Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MĖLYNAS SNIEGAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Karūžaitė   

HENRIKAS NAGYS: MĖLYNAS SNIEGAS. Išleido Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, Bostonas, 1960 m. 87 p. Kaina 2 dol.
Mes vis dar kalbam apie baltą
brastą
atokaitoj, toli, žemaičių kaime:
tyra tėkmė tekėjo per geltoną
smėlį,
(mūsų plaukai, saulės nudeginti,
geltoni —
Kaip smėlis, kaip rugių laukai,
kaip gintaras ir vaškas)
tyra srovė nubėgo per geltoną
smėlį,
draugystės mėlynajam veidrodyje
veidus supdama.
(18 pusl.).

Taupesnis, paprastesnis Henrikas Nagys prabyla į mus trečioj savo knygoj "Mėlyname Sniege". Vaizdai išėję į platumą, nuotaika lygi, persunkta rezignacijos, sakyčiau, santūrios, beveik užuojautą sukeliančios nostalgijos, mintis linkusi paliesti pasaulį, tarsi vieną didžiulį peizažą.

Lyginant su ankstyvesnėmis jo knygomis, H. Nagys yra daug ką eliminavęs iš savo kūrybinio pasaulio. Nebėra pranašo, brolio, medžio ir nakties motyvų, kurie "Lapkričio Naktyse" kūrė savotišką asmeninį pasaulį ir tarsi bandė pralaužti vieną žmogaus egzistencijos aspektą. Praėjęs taip pat tas ypatingas glaudus kontaktas, kurį poetas buvo sugavęs su rašančio žmogaus dalia ir kuris sudarė H. Nagio ankstyvesniojo pasaulio branduolį. Tonas nuščiūva, nustoja savo patoso, bet kartu ir to neramaus virpėjimo, kuris sukabindavo pirmuosius eilėraščius į organiškus dvylikos, net dvidešimties eilučių posmus ir nešdavo, lyg nekantri srovė, lyg šauksmas, paties H. Nagio žodžiais tariant, vieną nuolat atkartojamą temą. Vaizdai nūn palieka detalę, epitetai pasidaro bendresni. Įvaizdžiai nustoja savo netikėtumo ir išjieškojimo. Neberandame tokių derinių, stebinančių savo pastabumu ir taikliu sujungimu išorinio pasaulio su vidaus nuotaika, kaip antai: didelė naktis; žvaigždė, kurią kažkas ant delno padėjęs nešė dangumi; vanduo kaip tolima giesmė; aidintis vanduo; lietus, kaip didelės ir liūdnos rankos; sielvartingi sparneliai; gandrai — baltos, plazdančios džiugesio vėliavos.

"Mėlyną Sniegą" sudaro penki skyriai, kurių pirmasis, tuo pačiu vardu kaip ir visa knyga, skirtas praeičiai; antrasis, "Piešiniai ant Sniego" — tėviškei; tretysis, "Piešiniai ant Pelenų" — mirčiai. "Devyniuose žemės Veiduose" poetas užsimoja aprašyti, sakyčiau, pačius elementus: akmenis, ugnį, vandenis, lietus ir, žinoma, keturis metų laikus. Pats paskutinysis skyrius, "Devyni Brolių Veidai", skirtas kontinentams ir miestams.

Kaip matome, dviejuose paskutiniuose skyriuose poeto užsimojimas pats didžiausias, nes tokios plačios beveik kosminės temos reikalauja labai jau vaizdingos beveik vizionistinės plunksnos ir tam tikro filosofinio įžvalgumo. Aprašyti žemę viename eilėraštyje yra beveik neišpildomas uždavinys. Tačiau H. Nagys yra pasiekęs labai gražių rezultatų tąją kryptimi:
į Vidurnakčio valandą drėgno vėjo plaštakes paliečia sausą ąžuolo žievę, žvaigždžių nuodėgulius, tuščią tvenkinį, kaip pavargėlio delną, atvertą į debesis. Gailiai surinka pirmojo lašo šaka užgauta 156-57)

Palinkimą į gigantiškus išplėstus vaizdus galima buvo pastebėti visoje H. Nagio kūryboje. Tačiau kai ankstyvesnėse knygose, ypač "Lapkričio Naktyse" tapytojo talentas sujungtas su tam tikru dramatiniu dialogu, su jieškojimu atsakymo į pagrindines problemas, kaip štai Dievo, meilės, poeto sąvokos, "Mėlyname Sniege", galėtume pasakyti, visa užleidžia vietą tapybai. Atrodo, lyg poetas, visus kitus elementus atmetęs, per vaizdus nori išgauti atsakymą į rašančiojo žmogaus nuolat iškylančius ir keliamus klausimus.

Trečio joj savo knygoj H. Nagys yra lyg naujai susiformavęs, atskleidęs naują žvilgsnį į pasaulį į pačią poeziją, — ramesnį, santūresnį, o kartu ir kažkaip erdvų bei ilgesingą žvilgsnį. Tokiuose elėriaščiuose kaip "Išsipildymo Psalmė" H. Nagio pasirinktas kelias — netiesioginis sulaikytas, sutviska gražumu, kuris savo subtilumu toli pralenkia jo dramatinius jaunystės eilėraščius:
Broliai ir seserys mano išėjo ilgon
kelionėn.
duonos pluta nešini ir svajonių paukščiais,
į ten kur riešuto medis kietas ir
lengvas,
į ten, kur linguoja lopšiai ir volungės ulba,
padėjusios galvas ant samanų žalio aksomo.

Atėmė saulę, paliko tiktai šešėlius.
Atėmė žodžius, paliko lūpas ir
burną.
Aidi vėjo nyki aimana iš nakties, iš niekur . . .
Mes visi — prakeikti angelai,
drumzlinoj pašvaistėj
ieškome žemėj tuščioj savo balto
šešėlio. (44-45 psl.)

Šitame eilėraštyje lietuviško tremtinio neviltis ir nostalgija taiklaus ir originalaus epiteto, neeilinio vaizdo ir tikros perduotos širdgėlos dėka persikelia į visuotinę plotmę, visuotinį didelį nejaukumą ir liūdesį, o tai, atrodo, ir yra šios savotiškos H. Nagio "Buch der Bilder" pagrindinė tema. Marija Karūžaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai