Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Tysliava   


NAKTIES DAINA

Erdvėj žvaigždės deimantinės,
Tartum perlai ant krūtinės,
Spindi, šviečia.

Į laukus, į pievų plotus
Iš pastogės samanotos
Žmogų kviečia.

Stingsta kraujas tavo kūne —
Mėnuo — žemės atskalūnas
Burtus traukia.

Erdvėj žvaigždės deimantinės,
Tartum perlai ant krūtinės,
Ryto laukia.

VĖJAS

Vėjas lekia ir kvatoja,
Vėjas žemėje kovoja.
Kas ne jo gaida užgroja,
Tam išlaužia vėjas koją.

Žemė ūžia, vėjas lekia,
Žemė — mirštanti plaštakė.
Vėjas lekia, kaip patrakęs,
Vėjas lupa žemei akį.

Girios braška, miestai griūva,
O tas laivas — lašas jūroj;
Vėjas lekia ir nežiūri,
Kur čia miestas, kur čia jūra.


LIK SVEIKA

Lik sveika, mano laimės dalele,
Metas grįžti man savo keliu.
Nors krūtinėje širdį man gelia, —
Pasiguosti aš tau negaliu.

Laimės elgeta niekad nebuvęs,
Aš nemoku nei verkt, nei maldaut.
Tos svajonės, tos lekiančios žuvys -
Aukso tinklas negal jų sugaut.

Ryto ašaros gėlę nuplauna —
Ilgesys atsiliepia dainoj:
Niekados jau nebūsi tu jaunas
Šitoj žemėj, skausmų kupinoj.

Nusirito naktis ašarota
Sidabrinės aušros ašmenim.
Aš einu per žaliuojantį plotą,
Abejodamas savo širdim.


MANO DEIMANTAI

Šiapus jūrų varpai,
Vakariniai varpai,
O anapus — Sidabro rytojus.
Vai kodėl taip anksti
Mano laimę karpai,
Svetimųjų šalių mylimoji?

Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jau priskyniau be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas pasakų raštuos.

Supa laivą tolyn,
Mano laivą tolyn,
Horizontas — lelijų lelijos.
O daugyn, vis daugyn
Nematytų vilnių
Vakarinės padangės atlijo.

Skamba jūrų daina,
Vakarinė daina
Pakrašty — mano pasakų rytas.
Ei, skambėk ir aidėk,
Mano laimė jauna,
Tau svajonių dangus atdarytas.

Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jau priskyniau be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas pasakų raštuos.


MYLIMOJI

Tu graži ir didelė, kaip Roma tarp kalnų.
Tave garbina mano sąžinės gaisrininkai.
Audros išvyniojo temstančius vieškelius,
Kuriais tu ateini ir nueini, kaip istorija.

Dar šią pačią naktį aš įsilaušiu į tavo gyvenimą
Ir tavo akių ramybės piramides aš išvogsiu —
Aš ilgesio pamušalas laiko ir erdvės apsiauste,
Aš paskutinis žemės ir dangaus drebėjimo
akordas.

Tu iškilminga, kaip karaliaus Saliamono giesmės,
Nuostabi, kaip kviečių žydėjimas Manitobos
žemėje.
Dangaus katile užvirė žvaigždžių metalas
Du meilės darbininkai atėjo iš rytų ir nuėjo į
vakarus.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai