitikinimus paliktų savo sąžinei — namuose už pečiaus.38

1848 m. manifestu Marksas paskelbė kovą klasių priespaudai pasaulyje. Penkiems šimtmečio ketvirčiams praėjus, 1973 m. vadinamajame antrajame manifeste humanistai išdėstė savo tikėjimą į žmogų be Dievo.39 Pasak jų, religijos, skelbiančios tikėjimą į Dievą, į pomirtinį gyvenimą, į žmogaus veiksmų sankcijas amžinybėje, darančios žmonėms daug žalos. Jų nuomone, moralinių vertybių šaltiniu esąs pats žmogus, jo gyvenimo patirtis, o ne Dievas, kuris iš viso neegzistuojąs. Anas komunistų manifestas buvo paprastas savo filosofija, aiškus savo tikslais, drąsus ir ryžtingas savo veikimu. Gi šis antrasis, humanistų manifestas pasirodė piktas religijos kritika, miglotas savo tikslais, subtilus savo veikla. Toks Amerikoje pagamintas sekuliarinis humanizmas bazuojasi laisvės prielaida. Tačiau šitoji ideologija beveik išimtinai pabrėžia negatyvią laisvę — laisvę nuo ko, palikdama nuošalyje laisvę kam. Amerikietiškam sekuliarizmui rūpi, kad žmogus būtų laisvas nuo visokių varžtų (fizinių, ekonominių, politinių, religinių . . .), o ne kad jis an-gažuotųsi gyvenimo vertybėms. Štai čia ir slypi jo ateistinės šaknys. Mat prileidus visagalės Būtybės, absoliučios Tiesos buvimą, nebebūsią galima žmogui pasirinkti savo tiesos nei nustatyti savų doros normų.40

Negatyvios laisvės, t.y. laisvės dėl pačios laisvės, principą sekant, asmeninis apsisprendimas, ne objektyvios normos pasidaro aukščiausia dorinio gyvenimo rodykle. Ar pasirinkai gerą ar blogą, naudingą ar žalingą visuomenei veiksmą, yra antraeilis dalykas. Svarbu tik, kad pats apsisprendei, pats niekieno neverčiamas tą veiksmą pasirinkai. Geriau laisvai pasirinkti blogą, negu išorės veiksnių verčiamam rinktis gerą darbą. Tačiau objektyvių normų bei aiškių tikslų trūkumas sukelia maišaties ir beprasmybės jausmus žmonių galvose. Ypatingai vertybinė tuštuma ardo bebręstančių, jaunų žmonių psiches. Neužtenka juk žinoti asmeninio apsisprendimo vertę, bet reikalinga turėti rodykles, kuriomis būtų galima vadovautis, darant sprendimus. Todėl nesistebė-tina, kad jaunimas, ypač pasiturintis, darosi toks imlus egzotiškų kultų vilionėms. Juose jie randa Irias veikimo gaires, tvirtą ideologiją ir kvietimą aukotis. Tarp kitko ir už tebekylančių nusikaltimų bangų reikia ieškoti bevertybinės, tuščia laisve paremtos pasaulėžiūros.41 Jos atstovai nebenori net bausti tų, kurie savo laisvę išreiškia nusikaltimais. Laisvė be atsakomybės — liūdnas paradoksas.

Pagaliau prieiname prie dar keistesnio paradokso — prie religinių bendruomenių, kurios, užuot maitinusios žmonių sielas, jas nualino. Tokiu būdu, gal ir nejučiomis, net krikščioniškos bendruomenės prisidėjo prie "dievų rinkos" populiarumo Amerikoje. Matyt, jų dvasiškiai uoliai neskelbė Dievo žodžio, kad jų sekėjai išėjo kitur to žodžio ieškoti. Iš tiesų pasisekimas tokių sektų, kaip Jonės liaudies šventovė, parodo ne tik sekuliarinės visuomenės bankrotą, bet ir tradicinių religijų trūkumus. Matyt, neradę dvasinio maisto savo bažnyčių altoriuose, žmonės bėgo jų ieškoti ant Jonės altoriaus. Marvin Stone, vyriausias US News and World Report redaktorius, taikliai pastebi: "Kas atsitiko Goyanoje, turėtų būti gera pamoka mūsų kunigams ir dvasiškiams. Jie privalo palikti politiką ir grįžti į sakyklas. Privalo nustoti buvę socialinių ir ekonominių reformų propaguotojais ir padėti vėl tarnauti žmogaus sielai. Juk aiškiai matyti, kad pasiturinčioje visuomenėje yra poreikių, kurių negali patenkinti nemokamai dalinamos maisto kortelės."42

Guyanos tragedijos priežastis turėtų pasvarstyti ir katalikiškoji dvasiškija. Mat ir katalikiškųjų klierikų bei vienuolių auklėjimas nuspalvintas tirštomis socialinio teisingumo spalvomis. Į jų mokymo programą įeina ir "darbas" pas Meksikos vargšus ar Amerikos didmiesčių skurdžius. Žinoma, tai nereiškia, kad šie būsimieji dvasiškiai sektų šv. Pranciškaus Asyžiečio pėdomis. Šv. Pranciškus pats pasirinko vargšo gyvenimą, o ne praleido kelias ar keliolika savaičių su skurdžiais, kad, juos pamatęs, vėl grįžtų į patogų gyvenimą. Lengvai paveikiamos vienuolių ir klierikų galvos tuoj pasineria į laisvo ir demokratiško socializmo idėją. Užuot atsidavę maldai, studijoms, aukai ir Dievo garbinimui, jie metasi į kovą už žmogaus teises. Gi gindami žmonių teises, jie daugiausia Dievo vardu puola diktatorius (dešiniuosius!) ir išnaudotojus. Tačiau, anot James V. Schall, toks politinis veikimas, prisidengęs religinio atsinaujinimo kauke, nei skurdą pašalins, nei vargšams Dievą parodys. Priešingai, supolitintas tikėjimas išplėš iš vargšų širdžių Dievą, kaip jų galutinį tikslą.43 O ką sakyti apie Gregorianumo, popiežiško universiteto Romoje, profesorius, kurie tvirtina, kad Mao Tse-tung atlikęs Dievo apvaizdos jam skirtą misiją, nes išvedęs Kiniją iš tamsos į šviesą, kokios ji iki šiol dar nebuvo mačiusi? Gregorianumo jėzuitiški teologai Mao karalystę Kinijoje laiko Kristaus karalystės pasaulyje pradžia. Jie randa daug panašumo tarp Mao ir Kristaus.44 Ir suabejoji žmogus, ar toks katalikų atsakymas komunizmui nelinksta į religiją be Dievo ir į politinę sistemą be laisvės. Ar tik čia nėra kitas sureli-gintos politikos variantas? Jei taip, tuomet aišku, kad ir ši socialinė filosofija negalės patenkinti transcendentinių žmogaus dvasios poreikių. Vakarietiškieji klajūnai privalės kitur ieškoti Dievo žodžio.

b. Traukimasis iš istorijos

Pagal sekuliarinio humanizmo pagrindinę prielaidą žmogaus likimas yra jo paties rankose. Žmogus yra aukščiausioji būtybė visatoje. Jis, niekas kitas, yra atsakingas už viską, kas pasaulyje vyksta. Juk, sekuliaristų įsitikinimu, nėra jokio aukštesnio proto, jokio galutinio tikslo kosminėje evoliucijoje ar istorijos vyksme. Žmogus pats vienas gali ir todėl privalo sukurti rojų žemės planetoje. Tikėjimas į Dievo buvimą atimtų iš žmogaus iniciatyvą, palaužtų jo sparnus, aptemdytų jo polėkius, padarytų jį tingų ir abejingą pasaulio statybai. Humanistams rodėsi, kad tikintysis tik sėdės rankas susidėjęs ir lauks amžinos laimės danguje. Amžinos laimės pažadais sužavėtas, jis nebesirūpins šia planeta. Amžinos bausmės grasinamas žmogus nebesiryš rizikingiems užmojams.
Visa bėda, kad istorija nepasisuko humanistų laukta kryptimi. Žmogus nesukūrė žemėje rojaus. Tiesa, jis prisigamino nuostabių įrankių, prisistatė didingų miestų, pasidarė sau gyvenimą patogų ir saugų. Bet nei kraujo, nei smurto, net nei skurdo jis iš šitos planetos nepašalino. Betgi blogiausia, kad šiandieninį žmogų užgulė iki šiol istorijoje nepatirtas netikrumas bei atsakomybė. Atominio karo galimybė, planetos užteršimas, žemės išteklių išsėmimas — tai tik keli jį slegiančios naštos kroviniai. Tiesa, jo seneliai taip pat jautė atsakomybę istorijai. Tačiau jie tikėjo į aukščiausią Būtybę. Jos pažadu pasitikėdami ir jos globą jausdami, jie vykdė jiems uždėtą istorijos misiją. Priešingai, dabartinė vakarietiškoji karta tokio kosminio sąjungininko nebeturi. Tuo tarpu jai skirti uždaviniai yra kur kas sunkesni ir painesni negu praeities kartų. Kosminio vadovo trūkumas ir nepakeliami dabarties gyvenimo (istorijos) reikalavimai veda žmogų į neviltį. Bet nevilties žmogus pakelti negali. Jis griebsis visko, neišskiriant net savęs sunaikinimo, kad tik iš nevilties replių pabėgtų. Traukimasis iš istorijos ir yra viena iš tų kraštutinių priemonių žmogaus beviltiškumui nugalėti. Tačiau kaipgi protingasis gyvūnas gali iš istorijos pasišalinti? Argi trauktis iš istorijos nebūtų tas pats, kas trauktis iš gyvenimo?

Albert Camus įžvalgiai pastebėjo, kad "žmogui be Dievo ateitis pasilieka vienintele transcendentine vertybe". Joje jis mato savo troškimų išsipildymą. Į jos rankas jis sudeda savo gyvenimo prasmę. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kokia neviltis apninka ateities garbintoją, kai jis pastebi, kad ateitis yra tamsesnė už praeitį ir grėsmingesnė už dabartį. Tokioje būklėje jam darosi sunku atsispirti didžiajai pagundai, kviečiančiai, sunaikinus linijinio laiko patirtį, nusigręžti nuo ateities — grįžti į amžiną dabar, į ciklinį primityvaus žmogaus laiko pergyvenimą, atkurti prarasto rojaus mitą, kuriame nebūtų veiksnrag angažavimosi pasaulio uždaviniams nei atsakingos kaltės bei baimės jausmo. Šitoks nirvaninis būvis ir yra ne kas kita, kaip pasitraukimas i istorijos, atsisakymas dalyvauti istorijos vyksme Tokia laikysena kai kuriuo atžvilgiu prilygsta narkotiko "ekstazei". Ir jis bėga nuo atsakingos kasdienybės į palaimintą momento pasitenkinimą. Jo narkotinė "ekstazė" pasidaro viso elgesio mastu, nepaisant socialinių, moralinių ar net fizinių pasekmių. Jis tampa savo biologinių, jausminių ir egocentrinių poreikių vergu. Ar tik ne šių poreikių stumiami, vakarietiškieji istorijos bėgliai mėgina atgaivinti rytietišką nirvanos mitą?
 Iš tiesų cheminės ekstazės banga užliejo šiaurės Amerikos žemyną. Tuo tarpu vakarietiskiej rašytojai, kaip, pvz., T.S. Eliot, James Joyce, yra "pilni nostalgijos amžino pasikartojimo mitui".45 Iš tikro tokia nostalgija ir yra liguistas laiko panaikinimo ilgesys, atsisakymas dalyvauti istorijos kūryboje, grįžimas į žemesnį vystymosi-evoliucijos laipsnį. Deja, toks žingsnis atgal gyvame organizme (socialiniame ar biologiniame) nėra ga limas. Juk gyvas organizmas arba eina pirmyn t.y. skleidžiasi ir auga, arba žengia atgal, vadinasi, nyksta ir miršta. Taigi vakariečių susižavėjimas rytietiška nirvana yra žingsnis atgal. Tuo tarpu tie patys Rytai pradeda atbusti iš to "amžino dabar". Jie gręžiasi į Vakarus, ieškodami mokslo ir technologijos. Mėgina taikyti vakariečių politines sistemas savo kultūrai. Žodžiu, jie ryžtasi aktyviai dalyvauti žmonijos istorijoje. Kaip matėme, neatsilieka ir Vakarai. Ir jie importuoja rytietiškus dievus, kad atgaivintų savo sielas. Deja, vakariečių rankose rytietiškos religijos praranda savo dvasią — virsta egzotiškomis prekėmis.

c. Dievai verslininkų rankose

Laisvame ūkyje pasiūla visada seka paklausą. Gamintojai akylai stebi vartotojų reikalavimus ir jų skonį. Mat daiktais pertekusio vakariečio poreikiai dažnai keičiasi. Šiandien milijonierius savo išore nebesiskiria nuo darbininko. Jie abu važinėja senomis, apdaužytomis mašinomis, dėvi sulopytas, apsmaugtas kelnes . . . Tačiau šitie klasių atstovai vienas nuo kito skirsis sava patirtimi. Milijonierius bus daug keliavęs, daug matęs, patyręs, girdėjęs, ragavęs ir t.t. ir t.t. Toks nepasotinamas traukimas naujoms patirtims bene ir bus jaunosios vartotojų kartos žymė. Ją vilioja kelionės, nauji vaizdai, garsai ir spalvos. Ją masina cheminės ekstazės, egzotiški pajutimai, įvairios "augimo" grupės . . . Jaunąjį amerikietį milijonierių ar darbininką, žavi viskas, ką galima išreikšti anglišku žodžiu "experience". Iš tiesų patirtis yra ta prekė, kurios paklausa prašoka kitas rinkos prekes. Gi verslinėje kultūroje pasiūla stengiasi neatsilikti nuo paklausos.46 Kaip verslininkas yra pasiruošęs viską už gerus pinigus parduoti, taip naujų patirčių ieškotojas yra pasiruošęs bet kokią kainą už jas mokėti.

Harvey Cox patirties alkstantį individą vadina dvasiniu apsirijėliu.47 Šitoji apsirijimo forma yra daug pavojingesnė žmogui už fizinį apsirijimą. Kūniškas apsirijimas nukreipia žmogų nuo dvasinių interesų, bet psichinis ar dvasinis apsirijimas juos visai sunaikina. Iš tiesų psichiniai apsirijėliai apvertė aukštyn kojomis vidurinių amžių alchemikų pastangas. "Tamsiųjų" amžių alchemikai mėgino paprastas medžiagas (daiktus) paversti į auksą, į brangiuosius metalus. Tuo tarpu dabarties alchemikai verčia kilniuosius metalus į paprastus; autentiškus dalykus į dirbtinius; šventus daiktus į juokingas kvailystes; kilnias vertybes į banalų šabloną. Kadaise Karolis Marksas skundėsi, kad kapitalizmas paverčiąs žmones į vartojamus daiktus. Šiandieniniai dvasios apsirijėliai net pačius dievus, o gal net ir Dievą, priveda prie šios baisios metamorfozės. Subtilus, nuolatinis ieškojimas vis džiugesnių, vis gyvesnių, vis linksmesnių dvasinių patirčių pradeda pūdyti net ir krikščionybės pamatus. Naujai importuotų rytietiškų religijų pranašai, kaip, sakysime, Buda ar Krišna, greitai tampa dvasinių apsirijėliu aukomis.

Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad šiandieninė Amerika yra nepaprastai imli Rytų idėjoms ir jų religinėms praktikoms. Iš tikrųjų, Coxo tvirtinimu, taip nesą. Tas tariamas imlumas rytietiškoms religijoms esąs apgaulus. Drabužių pakeitimas dar nereiškia žmogaus pasikeitimo. Nuskusta galva, po užpakaliu suriestos kojos dar nepadaro mąstytojo budistu. Greičiausiai ne amžinos tiesos ieškojimas, ne rūpestis transcendentiniu gyvenimu, bet nepasotinamas alkis naujumui ir intymumui, savotiškas smalsumas skatina amerikiečius gręžtis į egzotiškus rytus. Tokiu būdu toks nenumaldomas polinkis naujoms patirtims ir tampa pagrindine kliūtimi rytietiškam dvasiškumui Amerikoje. Tiesa, išskėstomis rankomis amerikiečiai skuba pasitikti rytietiškų gurų (mokytojų). Apverčia juos dovanomis. Skiria jiems daug dėmesio, bet taip pat iškreipia ir jų mokslus. Paverčia juos dar kita savęs gerinimo sekta. Vadinasi, rytietiškos religijos įrikiuojamos į psichologinių įran-kių-priemonių eilę. Tokiu būdu ir jos, kaip ir visos kitos psichinio gydymo bei augimo priemonės, virsta vartotojų pasirinkimo objektu, prekėmis. Jos patraukliai įpakuojamos ir įrašomos į pasiūlų katalogus Sears and Roebuck pavyzdžiu. Iš tiesų spausdinių rinkoje galima rasti net tokį daiktą, kaip A Consumer's Guide to Mysticism, kuriame raklamuojamos ir Rytų religijos Amerikoje. Šio vadovo puslapiuose vartotojas susiras sau patraukliausią dievą. Bet, kaip izraelitų pranašas Amos įspėjo, autentiško Dievo žodžio naujieji dievų pirkėjai ten neras. Neužtiks jie ten nei autentiško budizmo, nei autentiško taoizmo.

Rytietiškos religijos paverčiamos ne tik psichinio gydymo priemonėmis, bet jomis dar bandoma pateisinti individualinį bei kolektyvinį neatsakingumą. Atsipalaidavimas nuo žemiškų dalykų yra vienas pagrindinių budistinės asketikos dėsnių. Pasak jo, visiškas abejingumas pasaulio dalykams, neprisirišimas nei prie daiktų, nei prie žmonių, užslopinimas bet kokių potroškių yra esminė nirvanos sąlyga.48 Verslinėje kultūroje, ypač turtingųjų tarpe, šis principas įgauna visai kitas spalvas. Juo pradedama vadinti individo nepajėgumą ar nenorą sudaryti ir palaikyti patvarius ir reikšmingus ryšius su žmonėmis ar su daiktais. Nuolat augantys skyrybų skaičiai moterystėje ir išmestų daiktų kalnai Amerikos didmiesčių pakraščiuose parodo, kaip vartotojai tą "atsipalaidavimą" supranta. Panašaus iškreipimo susilaukė ir taoistinis tobulumo idealas — žmogus be savanaudiškų poreikių ir puikybės, gyvenąs pilnutinėje sandaroje su gamta. Vakarietiškasis taoistinio tobulumo iškraipymas turi kitas žymes. Jis, paskendęs jausmų miglose, sunkiai skiria vaizduotę nuo tikrovės, faktus nuo svajonės, jausmus nuo protinės logikos. Vakarietiškam "taois-tui" trūksta tikslo, kuriam jis galėtų angažuotis, principų, kuriais jis galėtų vadovautis. Lėkštu meilumu bando pridengti savo giliai įsišaknijusį narcizmą. Pagaliau budistiško neveiklumo-paci-fizmo priedangoje bėgama nuo atsakomybės kraštui ir pasauliui. Tarytum rytietiškų dievų pagalba įsigyjamas metafizinis leidimas vengti pareigingų bei atsakingų santykių tarp paskirų asmenų ir bendruomenių. Atrodytų, lyg Rytų dievų rinkoje nusiperkama teisė "šokinėti nuo vieno asmens prie kito, iš vienos kovos į kitą, nuo vieno reikalo prie kito, nuo vienos užmačios prie kitos, niekada visa širdimi neatsiduodant nė vienam iš tų dalykų".49

Iš tiesų egzotiškų dievų rinkoje amerikietis pasirenka tai, ko jis nori: verslininkas — pelną, patirčių ieškotojas — naują "experience", iš istorijos pasitraukęs — mistinį pasiteisinimą.
Jie ir kitokio plauko vakarietiškieji klajūnai Rytuose ieško to, ko Rytai iš viso neturi. Jei taip, tai kur jie galėtų rasti sau dvasinio atsigaivinimo? Kur sekuliarinė Amerika galėtų susirasti krikščioniškai pasaulėžiūrai deramą pakaitalą? Siūlomą atsakymą į šiuos klausimus skaitytojas galės rasti santraukinėse išvadose.

Santraukinės pastabos

Tvirtinome, kad visų kultūrų bei tautų gyvenimas remiasi vienokiomis ar kitokiomis pasaulėžiūrinėmis prielaidomis. Gi amerikietiškos respublikos statinys yra paklotas ant krikščioniškų principų. Jais yra pagrįstos Jungtinių Valstybių konstitucijoje įrašytos pamatinės žmogaus teisės. Iš jų plaukė senųjų amerikiečių tikėjimas į jiems Kūrėjo skirtą misiją — naujųjų amžių tvarkos įvedimą pasaulyje. Tačiau krikščioniškai civilizacijai Vakaruose blėstant, sumenko ir jos įtaka viešajame Amerikos gyvenime. Tokiu būdu pasaulio milžinas atsidūrė vertybių maišaties sukeltoje gilioje dvasinėje krizėje. Iškėlėme keletą ryškesnių tos maišaties bruožų. Parodėme kai kuriuos radikalius bandymus, beieškant krikščioniškai pasaulėžiūrai naujų pakaitalų. Apskritai tą suglaustą Amerikos dvasinio blaškymosi pavaizdavimą būtų galima suvesti į keletą išvadų:

1. Simboliškai kalbant, Amerikos aro sparnai palūžo. Nebepajėgia jis pakilti į erdves, nes nebeturi galią ir drąsą gimdančių idealų. Prisišliejęs prie žemės, nebeįstengia įvykių vertinti praeities perspektyvoje ar ateities vizijoje. Valios ir veiksmų paralyžius, pilnas nesutaikomų prieštaravimų blaškymasis bene ryškiausiai atsispindi užsienio politikos srityje.

2. Šiuo metu Amerikos laisvės statula dar gailestingai tiesia rankas, kad priglaustų naujos ir laisvos tėvynės ieškančius žmones. Tačiau jos rūpestis kitų tautų laisve išvirto į tuščią retoriką. Idealios pastangos įvesti į užsienio politiką žmogaus teisių principą susinarpliojo dvigubo mato tinkle. Atrodo, kad toks veidmainingas žmogaus teisių vykdymas paklupdė net kai kuriuos vakariečių draugus.

3. Atsipalaidavęs nuo krikščioniško gyvenimo gairių, viešasis šio krašto gyvenimas nukrypo į tuščią legalizmą ir į beturininę laisvę. Tiesa, savo išvaizda šios srovės yra labai skirtingos, bet savo struktūra jos labai giminingos. Juodvie-jų panašumas glūdi tame, kad abi lengvai duodasi piktnaudžiaujamos savanaudiškų užmačių. Besaikis asmeninės laisvės pabrėžimas sukuria sukčių veikimui patogią aplinką. Tuo formaliniu legalizmu besinaudodami, jie lengvai išsisuka iš teismo rankų, tarytum parodydami, kad šioje sistemoje nusikaltimai yra verti rizikos, ap simoka.

4. Žinome, kad bendrieji tikslai sucementaja krašto gyventojus į vieną stiprų junginį. Praradus bendruosius idealus, šalis pradeda skilti į paskirus vienetus, besirūpinančius savais reikalais. Iš tiesų šiandien Jungtinės Valstybe padengtos storu grupinių interesų sluoksniu-.Politinės, etninės, ekonominės, pasaulėžiūrinės, profesinės grupės, statydamos savus interesus aukščiau už viso krašto gerovę, suparalyžiuoja vadovaujančių asmenų ir galvas, ir rankas. Kartais paskirų grupių interesai nukreipia net užsieninės politikos sprendimus viso krašto nenaudai

5. Žmogus visada yra pakeliui į tikslą, lyg į kokią šventovę, kurioje jis surastų savo kelio nės tikslą. Sekuliariniam humanizmui ateitis ir buvo ta šventovė, kurioje jis tikėjosi susirasi savųjų užmačių įprasminimą. Tačiau sekuliarinii humanizmo sekėjai, išvydę ateities horizontuose daugiau šešėlių negu šviesos, išsigandę pradeda ieškoti naujų "šventovių". Vieni nusivylę traukiasi iš istorijos. Kiti leidžiasi į rytietiškų dievi rinkas, ieškodami naujų ideologijų.

6. Kiekvienai kultūrai ar tautai reikalinga dvasinis šaltinis, iš kurio plauktų bendrieji tikslai ir bendrosios gyvenimo normos. Ligi šio vakarietiškoji civilizacija maitinosi krikščionybė dvasia. Mat krikščioniškoji pasaulėžiūra, o ne kokia kita, yra Vakarų kultūros šaknys. Vadinasi tik iš jos gali tekėti kokio nors dvasinio atgimimo energija. Šios tikrovės sąrangoje bandyt medžio šaknis pakeisti kitomis yra tas pats, kaip tą medį sunaikinti.

7. Šiame rašinyje mėginome panagrinėti ideologiškai pasimetusią, pasaulėžiūriškai besiblaškančią Ameriką. Laimė, yra dar kita respublikos kūrėjų idealais begyvenanti Amerika. Nelaimė, kad ji tokia tyli ir nedrąsi, lyg gėdintusi savo tėvų tikėjimo. Tačiau nuo jos drąsaus ryžto ir plačių vizijų priklausys "naujojo pasaulio' likimas. Mat tik surišus praeities šaknis su ateities perspektyvomis, pradės skleistis atgimime spurgai.50

------
31. Galbūt pamiršta, jog Kristus neįsikūnijo tam, kad žmones padarytų laimingus, bet kad juos išganytų. Krikščioniškoje tikrovėje laimė seka išganymą, o ne išganymas laimę. Gi kryžius, kaip prasmingos kančios simbolis, yim išganymo kaip ir viso žmogaus gyvenimo esminė dalis.
32. Margaret Th. Singer, "Corning out of the Cols", Psychology Today, January 1979, 72-82.
33. Ši pastaroji grupė parodė, kaip *i*«Hai tmogaas

religiniai polinkiai gali būti piktnaudžiaujami. Egzotinis marksizmo ir krikščionybės mišinys gabiose psichopatinio fanatiko rankose pavirto žmonių skerdynėmis. Arti 900 žmonių Jim Jonės įsakymu "laisvai" nusižudė (Guyanoj 1978 lapkričio mėn.).
34. Paskutiniu metu marksistinė ideologija gerokai sustiprėjo Amerikos akademikų tarpe, ypač istorijos, ekonomijos ir politinių mokslų šakose. Pvz., marksisto Bertrell Ollman vadovėlis "Alienation: Marxist Conception of Man in Capital i st Society" yra vartojamas daugiau kaip šimto Šiaurės Amerikos universitetų. Bet toks "suterštas" marksizmo aiškinimas nėra priimtinas "gryniems" Lenino-Stalino sekėjams. Marksistinėms-socialistinėms idėjoms darosi ypatingai imli prancūziškoji Kanados dalis. Ten net televizijos programos vaikams yra persunktos šios ideologijos. Pvz., vaikų programa "Au coin de la rue", perduota 1979 sausio 13.
35. Šioje vietoje "Dievo žodžiu" suprantamas žmogaus nenumaldomas potroškis rasti savo gyvenimui gilesnę prasmę. Tai pasąmonės gelmėse slypįs religinis jausmas, V. Franklio vadinamas pasąmonės Dievu. Krikščioniškoje perspektyvoje "Dievo žodžiu" išreiškiamas kontempliatyvus dvasiškumas, t.y. tokia kontempliatyvi krikščionybė, kuri sujungtų filosofiją ir mokslą, mokslą ir religiją, religiją ir viso žmogaus kasdieninio gyvenimo gabalus į prasmingą pasaulėžiūrinį audinį.
36. Plačiau apie tai žiūr. Carrol Arnold, Religious Free-dom on Trial, Judson Press, 1978.
37. Amerikos teisėjai nebepasitenkina įstatymų aiškinimu ir jų saugojimu, bet pradeda juos leisti. Dar blogiau. Jie mėgina piliečiams primesti net ir savo pasaulėžiūrines teorijas. Pvz., 1973 m. aukščiausio Amerikos teismo sprendimas abortų klausimu ir kiti trys teisminiai sprendimai (Torcaso versus Watkins, USA versus Seeger, ir Welsh versus USA' rėmėsi filosofine prielaida, paneigiančia Dievo buvimą ir žmogaus dvasinį elementą. Gal ne be reikalo Antonin Scalia, Chicagos universiteto teisės profesorius, nuogąstau-a. kad Amerikos visuomenė pakliūsianti į teisinės tironijos nagus.
38. Sakysime, CBC programa "The Politics of Abortion" ar NBC televizijos pranešimas "Today" (abi 1978 m.) įtaigavo, kad sektos, t.y. katalikai ir kitos krikščionių grupės, nesikištų į Amerikos viešojo gyvenimo reikalus.
39. Šį išdidų 4000 žodžių pareiškimą pasirašė 120 sekuliarinių humanistų. Pasirašiusiųjų tarpe randame ir Sidney Hook (jau mirusį), žymų Amerikos filosofą, ir B.F. Skinnerį, žymiausią atstovą behavioristinės mokyklos psichologijoje.
40. Dera šioje vietoje prisiminti, kad absoliutinės Tikrovės paneigimas dar neišlaisvina žmogaus iš kitų tiesų ar tikrovių varžtų. Sakysime, žmogus negali pabėgti nuo gamtos dėsnių, pvz., mirties. Tiesa, jis gali tuos dėsnius paneigti, bet negali iš jų įtakos išsiveržti.
41. Sakoma, kad laisviausia Amerikoje vieta yra Šv. Pranciškaus (San Francisco) miestas. Ten beveik viskas leista, beveik viskas toleruojama. Ten išdygsta visokie judėjimai, "topless" ir "bottomless" šokiai, maištai, "gėlių vaikai" ir t.t. Ir Jim Jonės ten savo šventyklą įkūrė. Tame mieste išaugo ir vadinamoji "Symbionese Liberation Army", susidėjusi iš pusiau psichopatų juodukų ir perlepintų turtuolių baltųjų. Statistikos rodo, kad tame laisvės rojuje yra dvigubai didesnis savižudybių skaičius, negu visos Amerikos vidurkis. San Francisco sunaudoja proporcingai daugiau alkoholio, negu bet kuris kitas Amerikos miestas. Spėjama, kad 15% visų miesto gyventojų sudaro homoseksualai. Matyt, laisvės nuo ko perteklius verčia protingąjį gyvūną ieškoti kitų "dievų" net nusikaltimuose.
41. Marvin Stone, "A Rein on Lunatic Leaders", U.S. News & World Report, December 4, 1978, 80.
43. Provokuojančios Schallo mintys plačiau išdėstytos jo straipsnyje "Horizons" for Productivity", The Priest, Feb-ruary 1979, 10-13. Iš tiesų neužtenka vargšus išmokyti, kaip iš turtingų atimti, bet reikia neturinčius pamokyti, kaip patiems reikalingus dalykus pasigaminti.
44. Gaila, kad O'Collins, vienas iš autorių, nepastebėjo ir esminių skirtumų tarp sekuliarinės religijos ir dieviškos religijos steigėjų. Antai Kristus savo karalystės priešų nekalė ant kryžiaus. Jis už ją pats mirė ant kryžiaus. Tuo tarpu Mao-Tse-tungas yra išžudęs milijonus savo karalystės kūrimui pasipriešinusių žmonių. Minėtieji teologai nėra patys tiesiogiai su komunistine Kinija susidūrę, o tik Mao "šventus" raštus studijavę. Jų mintys yra išdėstytos knygelėje "The New China: A Catholic Response", Editor, Michael Chu, S.J., New York: Paulist Press, 1977.
45. Elide Mircea, Cosmos and History, The Myth of Eternal Return, New York: Harper and Row, 1954.
46. Antai laisvalaikio pramogoms praleidžiamos pinigų sumos auga greičiau negu išlaidos bet kuriose kitose gyvenimo srityse. 1965 m. amerikiečiai laisvalaikių pramogoms išleido 58.3 milijardus dolerių. 1977 m. ši suma pakilo iki 180 milijardų. (Į laisvalaikių pramogas įeina kelionė, televizijos, sportas, žaidimai, valgymas restoranuose ir t.t.
47. Lietuvių kalbon dvasinį apsirijėlį gal būtų tiksliau versti psichiniu apsirijėliu.
48. Nirvana aprašoma kaip "pilno pasitikėjimo stovis, ramybė be jokios baimės jausmo, palaima, laimė ir širdies skaistumas". Kenneth K.S. Sch'en, Buddhism, Barron's Edu-cational Series Inc., 1968, 57.
49. Harvey Cox, Turning East. The Promise and Peril of the New Orientation, New York: Simon & Schuster, 1977, 140.
5. The Center for Contemplative Studies in the Uni-cersity of Dalias in Irving, Texas yra tokio atgimimo pa-vvzdvs.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai