Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TEKLĖS STALAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS TULYS   
An honest tale speeds best, being plainly told.
S h ak e s p e ar e

Provizorius Adomas Vilkas parėjo namo vėlai, bet savo žmoną Teklę rado neatsigulusią. Ji sėdėjo susiraičiusi sofos kertėje, užsižiebus visas šviesas visuose kambariuose, rankoje kietai sugniaužus musėm mušti šluotelę.
Teklė buvo jau trečia Adomo Vilko žmona. Pirmos dvi išėjo iš proto ir, uždarytos pamišėlių namuose, greitai mirė. Teklė buvo dar tik dvidešimt šešerių metų moteris, keliais metais jaunesnė už antrą Adomo žmoną, ir visą dešimt metų jaunesnė už pirmą jo žmoną. Tačiau ji atrodė daug senesnė negu buvo, labai sunykus ir nebegraži. Prieš porą metų ji buvo graži, gyva, linksmai čiauškanti moteris, mylima sambūriuose.
— Kam tiek šviesų, ir visuose kambariuose? — švelniai klausė vyras.
— Aš bijau, — suklykė Teklė. — Po mano lova yra palindęs didelis šuva ar vyras. Buvau atsigulus, bet turėjau išbėgti, kai po lova subraškėjo.
— Tu viską prasimanai, Teklyte. Aš nežinau, kaip tau padėti, — tarė provizorius.
Jis nuėjo į žmonos miegamąjį. Greitai grįžo ir tarė:
— Nieko neradau. Bet nebėra dešimt dolerių, kuriuos buvau palikęs ant komodos savo kambaryje. Gal tu pasiėmei?
— Į tavo kambarį neinu ir šiandien nebuvau kojos įkėlusi. Tu liepei man nelįsti į tavo kambarį, aš taip ir darau.
— Tai gal ir buvo kas įlindęs.
— Buvo įlindęs ir buvo po mano lova.
— Jei pinigų tu nepasiėmei, tai buvo. Aš pažiūrėsiu į tavo ridikiulį — tu baisiai greitai užsimiršti, ką padarius.
Jis atnešė iš miegamojo žmonos ridikiulį, prieš jos akis atidarė ir išėmė dešimkę.
— Segi, juk pinigų neturėjai?
— Į tavo kambarį aš neinu. Tu liepei neiti ir neinu. Aš nežinau, kaip tie pinigai atsirado mano ridikiulyje, — gynėsi Teklė.
— Kaip gali žinoti, kad tuojau užsimiršti. Provizorius dešimkę įsidėjo į savo kišenę.
— Aš nieko nebežinau. Aš tik bijau, bijau, bijau! — šaukė Teklė.
— Ko bijai?
— Tavo pirmos žmonos išėjo iš proto. Bijau, kad ir aš neišeičiau iš proto.
— Tu eini iš proto, miela Teklyte. Reikės tave padėti į poilsio namus, kad pasitaisytum, — ramiai kalbėjo provizorius.
— Tenai tavo žmonos nepasitaiso, bet tuojau numiršta.
Provizorius, pastebėjęs žmonos sveikesnį žodį, pagriebė nuo staliuko dėžę šokoladų, kurią šį vakarą parnešė, ir padavė moteriai.
—Še pakramtyti, miela Teklyte. Tu tik nesirūpink, greitai viskas bus gerai, kai nieko nebereikės.
Teklė nesuprato, ką jos vyras dabar kalba. Ji paėmė dėžę ir vartė, žiūrinėdama į viršų, į apačią, šonus ir kertes; norėjo įsitikinti, ar dėžė nebuvo atplėšta ir vėl užklijuota. Adomas Vilkas suprato žmonos baimę. Jis kalbėjo:
— Kažin kur esu skaitęs, ar kine matęs, kaip įleidžiama nuodų į neatkimštą butelį šampano. Švirkšlio adata įšvirkščiama per kamštį, nepaliekant jokio ženklo.
Teklė numetė dėžę ant staliuko. Išsigandusiom akim žiūrėjo į savo vyrą.
— Nevalgyk, jei bijai. Bet tuojau eik pasilsėti, nes rytoj atvyks pas mus labai augšti svečiai. Turėsi paruošti gražų stalą. Pakviečiau daktarą Miką Kėdę ir jo ponią.
— Tų žmonių aš nepažįstu.
— Pažįsti. Labai gerai pažįsti. Anais smagesniais metais, kai tu buvai sveika, mes kartu lankydavom balius, šokdavome. Gydytojas dar pabučiuodavo tave.
— Neatsimenu.
— Tada jis gal vadinosi kita pavarde, ne Kėde. Gal Kays Day. Jo tikra pavardė yra Kazimieras Kedainis. Čia atvykęs, pasivadino Dr. Kays Day, taip užrašė ant savo kabineto durų ir langų. Bet lietuviai jo vardą ir pavardę tarė kartu ir taip vieni ištarė Keisdė, kiti Keisda, o dar kiti Kėdė. Greitai jis buvo lietuviams žinomas ne pavadinimu Kays Day, bet kaip Keis Kėdė. Pagaliau jis nuskuto Dr. Kays Day ir užrašė Dr. M. Kėdė, Miko vardą jis pasiėmė tik todėl, kad K. Kėdė negražiai skamba. Kays Kėdė taip pat negerai — keis kėdę. Dabar Kazimieras Kedainis yra Dr. M. Kėdė. Taip jį visi žino, taip vadina. Kedainis yra graži pavardė, rodos, dar istoriška. Bet gali būti, kad jis savo kaime gero vardo neturėjo, jei iškeitė Kedainį į Kėdę. Jau nebejaunas žmogus. Sunku suprasti, kodėl tas gydytojas, jau antram savo gyvenimo gale, paniekino Kazimierą Kedainį ir pagerbė ar pasiėmė nežinomą Kays Day. Jau lengviau suprasti, kodėl Kays Day pakeitė į M. Kėdę. Vistiek jis yra didelis žmogus, didelis aristokratas, turi garsaus vardo žmoną, operos solistę . ..
Adomas Vilkas pamatė, kad jo žmona jau užsimerkus. Jis žino, kad ilga kalba ją labiau sumaišo, susuka galvą, sujaudina, nors ji ir nesupranta tai, kas pasakojama.
— Ar tu nesiklausai, ką aš tau sakau? — jis pakėlė balsą.
— Ką tu man sakai?
— Aš sakau tau, kad rytoj atvyks pas mus augšti svečiai — gydytojas Mikas Kėdė su ponia, kuri buvo operos solistė.
— Aš jų nežinau.
— Daktaras Kays Day.
— Ir jo negirdėjau.
— Girdėjai ar ne, bet turi žinoti ir neužmiršti, kad kur atsiranda daktaras Kėdė, tai tenai kalba, mostai, visas užsilaikymas tuojau susivaržo — visi saugosi, kad nepaleistų neprasmingą ar vulgarišką žodį. Tai ir tu žiūrėk, kad būtum atsargi, kaip mano žmonai pridera. Jo ponia Vyšnelė taip pat yra ne šiaip sau moteris — ji yra operos solistė su pasiutusiu temperamentu. Ją iškelia į orą niekniekis, sakysime, kieno ant stalo padėta ranka. Ilgus metus ji dainavo su Kipru Petrausku, buvo pati pirmoji Kauno operos žvaigždelė, išvažinėjusi visą Europą. Kai jai kas nepatinka, ji tuojau paleidžia paraką, tik žybt! ir visi langai apsitraukia juoda žieve, nebėra šviesos. Atsimink, žinok, ką turėsi ant savo rankų . ..
Provizorius ir toliau taip bylojo. Pagaliau Teklė rėkiančiai sušuko:
— Aš tu žmonių bijau, bijau, bijau! Jis nunešė ją į lovą ir paguldė.
Kitą rytą, išvykdamas į vaistinę, jis prabilo:
— Grįšiu apie šeštą, apie tą patį laiką, kada atvyks čia daktaras Kėdė ir jo ponia Vyšnelė. Turėk paruoštą stalą. Še pinigų, nueik į paukščių krautuvę, nupirk riebią žąsį. Išrink gerą. Jie mėgsta žąsieną.
Jis padavė žmonai dvidešimt penkis centus. Teklė vartė pinigą, norėjo ką sakyti, bet neprasižiojo. Ji nebuvo jau tikra, ar už dvidešimt penkis centus pirksi ar nepirksi žąsį.
Paukščių krautuvėje ji ilaai dairėsi, žiūrėjo, kaip vyras kapoja vištų galvas, kaip vištos kaišo snapus pro vielas iš narvų ir žiūri į kaladę, kur nukertamos jų draugių galvos. Ir ji mąstė, kad vištoms narvuose būtų lengviau laukti savo galo, jei jos nematytų kruvinos kaladės. Paukščių kvarksėjimai, visoki riksmai suko Teklei galvą. Negreitai ji išsirinko didelį žąsiną.
— Man šitą, — ji parodė jaunam pardavėjui.
Vyras pasvėrė paukštį.
— Aštuoni doleriai, — jis tarė.
— Aš turiu tik dvidešimt penkis centus. Ką galiu čia nupirkti už tiek? — ji ramiai klausė.
Jaunas vyras tvirtai pažvelgė į moterį. Ji buvo nepaprastai apsivilkus ir neatrodė jam, kad būtų beprotė. Jis pamanė, kad moteris juokauja. Tai ir jis jau juokdamasis tarė:
— Už tiek galiu tamstai duoti didelį maišą vištų kojų.
— Tai duok, — rimtai atsiliepė Teklė. Vyras nuėjo į užpakalį krautuvės, kur buvo
verčiama į statinę nukirstos paukščių kojos ir galvos, prikimšo popierinį maišą ir padavė Teklei. Jai pasirodė, kad tiek kojų netilps į jos didįjį puodą, bet tylėdama išėjo.
Namie ji labai pasišventusiai nuplovė vištų kojas, tamsesnes vietas dar peiliu nuskuto. Buvo pradėjus galvoti nupjaustyti nagus, bet jau nebebuvo laiko. Vištų kojas ji suvertė į didįjį puodą, paskui įpylė svarą ryžių, kurių turėjo namie, dar įbėrė kažin kokių prieskonių ir užkaitė.
Kai puodas pradėjo kunkuliuoti ir kiek pavirę, visi kambariai pritvinko nemalonaus kvapo. Teklė užuodė dvoką ir rūpinosi, kad augš-tiem svečiam gali nepatikti. Bet kambarių nevėdino.
Provizorius Adomas Vilkas savo mašina parsivežė daktarą Kėdę ir jo ponią Vyšnelę. Teklei svečiai pasirodė malonūs ir nebaisūs žmonės. Jie švelniai, gražiai kalbėjo. Tiesa, jie kalbėjo apie praeitį, kuri Teklei nebuvo žinoma ir nerūpėjo. Bet Teklė manė, kad ir tai savo vietoje, nes seni žmonės tik ir tekalba apie praeitį. Tikrai maloniai suskambėjo Teklės ausyse, kai Vyšnelė, giliai atsidusus, akcentuodama pasiaubė:
— Paliksime pasaulį be kultūros ir dainos.
Tačiau malonūs veidai ir linksma kalba truko tik valandėlę. Greitai daktaras ir Vyšnelė pradėjo dairytis, žvilgčioti vienas į kitą ir uostyti orą.
— Oras sunkus. Kodėl nepaleidi vėdyklių, Teklyte? — prabilo provizorius.
Lauke buvo vėsu, kiek šalta, bet jis pravėrė langus.
Svečius pasodinus salone, Teklė išėjo į virtuvę ir į valgomąjį baigti stalo, kuris jau buvo uždengtas gražia, raštu išsiuvinėta staltiese, apdėtas gėlėtom lėkštėm ir sidabru. Padaryta taisyklingai — šakutės lėkščių kairėje, peiliai ir šaukštai dešinėje, servetaitės gražiai sulankstytos. Matei, kad provizoriaus žmona žino, kas kaip turi būti.
Kai provizorius vedžiojosi daktarą ir solistę, rodydamas savo namą, Vyšnelė pastebėjo stalą ir palaikė jį esant skoningai paruoštą. Bet virtuvėje pradėjo sukti jos vidurius, o vyrų nosis pagavo akėti kažin koks nežinomas, piktas kvapas.
— Ką verdi, Teklyte? — klausė provizorius.
— O, ogi, tokį naują patiekalą — japonišką nagieną, — atsakė Teklė.
— Liepiau nupirkti žąsį.
— Žąsis buvo per sunki nešti namo. Adomas Vilkas tuojau išsivedė svečius iš
virtuvės.
— Mano Teklytė, vargšė, labai serga, — jis tarė už durų.
Netrukus Teklė pakvietė garbingus svečius prie stalo, kur jau stovėjo pripilti stiklai raudono vyno.
Teklė atnešė didelį garuojantį indą, su kaupu priverstą "japoniškos nagienos": vištų nagų su ryžiais.
— Prašau, sveteliai, — ji lengvai tarė. Vyšnelė pirma pasisėmė į savo lėkštę šaukštą naujo patiekalo. Pamačius paukščių nagus, kurie buvo nušutę nuo pirštų, užuodus piktesnį dvoką, atsistojo ir sušuko:
— Tragedija! Baisi tragedija! Tragedija! Atsistojo Dr. M. Kėdė.
— Mielas Adomai, ką pikta aš tau padariau? — jis klausė.
— Kas čia negerai? Ko trūksta? — klausė Teklė.
— Viskas gerai, nieko netrūksta. Bet tu, Teklyte, esi baisiai pavargus, eik truputi prigulti, — kalbėjo Adomas Vilkas.
— Einame, — tarė daktarui Vyšnelė.
— Aš pavešiu, — pasisiūlė provizorius.
— Nereikia,—atsakė gydytojas Mikas Kėdė. Vistiek provizorius Adomas Vilkas išleido
svečius į kiemą.
— Mano Teklė sunkiai serga. Nenoriu, bet turėsiu atiduoti į bepročių namus, — pasiskundė daktarui Adomas Vilkas.
—Rytoj, ar kada galėsi, atvežk ją į mano kabinetą. Aš padėsiu tau reikalą lengvai sutvarkyti, — pasisiūlė Dr. M. Kėdė.
—Taip aš galvojau, — sutiko provizorius. Už dviejų savaičių Teklė, trečioji Vilko žmona, buvo uždaryta bepročių namuose.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai