Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIRTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Grinius   

Trečias ir paskutinis „Stella Maris“ veiksmas.
Puošnus baroko kambarys Vittorio palociuose. Dešinėj ant pastovų — Madonos paveikslas, kuris beveik uždengia sienoje esančias duris. Prie pastovo padėtas kitas paveikslas.

1.

VITTORIO (sėdi susimąstęs kėdėje).

IZABELĖ (įėjusi pro duris tiesiai). Prašau man raktą nuo kalėjimo.

VITTORIO. Pas tą?...

IZABELĖ. Pas dailininką.

VITTORIO. Gana. Užteks to kvailo žaismo.

IZABELĖ. Jis mano sužadėtinis, Vittorio.


VITTORIO (nustebęs). Tas elgeta?

IZABELĖ. Taip.

VITTORIO (atsistodamas). Pamišėle!

IZABELĖ. Vittorio!... valdyk liežuvį.

VITTORIO. Turėtumėt bent gėdos... susirišti su burtininku.

IZABELĖ. Tik atiduokite man tėvo skirtą dalią., ir šitą gėda niekada jums nebadys akių.

VITTORIO. O kur gi jūs su juo? Į Lietuvą? Į tą laukinį kraštą?

IZABELĖ. O Bonnai Sforzai ar buvo jis laukinis?

VITTORIO. Jinai tekėjo už karaliaus.

IZABELĖ. O aš — už genijaus... ir Lietuvos bajoro.


Paulius Augius. „Eglės, žalčių karalienės“ iliustracija (medž. raiž.)

VITTORIO. Už pačio tikrojo... skarmaliaus.

IZABELĖ. O jūs? Kuo jūs už jį ir už mane geresnis? (Tyla). Ar jūsų sužadėtinė — ne elgeta? Ar jos karališkasis kraitis daug pralenkia žvirblio dalią?

VITTORIO. Princesė nekalta, kad jos tėvai, netekę sosto, mirė.

IZABELĖ. O ji pati, šita išblyškėlė? Kokiais stebuklais taip jus sužavėjo?

VITTORIO. Palikite tai man, kunigaikštyte.

IZABELĖ. Kodėl tada jūs braunatės, Vittorio, į mano širdį?

VITTORIO (nieko neatsako, pereina per kambarį ir vėl kreipiasi į seserį) O kairi baronas? Nepatinka?

IZABELĖ. Jūs žinot pats — girtuoklių aš nemėgstu.

VITTORIO. Bet jis bent turi titulą, tradicijas ...

IZABELĖ. Ir dar pridėkit — jūsų draugas. Tik mano širdžiai to per maža.

VITTORIO. Tai ko jūs jieškote?... Ką randate jame, tame teplioriuje?

IZABELĖ. Tikrai šį — tą daugiau, nei jūs — princesėj.

VITTORIO. Per daug jūs neteisi šiandieną, Izabelė. Ar galima tą burtininką lyginti su ja? IZABELĖ. _Ir aš manau, kad ji.to neverta.

VITTORIO. Aš jums draudžiu ją niekinti. (Patylėjęs). Ir jeigu moteriškas pavydumas neiškraipytų jūsų žvilgsnio, galbūt ir jūs pajustumėt bent kiek tą spindulingą jos būtybės grožį, tą švelnią, ir žavingą mįslę, kurios aš ligi šiol jokioj gražuolėje dar nebuvau suradęs.

IZABELĖ. Ir džiaukitės! Bet ko jūs pykstate, kad man gaidys prieš sakalą atrodo, kaip višta.

VITTORIO. Tai tą niekšelį jau į sakalus iškėlėt?

IZABELĖ. Jūs iš pavydo jam per daug šiurkštus. Kitaip jūs pats nustebtumėt, Vittorio — koksai turtingas jo pasaulis.

VITTORIO. Kaip jūs apakot, Izabele, ir nebepastebit, kaip jis piktai užbūrė jus.

IZABELĖ (atsidususi). Galbūt... kad mano toks likimas. Bet aš dėl to nesigailiu ir vieno teprašau — neliesti jo.

VITTORIO. Tai aš jam padarysiu galą!... tam likimui.

IZABELĖ. Tai nužudyt jį norit? Taip? .. .

VITTORIO. Tai mano reikalas, kunigaikštyte.

IZABELĖ (ironiškai). Ne, šviesiausias kunigaikšti. Taip pat ir mano reikalas. Jūs pats bent pasistenkite tą savo dievišką princesę sutvarkyti.

VITTORIO. Princesę?

IZABELĖ. Taip. Juk ji kalčiausia. Ji... Jums gėdą daro prie visų didikų.“ Ji .pirmąją vestuvių naktį — pagalvokite —' pas jį nubėgo. Mane išvijusi, viena ten užsidarė.

VITTORIO. Tai jūs taip pat kalta, kad vieną ten nuleidote ir man tuojau nepranešėt.

IZABELĖ. Koks juokdarys? Aklybės skraistę jums nuplėšiau, kad kilnios akys teiktųs pamatyti,kokia,-šventa ta jūsų išrinktoji, kad tuoj meilužio jieškosi, o jūs...

VITTORIO. Nutilkite!

IZABELĖ (švelniau įtikinėdama). Ir ji anksčiau — atsimenat — nebuvo abejinga. Slaptai rašydavo jam laiškus, mėgindavo ir dovanų atsiusti.

VITTORIO. Dėl to tam niekšui tik blogiau.

IZABELĖ. Galbūt jūs atbulai norėjot pasakyti? (Patylėjusi). O jį suprasti reikia. - Juk jis — svajotojas, fantazijom gyvena. Dėl paprasto kaprizo jūs uždarytas, pasiilgęs laisvės ir gyvos širdies, negali būti toks akiplėša, — atstumti gražią moterį — princesę, kai ji pati pas jį ateina.

VITTORIO. Nutilkite, sakau. Ir juo labiau jį ginat, juo labiau . mane pagauna pasiutimas jį pakarti.

IZABELĖ. Gerai, Vittorio. Tada dantis už dantį.

VITTORIO. Jūs man grasinat?

IZABELĖ. Tik drįstu įspėti. Jei nužudysit jį, aš jus pati nunuodysiu.

VITTORIO (juokiasi). Kokia karšta galva. Su juo atsiskaityti aš surasiu atsargesnį būdą.

2.

TARNAS (įėjęs). Šviesybe, leiskite pranešti; įsakymas išpildytas ir kalinys jau čia.

VITTORIO. Aš tau pirmiau liepiau pakviesti mano žmoną.

TARNAS. Deja, kunigaikštienė užsidariusi ir nieko neįleidžia.

VITTORIO (pagalvojęs). Tada įveskite tą valkatą.

TARNAS. Klausau. (Išeina).

IZABELĖ. Vittorio! man leiskite vienai su juo pasikalbėti.

VITTORIO. Sakiau jau kartą: baigta.

IZABELĖ. Vittorio! dar kartą jus prašau, — pasigailėkit jo talento ir manęs. Juk aš vis tiek — sesuo, kuri ištikimai tarnavo jums ir gero telinkėjo. (Tyla). Galbūt, kad aš suklydau, leisdama princesei naktį jį lankyti; galbūt, kad jis taip pat nėra per daug kilnus, bet jo mirtis iš jūsų rankos man būtų durklas į pat širdį.

VITTORIO. Jei pats neužsispirs ir visa pasakys, tada dar pažiūrėsim. (Tuo tarpu tarnai , įveda Adalbertą).

3.

IZABELĖ (skubiai eidama į Adalbertą). Adalbertai...

ADALBERTAS (nusigręždamas). Ir jūs čia išdav...

IZABELĖ. Ką tu pasakei?

VITTORIO. Prašau, kunigaikštyte, mus palikti. .

IZABELĖ. Vittorio, tik porą žodžių...

VITTORIO. Jūs žinote, kad aš kartot nemėgstu.

IZABELĖ (išdidžiai apsisukdama). Koks nedėkingas! (Ji išeina).

VITTORIO (į tarnus). Atriškit jam rankas. (Tarnai nuima pančius). Dabar, jau galit eiti. (Tarnams išėjus). Na, kuo dabar man pasiteisinsi?

ADALBERTAS.Deja, aš nieko neturiu...

VITTORIO (patylėjęs). Bet ar žinai, koks tau likimas skirtas?

ADALBERTAS. Jūs pats man vakar sakėt.

VITTORIO (nusijuokęs). Apsirikai!

ADALBERTAS. Kokia prasme?

VITTORIO. Nesu toks piktas, kaip mane vaizduoji. Apsvarstęs nutariau tau bausmę atmainyti.

ADALBERTAS. Ar tai jūs darot savo noru? ar kieno nors kito?

VITTORIO. Tai tu manai, kad tavo užtarėjos jau tiek įgijo galios, kad mane priverstų?

ADALBERTAS. Jūs pats geriau tai žinot.

VITTORIO. Nors tu šią naktį atskleidei tokių niekšybių, kad šuns mirtim jas tegali išpirkti, bet aš dar kartą noriu tau suteikti progą parodyti man gerą valią ir pasiaiškinti. Ar sutinki?

ADALBERTAS. Jei jūsų noras nuoširdus, kodėl gi ne?

VITTORIO (sėsdamas). Gerai. Štai sėsk ir pasakyk kur glūdi tavo burtininko paslaptis?

ADALBERTAS. Jau porą kartų jums buvau minėjęs, kad jokios paslapties aš neturiu ir nežinau.

VITTORIO. Iš tikro nežinai? O kaip su mano seserim, kunigaikštyte Izabele? Girdėjau slaptomis peršies, vedi iš proto ... Jei savo paslaptį man kiek atskleistum, galėtum- gaut leidimą vesti ją ir grįžt į Lietuvą.

ADALBERTAS. Deja, tos jūsų sąlygos aš negaliu išpildyti. Todėl man lieka padėkoti jums ir nuoširdžiai atsiprašyt kunigaikštytės.

VITTORIO. O šis paveikslas? — jį matai.—Kokiu būdu be burtų, taip staigiai, galėjai nutapyti, kai neseniai beveik jo nebuvai pradėjęs?

ADALBERTAS. Aš tą Madoną jau seniai tapiau ir kankinaus ilgai be įkvėpimo. Bet vakar laimė leido man išvysti princesę nuostabioj grožybėj...

VITTORIO (atsistodamas). Nenaudėli! ir tu ją nutapei Madona?

ADALBERTAS. Taip, nutapiau. Ir nemanau, kad šitas kūrinys bet kuo įžeistų jos ar jūsų garbę.

VITTORIO, Gudruolis! Tik kodėl nepasakei, kad tavo įkvėpimo šaknys nešvarios ir klastingos?

ADALBERTAS. O gal nekilnios mintys ir jausmai visai ne pas mane, o kur kitur? Bet kalbant atvirai, kūrėjas juk nekaltas dėl to, kas jo kūrybines galias pažadina iš miego — ar bedantė senė, ar margaspalvė peteliškė, ar reto grožio ir kilnumo moteris.

VITTORIO. Bet aš buvau tave perspėjęs, kad ta gašlinga velniava tau gresia mirtimi.

ADALBERTAS. O šitokia grėsmė kaip tik paskatina budėt ir duoda įtampos kūrybai, nes ji yra kova su mirtimi ir nebūtim dėl nemarybės.

VITTORIO, Palauk... Sakai kova?

ADALBERTAS. Taip. Kūryba — tai sunki kova su chaosu ir medžiaga, kad joj spindėtų amžiais mūsų kančios ir mūsų idealai, kurmių išjuokti.

VITTORIO. Ar tai nereiškia, kad į kovą tave sukursto moteris? Juk taip?

ADALBERTAS. Nebūtinai.

VITTORIO. Bet kam tada tau buvo reikalingas manosios sužadėtinės, dabar žmonos medalijonas? (Trumpa tyla). Iš kur tu jį gavai?

ADALBERTAS. Ar tai jau tardymas? Jei taip, tai leiskit man į klausimą neatsakyti.

VITTORIO. Aha... Labai įdomu man... Kūryba – tai kova... kur susitinkam, lyg arenoj, aš ir tu.

ADALBERTAS. Deja, mes susitinkam ne kūryboj.

VITTORIO. Tai netiesa. Juk aš — valdovas, kuris taip pat su chaosu kovoju ir savo žygiais amžinybės siekiu. Tai reiškia, kad ir aš esu kūrėjas, nors tu ir griauni mano darbus.

ADALBERTAS. Jūs klystate. Aš griaunu melą ir menkystę. Bet tai nėra kūryba.

VITTORIO. A! Nors negirtas, bet kalbi gudriai — daug įdomiau, kaip vakar. Tik ar neatrodo, kad mudviejų drąsos ir grožio žygiai tėra kišimas kumščio Dievui po pat nosim, kad Jo kūryba luoša ir kuprota?

ADALBERTAS. Tiesa, kai kas taip mano.

VITTORIO. Vadinasi, kūryba — maištas Dievui. Kūryba ir valdžia — šėtono darbas? Taip?

ADALBERTAS. Atrodo, lyg norėtumėt suklysti,— aš šitaip nesakau.

VITTORIO. Tai kaip gi tu manai? Kas duoda amžinybę, Dievas, ar šėtonas?

ADALBERTAS. Man leiskit pastebėt, šviesybe, kad vėl jūs teikiatės nukrypti į tardymą. O tai savaime...

VITTORIO. Koks juokdarys! Kūrybos paslaptis stengiuos plačiau suprasti. (Sėda).

ADALBERTAS. Per tardymą, deja, vargiai pasieksit tikslą.

VITTORIO. Tai pats tada būk atviresnis ir pasakyk, kas verčia žmogų kurti?

ADALBERTAS (atsidusęs). Atsakymas nelengvas. Bet manau, kad nemari ir nerami dvasia.

VITTORIO. Kokia dvasia? Kieno?

ADALBERTAS. Žmogaus... Jame ji sujungta su medžiaga, kurios ji apvaldyti nepajėgia, nes medžiaga — tik chaoso sesuo. Todėl žmogus čia žemėj jaučiasi, lyg skersvėjuose žvakė uždegta. Bent šitaip aš dažnai jaučiuosi.

VITTORIO (nusijuokęs). Čia vėl jau neteisybė. Aš šitaip niekada nesijaučiu. Bet kaip toliau?

ADALBERTAS. Galbūt jūs esate laiminga išimtis, kaip tie Olimpo nemarieji. Tačiau žmogus ir juo labiau kūrėjas.-tą savo tragišką likimą jaučia. Todėl jis stengias išdavikei medžiagai atkeršyti ir ją pavergti savo galiai, kad švento nemarybės alkio nors pėdsakai per amžius neišdiltų.

VITTORIO. Jei supratau, kūrybines kovas,
pagal tave, sukursto kerštas? Taip?

ADALBERTAS (truktelėjęs pečiais). Galbūt, kad kai kieno veiksmus... Bet man tikra kūryba — ne kas kita, kaip veikli didžiosios mažinybės meilė dėl meilės vargšui žmogui, meilė formoms...

VITTORIO (trinktelėjęs kumštimi, stoja). Ak, meilė... moteriškoms formoms.

ADALBERTAS. Ir vėl jūs stengiatės mane blogai suprasti.

VITTORIO. O mano sužadėtinės medalijoną, kodėl jį pas save laikei? Ar ne tai pat kilniajai savo aistrai?

ADALBERTAS (nusijuokęs). O! Jei blankus medalionas man būt įžiebęs kibirkštėlę įkvėpimo, tai savo kūrinį aš būčiau jau seniai užbaigęs.

VITTORIO. O ką gi reiškia žiedas? kurs buvo rastas pas tave?

ADALBERTAS. Koks žiedas? leiskite paklausti. Jų radot pas mane ne vieną.

VITTORIO (ištraukęs iš kišenio ir rodydamas). Štai, sukčiau, va, žmonos, kunigaikštienės!

ADALBERTAS. Tai kas gi čia nepaprasto ar užgaulaus? Jį man pati princesė buvo davus iš kalėjimo išeiti.

VITTORIO. Melagi! Ar tavęs ji negalėjo išvesti ir be to? Tada tau būtų neprisėję to žiedo taip giliai paslėpti.

ADALBERTAS.Deja, sugavote mane, šviesybe. Dabar jau priverstas atskleisti jums be galo nemalonią savo paslaptį. Princesės žiedą ir medalijoną aš buvau pavogęs.

VITTORIO. Pavogęs?

ADALBERTAS. Taip. Prisipažįstu, kad nuo mažens sergu bjauria yda, kuri priverčia pasisavinti slaptai smulkiuosius dailės darbelius. Bet aš labai prašyčiau jus, šviesybe, nepasakyti to kunigaikštytei, kad jos širdy nors mano atminimas nesuteptas išliktų.

VITTORIO. Aš netikiu tiems tavo plepalams, viliūge!

ADALBERTAS.Bet jei aš jums prisipažįstu...

VITTORIO. Jei šitaip tau brangi kunigaikštytė, kodėl tada ne ją Madonoj nutapei, bet priešingai — princesę, mano žmoną?.. Kodėl neatsakai, kai klausiu? Žiūrėk!

ADALBERTAS. Tam jūsų tardymui aš viena tepridursiu. Princesės lygint su kitom aš nedrįstu, nes mano sieloj ji — šventa.

VITTORIO. Tai tu, kekšy, dėl to mane išniekinai? ir demonu antai nupiešei?

ADALBERTAS. Jūs teikėtės suklysti, mielas pone. Tai jūsų dieviškasis Apolonas kvatojasi archangelišku Panu. Nors be sparnų, bet su ragais.

VITTORIO (trenkdamas į veidą). Štai tau už tuos ragus, šunie!

ADALBERTAS (susiėmęs veidą). A!.. barbaras!

VITTORIO (rodydamas į paveikslą prie pastovų). Už tai tave, kaip slieką, aš sutrinsiu.

ADALBERTAS. Dėkoju.

VITTORIO. Šventojoj Inkvizicijoj man padėkosi... kai karštą geležį laižysi.

ADALBERTAS. Inkvizicijoj?

VITTORIO (sudauždamas į gongą). Tada tikrai mes sužinosime, kokia kilni dvasia tau įkvėpė tą šlykštų Demoną ir tą Madoną! (Tarno lydima įeina Beatričė).

4.

BEATRIČĖ. Jūs kvietėte mane?

ADALBERTAS, (paėjėdamas porą žingsnių). Princese...

BEATRIČĖ (eidama į Adalbertą). Kas? Jūs sumuštas?

VITTORIO. Kunigaikštiene, aš draudžiu kalbėti.

BEATRIČĖ. Kodėl jūs jį kankinat?

VITTORIO. Emilio, išvesk tą kalinį. (Tarnas išveda).

BEATRIČĖ. Kodėl taip sumušėt tą vargšą dailininką?

VITTORIO. Tai paaiškės vėliau, kunigaikštiene. (Susivaldęs, beveik ramus). Dabar labai norėjau jus atsiprašyti... dėl to netakto, kurs šį rytą... Jūs taip išgąsdinta atrodėt.

BEATRIČĖ. A, koks baisus jūs buvot!

VITTORIO. Atleiskite. Pavydo kraujas man buvo taip užplūdęs protą.

BEATRIČĖ. Jums, rodos, nuoskaudos nebuvo padaryta.

VITTORIO. Bet jūs su tuo pasaulio perėjūnu ten meilės priesaiką kalbėjot.

BEATRIČĖ. Jūs klystate.

VITTORIO. Kunigaikštiene, jūs ten nubėgote vestuvių naktį. Užmiršote, kad esat man žmona.

BEATRIČĖ. Žmona? .. Iškeltas jūsų durklas visai ką kita sakė.

VITTORIO. Priešingai. Jūs man perdaug brangi. Ir padarysiu visa, kad iš to burtininko pinklių jus išplėščiau.

BEATRIČĖ. Bet jis nėra joks burtininkas.

VITTORIO. Tai kas gi jis? Mergišius? Suvedžiotojas? (Patylėjęs). O šis paveikslas? ką jis [reiškia?“ Ar tai neženklas, kad tas valkata išdrįsta apie jus perdaug svajoti?

BEATRIČĖ. Deja, nesuprantu, kuo gali jus įžeisti šita Madona?

VITTORIO. O man be galo širdį gelia.

5.

IZABELĖ (įėjusi). Vittorio, teta išvykti ruošias.

VITTORIO. Jei nusibodo, teišvyksta.

IZABELĖ. Ji turi svarbų reikalą į jus ir nori atsisveikinti.

VITTORIO. Atleiskite, kunigaikštiene. Aš tuoj sugrįšiu. (Išeina).

IZABELĖ. Blogai, princese. Nepaklausėte manęs.

BEATRIČĖ. Dėl ko nepaklausiau?

IZABELĖ. Sakiau jums neiti ten, pas dailininką.

BEATRIČĖ. Tiesa.. Bet aš turėjau jam nunešti laisvę.

IZABELĖ. Dabar pražudėte.

BEATRIČĖ. Ar nesate ir jūs kalta, kad pranešėte kunigaikščiui?

IZABELĖ. Kai ten užtrukote perdaug ilgai, ir mano brolis ėmė jūs ieškoti tada aš pasakiau ir jam ir kardinolui.

BEATRIČĖ. Bet, rodos, ir seniau, užuot tarpininkavus man dailininko siųstus laiškus jūs atiduodavote savo broliui.

IZABELĖ. O! jei visus jo kvailus kliedėjimus aš būčiau broliui atidavusi, seniai jo gyvo nebebūtų.

BEATRIČĖ. Vis tiek. Tai buvo man nedraugiška ir negražu.

IZABELĖ. Bet jūs man buvot priešas ir varžovė.

BEATRIČĖ. Izabele! Jūs dėjotės geriausia drauge.

IZABELĖ. Ir kas čia nuostabaus? Juk man rūpėjo sužinot, kokie jausmai jus riša... Ir aš pati prieš jus nesislėpiau, kad mano širdžiai jis brangus.

BEATRIČĖ. Tik klausimas, ar jūs tokia jam buvot.

IZABELĖ (juokiasi). Koks klausimas? Dar vakar jis paprašė mano rankos.

BEATRIČĖ. O gal jis juokėsi iš jūsų?.. Juk ir seniau į jūsų užmačias jis nežiūrėdavo rimtai.

IZABELĖ. Tai neri t pasakyt, kad jūs viena — jo išrinktoji?

BEATRIČĖ. O šis paveikslas su Madona? — tas jo sielos veidrodis — ar nieko jums nesako?

IZABELĖ (juokiasi). Juokinga... Ką man gali pasakyti šita bergždžia svajonė? Juk aš pati visu krauju, visa būtybe savo esu patyrusi, kaip myli jis mane.

BEATRIČĖ (suskaudinta, bjaurėdamosi). Kokia be gėdos jūs! lyg būtumėt iš gatvės...

IZABELĖ. O ko man gėdytis, šventoji? Ar savo laimės?

BEATRIČĖ. Juk jūs klasta ir geiduliais, kaip laumė, mėginote supančioti jį sau, sparnus naikinot jo talentui. Bet sielos gelmėse jis buvo gyvas tik manim ir laukė ženklo. Ir kai mane išvydo vėl...

IZABELĖ. Tai jį galutinai pražudėt.

BEATRIČĖ. Išgelbėjusi jo talentą, neduosiu žūt ir jam pačiam.

IZABELĖ. A, juokdare! Verčiau nė nemėginkit. Kiekvienas jūsų užtariantis žodis, jam bus, kaip kirvio smūgis prie bedugnės

BEATRIČĖ. A, koks žiaurus, tas jūsų brolis!

IZABELĖ. Jei norite, kad jis išyengtų brolio keršto jūs turite pati išnykti.

BEATRIČĖ. Palaukite. Ką tuo norėjot pasakyti?

IZABELĖ. Trumpai ir aiškiai: turit mirti.

BEATRIČĖ (išgąstingai). Izabelė!

IZABELĖ. Kitaip jį brolis nužudys.

BEATRIČĖ. Kokia beširdė!

IZABELĖ. Taip, aš reikalauju.

BEATRIČĖ (siaubo pagauta). Ne! Aš nenoriu mirti!

IZABELĖ. Bet jūs privalote!.. jei jūsų meilė – jam nėra tik kaprizinga pagyra.

6.

VITTORIO (sugrįžęs ir metęs žvilgsnį į pokalbininkes). Tai maloniai pasikalbėjot?

IZABELĖ. Pasikalbėjome.

BEATRIČĖ (kunigaikščiui prabilus, eina prie lango ir nusigręžus sėda).

VITTORIO. Prašau, praneškite, kunigaikštyte, jo eminencijai, kad čia jo laukiu.

IZABELĖ. O man pasikalbėti su maestru leisit?

VITTORIO. Reikės dar pagalvoti. Gal vėliau.

IZABELĖ. Gerai, Vittorio. (Išeina).

VITTORIO (patylėjęs). Kunigaikštiene...

BEATRIČĖ (staiga atsigręždama). Aš jus klausau.

VITTORIO. A, nebūkite tokia šalta, kaip ledas. Supraskite mane nors kartą.

BEATRIČĖ. Bet ką suprasti?

VITTORIO. Aš taip kenčiu... ir noriu jus prašyti, kad pasakytumėt man atvirai, kas riša jus su tuo lietuviu, tuo?...

BEATRIČĖ (atsistodama). Ir vėl tie klausimai - mane kankinti.

VITTORIO. Bet man žinoti reikia.

BEATRIČĖ. Ar jūs nežinote? Jis mano dailininkas.

VITTORIO. Ir nedaugiau?.. Jūs neatsakote, kunigaikštiene.

BEATRIČĖ. Jis - didelis talentas, mano dailininkas. Ir aš prašau jo laisvės.

VITTORIO. Juk tas eretikas ir burtininkas kėsinasi į jus.

BEATRIČĖ. Ir vėl jūs prasimanot.

VITTORIO. Neginkit jo. Aš pats ištyriau ir matau, kaip jis vylingai per poezija ir meną, lyg velnio burtais, skverbiasi visur — ir seserį ir jus jau apkerėjo.

BEATRIČĖ. Aš jums sakiau. Tai šmeižtas.

VITTORIO. Įrodykit! Prisipažinkit.

BEATRIČĖ. A, Dieve mano! Ką įrodyti?

VITTORIO. Tai nors paaiškinkit, kokiu būdu pas burtininką atsirado jūsų žiedas ir medalijonas.

BEATRIČĖ. Aš tą medalijoną jam pati daviau, kad pagal mano motinos šešėlį galėtų nutapyti apžadų Madoną.

VITTORIO. O žiedas? Štai, va šis žiedas? (paduoda jį Beatričei).

BEATRIČĖ. Ir jį padovanojau jam, kaip laisvės ženklą, kad iš kalėjimo išeitų.

VITTORIO. Tai netiesa, princese. Netiesa. Jūs ir be žiedo būtumėt galėjus jį išleisti.

BEATRIČĖ. Tuo žiedu aš drauge norėjau bent kiek atlyginti jam tas skriaudas, kurias patyrė čia tapydamas Madoną.

VITTORIO. Aš netikiu.

BEATRIČĖ. Tai ką aš begaliu įrodyti, kai jūs visaip įtarinėjat?

VITTORIO. Jei neprisipažinsite man atvirai, kas slepiasi po žiedu ir medalijonu, aš Inkvizicijai jį atiduosiu. Tegu ji svilins jam padus ir sąnarius pasukinės. Tada gal paaiškės visa tiesa.

BEATRIČĖ. Koks jūs—nežmoniškas! Tiktai grasinti ir kankinti.

ITTORIO. O jūs ar pagalvojote, kodėl aš toks? (Tyla). Gal tyčia noriu būt pabaisa?

BEATRIČĖ. Aš nežinau.

VITTORIO. Ar neateina jums į galvą, kad jūs kalta, jei aš toks nelaimingas ir suskilęs?

BEATRIČĖ. Aš? Kokiu būdu?

VITTORIO. Taip. Jūs, princese. Jūs žadėjote man laimę. Didelę ir nepatirtą. Bet jūs man davėte tik nerimą, ir gėlą širdyje.

BEATRIČĖ. Aš nieko jums nesu žadėjusi. Tik savo ranką, bet ir tai...

VITTORIO. O aš tikėjau šita laime. Aš jus seniai mylėjau ir myliu. Aš laukiau jūsų. Aš tikėjau, kad jūs užmiršit tą niekšelį ir tapsit drauge mano širdžiai.

BEATRIČĖ. Ar aš kalta, jei taip nėra.

VITTORIO. Bet jūs man davėt ranką, ir maniau supratote mane, kad aš toks vienišas savy, bailių ir pataikūnų apsuptas. Jūs sakote, kad aš nežmoniškas. Bet man kiekvieną žingsnį reikia grumtis dėl laimės.ir garbės su niekšais ir vilkais. Supraskite, jei nors per pėdą atsitraukčiau, ar aš besuvaldyčiau tą plėšriųjų gaują? Tikriausia gatvės dulkėse sudribęs, nuo akmenų laižyčiau savo kraują.

BEATRIČĖ. Tačiau gailestingumas ir teisybė — valdovo vainike gražiausi deimantai.

VITTORIO. O! jeigu jie mane mylėtų, ir jūs atvertumėt man savo širdį? Tada jus garbinčiau, lyg deivę. Aš užkariaučiau Romos sostą...

BEATRIČĖ. Tiek daug aš neprašau. Tik laisvės tam lietuviui, kurs myli mūsų kraštą, lyg saviškis, ir žavis mūsų genijų didžiais darbais. Tiesa, jis kiek savotiškas, drąsus svajotojas, tačiau nei jums nei kam kitam nenori pikto,— tik laisvės savo genijui išskleisti, kad būtų svečias mūsų žemėj, o ne kalinys.

VITTORIO. Deja. To pažadėti negaliu.

BEATRIČĖ. Jūs sakotės mylįs mane. Bet kai aš prašau, tai jūs užmirštate net savo pažadą, kurį man davėte prieš vestuves.

VITTORIO. Tada nenumaniau, kad jis — toks pavojingas mano priešas.

BEATRIČĖ. Jums vien tik priešai! Net nebepastebit, kad laužote garbingai duotą žodį.

VITTORIO. O ką gi reiškia šis spaudimas, pasakykit?

BEATRIČĖ Tik bandymą pažadint sąžinę.

VITTORIO. Kieno? Gal jūsų?

BEATRIČĖ (patylėjusi). Tai mano prašymą patenkinti jūs atsisakot?

VITTORIO. Atsisakau.

BEATRIČĖ. Tada... ir mano priesaika, kurią daviau, tiek pat tereiks. (Išeina).

VITTORIO. Kunigaikštiene... A, tas velnias taip giliai įsiskverbė į širdį. (Įeina Solano).

7.

SOLANO. Kunigaikštytė pranešė, kad kviečiat mus.

VITTORIO. Atleiskit, eminencija, kad varginu, tačiau tik jūs man galite padėt išaiškinti...

SOLANO. Tai jūs turbūt dėl vakarykščio, tikriau dėl šiandien ryto incidento?

VITTORIO. Šiek tiek rimtesnį reikalą turiu. Jūs matot šį paveikslą, kardinole?

SOLANO. Taip. Matom.

VITTORIO. Tai mano atvaizdas. Šėtonu valkata mane nutapė.

SOLANO (juokiasi). Cha — cha — cha. Ką jūs kalbat! Juk tai puikus satyras.

VITTORIO. O kaip patinka jūsų eminencijai Madona?

SOLANO (kurį laiką stebėjęs paveikslą). Graži. Tiesiog šedevras.

VITTORIO. Tai sakote, šedevras?

SOLANO. Tikrai stebėtis reikia, kad kalėjime galėjo jo talentas šitaip išsiskleisti.

VITTORIO. Ar žinot, eminencija, kodėl?

SOLANO. Nežinome, bet spėjam.

VITTORIO. Ar neatrodo jums, kad tam darbe galėjo jam padėt piktasis?

SOLANO. Na kaip gi čia dabar! Piktasis...

VITTORIO. Juk šis paveikslas, kardinole, tik Dievo Motinos išniekinimas.

SOLANO..Turbūt suklydot, kunigaikšti. Tikriau spalvų ir meilės himnas.

VITTORIO. Tik jūs įsižiūrėkit atidžiau. Madonos veidas — tai gyva princesė. O šis piemuo, kurs klūpi prie jos kojų ir ant delno tiesia jai kregždutę, tai įžūlusis autorius, pats dailininkas.

SOLANO (surimtėjęs). Tiesa, gal veidas kiek ir panašus. Tačiau tie bruožai taip sukilninti, kad nieko nepapiktins.

VITTORIO, Deja, ta tariama kilnybė ir yra pikčiausias to eretiko - manicheisto darbas. Jis šitaip Dievo Motinoj paneigia kūną, lyg medžiaga ir kūnas būtų kažinkas baisaus ir pikto.

SOLANO. Įdomiai... ir šiek tiek suktai analizuojate, šviesybe.

VITTORIO. Prašau gerai įsižiūrėti. Jo Madona čia visai be kūno, lyg ne moteris. Greičiau kokia svajonė, kupina šviesos. Ir ašaros per veidą rieda.

SOLANO. Aha. Tai kas čia blogo?

VITTORIO. A, kardinole! Argi taip madonas tapė didieji mūsų vyrai, kaip Correggio ar Tizianas?

SOLANO. Nesuprantame, kodėl lietuvis ar kas kitas turėtų taip tapyt, kaip jie?

VITTORIO. Galų gale tai — skonio reikalas. Bet burtininko įžūlumą už manęs ir Dangiškosios Karalienės įžeidimą mes turime nubausti.

SOLANO. Nubausti norit?

VITTORIO. Taip. Ir tikinčiuosius mažutėlius apsaugoti nuo jo papiktinimo.

SOLANO. Bet jūs . .. man rodos, netikite, kunigaikšti.

VITTORIO. Bet aš tikėjimą gerbiu ir jį ginu. Ir žmoną kardinole, tam vedžiau pamaldžią, kad mano bylą su dangaus šventaisiais galėtų vesti sėkmingiau negu aš pats.

SOLANO. Aha. O mes kitaip tikėjome. (Sėda). Mes manėm, kad princesė jūsų širdyje yra įžiebus šventąją .liepsnelę... O pasirodo, būsim apsirikę.

VITTORIO. Ne, kardinole. Jūs neapsirikot. Nuo tos dienos, kai pažinau princesę, aš viduje pasijutau kitoks. Lyg turtingesnis. Ir už tai labai prašyčiau, eminencija, padėti man, kad burtininko įžūlieji kėslai tos laimės nesugriautų.

TARNAS (įėjęs). Atleiskite, šviesybe. Jums turiu pranešt, kad Inkvizicijos vyriausias sekretorius jau atvyko.

VITTORIO. Gerai, Emilio. Tuojau. (Tarnas išeina).

SOLANO (atsistodamas). Ar jums negėda, kunigaikšti, su jūsų pažiūrom, tuoj šauktis Inkvizicijos?

VITTORIO. Juk dailininkas — mano priešas. Aš negaliu jam leisti su Piktojo pagelba kovoti prieš mane.

SOLANO. Dabar mes jūsų jau visai nebesuprantam.

VITTORIO. Bet ko jūs nesuprantat, kardinole?“

SOLANO. Tų jūsų pinamų intrygų ir darbų. Machiaveliškų metodų. Jie man šlykštūs ir žemi.

VITTORIO. Nesmerkite manęs perdaug. Ir aš nenoriu būti blogas. Bet aš — valdovas, o valdžia, deja, nėra iš Dievo.

SOLANO. Mes ne apie tai...

VITTORIO (tęsdamas). Kunigaikštystės valdžią aš gavau iš tėvo ir ją turiu išplėsti iki Romos. O čia visokie valkatos — vagišiai ir gatvės šiukšlės pranašus vaidina ir puola mano kūrinį iš pasalų, kaip tie plėšikai iš po tilto. Tiesa, galiu jiems čiupti už šašuoto kailio galiu pasvilinti padus, bet kas iš to, Jei nerandu nei įrankių nei būdų, kaip jų maištingas sielas užvaldyti. O čia, išniekinęs mane, tas valkata tepliorius įsibrovė į princesės širdį. Ir štai aš jūsų klausiu, kas daryti? Ar verkti, kaip tai nuplaktai mergaitei, ar leisti, kad iš pasalų mane paskerstų?

SOLANO. Geriau atleisti, kunigaikšti.

VITTORIO. Ne. Verčiau nusukti sprandą, kad kiti visuos kampuos drebėtų.

SOLANO. Bet tai vistiek tebus tik nuogas jūsų kerštas ir dar per Inkviziciją.

VITTORIO. Ta Inkvizicija ir man nemiela.

SOLANO. Tai ir nereikia šauktis.

VITTORIO. Gerai. Aš jos galiu atsisakyti. Už tai tą burtininką, kardinole, pasmerkti mirčiai jums pavesiu.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar, apsaugok Viešpatie!

VITTORIO. Kunigaikštienė, kardinole, man perdaug brangi, kad teismas valkiotų jos vardą gatvėj tarp smalsuolių; arba kad ji pati mane apkaltintų dėl to eretiko mirties.

SOLANO. Aha. Tai savo įrankiu jūs teikėtės parinkti mus?

VITTORIO. Bet jūs juk tikit, kardinole... kad Dievo Motinos išniekinti su Piktojo pagelba nevalia.

SOLANO. Tiesa. Mes tikime šventai. Bet prietarams ir jūsų keršto užmačioms mes netarnausim. (Eina lauk).

VITTORIO. Prašau, palaukit, eminencija. (Šiam sustojus). Tai jį pasmerkti atsisakot?

SOLANO. Taip. Atsisakom.

VITTORIO. Vadinas, Dievo Motinos ir mano priešas jums brangesnis?

SOLANO. Prašome palikti mums tai spręsti.

VITTORIO. Gerai. Jei norite skandalo, tebūnie skandalas. Jį tardys Inkvizicija, o jus aš skųsiu Romai.

SOLANO. Romai?

VITTORIO. Taip. Tegu ir Roma sužinos, kokia kilni globa, kurią jūs teikiate eretikui ir svetmoteriui.

SOLANO. Tai skųskit! Skųskit, šantažiste! Tegu išgirs pasaulis nuogą tiesą, kai jūsų skundas atsitrenks į Petro uolą. Tegu Timidės kalavijas atsigręš prieš jus pačius ir jūsų darbus.

VITTORIO (sušvelnėjęs). Palaukit, kardinole. Kam pyktis ir dėl šiaudo verst vežimą? Verčiau kalbėkime apsvarstę. Jūs, rodos, mylite princesę. Jai trokštate visokios laimės, Taip?... Vadinasi, dėl jos ramybės ir garbės tą valkatėlį paaukoti — ne perdaug.

(Duryse pasirodo Beatričė).

9.

BEATRIČĖ (į Vittorio). Ten jūsų laukia... Šventosios Inkvizicijos atstovas.

VITTORIO. Dėkoju jums, kunigaikštiene, ir einu.

SOLANO. Mes vis dėlto jums siūlom, kunigaikšti, dar kartą apsvarstyt ir neskubėti.

VITTORIO. Jau apsvarstyta. O iš jūsų, eminencija, aš laukiu paskutinio žodžio.

SOLANO. Iš mūsų nieko nesulauksite, kol Adalbertas pats dėl padėties mums savo valios nepareikš.

VITTORIO. Gerai. Tada jį neužilgo jums atsiųsiu. (Apsisuka išeiti).

BEATRIČĖ. Kunigaikšti, man leiskit jums priminti pažadą ir jus prašyti...

VITTORIO. Deja, ištikimoji mano žvaigžde, aš nieko naujo neturiu jums pasakyti. (Išeina).

SOLANO. Koks keistas... tas žmogus!

BEATRIČĖ. Padėkit! Gelbėkite jį, kardinole.

SOLANO (sėda) Deja, ir man nelengva.

BEATRIČĖ. Jis nužudyti dailininką nori. Įduoti Inkvizicijai.

SOLANO (susimąstęs). Žinau, žinau...

BEATRIČĖ. Tai jūs negalit nieko jam padėti?

SOLANO (patylėjęs). Ar matote, princese, ten tą atvaizdą?

PRINCESĖ. Matau.

SOLANO. Dėl jo ir niršta kunigaikštis, kad dailininkas jį lyg demonu nutapė.

BEATRIČĖ. Labai teisingai nutapytas.

SOLANO. Princese! Jūs gi — jo žmona!

BEATRIČĖ (atsidusus). Aš ja nesu ir niekada nebūsiu.

SOLANO. Na kaip čia dabar? (Stoja). Juk jūsų priesaiką aš pats palaiminau. Ir dar tik vakar...

BEATRIČĖ. O jis šį rytą savo durklu ją palaidojo.

SOLANO. Tai didelis netaktas buvo. Taip. Bet jūs taip pat nebuvot atsargi. Todėl ir jam atleisti reikia.

BEATRIČĖ. Galiu atleisti, kardinole, tačiau su juo... su žmogžudžiu aš negyvensiu.

SOLANO. Neteiskite perdaug kietai, princese. Juk jis — valdovas, jūsų vyras. Ir jūsų pareiga dabar sušvelninti jo širdį.

BEATRIČĖ. Jūs man nuolat tik pareigas teprimenat.

SOLANO. Aha... Tai jūs pati man pasakykit visa, ką manote daryti.

BEATRIČE. Ką daryti?... Man lieka tik išnykti.

SOLANO. Kaip išnykti?

BEATRIČĖ. Kur nors į vienuolyną. O dar geriau numirti.

SOLANO. Na kaip gi čia dabar tokias kalbas?

BEATRIČĖ. Taip, kardinole. Jei aš gyva išliksiu, jis dailininką nužudys.

SOLANO. Bet jūs dėl to juk nekalta, princese.

BEATRIČĖ. O jums... ar sąžinė neprikiša?

SOLANO. Dėl ko?.. Dėl jo nelaimių?

BEATRIČĖ. Ar gi ne jūs atidavėte dailininką į kunigaikščio sauvalią?

SOLANO. Bet aš turėjau jį nubausti, nes... jis kaltas buvo. Jus slapčia viliojo.

BEATRIČĖ. Aš jam nesigailėčiau nieko. (Rodydama). Dėl šito vieno kūrinio visas kaltes atleisčiau. O kunigaikštis nukankins, sudegins. Tik pagalvokit, kardinole, jį sudegins, kaip Giordanną Brunno.

SOLANO. Jūs per anksti spėliojat. Niekas, net ir kunigaikštis dar nežino, kaip reiktų pasielgti.

BEATRIČĖ. Man Izabelė aiškiai sakė, kad kunigaikštis neatleis ir nužudys.

SOLANO. Tik moterų tušti gandai. O kai praeis jo įtūžimas, pamatysim.

BEATRIČĖ (patylėjusi). Pasiaukoti ir už kitą mirti, manau nebūtų mirtingoji nuodėmė. Tik aš labai bijau...

SOLANO. Princese, liaukitės su šitokiom kalbom!

BEATRIČĖ. Jum lengva, kardinole... Bet ką gi jūs darytumėte mano vietoj? Jei sužinotumėte, kad dėl jūsų nekaltai bus nukankintas jums brangus žmogus, kuris labai mylėtų jus ir jumyse išganymą matytų?

SOLANO.. Tai tik fantazijos, princese. Klaidžios miglos! Tarp jo ir jūsų nieko panašaus nėra. Ir juo labiau dabar negali būti... kai tapot kunigaikščio.

BEATRIČĖ. Bet jeigu taip yra? Jei aš tik jam išgelbėti už kunigaikščio ištekėjau?

SOLANO. Na kaip gi čia dabar? Te Viešpats jus apsaugo! Taip toli klaidon nueiti ir nieko man ankščiau neprasitarti!

BEATRIČĖ (patylėjus). Dabar suprantat, kardinole, koks man gyvenimas bebūtų, jei dailininką nužudytų.

SOLANO. A, kokia jūs... (Ilgai pasvyravęs). Gerai, princese. Dar mėginsiu spausti. Sutelksiu visą argumentų svorį. Jei kunigaikštis nesutiktų nusileisti, jam ekskomunika aš pagrasinsiu.

BEATRIČĖ. Ar jūs pajėgsite priversti Inkviziciją, kad nekankintų jo?

SOLANO. Sakiau: aš visa padarysiu. Tačiau turėsite, princese, man pažadėti niekada daugiau su Adalbertu nebesusitikti.

BEATRIČĖ. O šitą gražiąją Madoną jūs taip pat išgelbėsit?

SOLANO. Taip pat mėginsiu.

BEATRIČĖ. Ne, kardinole. Jūs man turit pažadėti ją būtinai išgelbėti. Ji man — lyg amžinybės laidas.

SOLANO (pagalvojęs). Aha. O jei priseitų pasirinkti — paveikslą, arba dailininką.

BEATRIČĖ. Viešpatie! Tai jūs jau nebeturite vilties?

SOLANO. Man būtų daug drąsiau paspausti kunigaikštį, jei jūs sutiktumėte jį atsiprašyti ir drauge su juo gyventi.

BEATRIČĖ. A! jei galėčiau taip užmigti ir... nebepabusti. Taip geriausia būtų. (Sėda).

SOLANO. Ir vėl jūs savo! (Tyla). Tiesa, princese, jūs buvote neatsargi. Perdaug parodėte tam dailininkui palankumo; tačiau dėl jo nelaimių nekalta. Dabar tą praeitį palikit Dievo valiai. Ir pagalvokite, kad jūs — pačioj jaunystėj, privalote gyvent ir kurti ateitį.

BEATRIČĖ (kuri negirdėjo dėdės raminimų, savy paskendusi). Ateis pavasaris. Vėl krykštaus saulėje vaikai ir kregždės, o manęs ir jo... jau nebebus.

SOLANO. Princese! Argi jūs nebetikite? Kitaip, su šitokiom juodom mintim jūs savo sielą pražudysit.

BEATRIČĖ (stoja). Tikiu... Bet aš gyventi dar norėčiau ir jausti kažin ką labai brangaus. (Ji eina į kamputį, vėl sunkiai sėda ir užsidengia veidą).

10.

PAOLO (įpuldamas pusgirtis, kvatoja). Cha — cha!... Vittorio! drauguži, man leiskite pasveikinti. A! eminencija. Lenkiuos jums ligi žemės.

SOLANO. Ar kunigaikščio jieškote, barone?

PAOLO. Pasveikinti norėjau. Kaip jaunikį. Su primae noctis nuotykiu raguotu.

SOLANO. Ką kalbate, barone! tikrai nesąmonės . ..

PAOLO. O! eminencija. Ar negirdėjot, kad princesė šią naktį ten su dailininku... (Juokiasi). Che — che — che! kiauliški ragai... žavingi.

BEATRIČĖ (atsistojusi, giežtai). Tai melas! Šmeižtas!

PAOLO, (tik dabar pastebėjas Beatričę). Prašau atleisti man, praeclara! Aš, servus vester, reiškiu džiaugsmą, kad jūs taip nekaltai ir taip gudriai jam tokį puikų pokštą...

BEATRIČĖ (nusisukdama). Koks jūs šlykštus, barone!

PAOLO. Šviesiausioji kunigaikštiene...

SOLANO. Barone, liaukitės! arba aš paprašysiu...

PAOLO. Kad aš nesuprastas lieku.

SOLANO. Perdaug išgėrėt.

PAOLO. O nei Bibere non sum dignus. (Vėl lenkiasi). Sed gratias ago principae nostrae praeclarae. (Atsitiesęs pamato paveikslą su Madona). O! čia Madona ar princesė? Tokia nežemiška grožybė! Jupiterio dantim prisiekiu, kardinole, — jokia dievaitė lenktyniauti neįstengs. (Tuo tarpu tarnas įveda Adalbertą).

11.

TARNAS. Tebūna leista, eminencija, jums pristatyti kalinį.

SOLANO. Gerai. Gali sau eiti. (Tarnas išeina).

PAOLO. Oho! Lokys... Na, sveikinu už drąsą.

ADALBERTAS. Nesuprantu, barone.

PAOLO (juokiasi). Cha — cha — cha! prisipažint nenori. Juk šiąnakt jo šviesybei, rodos, užperėjai viščiuką, dailučiuką tokį, su ragučiais.

ADALBERTAS.Už šitą bjaurų išmislą, barone!... aš kaulus jums sulaužyčiau.

PAOLO. Oho! Koksai narsus.

SOLANO. Barone! Liaukitės ir leiskit man... vienam pasikalbėt su dailininku.

PAOLO. Lenkiuosi, eminencija, prieš jus aš — tarnas nuolankiausias. Bet šitam... pudruotam lokiui už kunigaikštytės medų vis tiek gyvam nulupsiu kailį (išeina).

BEATRIČĖ. A, kokie bjaurūs žmonės!

SOLANO. Nekreipkit dėmesio, princese. Turbūt iš vakarykščio girtas.

BEATRIČĖ (eidama į Adalbertą). O jus, maestro, ar Inkvizicija jau tardė?

ADALBERTAS.Dar ne, princese.

BEATRIČĖ. Tik nieko neprisipažinkit jiems. O mes nei jums nei jūsų kūriniui neleisim žūti.

ADALBERTAS.Kilniųjų jūsų paslaugų, princese, aš niekada nebūsiu vertas, nors jau ne kartą jų esu patyręs.

SOLANO (į Adalbertą). Mes čia norėjom su tavim pasikalbėti atvirai, akis į akį.

ADALBERTAS. Aš jus klausau.

BEATRIČĖ (priėjusi prie Solano ir pabučiavus ranką). Brangusis mano dėde ir globėjau, aš jus labai prašau, maldauju pačia savos gyvybės kaina...

SOLANO. Aš pasistengsiu. Kiek tai nuo manęs pareis...

BEATRIČĖ (išeina pro šonines duris, kurias iš dalies dengia paveikslas.

SOLANO (iŠ karto nesusigriebia, nuo ko pradėti). Aha. Pirma tave pasveikinti norėjome su tuo paveikslu.

ADALBERTAS. Dėkoju... kad jau nebesmerkiat.

SOLANO. Paveikslas tau pasisekė. Gražus. Nors kunigaikštis įtaria, kad tau pikta dvasia padėjo. Jis nori, kad tave pasmerkčiau, kaip burtininką ir eretiką.

ADALBERTAS. Ar jūs tokiu šmeižtu galėtumėte patikėti?

SOLANO. Ne, netikim. Bet tu buvai neatsargus su tais paveikslais. Ir mes bijome, kad Inkvizicija nerastų ko prikibti.

ADALBERTAS. Tai jūs užtarkite, prašau, mane. Paliudykit, kad aš nekaltas.

SOLANO. Nelengva. Kunigaikštis mus pačius įskųsti žada Romai, jei nepasmerktume tavęs.

ADALBERTAS. Bet argi jūs dėl to grasinimo išdrįstumėt sutikti su veidmainio užmačia?

SOLANO. Juk sakėme, kad ne. Bet mums svarbu išgirsti, ką tu pasirinktum pats... blogiausiam atvejui?

ADALBERTAS.Tai norit man pasiūlyt savo pasmerkimą? (Tyla). Dėkoju, Bet šia kilniadvasiška aš nepasinaudosiu patyčia.

SOLANO. Tau aiškiai sakom: jokių piktų minčių mes prieš tave neturim. Priešingai...

ADALBERTAS. Tačiau ar ne vistiek, kas kunigaikščio paklusniu įrankiu pabus — ar jūs, ar Inkvizicija?

SOLANO. O tavo kūrinys? Nejaugi tau visai nerūpi?

ADALBERTAS. Iš ko jūs šitaip sprendžiat, kardinole?

SOLANO. Tai keista... Ar gi tu nesupranti? Jei Inkvizicija tave pasmerks, tai ji ir tavo apžadų paveikslą sunaikins.

ADALBERTAS. O jūs jį tikitės išgelbėti?

SOLANO. Taip. Mes jį norime padėti į kokią nors šventovę Romoj, kad amžiais ten išliktų.

ADALBERTAS. Tačiau ar tai nėra tik gudrios pinklės, kad šitokiu būdu aš pats eretiku prisipažinčiau?

SOLANO. Na kaip gi čia dabar, netikėli! Ir taip nepadoriai įtarti mus!

ADALBERTAS. A, Viešpatie!.. Kodėl man šitokį pasiūlymą jūs darot, kardinole?

SOLANO. Mes sakėm. Stengiamės išgelbėti nors šitą nuostabią Madoną...

ADALBERTAS.Ar jūs jau įsitikinęs, kad Inkvizicija tikrai mane pasmerks?

SOLANO. Šiaip, normaliai manytume, kad ne. Bet tavo atveju nulems ne ji. Ir pats tu supranti.

ADALBERTAS. O jūsų sąžinė? Ar ji nesudrebės, kada rašysit mano pasmerkimą?

SOLANO. Akiplėša! Jei mus tu šitaip supranti ir mūsų sąžinę parduodamą laikai, tai eik atgal į rūsį. Tavo bylą jis jau seniai išsprendė.

ADALBERTAS. Nepykit, kardinole.

SOLANO. Ne, ne! Keliauk atgal į rūsį. Mes nepajudinsim daugiau nė piršto. (Sėda).

ADALBERTAS. Ir smerkiamą myriop suprasti reikia.

SOLANO. Jis juo labiau privalo pagalvoti, ką kalba ir su kuo.

ADALBERTAS. Deja, kai leidžiasi gyvenimo žvaigždė, tiesiog atsiveria bedugnė, pagalvojus... kad už dienos kitos manęs jau nebebus, nors visa pasiliks.

SOLANO. Dar kartą norim tau pareikšti, jei tu su Inkvizicija ir kunigaikščiu aklai ryžtiesi grumtis iki galo, mes nukentėt drauge nepabijosim. Tik klausiame, ar vertas to esi?

ADALBERTAS. Kodėl? Ar gelbėti kitam gyvybę nėra krikščionio vertas darbas?

SOLANO. Tu mums sakeis ir mes tikėjom, kad riteris esi. Tu gyreisi degąs kilniais kūrybos idealais ir garbinąs šventai princesę Beatričę. Bet vos tiktai mirties šešėlį pamatei, tuoj visa užmiršai — ir savo kūrinį, ir geraširdę moterį, kuri tavim ir tavo genijum perdaug tikėjo. Štai tu dabar lyg koks pirklys, drebi dėl savo gyvasties... menkutės, tartum ji aukščiausias gėris būtų.

ADALBERTAS.Tai neteisybė. Aš nesu bailys... Jei per pigiai nenoriu paaukot galvos, tai dar toli gražu nereiškia, kad aš idealus išduodu, arba... princesę Beatričę.

SOLANO. Nėra ko teisintis. Įrodei pats, kad nė princesės savo paliesti tu dar nesi užsitarnavęs (Tyla). Kai tu čia vaikiškai dejuoji, ji ryžtasi numirti — pats girdėjai — kad tik tave tavo kūrinį išgelbėtų.

ADALBERTAS.O Viešpatie!.. Net tokią auką!..

SOLANO. Mes kalbam ne juokais. Jei Inkvizicija tave paims, iš sielvarto ji žus.

ADALBERTAS.Ne, ne! Ją reikia gelbėt, kardinole. Bet kokia kaina gelbėt!

SOLANO. Aha. Dabar jau pats matai, į kokią būklę tu save ir ją, įstūmei.

ADALBERTAS, (pereina per kambarį ir vėl susitelkia). Tai šį paveikslą mano jūs tikrai išgelbėtumėt, kardinole?

SOLANO. Išgelbėsim.

ADALBERTAS (pasvyravęs, pasiryžta). Gerai. Kaip jūs nuspręsite, aš sutinku.

SOLANO. Dabar kalbi, kaip vyras (Stoja). Ir mums dabar bus maloniau dar kartą į kovą stoti dėl tavęs.

BEATRIČĖ (nepastebėta tylai įeina pro šonines duris ir sustoja už paveikslo).

ADALBERTAS. Dėl viso ko... į jus dar porą prašymų turėčiau.

SOLANO. Sakykite. Jei bus įmanoma, atliksim.

ADALBERTAS. Pirma prašau, perduokit nuo manęs padėką ir sudiev princesei. Ir paprašykit ją, kad retkarčiais ji pasimelstų už mane. Kad ir prie šio paveikslo.

SOLANO. Ten, Romoje — tikėkime — prieš jį giedos ir melsis minios. (Eina prie durų).

ADALBERTAS. O mano pelenus... prašau, nusiųskite į Lietuvą. (Apsisuka išeiti).

SOLANO (sudaužia smūgį į gongą, kaip ženklą tarnui).

BEATRIČĖ (puldama prie Solano). Kardinole!.. dėde... gelbėkite jį.

SOLANO (ją alpstančią sulaikydamas ir sodindamas į kėdę). Princese, kas yra?.. kas atsitiko?

BEATRIČĖ (gaudydama orą).. Jau... Jau. Įvyko.

ADALBERTAS (klaupdamas). Ji miršta, kardinole.

SOLANO (darydamas kryžiaus ženklą). Gailestingasis Viešpatie, priimk jos vargšę vėlę.

Uždanga nusileidžia. Kai vėl pakyla, kardinolas Solano sėdi kėdėj, sugniužęs, rankomis pasirėmęs. Įeina Vittorio).

12.

VITTORIO (kurį laiką stebėjęs Solano). Atleiskit, kardinole...

SOLANO. Verčiau... palikit mus ramybėj.

VITTORIO, Norėjau jums užuojautą pareikšti ir pasiguosti.

SOLANO. Deja, jau nebėra paguodos mūsų. Dabar mes vieno temaldaujame,— kad Išganytojo gailestingumas jai leistų prisiglaust prie nekaltų Marijos kojų.

VITTORIO. Ir man tokia brangi ji buvo. Aš jai norėjau užkariauti sostą, ją padaryti karaliene, bet deja...

SOLANO. Visi mes esame kalti dėl jos mirties. Ir mes ir jūs. Taip pat ir dailininkas.

VITTORIO. Tiesa. Jei vis dar reikalaujat, kardinole, tą dailininką aš galiu paleisti.

SOLANO. Pirma reikėjo susiprasti, kada ji taip dėl to kankinos.

VITTORIO. Jūs manot, kad dėl to princesė mirė?

SOLANO. A! vienas Dievas tai težino.

VITTORIO. Man jos mirtis baisia šviesa nakties miglas praskrodė. Štai kad ir paveikslas. Dabar su juo nebenorėčiau skirtis.

SOLANO. Na. kaip gi čia dabar? Juk jūs pirma bjauria erezija jį laikėt.

VITTORIO: Tai kas? Dabar šita Madona man įgavo kitokią — vertę — atminimo. Per šermenis norėčiau pastatyti ją galvugalėj kunigaikštienės. Diduomenei ir mano valdiniams tai būtų lyg jos dorybių veidrodis.

SOLANO. Deja, net ir gražiausia pagarba mums jos nebeprikels.

VITTORIO. Suprantama. Bet mūsų pareiga — gražiausiai ją pagerbti. Jei pritariat man, kardinole, aš dailininką tuoj atsiųsiu.

SOLANO (atsistoja). Atsiųskit (Kunigaikščiui išėjus, jis ilgai žiūri į Madonas paveikslą ir nepastebi, kaip įeina Izabelė).

13.

IZABELĖ (priėjusi prie Solano, švelniai). Gražus paveikslas, kardinole.

SOLANO. Gražus... šešėlis to kažko aukštesnio, ko žemėj nesuvoksim niekada. Kaip kurmiai saulės.

IZABELĖ. Atleiskit. Aš norėjau pasiklausti. Kaip jūs norėtumėte, kardinole, princesę pašarvoti.

SOLANO. Kaip galima gražiau, kunigaikštyte. Gal tais pačiais vestuviniais drabužiais, kaip vakarykščią sužadėtinę.

IZABELĖ (patylėjus). Ar jums princesė, kardinole, prieš mirtį nieko nesiskundė?

SOLANO. Ji mums sveika atrodė, nors širdis nebuvo per stipri.

IZABELĖ. O man dėl jos begalo neramu. Man rodosi, kad aš — kalta. Jei būčiau aš numaniusi, kad ji tokia, aš būčiau nepatarusi, kad ji nusižudytų.

SOLANO. Dėl ko nusižudytų?

IZABELĖ. Dėl dailininko.

SOLANO. Jūs kliedite turbūt?

IZABELĖ. Kitokių būdų jam išgelbėti nebuvo.

SOLANO. Neskleiskit netiesos, kunigaikštyte. Širdies liga princesė mirė!

IZABELĖ. Aš nieko blogo... Jos garbės pažeminti aš nenorėjau.

SOLANO. Galų gale, kas žino. Gal Viešpaties Apvaizda buvo skyrus meile ir auka išgelbėti kūrėją?

IZABELĖ (patylėjusi). Dar vieną prašymą į eminenciją turėčiau.

SOLANO. Sakyte.

IZABELĖ. Po viso to, kas atsitiko, man šis palocius — per tvankus. Kol Adalberto dar neištrėmė, užtarkite mane, prašau, pas brolį, kad jis nedraustų susituokti.

SOLANO. Ir jūs, kunigaikštyte?

IZABELĖ. Jūs ką tik sakėt, kardinole,— kūrėjui turi moteris pasiaukoti.

SOLANO. Klaidingai jūs mane supratot.

IZABELĖ. Galų gale tai filosofija. O man svarbiau gyvenamo srovė, kad laimės burtas nepraplauktų.

14.

SOLANO (pamatęs įeinantį Adalbertą). O, štai ir dailininkas.

IZABELĖ. Turbūt galiu tikėtis, kardinole?

SOLANO. Tikėkitės. Užtarsim. (Sėda).

IZABELĖ. Dėkoju, eminencija. (Į Adalbertą). Maestro... kai pabaigsite čia reikalą, norėčiau porą žodžių.

ADALBERTAS. Tik jūs manim neapsivilkite, kunigaikštyte. Aš taip pat norėsiu, kad man šį-tą paaiškintumėt.

IZABELĖ. Ir aš taip pat. (Išeina).

ADALBERTAS. Jūs, rodos, kardinole, kvietė te mane.

SOLANO. Ar tu žinai, kad savo mirtimi princesė laisvę tau padovanojo?

ADALBERTAS. Žinau. Tai ne pirma auka. Todėl ir mano siela rauda, lyg našlaitė.

SOLANO. Mes nujautėm. Tave perspėję buvom.

ADALBERTAS. Nuo pat pirmos dienos, kai ją išvydau, ji pasirodė, lyg žvaigždė keleiviui, kurs jūrose paklydęs dreba, kad debesys jos neuždengtų. Dabar, kai jos skaisti vėlė, lyg žiedas, nulinko prieš dangaus Kūrėjo sostą, ji tapo nemari, ir laiko pilkuma man jos užtemdyti nebeįstengs.

SOLANO. Be idealo, be žvaigždės gyvenimas — klaidi kelionė aklą naktį. Bet ta žvaigždė, sūnau, tėra viena. Viena ir amžina. Tik spinduliai keleivių sielose atsispindi vis kitokiom spalvom.

ADALBERTAS. Galbūt ir taip.

SOLANO. Ir mūsų kelias trumpas. Kol pabaigsim, gal tu sutiktum nums palikti tą Madoną. Tuo tarpu kunigaikštis nori per šermenis ją pastatyti gale princesės karsto.

ADALBERTAS. Palaukite. Ar tik ne čia bus priežastis, dėl ko man tas tironas davė laisvę?

SOLANO. Galbūt tik iš dalies.

ADALBERTAS. Kodėl jūs, kardinole, vis mėginate užtarti jį? Juk šitas budelis kalčiausias, kad princesė Beatričė šviesias akis užmerkė.

SOLANO.Galbūt ir mes kalti?

ADALBERTAS.Ne, kardinole! Už princesės mirti jūs turėtumėt pašaukti tą veidmainį, kad prieš Timidės tribunolą atsakytų.

SOLANO. Bet kerštas mums princesės nebesugrąžins.

ADALBERTAS. Ne kerštas, bet teisybė šaukia. Taip. Juk argi galima, pakęsti, kai atskalūnas kunigaikštis globoja tikinčiuosius ir bažnyčią tamsiesiems savo interesams?

SOLANO. Bet kas daryti, jei viešai jis elgiasi, - kaip tikintysis?

ADALBERTAS. Čia Inkvizicijai kaip tik išpultų prieš jį pakelt grėsmingą ranką.

SOLANO (žvilgterėjęs į duris tiesiai). Atrodo, kažin kas įeiti nori. (Palaukęs). Jei neina... tęskite toliau.

ADALBERTAS. Šlykščiausią, kardinole, tai, kad kunigaikštis juokiasi iš Dievo, bet tiki į šėtoną.

SOLANO. Iš kur jūs šita žinot?

ADALBERTAS. Tai Inkvizicijoj galiu po priesaika paliudyti, nes pats kalėjime man sakė, kad jam Piktasis padedąs.

SOLANO. Deja, su Inkvizicija, su prievarta nepanaikinsi pikto, nė žmonių neišganysi.

ADALBERTAS.Bet jūs — Bažnyčios princas, kardinole. Tai jūsų pareiga pakelti vėliavą kovoj su veidmainingu atskalūnu ir demaskuoti jį viešai.

SOLANO. Kova su juo labai sunki, o aš... jėgų nebeturiu.

ADALBERTAS. Tai aš padėsiu jums ir talkininkų sujieškosiu.

SOLANO. Ta nelaukta mirtis mane visai palaužė.

ADALBERTAS.Ta nekalta auka kaip tik įpareigoja paskelbti kovą veidmainystei. Kad būtų pagrindo jums, kardinole, tuojau paduoti skundą Romai, aš savo liudijimą jums raštu išdėstysiu. (Jis eina laukan, pro duris tiesiai, bet, dar nesuspėjęs jų uždaryti, aiktelėja ir, susiėmęs krūtinę, atgal išsvirduliuoja. To tarpu pradeda skambėti miesto bokštų varpai, kurių gaudimas atrodo muzika).

SOLANO (eidamas į Adalbertą). O, Viešpatie!.. Tu kruvinas.

ADALBERTAS (sudribdamas į artimiausią kėdę). Atkeršijo. Atkeršijo.

SOLANO (užsidengdamas kumštimis veidą). Koksai žiaurumas! Koks žiaurumas...

ADALBERTAS (pakėlęs galvą). Klausykite... Ar girdit? Muzika.

SOLANO. Tai tik varpų malda... pasauliui skelbia apie princesės Beatričės mirtį.

ADALBERTAS. Klausykite, jie gieda. Gieda už kalnų.. Ten. Šiluvoj. Prieš mano apžadų Madoną. Ir kunigai ir išmintingosios mergelės. Išeina pasitikt su žiburiais. Karališkosios Sužadėtinės. Ir gieda: Sveika, Jūrų Žvaigžde, Visada Mergele.

SOLANO (tylus, muzikai aidint, mirštantį laimina kryžiaus ženklu).

UŽDANGA

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai